2018-04-11 Nr. AB-7820-3-61-3-04138-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3716-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04138-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1901(02005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui H. L., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nesikreipė į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) ir neprašė dokumentų apie Bendrovėje dirbančius asmenis, tačiau nurodė, kad, 2016 m. lapkričio mėn. atlikdamas patikrinimą, nustatė, jog Bendrovėje nėra trijų dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Bendrovė apie tokį patikrinimą nebuvo informuota, nebuvo supažindinta su pavedimu atlikti patikrinimą, nepasirašė po patikrinimo aktu ir tai, kad vyko toks patikrinimas, pareiškėjui tapo žinoma, tik gavus informaciją apie Sprendimą, t. y. 2017 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamentas nesikreipė į Bendrovę, neprašė darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir darbo sutarčių, o pagal nustatytą tvarką Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenys teikiami už praėjusį mėnesį, todėl Migracijos departamentas neturėjo ir negalėjo žinoti, kiek darbuotojų dirbo lapkričio mėnesį, koks buvo darbo užmokesčio dydis, kada ir kam buvo suteiktos mokamos ar nemokamos atostogos.

3. Pareiškėjas teigė, kad visą laiką nuo jo kreipimosi išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimas laikinai gyventi) Bendrovėje dirbo trys darbuotojai. Migracijos departamentas neprašė pateikti darbo užmokesčio apskaičiavimo ar nedarbingumo pažymėjimų, neįskaičiavo legaliai dirbančio Lenkijos piliečio kaip darbuotojo.

4. Pareiškėjo tvirtinimu, jis atvyko į Lietuvą užsiimti teisėta veikla ir tuo pagrindu gavo leidimą, jam buvo nurodyta, kad jis neprivalo dirbti pagal darbo sutartį 8 valandas per dieną, nes yra Bendrovės akcininkas, todėl gali dalyvauti jos veikloje ir gauti kitų pajamų, kurios apmokestinamos pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, jis yra laisvas apsispręsti, kur ir kiek laiko turi dirbti. Todėl pareiškėjui nesuprantami Migracijos departamento teiginiai, kad jis, būdamas Bendrovės akcininkas, privalėjo dirbti 8 valandas pagal darbo sutartį. Pareiškėjo veikla Bendrovėje yra organizuoti verslą, priimti svarbius sprendimus jos veikloje, tikslas – gauti kuo didesnį pelną, siekti Bendrovės vystymosi. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis pateikė banko išrašą apie turimas lėšas, kurio reikalavo Migracijos departamentas, taip pat yra deklaravęs gautas pajamas, pajamos yra teisėtos, todėl atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas neturi pinigų gyvenimui Lietuvoje.

5. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas spėjimais ir įtarimais, kurie buvo paneigti, paaiškinant tiek dėl jo draudžiamųjų pajamų, tiek dėl neva patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kad Bendrovės registracijos adresu (duomenys neskelbtini), nėra įmonės veiklos požymių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė biure negali užsakovams atlikti statybos ar remonto darbus, dėl to veikla vykdoma objektuose. Bendrovė teikia ir smulkių krovinių pervežimo paslaugas, jos taip pat negali būti suteiktos biure, nes darbuotojai būna kelyje. Administracijos darbuotojos dirba nuomotose patalpose (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nereglamentuota, kad pareiškėjas privalėjo nurodyti ar pranešti atsakovui apie Bendrovės nuomojamas patalpas, statybos objektus, pasikeitusius darbuotojus ar pakeistas darbo sutartis. Bendrovei neapribota teisė priimti ir atleisti darbuotojus, keisti darbo sutartis, atsižvelgiant į verslo poreikius.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamento Migracijos skyrius, atlikdamas patikrinimą, nustatė, kad Bendrovėje nėra trijų dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o pareiškėjas gauna mažesnį negu darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovės registracijos adresu (duomenys neskelbtini), nėra įmonės veiklos požymių. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinės sistemos duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis, nustatė, kad pagal 2017 lapkričio 20 d. duomenis Bendrovėje įdarbinti penki darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Atsižvelgęs į tai, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Bendrovė nuo 2016 m. spalio 31 d. neatitinka Įstatymo (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvoje. Bendrovė nuo 2016 m. spalio 31 d. iki Sprendimo priėmimo dienos, t. y. daugiau kaip metus, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

8. Migracijos departamentas pabrėžė, kad nustatyti duomenys, įrodantys, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Siekiant kuo objektyviau įvertinti surinktus duomenis, 2016 m. lapkričio mėn. pareiškėjas kviestas atvykti į Migracijos skyrių apklausai, tačiau jis neatvyko. Įstatyme nenustatyta jokių išimčių dėl jame nustatytų reikalavimų netaikymo. Pareiškėjas, kuris yra Bendrovės akcininkas, nepaisė teisės aktuose nustatyto reikalavimo, kad Bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Priimant Sprendimą buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų pakako Sprendimui pagrįsti, t. y. surinkti duomenys patvirtino, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Taigi Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

11. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui leidimas buvo išduotas, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Ginčijamame Sprendime nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 20 d. duomenimis Bendrovėje įdarbinti penki darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo pareiškėjas pateikė darbo sutartį, kurioje numatyta, kad jis dirba Bendrovėje komercijos direktoriumi ir jam mokamas ne mažesnis kaip minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestis. Nustatyta, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. pareiškėjui mokėtas 8,38–87,5 Eur mėnesinio darbo užmokestis. Migracijos departamentas, remdamasis šiais duomenimis, Sprendime padarė išvadą, jog (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y., kad Bendrovėje dirbtų trys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie dirbtų visą darbo laiką.

12. Teismo nuomone, Sprendime buvo tiksliai įvertintos faktinės aplinkybės, t. y. pareiškėjo skundo teiginiai, kad Bendrovėje dirbo trys darbuotojai, paneigti Sodros 2017 m. lapkričio 20 d. informacinės sistemos duomenimis. Todėl nors teismui pateiktoje papildomoje medžiagoje nurodoma, kad Bendrovėje dirba E. R., tačiau, sulyginus šią papildomą medžiagą su Sodros 2017 m. lapkričio 20 d. duomenimis, akivaizdu, kad E. R. buvo įdarbintas vėliau.

13. Kadangi pareiškėjui leidimas panaikintas ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, bet dėl to, kad joje visą darbo dieną nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jis turėjo būti apklaustas prieš priimant Sprendimą, nepagrįsti.

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

III. 15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas niekada nėra jo kvietęs atvykti į apklausą. Pareiškėjas teigia, kad jis turi visas sąlygas gyventi deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, kadangi didesnę laiko dalį būna būtent šioje valstybėje. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas neįvertino, jog Bendrovė apmoka jo pragyvenimo išlaidas, kurios oficialiai deklaruojamos. Pareiškėjas yra pateikęs asmeninės banko sąskaitos išrašą ir tuo įrodė, kad turi pakankamai lėšų pragyvenimui. Pagal Įstatymo 45 straipsnį vykdydamas teisėtą veiklą Lietuvoje pareiškėjas neprivalo Bendrovėje dirbti visą darbo laiką pagal sutartį, kadangi akcininko veikla Bendrovėje yra organizuoti verslą, priimti svarbius sprendimus Bendrovės veikloje. Pareiškėjas nurodo, kad prie skundo buvo pridėtas dokumentas, kuriame nurodyta, kad Bendrovė nuolat moka mokesčius.

17. Pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Bendrovėje dirbo trys Lietuvos piliečiai, nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Bendrovėje dirbo trys asmenys, vietoje atleistos E. M. nuo 2016 m. lapkričio 2 d. priimtas A. A. K. ir tuo metu Bendrovėje dirbo 2 Lietuvos ir 1 nuolat Lietuvoje gyvenantis Lenkijos pilietis. Nuo 2017 m. sausio l d. Įstatymas nereglamentuoja darbuotojų skaičiaus Bendrovėje. Sprendimas priimtas 2017 metų lapkričio 20 d., t. y., kai Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakcija, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau trys darbo vietos, jau negaliojo.

18. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas teigia, jog 2017 m. lapkričio 27 d. patikrino duomenis apie (duomenys neskelbtini) įdarbintus asmenis ir nustatė, kad 2017 lapkričio 20 d. duomenimis Bendrovėje yra darbinti penki darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Toks teiginys, pareiškėjo tvirtinimu, neatitinka tiesos, kadangi Migracijos departamentas nesikreipė į Bendrovę, neprašė darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Migracijos departamentas neturėjo darbo laiko apskaitos dokumentų ir negalėjo žinoti, kiek darbuotojų dirbo lapkričio mėnesį ir koks buvo darbo užmokesčio dydis, kada ir kam buvo suteiktos mokamos ar nemokamos atostogos, kas neatvyko į darbą dėl ligos. Migracijos departamentas vadovavosi tik deklaruotu darbo užmokesčiu, kuris neparado, kiek asmenų dirbo Bendrovėje. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas dokumentas apie dirbančius Bendrovėje asmenis, tačiau teismas nevertino šių pareiškėjo pateiktų įrodymų, o tik rėmėsi Migracijos departamento teiginiais. Bendrovėje bendrai darbuotojams mokamas darbo užmokestis viršijo 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, todėl Įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos.

19. Pareiškėjas nurodo, kad deklaruojamas darbo užmokesčio dydis nustato draudimo įmokas Sodrai ir jokiu būdu nesuteikia informacijos apie dirbančius asmenis ar gaunamas pajamas iš kitų Europos sąjungos valstybių, t. y. šiuo atveju Lenkijos, kai Lenkijos pilietis pageidauja draustis socialiniu draudimu Lenkijoje ir toje valstybėje moka socialinio draudimo įmokas. Sodros duomenys taip pat neparodo visų asmens gaunamų pajamų tokių kaip išmokamų pagal atstovavimo sutartis, dienpinigius už būtą laiką komandiruotėse ir kt. Todėl besąlygiškai vadovautis Sodros informacine duomenų baze, kuri naudojama draudimo išmokoms, negalima, kadangi tai neparodo realios Bendrovės padėties.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas tik Migracijos departamento prielaidomis ir įtarimais, kurie buvo paneigti paaiškinant ir pateikiant rašytinius įrodymus apie Bendrovėje dirbančius asmenis, t. y. pateiktas dirbančių asmenų sąrašas ir darbo sutartys. Pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo faktą, kad Bendrovėje dirba Lenkijos pilietis. Be to, pats pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas, dalyvauja Bendrovės veikloje ir valdyme, dėl to teiginys, kad pareiškėjas neturi ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neatitinka tiesos.

21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Migracijos departamentas pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII- 2609 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Todėl nagrinėjamu atveju taikytinos Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. Dėl šios priežasties (duomenys neskelbtini) turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nepaisant to, kad, pareiškėjo teigimu, Bendrovėje bendrai darbuotojams mokamas darbo užmokestis viršijo 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.

23. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinės sistemos duomenis apie (duomenys neskelbtini) įdarbintus asmenis, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad Sprendimo priėmimo metu (2017 lapkričio 20 d.) minėtoje Bendrovėje buvo įdarbinti penki darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Todėl pareiškėjo teiginiai apie darbuotojų darbo užmokestį, atostogas, Lenkijos piliečio neįskaičiavimą nėra susiję su Migracijos departamento priimtu Sprendimu.

24. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis šiuo atveju yra netaikoma, nes duomenys, pateikti Migracijos departamentui, nepasikeitė. Pabrėžia, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį pareiškėjas, turintis leidimą, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą ((duomenys neskelbtini) nebeatitinkant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto), privalėjo gauti naują leidimą.

25. Migracijos departamentas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais Sodros informacinės sistemos duomenimis dėl (duomenys neskelbtini), o taikytos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, dėl to Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo užsieniečiui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą nes, jo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

28. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais.

30. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų <...>.

31. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nustatė, kad (duomenys neskelbtini), kurios vienu iš akcininkų, yra pareiškėjas, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) reikalavimų.

32. Minėtame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte inter alia nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

33. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenų, buvusių 2017 m. lapkričio 20 d., t. y. ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo dieną, matyti, kad nuo 2016 m. spalio 31 d., kai darbo santykius su Bendrove nutraukė R. D., (duomenys neskelbtini) nebuvo ne mažiau kaip trijų dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (I t, b. l. 155). Duomenų, kad A. A. K. turėtų teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės Migracijos departamentas nepatvirtino. Be to, pažymėtina, kad net laikant, jog A. A. K. turį teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus vis tiek neatitiko bent jau nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. spalio 2 d. – tai apeliaciniame skunde patvirtina pats pareiškėjas ir jis nenurodo pagrįstų argumentų, kodėl tokį ilgą laiko tarpą nebuvo įdarbintas pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalaujamas darbuotojų skaičius.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).

35. Teisėjų kolegija, taip pat pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kuriais kvestionuojamas Sodros informacinės sistemos duomenų, kaip įrodymų, tinkamumas šioje byloje, pažymi, kad tai, jog Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, yra patvirtinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017). Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, paneigiančių Sodros informacinės sistemos duomenų pagrįstumą.

36. Taigi Departamentas, teisingai nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) nedirbo ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y., kad Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėl darbuotųjų skaičiaus reikalavimo, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

37. Kaip minėta Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimą panaikino ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sistemiškai vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

38. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. pareiškėjui buvo mokamas tik 8,38–87,5 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Vis dėlto pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis (operacijų registrus), iš kurių matyti, kad Bendrovė nuo 2016 m. balandžio mėn. kiekvieną mėnesį pervesdavo pareiškėjui, kaip akcininkui, po 400 Eur jo reikmėms (I t, b. l. 181–190). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys įrodo, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, dėl to Sprendimu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo taikytas nepagrįstai.

40. Nustatyta aplinkybė, kad Bendrovėje nedirbo pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalaujamas darbuotojų, turinčių specialius požymius, skaičius, buvo pakankama atsakovui ginčijamu Sprendimu panaikinti pareiškėjo leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Todėl tai, kad Migracijos departamentas neteisingai įvertino aplinkybę dėl pareiškėjo galimybių iš gaunamų lėšų pragyventi Lietuvoje, vis dėlto nepaneigia, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas buvo panaikintas teisėtai ir pagrįstai.

41. Teisėjų kolegija plačiau dėl kitų pareiškėjo argumentų nepasisako, nes kitų aplinkybių vertinimas bet kuriuo atveju nepaneigtų ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu ir tuo pagrindu atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo H. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius