2019-12-11 Nr. AB-23451-3-61-3-03965-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2101-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03965-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 23.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KS-157 „Dėl A. T.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Visi priedai už papildomus darbus (metodinę veiklą, renginių organizavimą, kitus darbus) mokytojams buvo skiriami suderinus su (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gimnazija) darbo taryba (toliau – ir Darbo taryba). Už konkrečius darbus buvo apmokama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. nutarimą Nr. 511, kuris panaikintas 2017 m. Pareiškėjas visas procedūras atliko pagal teisės aktus, o iš Sprendimo nėra aišku, kokiais veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, VTEK įstatymo 29 straipsnio, Įstatymo 1 straipsnio reikalavimų.

2.2. Apmokėjimas už egzaminus vykdomas pagal brandos egzaminų vykdymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Savivaldybės tarybos ir mero sprendimais „Dėl apmokėjimo už pagrindinės sesijos ir valstybinių ir mokyklinių egzaminų vykdymą“. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. K-40-(5.1) apmokėti už brandos egzaminų vykdymą išleido pagal sąrašą, kurį parengė, suderino su vyriausiąja buhaltere ir Nacionaliniam egzaminų centrui teikė pavaduotojas ugdymui S. G.. Jeigu pareiškėjas būtų nusišalinęs ir neišleidęs šio įsakymo, būtų susidariusi situacija, kai už papildomą darbą mokytojai nebūtų gavę atlyginimo ir taip būtų buvę pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) reikalavimai. Visos mokėtinos sumos (atlygis už darbą) buvo patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, o pareiškėjas savo iniciatyva neatliko jokių veiksmų, už kuriuos būtų gavęs bet kokio pobūdžio turtinės naudos.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, ir nurodė:

3.1. VTEK neneigia poreikio apmokėti mokytojams už papildomą darbą, tai nebuvo VTEK nagrinėjimo dalykas. VTEK vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto, o jam iškilus – nusišalinti. Tai, kad pareiškėjas skyrė papildomas valandas mokytojams, suderinęs su Gimnazijos Darbo tarybos atstovu, nepanaikina fakto, kad papildomas valandas bei apmokėjimą skyrė sau pačiam.

3.2. Pareiškėjas yra ne tik minėtos gimnazijos direktorius, bet ir jos darbuotojas (mokytojas), o ši aplinkybė savaime susijusi su galima viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsme (rizika), nes jis, kaip įstaigos darbuotojas, yra tiesiogiai ir asmeniškai suinteresuotas savo paties į vidaus administravimą nukreiptais sprendimais. Aplinkybės, kad pareiškėjas, kaip Gimnazijos direktorius, turėjo vykdyti kitų teisės aktų jam suteiktas funkcijas, nepanaikina jam taikomos pareigos vykdyti Įstatymo nuostatas. Taigi pareiškėjas, siekdamas išvengti interesų konflikto, šiuo atveju privalėjo pareikšti nusišalinimą.

3.3. Interesų konfliktas valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui kyla nuo pat to momento, kai jis turi rengti, svarstyti ar priimti sprendimą (dalyvauti jį priimant), ar gali daryti realų poveikį kitiems asmenims dėl savo artimųjų įdarbinimo, tolesnės jų tarnybos eigos. Nesvarbu, koks galutinis sprendimo rezultatas ir kokių padarinių – palankių, nepalankių ar neutralių – jis sukelia ar galėtų sukelti atitinkamiems asmenims. Neturi reikšmės ir sprendimo atitiktis kitiems teisės aktams. Kad įstatymas pažeistas, užtenka konstatuoti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių, kad savo veikloje išvengtų viešųjų ir privačių interesų konflikto. VTEK tyrimo metu nenustatė, o ir pareiškėjas nenurodė duomenų, kad būtų vengęs interesų konflikto ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teikęs nusišalinimą Panevėžio miesto savivaldybės tarybai.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2002 m. spalio 9 d. darbo sutartimi Nr. 223 priimtas eiti Gimnazijos direktoriaus pareigas, o 2002 m. spalio 21 d. darbo sutartimi Nr. 225 – Gimnazijos mokytojo pareigas. Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojas, pavaduojantis merą, P. L. 2017 m. liepos 19 d. raštu Nr. 19-1932(4.17) kreipėsi į VTEK su prašymu įvertinti pareiškėjo, kaip Gimnazijos direktoriaus, veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms ir priimti sprendimą. VTEK, atsižvelgdama į minėtame rašte nurodytas aplinkybes, pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų – dalyvavimo sprendžiant klausimus, susijusius su savo paties darbo eiga Gimnazijoje – atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms. Atlikusi tyrimą VTEK ginčijamu sprendimu padarė išvadą, kad pareiškėjo darbovietė bei jo, kaip mokytojo, darbo santykiai ir perspektyva turėti didesnį užimtumą bei savirealizacijos galimybes, taip pat ir galimybė gauti piniginį atlygį laikytini jo privačiu interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas negali likti objektyvus ir nešališkas. VTEK konstatavo, kad pareiškėjas, nepaisydamas kilusio interesų konflikto ir priimdamas sprendimus, susijusius su jo, kaip mokytojo, darbo santykiais mokykloje ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek iš ginčijamo sprendimo turinio, tiek iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. K-40-(5.1) „Dėl apmokėjimo už 2016 m. valstybinių brandos egzaminų vykdymą“ įsakė apmokėti už brandos egzaminų vykdymą pagal sąrašą, kurio 6 punktuose jis nurodytas kaip vyresnysis vykdytojas. 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-84-(1.5) „Dėl už kitų papildomų darbų tarifikacijos patvirtinimo“ pareiškėjas patvirtino valandų paskirstymą už kitus papildomus darbus 2016–2017 m., iš pridedamo sąrašo matyti, kad pareiškėjas pats sau nustatė ir patvirtino valandų skaičių už renginių organizavimą, už metodinę veiklą ir už dalyvavimą projektų veikloje. Iš minėtų 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymų turinio taip pat matyti, kad jie susiję su galimybe gauti didesnį atlygį už darbą ir savirealizacijos galimybėmis (užimtumu papildomuose darbuose). Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad tai laikytina privačiu pareiškėjo interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas gali būti neobjektyvus ir nešališkas.

7. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei paaiškinimuose VTEK, nei skunde teismui nepateikė įrodymų, kad jis atliko Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, t. y. kad prieš minėtų įsakymų rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą ar procedūros metu informavo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių ar jo įgaliotą asmenį apie esamą konfliktą ir pareiškė nusišalinimą toliau rengiant, svarstant ar priimant įsakymus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė aktyvių ir aiškiai išreikštų veiksmų nusišalinti nuo dalyvavimo sprendžiant klausimus dėl savo darbinių santykių Gimnazijoje, kurie susiję su jo paties privačiu interesu. Teismas pripažino, kad VTEK pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

8. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad jame nurodytas tiek nagrinėjimo pagrindas ir dalykas (tyrimas pradėtas gavus Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo P. L., laikinai ėjusio mero pareigas, pranešimą apie pareiškėjo veiklą dėl papildomų darbo valandų ir papildomo darbo užmokesčio paskyrimo sau pačiam atitikties Įstatymo nuostatoms), tiek faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas šis sprendimas, tiek teisinis pagrindas ir motyvai. Teismas vertino, kad Sprendimo turinys yra aiškus ir suprantamas, jis iš esmės atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nekliudo asmeniui suvokti dokumento esmės. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs VTEK Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo:

9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymai laikytini privačiu pareiškėjo interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas gali būti neobjektyvus ir nešališkas.

9.2. Pareiškėjo darbo užmokesčio dydį nustato darbo sutartis, kurioje nurodytas darbo užmokestis nebuvo padidintas 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-84-(1.5). Pareiškėjo papildomos valandos buvo suderintos ir įtakotos darbdavio – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos – kuri nustatė pareiškėjo, kaip mokytojo, darbo laiką ir koeficientą. Visi priedai už papildomus darbus buvo skiriami suderinus su Darbo taryba bei skiriami už metodinę veiklą, renginių organizavimą, kitus darbus, reglamentuotus darbo apmokėjimo tvarkoje. Už konkrečius darbus buvo apmokama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. nutarimą Nr. 511, kuris buvo panaikintas 2017 m.

9.3. Pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas K-40-(5.1) nesukūrė galimybių ir net prielaidų gauti didesnį atlygį už darbą ir savirealizacijos galimybes. Apmokėjimą už egzaminų vykdymą sąlygojo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ir mero sprendimai „Dėl apmokėjimo už pagrindinės sesijos ir valstybinių ir mokyklinių egzaminų vykdymą“. 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą K-40-(5.1) apmokėti už brandos egzaminų vykdymą pareiškėjas išleido pagal sąrašą, šis sąrašas nebuvo rengtas pareiškėjo ir jo sukūrimo pareiškėjas neįtakojo.

9.4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, o tik formaliai ir klaidingai nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymų išleidimas sąlygojo pareiškėjui gauti didesnį atlygį už darbą ir savirealizacijos galimybes. Iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad visi skundžiami pareiškėjo veiksmai buvo nukreipti būtent į visuomenės poreikių tenkinimą (mokymosi, įskaitant, bet neapsiribojant, egzaminais). Jokių korupcinių ir / ar kitokio neigiamo pobūdžio apraiškų nebuvo nustatyta, kadangi visi priimti sprendimai sąlygoti savininko teisę įgyvendinančios institucijos (Panevėžio savivaldybės tarybos, mero ir administracijos direktoriaus) ir valstybinių institucijų (Nacionalinis egzaminų centro) veiksmų bei nusistovėjusios ilgametės praktikos.

10. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

10.1. Pareiškėjo pasirašytų 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymų teisėtumo klausimas ir atitinkamų procedūrų atitiktis kitų teisės aktų nuostatoms nėra Įstatymo ir VTEK nagrinėjimo dalykas. VTEK vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto, o šiam iškilus – nusišalinti. Pareiškėjo teiginiai, esą jis minėtus įsakymus buvo suderinęs su kitais asmenimis ar institucijomis, nepanaikina aplinkybės, kad įsakymais apmokėjimą jis skyrė sau pačiam. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino, kad pareiškėjas negali išlikti objektyvus ir nešališkas nagrinėdamas ir priimdamas sprendimus tiesiogiai susijusius su juo pačiu, o jo papildomos pareigos ir darbas bei apmokėjimas už juos neabejotinai yra privatus pareiškėjo interesas.

10.2. Pareiškėjas savo veiksmus vertina subjektyviai, t. y. tik kaip formalų veiksmą. Pareiškėjo teigimu, be jo niekas nebūtų galėjęs priimti nurodytų sprendimų, todėl jis, vadovaudamasis teisės aktais jam nustatytomis pareigomis, šiuos įsakymus privalėjęs pasirašyti. Šis argumentas paneigtinas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo tiesioginio vadovo funkcijas atliekantis subjektas – Panevėžio miesto savivaldybės taryba – gavęs jo nusišalinimą, turėtų teisę rinktis alternatyvius interesų konflikto situacijos suvaldymo būdus: priimti pareikštą nusišalinimą ir paskirti kitą asmenį; vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi ir VTEK 2016 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. KS-8 „Dėl kriterijų valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareikštam nusišalinimui nepriimti patvirtinimo“ nepriimti nusišalinimo ir įpareigoti pareiškėją dalyvauti procedūrose.

10.3. VTEK atlikto tyrimo metu nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas būtų dėjęs pastangas jam kilusiam interesų konfliktui išvengti, t. y. kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu įgyvendinęs nusišalinimo procedūrą. Pareiškėjo argumentai, esą jis priimdamas sprendimus laikęsis visų procedūrų, numatytų kituose teisės aktuose, nepanaikina pareiškėjui taikomos pareigos vengti interesų konflikto, o šiam iškilus – nusišalinti, t. y. nepanaikina jam taikomų Įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. KS-157 „Dėl A. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Šiuo sprendimu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad (duomenys neskelbtini) direktorius A. T., spręsdamas klausimus, susijusius su savo, kaip mokytojo darbo santykiais šioje mokykloje, ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, o Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

14. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su faktinių bylos aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

17. Nagrinėjamam ginčui taikytinos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 p); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 p.); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 p.). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, nuosekliai laikosi pozicijos, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

19. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje (ginčui aktualiu metu galiojantis 56 str.) įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal administracinių teismų praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjas, priimdamas ir pasirašydamas 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą K-40-(5.1) ir 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. V-84-(1.5), nuo klausimų dėl apmokėjimo už brandos egzaminų vykdymą pagal pridedamą sąrašą, kuriame mokytoju (ir vyresniuoju vykdytoju) nurodytas pareiškėjas, bei dėl valandų paskirstymo už kitus papildomus darbus 2016/2017 m. m. pagal pridedamą sąrašą, kuriame taip pat nurodytas ir pareiškėjas, svarstymo bei tokių sprendimų priėmimo nenusišalino.

20. Įstatymas taip pat nenumato jokių išimčių, kuomet asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas apie ketinamus priimti anksčiau nurodytus įsakymus būtų informavęs Panevėžio miesto savivaldybę (ar jos įgaliotą asmenį), kuriai jis pagal (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigybės aprašymą (patvirtintą Panevėžio miesto savivaldybės mero 2017 m. balandžio 26 d. potvarkiu Nr. M-33) ir (duomenys neskelbtini) nuostatus (patvirtintus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. I-389) yra pavaldus.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad sąrašą rengė ne jis, šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Minėtų teisės normų taikymui svarbi ir pakankama aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas priėmė 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymus (t. y. juos pasirašė), taigi akivaizdu, kad jis žinojo kokie asmenys nurodyti prie įsakymų pridedamuose sąrašuose.

22. Sutiktina su atsakovo išvadomis, kad įsakymais skirdamas atitinkamą apmokėjimą kitiems (duomenys neskelbtini) mokytojams, priimtais sprendimais tokį apmokėjimą pareiškėjas skyrė ir sau, kas laikytina privačiu pareiškėjo interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas gali būti neobjektyvus ir šališkas.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamam ginčui turinčias faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, tad pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė