2019-02-27 Nr. AB-5193-3-61-3-04258-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-413-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04258-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. N. (A. N.) ir A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. N. (A. N.) ir A. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai A. N. ir A. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-816 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. birželio 3 d. sprendimus Nr. 68-143 ir Nr. 68-145 (toliau – ir VMI sprendimai) bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimus Nr. S-178(7-129/2016) ir Nr. S‑179(7-130/2016) (toliau – ir MGK sprendimai).

2. Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog iš Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 15 dalies matyti, jog būtent tam tikri interesai ir sandoriai turi nulemti turto ar paslaugų davėjo sprendimą nustatyti mažesnę negu tikroji rinkos kainą. Įstatymų leidėjas nėra pateikęs aptariamų interesų ar sandorių sąrašo, tokio sąrašo pateikimas dėl galimų interesų ir sandorių įvairovės, be kita ko, nulemtos visuomeninių santykių nuolatinės raidos, akivaizdžiai yra netikslingas. Todėl, kilus ginčui, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ad hoc įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo nustatyta mažesnė nei tikroji rinkos turto ar paslaugų kaina (turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp minėtų interesų ar sandorių ir nustatytos kainos). Be to, tai, kad įstatymų leidėjas akcentuoja aptariamos mažesnės kainos nustatymą konkrečiam gyventojui, aiškiai rodo, jog tam tikri interesai ar sandoriai turi būti susiję būtent su šiuo gyventoju, t. y. turto ir (ar) paslaugų gavėju.

3. Pareiškėjų teigimu, MGK pripažino, kad VMI savo sprendimuose besiremdama vien tik retrospektyvine UAB „Krivita“ ataskaita netinkamai apskaičiavo mokesčius. Mokestiniai patikrinimai, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami sprendimai, turi trūkumų. UAB „Krivita“ ataskaita nėra pakankamas pagrindas nustatyti atitinkamas mokestines prievoles pareiškėjams. Kiekvienas individualus administracinis aktas turi būti grindžiamas objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis.

4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visą reikalingą medžiagą, todėl tiek bauda, tiek delspinigiai nagrinėjamu atveju neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius, priskaičiuodamas delspinigius ir baudą, kurie sudaro daugiau nei pusę priskaičiuotų mokesčių sumos, už tą patį pažeidimą baudžia du kartus, be to, delspinigiai gali būti paskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų.

5. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad ginčas kilo dėl butų ir žemės sklypo dalių pardavimo aplinkybių nustatymo, nes patikrinimo metu buvo konstatuota, jog pareiškėjų 2009 m. birželio 4 d. ir 2009 m. birželio 11 d. nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai buvo sudaryti siekiant mokestinės naudos, neatitiko tikrosios rinkos kainos, todėl mokesčių mokėtojų mokestinė bazė nustatyta taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. GPMĮ 2 straipsnio 15 punktas yra taikomas vertinant sandorius tarp susijusių asmenų, o iš mokestinės bylos medžiagos matyti, kad mokesčiai pareiškėjams apskaičiuoti vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 20 dalimi, MAĮ 10 straipsniu bei 69 straipsnio 1 dalimi, nustačius, kad pardavimo sandoriai vykdyti siekiant mokestinės naudos, t. y. žemės sklypas buvo išlaikytas daugiau nei trejus metus, todėl parduotas brangiau, tuo tarpu gyvenamojo namo statyba pradėta 2007 m., namas pastatytas 2008 m., o parduotas 2009 m., todėl pigiau.

7. VMI paaiškino, kad tikroji rinkos kaina – tai suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Rinkos vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi tai yra tam tikra pinigų suma (atlygis), už kurią sandorio sudarymo dieną turtas perkamas (parduodamas) tarp nesusijusių (nepriklausomų) sandorio šalių ir šie sandoriai sudaromi ne dėl kokių nors kitų sandorių įtakos ar kitų interesų. Nors rinkos vertė (galimybė parduoti turtą rinkos sąlygomis) ir rinkos kaina (reali turto perdavimo kaina) – skirtingos kategorijos, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis turėtų skirtis nežymiai. Taigi pagrindinis kriterijus, lemiantis, jog turtas perleidžiamas už tikrąją rinkos kainą, yra tai, kad sandorio šalys, perleisdamos turtą, turi būti nepriklausomos ir veiktų neveikiamos jokių aplinkybių, kurios galėtų iškreipti tikrąją sandorio kainą. Pagal GPMĮ 15 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas, apskaičiuodamas apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio ar bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Tai, jog sutuoktiniai pardavė nekilnojamąjį turtą, kurio pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos, buvo konstatuota atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių visumą, sandorių šalių elgseną prieš sandorį ir po sandorio sudarymo bei į sandorio sudarymo mokestinį aspektą. Žemės sklypo ir pastatų (butų) kaina nustatyta pardavėjų (sutuoktinių valia), parduotų butų ir žemės kaina ženkliai skyrėsi nuo VĮ Registrų centro nurodytos vidutinės rinkos vertės bei nuo nekilnojamojo turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatytos vertės.

8. Atsakovas nurodė, kad sudarytų sandorių tarp pareiškėjų ir pirkėjų vienas iš tikslų buvo pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte nustatyta lengvata, pagal kurią fiziniams asmenims parduodant nekilnojamąjį turtą už aukštą, rinkos vertės neatitinkančią kainą, neatsiranda prievolė mokėti mokestį, nes parduotas pastatas pardavėjų nebuvo išlaikytas trejus metus. Pareiškėjai pirkimo-pardavimo sutartyse žemės sklypo pardavimo kainą, nuo kurios nereikia mokėti mokesčių, nepagrįstai padidino, o butų pardavimo kainą, nuo kurios mokėtini mokesčiai, nepagrįstai sumažino. Taigi kainos iškraipymo tikslas – gauti mokestinės naudos, t. y. padidinti neapmokestinamų pajamų dalį ir sumažinti apmokestinamų pajamų dalį, taip sumažinant mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM).

9. Dėl delspinigių skaičiavimo paaiškino, kad, pareiškėjams nesumokėjus mokesčio per 20 kalendorinių dienų nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo dienos, delspinigiai toliau buvo skaičiuojami nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Pareiškėjai, pasirinkę ginčyti Vilniaus AVMI sprendimus, privalėjo įvertinti MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad kilus mokestiniam ginčui, skundo padavimas stabdo tik ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, tačiau tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas MAĮ 95 straipsnyje (nagrinėjamu atveju – delspinigių skaičiavimas), arba yra pagrindas jas naikinti, todėl delspinigiai už ne laiku sumokėtą mokestį buvo skaičiuojami.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjų mokestinius patikrinimus dėl GPM bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo 2009–2010 m. laikotarpiu, 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktais Nr. (4.65)-FR0680-801 ir Nr. (4.65)-FR0680-802 pareiškėjui papildomai apskaičiavo 5 256,02 Eur GPM ir 1 740,04 Eur PSDĮ, o pareiškėjai – 6 444,91 Eur GPM ir 1 740,04 Eur PSDĮ. Papildomai mokėtini mokesčiai pareiškėjams apskaičiuoti taikant turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str. 1 d.) konstatavus, jog pareiškėjų 2009 m. birželio 4 d. ir 2009 m. birželio 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, t. y. butai, už kuriuos reikėtų mokėti GPM, parduoti žymiai pigiau, o žemė, už kurią GPM mokėti nereikėtų,– žymiai brangiau nei rinkos vertė.

Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (4.65)‑FR0682-816 patvirtino Vilniaus AVMI 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-801 ir jame papildomai apskaičiuotą 5 256,02 Eur GPM ir 1740,04 Eur PSDĮ bei papildomai apskaičiavo pareiškėjui 3 015,07 Eur GPM delspinigių, 1 082,65 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 526 Eur GPM baudą bei 174 Eur PSDĮ baudą. Be to, Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-817 patvirtino Vilniaus AVMI 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-802 ir jame papildomai apskaičiuotą 6 444,91 Eur GPM ir 1740,04 Eur PSDĮ bei papildomai apskaičiavo pareiškėjai 3 755,39 Eur GPM delspinigių, 1 082,61 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 644 Eur GPM baudą bei 174 Eur PSDĮ.

Pareiškėjai Vilniaus AVMI sprendimus apskundė atsakovui, tačiau VMI 2016 m. birželio 3 d. sprendimais Nr. 68-145 ir Nr. 68-143 pareiškėjų skundų netenkino ir patvirtino Vilniaus AVMI sprendimus. Pareiškėjai VMI sprendimus apskundė MGK, kuri 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimais Nr. S-178(7-129/2016) ir Nr. S-179(7-130/2016) pareiškėjų skundus tenkino iš dalies. MGK pakeitė VMI sprendimus ir sumažino pareiškėjams papildomai apskaičiuotas sumas nustačiusi, kad pasirinktas žemės sklypų verčių perskaičiavimo būdas nebuvo teisingas.

Pareiškėjui MGK nurodė sumokėti į biudžetą 2 957,02 Eur GPM, 1 706,84 Eur GPM delspinigių ir 295 Eur GPM baudą, 771,26 Eur PSDĮ, 489,39 Eur PSDĮ delspinigių, 77 Eur PSDĮ baudą, o pareiškėjai – 3 799,53 Eur GPM, 2 174,68 Eur GPM delspinigių ir 380 Eur GPM baudą, 771,26 Eur PSDĮ, 489,39 Eur PSDĮ delspinigių ir 77 Eur PSDĮ baudą.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nesuformulavo reikalavimo panaikinti Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-817, kuriuo buvo apskaičiuotos papildomos mokesčių sumos pareiškėjai. Tačiau iš skundo turinio teismas nustatė, jog pareiškėjai nesutinka ir su šiuo sprendimu, be to, skundžia pastarojo išvadas patvirtinusius VMI ir MGK sprendimus, todėl teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės, vertino ir minėto Vilniaus AVMI sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

13. Teismas iš mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kurių neginčija ir pareiškėjai, nustatė, kad 2005 m. balandžio 18 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjai už 248 000 Lt įsigijo 2 360 kv. m žemės sklypą, esantį Vilniaus r. 2008 m. pareiškėjai minėtame sklype pastatė dviejų butų 485,11 kv. m gyvenamąjį namą, kurio statyboms patyrė 384 055,40 Lt išlaidų. Pareiškėjai 2009 m. birželio 11 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartimi pardavė pirkėjams A. J. bei L. B. už 450 000 Lt 241,26 kv. m butą ginčo name (toliau – ir Butas Nr. 1) bei 933/2360 dalį žemės sklypo (Butas Nr. 1 buvo parduotas už 170 000 Lt, o sklypo dalis – už 280 000 Lt). Pareiškėjai 2009 m. birželio 4 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartimi už 475 820 Lt pardavė pirkėjams K. V. bei V. V. 243,85 kv. m butą ginčo name (toliau – ir Butas Nr. 2) bei 1427/2360 žemės sklypo dalį (Butas Nr. 2 parduotas už 175 820 Lt, o sklypo dalis – už 300 000 Lt).

14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesutampa pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus pozicijos dėl butų ir žemės sklypo dalių kainų. VMI nuomone, pareiškėjai, siekdami išvengti mokesčių mokėjimo, butus pardavė per pigiai, o žemės sklypą – per brangiai.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų parduoto turto rinkos vertė ženkliai skyrėsi nuo vertės, už kurią turtas buvo parduotas. Pareiškėjai Butą Nr. 1 pardavė už 170 000 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėto buto vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje) – 695 000 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta Buto Nr. 1 rinkos vertė – 383 260,80 Lt. Pareiškėjų statybos išlaidos, patirtos šiam butui pastatyti, sudarė 191 062,46 Lt. Butą Nr. 2 pareiškėjai pardavė už 175 820 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėto buto vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje) – 702 000 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta Buto Nr. 2 rinkos vertė – 421 241,60 Lt. Pareiškėjų statybos išlaidos, patirtos šiam butui pastatyti, sudarė 193 052,963 Lt.

16. Pareiškėjai 933/2360 sklypo dalis pardavė už 280 000 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėtos žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje) – 160 508 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta rinkos vertė – 113 942,40 Lt. Pareiškėjų išlaidos, patirtos šiai žemei įsigyti, sudarė 98 044 Lt. Pareiškėjai 1427/2360 žemės sklypo dalis pardavė už 300 000 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis minėtos žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė (nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje) – 245 492 Lt, o turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta rinkos vertė – 176 092,80 Lt. Pareiškėjų išlaidos, patirtos šiai žemei įsigyti, sudarė 149 956 Lt.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad didelis skirtumas tarp sandorio ir realios turto vertės ir kitos panašios aplinkybės, rodančios sandorių ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą), tam tikrais atvejais leidžia teigti apie mokestinės naudos siekį. Teismas, atsižvelgęs į 2009 m. birželio 4 d. ir 2009 m. birželio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas atskirų nekilnojamojo turto objektų kainas ir į šių objektų rinkos vertes, nustatytas UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje, padarė išvadą, kad akivaizdžiai skiriasi atskirų sandorio objektų įvertinimas, t. y. butų, kurie parduoti praėjus mažiau nei trejiems metams po jų įsigijimo ir dėl to jų pardavimo pajamos, pagal tuo metu galiojusio GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktą, priskiriamos apmokestinamoms ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms, vertė sumažinta, o žemės sklypo, kuris parduotas praėjus daugiau nei trejiems metams nuo įsigijimo ir dėl to jo pardavimo pajamos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, vertė padidinta.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ginčo pirkimo-pardavimo sandoriuose nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų realumą. Skunde teismui pareiškėjai nenurodė jokių argumentų dėl tokio pasirinkto žemės ir butų kainų santykio. Mokesčių administratoriui tokią aukštą žemės pardavimo kainą ir tokią žemą butų pardavimo kainą pareiškėjai aiškino tuo, kad žemės sklypo kaina buvo nustatyta pagal tuo metu egzistavusias žemės sklypų rinkos kainas, o nebaigtų statyti butų pardavimo kaina buvo nustatyta pagal realiai įvykdytų statybos darbų kainą, be to, kainą diktavo pirkėjai, todėl parduoti butą brangiau neturėjo galimybės. Tačiau, teismo nuomone, šiuos pareiškėjų teiginius paneigia minėta UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaita ir ginčo butų bei žemės pirkėjo paaiškinimai, jog bendra kaina buvo paskirstyta pardavėjo nuožiūra.

19. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai ginčo žemės sklypą įsigijo 2005 m., o ginčo dviejų butų namą pastatė 2008 m., ir palyginęs UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaitoje nurodytas vertes, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog butų kaina buvo dirbtinai sumažinta, nes šis turtas įsigytas vėliau negu prieš trejus metus iki jo pardavimo, o žemės sklypo kaina dirbtinai padidinta. Vienintelis tokio kainų iškraipymo sandoryje tikslas – gauti mokestinę naudą, t. y. padidinti neapmokestinamų pajamų dalį ir sumažinti apmokestinamų pajamų dalį, taip siekiant išvengti GPM mokėjimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atitinkamai perskaičiavo pareiškėjų mokėtiną GMP ir PSDĮ.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai klaidingai teigė, jog MGK nustatė, kad UAB „Krivita“ atliktas turto vertinimas yra netinkamas. MGK nepaneigė UAB „Krivita“ atlikto turto verčių apskaičiavimo, tačiau, atsižvelgdama į ginčo situaciją, kitaip paskirstė butų ir žemės vertes bendroje kainoje. Todėl teismas nenustatė jokio pagrindo nesivadovauti kvalifikuoto turto vertintojo atliktu turto vertinimu.

21. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjų nuorodą į pajamų natūra sąvoką, nes nei Vilniaus AVMI, nei VMI ar MGK šios rūšies pajamų nenustatė, todėl ir teiginiai apie tam tikrų interesų ir sandorių įrodinėjamą yra neaktualūs.

22. Teismas, nurodęs aktualų teisinį reglamentavimą, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus dėl to, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jiems apskaičiavo delspinigius už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjams buvo skirta minimali 10 proc. dydžio bauda. Toks baudos dydis pasirinktas įvertinus pareiškėjų bendradarbiavimą. Teismo vertinimu, toks baudos dydis yra proporcingas padarytiems pažeidimams.

III. 23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė pilnai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, todėl yra nepagrįstas bei neteisėtas.

25. Pareiškėjai nurodo, kad visuotinai pripažįstama, jog nekilnojamojo turto kainų nuosmukis, įvykęs 2009–2010 metais, negali būti laikomas normaliomis rinkos sąlygomis. Todėl nėra aišku, kodėl teismas vis tiek vertino 2009 m. birželio 4 ir 11 d. pirkimo-pardavimo sutartyse nustatytas Buto Nr. 1 ir Buto Nr. 2 bei žemės sklypo dalių kainas pagal vidutinę rinkos vertę. Teismas nesiaiškino tikrojo pareiškėjų turto pardavimo tikslo. Sprendime klaidingai teigiama, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ginčo pirkimo-pardavimo sandoriuose nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų realumą. Iš tiesų pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė dokumentus, pagrindžiančius Buto Nr. 1 ir Buto Nr. 2 statybos kaštus, tačiau mokesčių administratorius nei patikrinimo aktuose, nei sprendimuose šiais dokumentais nesirėmė. Atitinkamai turėjo būti remiamasi GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 19 straipsniu, kuriuose įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas iš apmokestinamų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą (pasigaminimo, rekonstravimo išlaidas) ir su turto padavimu (kitokiu perleidimu) susijusias išlaidas. Mokesčių administratorius nustatė ne tai, kad pareiškėjai Butą Nr. 1 ir Butą Nr. 2 pastatė už 191 002,46 Lt sumą, o tai, jog tik tokiai Buto Nr. 1 ir Buto Nr. 2 statybų išlaidų sumai pagrįsti buvo pateikti dokumentai.

26. Pareiškėjai teigia, kad MGK pripažino, jog mokesčių administratorius, savo sprendimuose besiremdamas vien tik retrospektyvine UAB „Krivita“ ataskaita, netinkamai apskaičiavo pareiškėjams mokesčius. UAB „Krivita“ ataskaita yra nepakankamas pagrindas nustatyti pareiškėjams atitinkamas mokestines prievoles. Taigi apmokestinimo tikrumas nėra užtikrintas.

27. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas, kartodamas ginčijamų sprendimų ir savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 29. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos mokesčių administratorius konstatavo, kad sutuoktinių nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai buvo sudaryti siekiant mokestinės naudos, jie neatitiko tikrosios rinkos kainos, todėl mokesčių mokėtojų mokestinė bazė nustatyta taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėtumas ir pagrįstumas.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisę, taikytiną šioje byloje. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

32. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantai nesutinka su jų parduoto turto mokestinio ginčo metu nustatyta rinkos kaina. Dėl šių apeliantų argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

33. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimais Nr. S-178(7-129/2016) ir Nr. S-179(7-130/2016) pakeitė VMI sprendimus, apskaičiuodama pareiškėjams mokesčius, atsižvelgė į jų įgytos žemės sklypo vertes, o apskaičiuodama grynąsias pajamas, atėmė turto objektams sukurti patirtas išlaidas (I t., b. l. 50–51, 61–62). Taigi, apeliantai nepagrįstai nurodo, kad apskaičiuojant jų patirtas išlaidas, nesiremta statybos kaštus pagrindžiančiais dokumentais. Apeliaciniame skunde nėra detalių paskaičiavimų, įrodančių, kad Mokestinių ginčų komisijos atlikti skaičiavimai būtų netinkami.

34. Aplinkybę, kad ginčo sutartyse nurodytos atskirai paimtos žemės sklypo ir statinių kainos yra nerealios, įrodo ne tik VĮ „Registrų centras“ nurodytos vidutinės ginčo nekilnojamojo turto objektų vertės, bet ir UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita. Šių įrodymų bei Mokestinių ginčų komisijos skaičiavimų apeliantai nenuginčijo. Apeliantai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ginčo pirkimo-pardavimo sandoriuose nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų realumą. Skunde teismui apeliantai nenurodė argumentų dėl tokio pasirinkto žemės ir butų kainų santykio, koks buvo nurodytas sutartyse. Ginčo butų bei žemės pirkėjai paaiškino, jog įsigyjamo turto bendra kaina buvo paskirstyta pardavėjo nuožiūra.

35. Apeliantai teigia, kad 2009 m. birželio 4 d. ir birželio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos turint tikslą parduoti nekilnojamąjį turtą, o ne gauti iš to mokestinę naudą, todėl nėra jokio pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti turinio viršenybės prieš formą principo.

36. Dėl šių apeliantų argumentų teismas pažymi, kad neabejotina, jog apeliantų tikslas buvo parduoti turtą. Tačiau šios bylos įrodinėjimo dalykas yra aplinkybė, ar pareiškėjai siekė mokestinės naudos savavališkai nurodydami nerealias atskiro turto kainas.

37. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo taisykles, paminėtas šios nutarties 32 punkte ir byloje esančius įrodymas, vertina, kad šioje byloje įrodyta, jog apeliantai ginčo pirkimo-pardavimo sutartyse žemės sklypo pardavimo kainą, nuo kurios nereikia mokėti mokesčių (turtas išlaikytas 3 metus), nepagrįstai padidino, o ginčo butų turto pardavimo kainą, nuo kurios mokėtini mokesčiai, nepagrįstai sumažino. Teismas pritaria atsakovo teiginiams, kad tokio kainų iškraipymo sandoriuose tikslas – gauti mokestinę naudą, t. y. padidinant neapmokestinamų pajamų ir sumažinant apmokestinamų pajamų dalį, taip siekiant sumažinti GPM mokėjimą; sandoris sudarytas piktnaudžiaujant, t. y. siekiant mokestinės naudos.

38. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų A. N. (A. N.) ir A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė