7cc4f781-225b-41dc-87ca-8aaeaa35cdcc · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. I1-3864-595/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01928-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3. (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. rugsėjo 2 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo R. N. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas skunde teismo praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1). Nurodo, kad nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN. Visu Å¡iuo laikotarpiu jautėsi pažeidžiamas, patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus. Teigia, kad duÅ¡ai neatskirti pertvaromis, todėl jais naudojantis buvo pažeista teisė į privatumÄ . PaaiÅ¡kina, jog dėl to kentė patyčias naudojantis sanitariniu mazgu dušų patalpose.

Nurodo, kad nebuvo realizuota teisė į minimalų gyvenamÄ jį plotÄ ir pažeista teisė į privatumÄ naudojantis telefonu (taksofonu). PaaiÅ¡kina, kad jie įrengti atvirai ir neatskirti sienelėmis. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka. PraÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ skundžiamo laikotarpio dalyje ir likusiÄ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 6-13). Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

PraÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. Aktualus laikotarpis Å¡ioje byloje yra nuo 2017 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. PareiÅ¡kėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo atnaujinti šį terminÄ . Atsakovės atstovas pateikia duomenis, kad pareiÅ¡kėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose: 1-ojo gyvenamojo korpuso 3-ojo bÅ«rio Nr. 206 kameroje, kurios užimamas plotas – 33,13 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų ir 5-ojo bÅ«rio Nr. 309 kameroje, kurios užimamas plotas – 19,11 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios lovos.

PaaiÅ¡kina, kad teisės aktai nenustato kaupti duomenis apie tai, kiek tiksliai asmenų apgyvendinama kiekvienoje kameroje. Teigia, jog apskaičiavus nurodytų kamerų plotÄ pagal įrengtÄ miegamųjų lovų skaičių, gyvenamasis plotas tenkantis kiekvienam nuteistajam atitinka teisės aktų reikalavimus (ne mažiau nei 3,1 kv. m). Pažymi, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomai kamerų tipo patalpose, visÄ parÄ bÅ«ti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Nuteistieji gali sportuoti įrengtose aikÅ¡telėse.

Ne visos miegamos lovos bÅ«na užimtos, todėl nuteistiesiems realiai gyvenamojo ploto tenka daugiau. Teigia, kad pareiÅ¡kėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sÄ lygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių iÅ¡imčių, kad bÅ«tų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Taigi, skundžiamos aplinkybės negalėjo pareiÅ¡kėjui sukelti ilgai trunkančiÄ ir intensyviÄ emocinę bÅ«klę, sukelti nepatogumus, neigiamus iÅ¡gyvenimus. Teigia, kad duÅ¡inių įrengimas atitiko ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kuriuose nebuvo nustatyta įrengti duÅ¡us skiriančias pertvaras ar sieneles.

Pažymi, kad prasidėjus 2018 m. antrajam pusmečiui, Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso dušų patalpose buvo įrengtos atskiriamos pertvaros prausimosi vietose. Pateikia fotonuotraukas. PareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administracijÄ su praÅ¡ymais ar skundais dėl neva netinkamai įrengtų dušų, nereiÅ¡kė jokių pretenzijų. Teigia, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui, taip pat taksofonų įrengimų skaičiui.

Pažymėjo, jog nuteistųjų galimybė paskambinti yra užtikrinama nepertraukiamai. Pateikia įrengtų taksofonų fotonuotraukas. Pabrėžia, kad įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryÅ¡io paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telekom“, kuri vykdo visÄ techninį palaikymÄ ir aptarnavimÄ . PaaiÅ¡kina, jog pareiÅ¡kėjas skunde neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo nurodytose patalpose, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, bÅ«nant jam Å¡ioje patalpoje su kitais nuteistaisiais.

Atsakovės atstovo manymu, pareiÅ¡kėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos tik abstrakčiais teiginiais, o į teismÄ kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iÅ¡ valstybės. Be to, pareiÅ¡kėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Teismas k o n s t a t u o j a: Skundas atmestinas. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuriÄ pareiÅ¡kėjas kildina iÅ¡ to, kad nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sÄ lygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas Vilniaus PN savo atsiliepime praÅ¡o taikyti senaties terminÄ . Europos žmogaus teisų teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismÄ nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali bÅ«ti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismÄ Ä¯tvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, Å¡iuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebÅ«tų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismÄ (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieÅ¡ Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ ). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali bÅ«ti priskiriama ir ieÅ¡kinio senatis.

Å is teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieÅ¡kinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumÄ , baigtumÄ , saugo Å¡alis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali bÅ«ti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimÄ Stubbings ir kiti prieÅ¡ Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartÄ yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir Å¡io kodekso normos, reglamentuojančios ieÅ¡kinio senatį (LVAT 2015 m. vasario 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas yra deÅ¡imt metų, tačiau atskirų rÅ«Å¡ių reikalavimams Å¡is kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieÅ¡kinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Tai reiÅ¡kia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalÄ , per trejų metų terminÄ gali apginti savo pažeistas teises, pareikÅ¡damas reikalavimÄ teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261- 1798/2013).

Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ , ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ . Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiÅ¡kėjas praÅ¡omÄ priteisti neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sÄ lygų, t. y. įvertinus pareiÅ¡kėjo nurodomų pažeidimų pobÅ«dį, konstatuotina, jog Å¡iuo atveju akivaizdu, kad pareiÅ¡kėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė, todėl nuo Å¡io momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013-01-15 nutartis Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis Nr. A146-307/2013).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki pareiÅ¡kiant ieÅ¡kinį yra pagrindas atmesti ieÅ¡kinį, pasibaigus ieÅ¡kinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimÄ teismine tvarka. Teismas pažymi, kad pareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi 2020 m. gegužės 28 d. Pagal galiojančius teisės aktus bei vadovaujantis formuojama teismų praktika panaÅ¡iose bylose, nagrinėjamu atveju daroma iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjui apie neva netinkamas laikymo sÄ lygas, pažeidžiančias jo teises Vilniaus PN buvo žinoma nuo jo laikymo Å¡ioje įstaigoje, pradžios, kaip minėta, nuo 2011 m. spalio 18 d.

PareiÅ¡kėjas į atsakovės atstovo praÅ¡ymÄ taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ daliai ginčui aktualaus laikotarpio neprieÅ¡taravo, teismo neprašė jo atnaujinti, nenurodė jokių pagrįstų argumentų, dėl ko yra praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikÅ¡ti. Teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ neturtinės žalos reikalavimui nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2017 m. gegužės 28 d., todėl Å¡ioje dalyje pareiÅ¡kėjo skundas atmestinas dėl ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo.

Taigi, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. dėl pažeistos teisės į privatumÄ naudojantis duÅ¡u ir kalbant telefonu (taksofonu) bei minimalaus ploto skiriamo vienam asmeniui neužtikrinimo. Lietuvos Respublikos VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims bÅ«tinoms sÄ lygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius iÅ¡gyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliÅ«tis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai jÄ darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvÅ«s, o ne mažareikÅ¡miai ar smulkmeniÅ¡ki, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiÅ«riu ir gali bÅ«ti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobÅ«dį, pakenkimo intensyvumÄ , trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali bÅ«ti kankinamas, patirti nežmoniÅ¡kÄ ar žeminantį jo orumÄ elgesį arba bÅ«ti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumÄ , žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Pažymėtina tai, kad pareiÅ¡kėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusÄ , jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neiÅ¡vengiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobÅ«dį, gali bÅ«ti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimÄ byloje Hirst prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiÅ¡kimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sÄ lygos ir su tuo susiję apribojimai yra bÅ«dingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimÄ byloje K.

H. C. prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, pareiÅ¡kimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakÄ Ä¯prastam asmens gyvenimui ir neiÅ¡vengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ byloje Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, pareiÅ¡kimo Nr. 44362/04). PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų – teisės aktais nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos pažeidimo – pareiÅ¡kėjÄ laikant bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-206 ir Nr. 5-309.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas laisvas plotas. Remiantis pateiktu Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų 2 ir 3 aukštų išplanavimu (b. l. 20-21) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Nr. 3-206 plotas 33,13 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, o gyvenamosios patalpos Nr. 5-309 plotas yra 19,16 kv. m., įrengta 6 miegamosios vietos. Sanitarinio mazgo kamerose nėra, aukštuose įrengta po 2 sanitarinių mazgų vietas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) PĮVTT 111.1 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje nustatyta, kad kamerų tipo patalpose šis plotas turi būti ne mažesnis negu 3,6 kv. m.

Jokie kiti imperatyvaus pobÅ«džio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iÅ¡ bendro kameros ploto turėtų bÅ«ti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrÄ kameros plotÄ (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimÄ byloje MurÅ¡ic prieÅ¡ KroatijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimÄ ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotÄ , atsižvelgiama į plotÄ , skirtÄ baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimÄ byloje Grzywaczewski prieÅ¡ LenkijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 18364/06);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiÅ¡kėju minėtose gyvenamosiose patalpose, pareiÅ¡kėjas to taip pat nenurodė, tačiau net ir darant prielaidÄ , jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iÅ¡ minėtų gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeisti, nes pareiÅ¡kėjui bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3-206 teko 3,31 kv. m., o gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-309 teko 3,18 kv. m. ploto, t. y. daugiau nei 3,1 kv. m.

Be to, pažymėtina, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo bÅ«rio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, nuteistųjų galimybė judėti po visÄ lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Kaip nurodė atsakovės atstovas, nuteistiesiems yra sudaryta galimybė sportuoti, naudotis poilsio kambariu, lankyti koplyčiÄ .

Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip buvo pažeistos jo teisės šiuo aspektu, t. y. nepaaiškino, kiek asmenų vienu metu buvo apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje ar trūko miegamų vietų, ar kažkokiu kitu būdu buvo apribota jo judėjimo gyvenamojoje patalpoje laisvė. Teismas įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais, pateiktais rašytiniais įrodymais, juolab, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl teisių pažeidimo kitais leistinais įrodymais nepagrindė, atsakovės atstovo pateiktų argumentų ir įrodymų nepaneigė.

Todėl teismas konstatuoja, kad šiuo aspektu nebuvo pažeista pareiškėjo teisė. Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, dušai buvo be pertvarų. Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai yra įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) (redakcija, galiojusi iki 2018-11-01), 28 punkte buvo nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 papunktis); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas).

Dezinfekavimo kamera gali bÅ«ti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprÅ«pinami apatiniais ir virÅ¡utiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duÅ¡e asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje iÅ¡duodami Å¡varÅ«s apatiniai ir virÅ¡utiniai drabužiai (30 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areÅ¡tinėse laikomiems asmenims turi bÅ«ti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vienÄ kartÄ per savaitę nusiprausti duÅ¡e (44 punktas). Kaip matyti iÅ¡ aukščiau iÅ¡dėstyto reguliavimo, teisės aktai nenumatė ir nenumato, kad pataisos namuose turi bÅ«ti įrengtos pertvaros privatumui duÅ¡o patalpose užtikrinti.

Nepaisant to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2018 m. antros pusės visose Vilniaus PN I-ajame gyvenamÄ jame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pateikė tai patvirtinančias fotonuotraukas (b. l. 15-17). Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja duÅ¡o vietų atskyrimo, tačiau iÅ¡ EŽTT praktikos (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimÄ ValaÅ¡inas prieÅ¡ LietuvÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 44558/98) matyti, kad Å¡i aplinkybė neužtikrina visiÅ¡ko privatumo buvimo.

Å iuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sÄ lygas, ribota galimybė naudotis duÅ¡u ar karÅ¡tu vandeniu bei privatumo naudojantis duÅ¡u neužtikrinimas taip pat bÅ«tų vertinami, kaip vienos iÅ¡ kumuliacinių sÄ lygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimÄ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Pagal EŽTT suformuotÄ praktikÄ tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Å io minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos bÅ«klė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimÄ byloje Kasperovičius prieÅ¡ LietuvÄ Â (pareiÅ¡kimo Nr. 54872/08); 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (pareiÅ¡kimo Nr. 5310/71) 162 p.). EŽTT ne kartÄ pabrėžė, jog tam, kad bÅ«tų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi bÅ«ti didesni, nei neiÅ¡vengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumÄ , teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu bÅ«du (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimÄ byloje Peers prieÅ¡ GraikijÄ , pareiÅ¡kimo Nr. 28524/95).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Vilniaus PN duÅ¡o patalpose buvo įrengtos pertvaros nuo 2018 m. antros pusės. Pagal naujausiÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ , duÅ¡uose bent iÅ¡ Å¡onų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiÅ¡ko privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020).

Kaip minėta, teisės aktai nenumato pertvarų duÅ¡uose įrengimo. PareiÅ¡kėjas Å¡iuo konkrečiu atveju teigdamas, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis duÅ¡u nenurodė konkrečiai jokių aplinkybių, savo teiginių nedetalizuoja jokiais konkrečiais įvykiais, veiksmais ir pan., neįvardina konkrečių jį stebėjusių besiprausiantį duÅ¡e asmenų vardų, pavardžių, nenurodo, kada tai vyko ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas veikė sÄ moningai, su tikslu kuo labiau pareiÅ¡kėjui pakenkti, pažeisti jo privatumÄ .

Pažymėtina, kad netgi vertinant, kad pareiÅ¡kėjo privatumas duÅ¡e nebuvo pakankamai užtikrintas, ypač tuo metu, kai dar nebuvo įrengtos pertvaros duÅ¡uose, nesuteikia pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus PN pareiÅ¡kėjo atžvilgiu buvo nustatytos ypač prastos kalinimo sÄ lygos, kurios sudarė prielaidas pareiÅ¡kėjui patirti tokius neigiamus iÅ¡gyvenimus, kurių intensyvumas virÅ¡ytų neiÅ¡vengiamai kalinimui bÅ«dingÄ kentėjimo laipsnį ir bÅ«tų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu (LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje bgyloje Nr. A-2309-629/2020).

Todėl, teismo vertinimu, nesant konkrečių pareiÅ¡kėjo nurodytų aplinkybių dėl įvykusių faktų, kuomet buvo pažeistas jo privatumas naudojantis duÅ¡u, nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo ir Å¡iuo aspektu. PareiÅ¡kėjas skunde nurodo, kad taksofonai įrengti netinkamai, be skiriančių sienelių. Tokiu bÅ«du kalbant taksofonu nebuvo užtikrintas jo pokalbių privatumas. Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarkÄ reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), PÄ®VTT nuostatos.

BVK 102 straipsnyje yra įtvirtina, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. PÄ®VTT 124 punkto redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d. nustatė, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems bÅ«tų sudarytos sÄ lygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip Å¡i patalpa turi bÅ«ti įrengta. Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 22-25) patvirtina, kad taksofonai Vilniaus PN yra įrengti koridoriuje, tačiau nesant teisinio reglamentavimo, kaip ir kur turi bÅ«ti įrengiami telefonai (taksofonai), teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus PN yra tinkamai įgyvendinusi pareigÄ sudaryti sÄ lygas naudotis skambučio teise.

Ä®staigos administracija ant taksofono yra pakabinusi informacinį lapÄ , kuriuo praÅ¡oma gerbti kalbančiuosius ir netriukÅ¡mauti. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryÅ¡io paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telekom“, kuri vykdo visÄ techninį palaikymÄ ir aptarnavimÄ . PareiÅ¡kėjas skunde neneigia, kad jam buvo suteikta teisė skambinti taksofonu. PareiÅ¡kėjas savo skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, iÅ¡ kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiÅ¡kėjo teisė į privatumÄ telefoninio pokalbio metu buvo pažeista, nenurodė nei kada, nei kam skambinant Å¡i jo teisė buvo pažeista.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pažeidė pareiÅ¡kėjo teisę į pokalbių privatumÄ . Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad pareiÅ¡kėjas dėl visų skunde nurodomų neva jo teisių pažeidimų bÅ«tų kreipęsis su skundais ar praÅ¡ymais į įtaigos administracijÄ ar kitas kompetetingas įstaigas. Teismo vertinimu, pareiÅ¡kėjas skunde deklaratyviai ir subjektyviai iÅ¡dėstė savo teisių pažeidimus, jų konkrečiai nedetalizuodamas ir nepagrįsdamas.

PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų bÅ«ti vertinami kaip žalÄ sukėlęs veiksnys, negalimas ir praÅ¡omos neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiÅ¡kėjas bÅ«tų laikomas kitokiomis sÄ lygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas bÅ«tų sÄ moningai siekęs pažeminti pareiÅ¡kėjo orumÄ ar nežmoniÅ¡kai su juo elgtis.

Taigi, nesant bÅ«tinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalÄ , atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sÄ lygų, pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ netenkintinas. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjo R. N. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja Vita Valeckaitė