2016-02-29 Nr. AB-4551-3-61-3-07916-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-911-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07916-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 8 904,97 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. P-544 nuo 2008 m. liepos 14 d. paskirtas į (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, o nuo 2012 m. gegužės 4 d. eina prokuroro pareigas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas), kurio 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pareiginė alga apskaičiuojama pareiginės algos koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, o nuo apskaičiuotos pareiginės algos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir už kvalifikacinį rangą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nes 2009 metais priimtu Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu buvo nuo 9,5 iki 9,03 sumažintas pareiginės algos koeficientas, nuo 2012 m. gegužės 1 d. buvo taikomas 9,45 pareiginės algos koeficientas, o 2010–2012 metais priimtais Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais tris kartus buvo atidėtas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusių pareiginės algos koeficientų taikymas.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad teisėjų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai įstatymais buvo sumažinti neproporcingai. Nors Įstatymo priedėlis nebuvo tyrimo dalykas minėtoje konstitucinės justicijos byloje ir todėl Konstitucinis Teismas nepripažino, kad Įstatymo priedėlis prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), tačiau pareiškėjas, atsižvelgęs į minėto Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamąją dalį, laikėsi pozicijos, kad prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo teigimu, jo darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl pažeista jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą ir konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) dėl neišmokėtos pareiginės algos dalies grąžinimo, tačiau Generalinė prokuratūra atsakė, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymą.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

Atsakovai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, ir nepripažino, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingų apmokėjimą už darbų“, 109 straipsnio 2 daliai ar konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovų teigimu, Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai ginčo laikotarpiu veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be to, atsakovai prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes biudžete lėšos išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką nėra numatytos, todėl tai išbalansuotų biudžetą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (2 579,06 Eur), teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams bei pažymėjo, kad priteista pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra prokuroras, kuris kreipėsi su prašymu į Generalinę prokuratūrą dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo, tačiau Generalinė prokuratūra 2013 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 17.2-20683 informavo pareiškėją, jog jos veiksmai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki šiol pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų, nurodė, kad sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą dėl sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo neturi teisinio pagrindo, nes Generalinė prokuratūra veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo III skirsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, kuris nustato prokuroro darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, pareiginės algos skaičiavimo tvarką ir konkrečius pareiginės algos koeficientus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio, sumažėjimo, tačiau konstatavo, kad pareiškėjo pareiginės algos koeficientas ginčo laikotarpiu buvo sumažintas ir pareiškėjas prašo priteisti dėl to susidariusią atlyginimo nepriemoką.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir vėliau priimti įstatymai tiek, kiek jais buvo pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio, yra pagrįstas.

Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 1 daliai. Kadangi Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, tai reiškia, jog minėtos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos pripažinimas prieštaraujančia Konstitucijai nėra reikšmingas tik tiems teisiniams santykiams, kurių teisinė kvalifikacija yra pasibaigusi.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-57/2004 suformuotą praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką negali būti ribojamas trejų metų terminu. Teismas, remdamasis Generalinės prokuratūros pateikta pažyma, nustatė, kad ginčo laikotarpiu dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma buvo 8 904,97 Lt (2 579,06 Eur), todėl pareiškėjui šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Atsižvelgęs į atsakovų prašymą išdėstyti mokėjimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 metų valstybės biudžete, teismas konstatavo, kad yra pagrindas teismo sprendimo įvykdymą atidėti 2016 biudžetiniams metams.

III. Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovai pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjui mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl darbo užmokestis pareiškėjui buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą tarnybinį atlyginimą buvo teisėti.

Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovai laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Pareiškėjas R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovai argumentu, jog Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui atlyginimą, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, todėl nepadarė jokių pažeidimų, o Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, rėmėsi ir atsiliepime į skundą, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė išsamų ir pagrįstą šio argumento teisinį vertinimą. Pareiškėjas sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl Generalinės prokuratūros kaltės, todėl būtent Lietuvos valstybei kyla atsakomybė dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės normų taikymo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t. y. nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuota praktika bei teigia, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio nepriemoka atsirado dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų, todėl jų nepašalinus bendra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka (šiuo pagrindu atmetus pareiškėjo skundą), būtų įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti padėtis, o tai yra iš esmės nesuderinama su teisinės valstybės principu.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis tinkamai realizavo savo teisę į teisminę gynybą, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino pareiškėjo skundo pagrįstumą ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, ir remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. bei 2008 m. birželio 30 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Pareiškėjo teigimu, su nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos (2000 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2002 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2047/2013, kurioje pažymėta, kad teismas, spręsdamas ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, pažeistą pareiškėjo teisę šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. K. (prokurorui) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros parengtos pažymos matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jam taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi sustabdė bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo kitoje administracinėje byloje pateiktą prašymą ištirti, ar ir šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtą pirmosios instancijos teismo prašymą bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (prokuroro) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovai neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (2 579,06 Eur), tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad jo pažeistos teisės pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo apgintos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2047/2013 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovų argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-2475-520/2016 ir Nr. eA-2476-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-730-520/2016 ir Nr. A-804-520/2016).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas, paduodamas skundą, realizavo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jam nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes jis pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė