2013-11-12 Nr. AB-8121-3-63-3-00283-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2234/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00283-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės J. O. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovei J. O. D., trečiajam suinteresuotam asmeniui J. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, ir Rinkliavų centras) kreipėsi į teismą (b. l. 4–6), prašydamas iš atsakovės J. O. D. priteisti 3 183 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą už 2010, 2011 ir 2012 metus.

Pareiškėjas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta administruoti vietinės rinkliavos surinkimą ir tvarkymą. Atsakovei nuosavybės teise priklauso 9321/10000 dalys nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – maitinimo. Pareiškėjas suformavo vietinės rinkliavos pranešimus, kuriuose nurodyta 3 183 Lt skola, susidariusi už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atsakovė 2011 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Rinkliavų centrą siekdama gauti 100 procentų lengvatą, tačiau 2011 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (4.6.)-695-C23-581 buvo atsakyta, kad lengvata suteikta nebus, nes atsakovės pateiktos AB „LESTO“ ir UAB „Palangos vandenys“ pažymos neįrodo fakto, jog nekilnojamojo turto objektas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), yra nenaudojamas. Atsakovė po priminimo privalomos vietinės rinkliavos nesumokėjo, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.

Atsakovė J. O. D. atsiliepimu į prašymą (b. l. 26–27) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad jai priklausanti pastato dalis nėra naudojama maitinimo veiklai. Šias aplinkybes patvirtina ir pateiktos pažymos iš UAB „Palangos vandenys“ ir AB „LESTO“. Teigė, jog šios patalpos nenaudojamos, vasaros metu tik prižiūrima teritorija, todėl sunaudojamas tam tikras elektros energijos ir vandens kiekis. Atsakovės manymu, pagal Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų 22 punktą jai turėtų būti taikomas nulinis vietinės rinkliavos dydis. Tačiau jeigu būtų nuspręsta, kad visgi ji turėtų būti apmokestinama vietine rinkliava, tai vietinė rinkliava turėtų būti perskaičiuota pagal faktinę (ne Nekilnojamojo turto registre įregistruotą) pastato naudojimo paskirtį.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu (b. l. 47–51) pareiškėjo prašymą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovės J. O. D. biudžetinei įstaigai Palangos miesto rinkliavų centrui 3 183 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą 2010, 2011, 2012 metais.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 1 punktu, 2 punktu (pakeistu 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, pakeistu 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350) patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.

Teismas pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis nustatė, kad atsakovei Palangos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso 9321/10000 dalys nekilnojamojo turto objekto – pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 94,82 kv. m, pagrindinė paskirtis – maitinimo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), todėl, vadovaujantis Nuostatų bei 2012 m. kovo 29 d. redakcijos Nuostatų 1 priedu, metinė vietinė rinkliava yra paskaičiuota 1 061 Lt. Kadangi atsakovė pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtoja, todėl pagrįstai jai buvo apskaičiuota vietinė rinkliava.

Atsakovė iš esmės sutinka, kad ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja, tačiau teigia, jog nesinaudoja jai priklausančiu pastatu ir tuo labiau nenaudoja pagal nustatytą pagrindinę naudojimo tikslinę paskirtį, todėl mano, jog jai turėtų būti taikoma 100 procentų lengvata arba vietinė rinkliava perskaičiuota pagal kitą nekilnojamojo turto objekto naudojimo paskirtį. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė 2011 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į pareiškėją, pateikdama pažymas apie vandens ir elektros suvartojimą 2010–2011 metais.

Tačiau pareiškėjas 2011 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. (4.6)-695-C23-581 atsakovę informavo, kad pateikti dokumentai neatitinka nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti vietinės rinkliavos mokestį ir suteikti 100 procentų lengvatą nekilnojamojo turto objektui, esančiam adresu: (duomenys neskelbtini). Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pateiktą prašymą dėl lengvatos suteikimo, atsakovė neginčijo ir šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra šio sprendimo teisėtumas. Konstatavus, kad nebuvo atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nėra teisinių prielaidų konstatuoti, jog jai nekyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą už 2010–2011 metus.

Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė 2012 metais raštu būtų kreipusis į pareiškėją dėl 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatos suteikimo, o pareiškėjas būtų atsisakęs tokį prašymą patenkinti. Teismas pažymėjo, kad iki 2012 m. kovo 29 d., kai buvo patvirtinti naujos redakcijos Nuostatai, nebuvo nustatytas teisinis reguliavimas, suteikiantis pareiškėjui galimybę perskaičiuoti vietinę rinkliavą tais atvejais, kai nekilnojamasis turtas naudojamas ne pagal tą paskirtį, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Tik 2012 m. kovo 29 d. redakcijos Nuostatų IV skyriuje nustatyta Kitos paskirties metinės vietinės rinkliavos taikymo ir sprendimo priėmimo tvarka, kuri gali būti taikoma vietinės rinkliavos mokėtojui kai nekilnojamasis turtas faktiškai naudojamas ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre (25 p.). Sprendimą dėl kitos paskirties metinės rinkliavos taikymo priima Savivaldybės administracijos direktorius (30 p.). Rinkliavų centras kitos paskirties metinę vietinę rinkliavą taiko nuo to mėnesio 1 dienos, kai buvo pateiktas ir užregistruotas vietinės rinkliavos mokėtojo prašymas, iki pasikeis faktinės aplinkybės. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė 2012 metais teikė pareiškėjui motyvuotą prašymą bei reikalaujamus dokumentus dėl kitos paskirties metinės vietinės rinkliavos taikymo.

Atsakovė savo paaiškinimuose nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Rinkliavų centro darbuotojus dėl vietinės rinkliavos perskaičiavimo pagal kitą pastato naudojimo paskirtį, tačiau 2012 m. kovo 29 d. redakcijos Nuostatuose yra reikalaujama pateikti motyvuotą rašytinį prašymą bei kitus dokumentus pagrindžiančius prašyme nurodytas faktines aplinkybes. Atsakovė, siekdama realizuoti savo pageidavimą dėl metinės vietinės rinkliavos perskaičiavimo pagal kitą metinės vietinės rinkliavos paskirtį, savo valią turi išreikšti raštiškai pateikdama pareiškėjui prašymą, o pareiškėjas tokiu atveju privalės prašymą nagrinėti ir priimti motyvuotą sprendimą, kuris iškilus ginčui gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, teismas priėjo išvadą, kad atsakovei raštiškai neišreiškus savo valios dėl kitos paskirties metinės vietinės rinkliavos taikymo 2012 metais, pareiškėjui nebuvo teisinio pagrindo jos perskaičiuoti ir už 2012 metus. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovei draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.).

Atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjui iš atsakovės priteistina 3 183 Lt įsiskolinimo suma (Civilinio kodekso 6.38 str.).

III. Atsakovė J. O. D. apeliaciniu skundu (b. l. 63–65) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl rinkliavos priteisimo atmesti.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas priteisė iš atsakovės pareiškėjo naudai rinkliavą pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą patalpų paskirtį neatsižvelgdamas į tai, jog atsakovei priklausančios patalpos atitinkamą laikotarpį niekada nebuvo naudojamos pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad pastatas, kurio dalis priklauso atsakovei, nėra ir nebuvo naudojama maitinimo veiklai. Šias aplinkybes patvirtino teismui pateiktos pažymos iš UAB „Palangos vandenys“ ir AB „LESTO“, iš kurių matyti, kad atitinkamame pastate sunaudojamas tik labai nedidelis vandens ir elektros kiekis.

Atitinkamos patalpos yra naudojamos tik vasaros laikotarpiu ir tik apsigyvenimui, bet ne maitinimo veiklai. Teismui taip pat buvo pateikti įrodymai, jog pareiškėjui priklausančių patalpų atžvilgiu atitinkamu laikotarpiu nebuvo išduotas nei maisto tvarkymo pažymėjimas, nei higieninis pasas be kurių pagal šiuo metu galiojančius įstatymus iš viso net nėra galima maitinimo veikla (Maisto įstatymo 4 str. 3 d.). Atsakovė rėmėsi LVAT 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-2807/2012, 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010.

Atsakovės manymu, aplinkybė, jog iki 2012 m. kovo 29 d. redakcijos Nuostatų patvirtinimo atitinkama teisė nebuvo numatyta, nereiškia, kad teismas negali užpildyti atitinkamą spragą ir sprendžiant konkretų ginčą atitinkamą rinkliavą priteisti pagal faktinę patalpų naudojimo paskirtį. Formalios procedūros nesilaikymas (motyvuoto prašymo nepateikimas) negali paneigti teisingumo, t. y. negali būti renkama rinkliava iš asmens už padidintą atliekų kiekį, kai šiuo konkrečiu atveju atitinkamame pastate atliekos iš viso nesusidaro.

Taip pat teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 22 punkto, kuriame nurodoma, kad už nekilnojamojo turto objektą (elektros ir telekomunikacijų pastotės, siurblinės, katilinės, rūsiai, sandėliukai, neįrengtos palėpės, pagalbinės patalpos, nesančios kaip priklausiniai prie nekilnojamojo turto, Savivaldybės privatizuojami objektai ir pan.), kuriame nėra kaupiamos komunalinės atliekos, jo savininkui ar naudotojui taikomas nulinis vietinės rinkliavos dydis.

Iš byloje esančių įrodymų galima padaryti išvadą, kad atsakovei priklausantis nekilnojamas turto objektas nekaupia komunalinių atliekų, todėl jos savininkei turėtų būti taikomas nulinis vietinės rinkliavos dydis. Dėl šių priežasčių teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Atliekų tvarkymo įstatymo, kuriame įtvirtintas principas, kad teršėjas moka, ir Rinkliavų įstatymo atitinkamas nuostatas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 70–71) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas paaiškino, kad galimybė vietinės rinkliavos mokėtojams kreiptis į Rinkliavų Centrą su prašymu taikyti kitos paskirties metinę vietinę rinkliavą, jei nekilnojamojo turto objektas yra naudojamas ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, buvo įtvirtinta jau Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 2 punktu, 30 punktu ir vietinės rinkliavos mokėtojai sėkmingai naudojosi šia jiems suteikta teise, o ne tik Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 1 punktu, 25 punktu, kaip teigia apeliaciniame skunde atsakovė.

Atsakovė pati neįdėjo jokių pastangų siekiant pasidomėti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje galiojančiais teisės aktais, nors kiekvienas metais Nuostatų nustatyta tvarka atsakovei buvo siunčiami mokėjimo pranešimai ir priminimai susimokėti vietinę rinkliavą. Teisės teorijoje teigiama, kad pagrindinė teisės siekiamybė yra pasiekti teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl asmenys nevykdantis savo pareigų turėtų netekti galimybės pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis. Atsakovė pradėjo aktyviau rūpintis savo nekilnojamuoju turtu tik Rinkliavų centrui pradėjus teisminį įsiskolinimo išieškojimo procesą, nors vietinė rinkliava pradėta skaičiuoti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje nuo 2010 m. sausio 1 d.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad motyvuoto prašymo nepateikimas Rinkliavų centrui neturi esminės reikšmės ir atsakovei negalėjo būti apskaičiuota vietinė rinkliava kaip už maitinimo paskirties objektą, tačiau nesant tokio prašymo Rinkliavų centras neturėjo pagrindo apskaičiuoti vietinę rinkliavą ne pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Rinkliavų centras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70, 1 punktas, 22 punktas yra skirtas nekilnojamojo turto objektams kuriuose niekada nėra kaupiamos komunalinės atliekos.

Maitinimo paskirties objektai į šį apibrėžimą nepatenka, todėl atleisti tokių objektų savininkus nuo vietinės rinkliavos galima tik vadovaujantis Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321, vėliau pakeistu Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 2 punktu. Atsakovė jau 2011 m. lapkričio 9 d. pateikė Rinkliavų centrui prašymą Nr. (4.6.)-C22-695 siekdama gauti 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatą, tačiau lengvata atsakovei nebuvo suteikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinės bylos nagrinėjimo objektas – vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų, jiems nuosavybės teise valdant nekilnojamojo turto objektus, šiuo konkrečiu atveju pastato dalį. Vietinės rinkliavos išieškojimo laikotarpis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Teisinis ginčo santykių reguliavimas detalizuotas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ pagal kurį nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu patvirtintų Nuostatų 6 punkte buvo nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Tų pačių Nuostatų 16 punkte buvo nurodyta, jog rinkliava skaičiuotina pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus Vietinės rinkliavos parametrus, kurie apibrėžti Nuostatų 1 ir 2 prieduose. Čia pat pažymėta, jog fiziniai asmenys, vietinės rinkliavos mokėtojai, moka nustatytą mokestį nuo turtinio vieneto. Tikrinamu atveju, spręstina, kad vietinė rinkliava skaičiuota vadovaujantis Nuostatų 1 priedo 9 punktu, nes pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis matyti, jog atsakovei Palangos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso 9321/10000 dalys nekilnojamojo turto objekto – pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 94,82 kv. m, o pagrindinė paskirtis – maitinimo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi vietinė rinkliava tikrai buvo paskaičiuota atsižvelgiant į teisinę pastato registracijos paskirtį – maitinimo.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pastatas nebuvo naudojamas pagal registracijoje nurodytą paskirtį, todėl apskaičiuota vietinė rinkliava yra nepagrįsta.

Prieš pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atkreipti dėmesį į pirmiau išnagrinėtas panašaus pobūdžio administracines bylas bei juose suformuluotas nuostatas.

Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 buvo konstatuota, jog vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą dydžiai priklauso nuo: 1) nekilnojamojo turto objekto tipo (statinys, žemės sklypas), 2) nekilnojamojo turto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, 3) pagal nekilnojamojo turto tipą ir pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį apskaičiuotą galinčių susikaupti metinę atliekų normos bei 4) nekilnojamojo turto vieneto (namas, kotedžas, sodo sklypas, garažas) arba bendrojo statinio ploto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje taip pat pažymėta, kad esant pakankamai duomenų apie nuomininkų naudotas patalpas bei žinant vykdomos veiklos pobūdį nebuvo kliūčių apskaičiuoti vietinės rinkliavos diferencijuojant pagal pastato paskirtį, kurioje nebuvo vykdoma veikla, bei vykdomos veiklos pobūdžius. Galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė kliūčių vietinės rinkliavos dydį apskaičiuoti pasirenkant skirtingus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytus kriterijus, kurie, preziumuotina, nustatyti siekiant sąžiningo, teisingo ir proporcingo vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556 - 2181/2012 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjas, skaičiuodamas mokėtinos rinkliavos dydį, turėjo diferencijuoti tarifą pagal patalpų naudojimo faktinę paskirtį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426 patvirtintus kitus nuostatus rinkliavos dydžio nustatymas iš esmės liko nepakitęs, t. y. mokesčio dydį suponuoja patalpų paskirtis, statinyje teikiamų paslaugų rūšis.

Kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2807/2012 buvo nurodyta, kad „<... esant pakankamiems įrodymams, kad pastatas – parduotuvė - kavinė (600 m2 ploto) išnuomota UAB „Roksina“, nebuvo naudojama pagal tiesioginę paskirtį – prekybos, tačiau buvo naudojamos kaip maitinimo patalpos, rinkliava pagrįstai apskaičiuota pagal patalpų faktinio naudojimo paskirtį – maitinimo“.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o tai reiškia, kad ir šioje administracinėje byloje turėtų būti paisoma pirmiau suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, t.y. sprendžiant dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo viena iš įrodinėtinų faktinių aplinkybių - patalpų naudojimo paskirtis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, lemianti ir rinkliavos dydį.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio ši aplinkybė iš esmės nebuvo analizuojama. Laikyta, jog netinkamai realizuota teisinė galimybė dėl lengvatos suteikimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 29 d. (2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T2-70, kuriuo pripažintas netekusiu galios Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. T2-263 ir patvirtinti nauji Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, o taip pat patvirtintas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo fiziniams ir juridiniams asmenims tvarkos aprašas) paneigia kitokį vietinės rinkliavos dydį nei pagal registre nurodytą pastato paskirtį - maitinimo. Vis dėlto, toks teisinis argumentavimas nėra pakankamai pagrįstas, nes kaip jau buvo minėta, turėjo būti išsiaiškinta, ar pastatas naudotas realiai pagal įregistruotą paskirtį, o jei ne, tai prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo turėjo būti atmestas ar įpareigota rinkliavą perskaičiuoti pagal faktinę statinio naudojimo paskirtį.

Pats prašymas dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos yra reikšmingas tik tiek, kiek jis liečia visišką (arba iš dalies) atleidimą nuo rinkliavos, nepaisant pastato naudojimo paskirties. Kita vertus, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 patvirtintas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašas buvo orientuotas tik į socialinės paramos reikalingus asmenis.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas (apeliantas) neneigia pastato naudojimo atitinkamu metų laiku (apeliacinio skundo turinys). Todėl teismui vis dėlto buvo būtina aiškintis bei nustatyti, ar ginčo pastate teikta maitinimo paslauga ar ne. Priklausomai nuo padarytos išvados, t.y. konstatavimo dėl pastato naudojimo pagal faktinę paskirtį, spręsti dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, galimybės apskaičiuoti vietinę rinkliavą vadovaujantis kitais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Nuostatų punktais.

Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, administracinėje byloje turimi duomenys byloja, kad UAB „Aguona“ nėra išduotas Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas (b.l. 28), UAB „Aguona“ laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apmokėjo už 200 kilovatvalandžių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, atspindi vidutinio elektros vartotojo per mėnesį sunaudojamą vidutinį mėnesio bendrą elektros energijos kiekį (b.l. 29), UAB „Aguona“ suvartoto vandens kiekis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo 2 m3 (b.l. 30), UAB „Aguona“ suvartoto vandens kiekis 2010 m. liepos mėnesį buvo 4 m3 (b.l. 31), kad geriamojo vandens pirkimo-pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartis su J. D., adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaryta (b.l. 33). Nors išvardinti dokumentai, atspindintys minėtus duomenis, nėra tinkamai patvirtinti, tačiau turint omenyje kitus įrodymus, nėra pagrindo abejoti jų autentiškumu bei juose pateikta informacija, kas apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad ginčo pastatas prašomos priteisti rinkliavos laikotarpiu nebuvo naudojamas pagal paskirtį nurodytą registre – maitinimo. Tai reiškia, kad vietinė rinkliava negalėjo būti skaičiuojama remiantis Nuostatų 1 priedo 9 punktu. Tvirtintina, jog toks skaičiavimas turėjo būti atliktas vadovaujantis kitomis Nuostatų taisyklėmis, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teisės akte minimus aspektus.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, jog pareiškėjo prašymo tenkinimas dėl vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 29 d. buvo nepagrįstas.

Pasisakant dėl laikotarpio nuo 2012 m. kovo 29 d., kada įsigaliojo nauja Nuostatų redakcija, būtina pažymėti, jog teisėkūros subjektas, t.y. Palangos miesto savivaldybės taryba, sureguliavo situaciją tuo atveju, kai nekilnojamasis turtas faktiškai naudojamas ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre (Nuostatų VI skyriaus 25 p.). Suteikta galimybė vietinės rinkliavos mokėtojui taikyti kitos paskirties metinę vietinę rinkliavą nei įregistruota. Tačiau siekiant realizuoti šią galimybę vietinės rinkliavos mokėtojui numatytos ir atitinkamos pareigos: pateikti motyvuotą rašytinį prašymą, reikalingus dokumentus (Nuostatų 26 p.). Administracinėje byloje tokių dokumentų nėra. Vadinasi, turint omenyje egzistuojančią teisių bei pareigų vienovę, atsakovei nepasinaudojus galimybe vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinę pastato naudojimo paskirtį, pirmosios instancijos teismo sprendimas aptariama apimtimi pripažintinas visiškai teisėtu bei pagrįstu ir šioje dalyje jis (sprendimas) argumentacijos prasme paliktinas galioti, bet bendrai visas sprendimas turi būti panaikintas.

BĮ Palangos miesto rinkliavų centras – įstaiga, administruojanti vietinę rinkliavą ir būtent jos kompetencijos ribose yra apskaičiuoti vietinę rinkliavą. Įstaigos pateiktas pirminis skaičiavimas iš dalies pripažintas nepagrįstu, todėl klaida gali būti (laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų) ištaisyta pačios įstaigos. Akivaizdu, jog pateikus kitą aritmetinę vietinės rinkliavos išraišką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 29 d., galutinė pasikeis. Pagal turimus byloje duomenis nėra galimybės neginčytinai išskirti priteistinos vietinės rinkliavos dydžio ta apimtimi, kur pirmosios instancijos teismo teisinė argumentacija pripažinta visiškai pagrįsta.

Visa tai suponuoja apeliacinio skundo tenkinimą iš dalies (vietinės rinkliavos privalomumas nepaneigtas; iš esmės nesutikta tik su jos dydžiu) bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo naikinimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

J. O. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius