2018-11-28 Nr. AB-21825-3-62-3-02634-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2014-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02634-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose, dirba pataisos namų valgykloje, ir pažymėjo, jog 2016 m. birželio 13 d. jis kalbėjosi su Marijampolės pataisos namų direktoriumi dėl jam mokamo atlyginimo ir tą pačią dieną dėl to buvo netikėtai užpultas pataisos namų valgyklos vedėjo A. B.. Dėl šio įvykio 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių, prašydamas užkirsti kelią prieš jį vykdomai agresijai, tačiau pataisos namų administracija nesiėmė jokių veiksmų, jog sustabdytų A. B. psichologinį smurtą.

1.2. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2016 m. birželio 18 d. iki 2016 m. birželio 22 d. jam specialiai nebuvo išduotas maisto davinys, dėl to jis 2016 m. birželio 20 d. su skundu pakartotinai kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių. Pareiškėjas pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų 2016 m. liepos 11 d. atsakyme pateikta informacija apie incidentą yra neteisinga, nes konfliktas su A. B. įvyko 2016 m. birželio 13 d., o pareigūnai pas pataisos namų direktorių negalėjo būti iškviesti šeštadienį.

1.3. Pareiškėjas tvirtino, kad 2016 m. liepos 12 d. pataisos namų direktoriaus kabinete jis patyrė psichologinį spaudimą ir grasinimus iš vidaus tyrimų skyriaus viršininko G. J.. Pareiškėjui buvo pagrasinta neberašyti skundų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, įtampą, nemigą, baimę, vartojo raminamuosius vaistus, prašė skundą tenkinti ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl susidorojimo yra nepagrįstas, ir pažymėjo, jog 2016 m. birželio 21 d. A. B. buvo įspėtas dėl atsakomybės, o pareiškėjui tą pačią dieną buvo paaiškinta, kad pavojus jam negresia. Aplinkybę, kad pareiškėjo baimė yra išgalvota, patvirtina Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-76182-16.

2.2. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė, kuo A. B. tariamai agresyvus elgesys pasireiškė prieš pareiškėją. Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. liepos 11 d. Marijampolės pataisos namų atsakyme Nr. 20/07-1019 buvo padaryta redakcinio pobūdžio klaida ir vietoje 2016 m. birželio 17 d. per aplaidumą buvo įrašyta 2016 m. birželio 18 d., taip pat atsakyme buvo suklysta ir incidento data. Dėl aplaidumo ir didelio darbo krūvio buvo supainiotos datos, kurios yra smulkaus redakcinio pobūdžio klaidos ir visiškai neturi esminės reikšmės nagrinėjant pareiškėjo skundą.

2.3. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl problemų darbe kreipėsi 2016 m. birželio 21 d. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad jaučia spaudimą, apie tai buvo informuotas Marijampolės pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius, kuris pareiškėjui išaiškino, kad A. B. jam įtakos padaryti negali.

2.4. Atsakovo vertinimu, nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Atsakovas akcentavo, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, todėl atsakovui negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo G. L. skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) neužtikrinus jam saugių kalinimo sąlygų, nesiėmus veiksmų, jog būtų sustabdyti neteisėti veiksmai grasinant susidoroti su pareiškėju.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose nuo 2010 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjas buvo paskirtas dirbti valgykloje tvarkdariu (patalpų valytoju). 2016 m. birželio 13 d. tarp pareiškėjo ir uždarosios kacinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Niklita“ darbuotojo A. B. įvyko konfliktas dėl pareiškėjo darbo užmokesčio.

5.2. 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių ir nurodė, kad 2016 m. birželio 13 d. po pokalbio su pataisos namų direktoriumi jis buvo užpultas UAB „Niklita“ darbuotojo A. B., kuris jam grasino susidorojimu.

5.3. 2016 m. birželio 20 d. pareiškėjas Marijampolės pataisos namų direktoriui pateikė skundo papildymą, kuriame nurodė, kad A. B. vykdomas psichologinis smurtas nesiliauja, pareiškėjas nebegauna maisto davinio.

5.4. 2016 m. spalio 27 d. buvo priimtas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-76182-16.

5.5. Marijampolės pataisos namai 2016 m. liepos 11 d. raštu Nr. 20/07-1019 (toliau – ir Raštas) atsakydami į pareiškėjo 2016 m. birželio 16 d. ir 2016 m. birželio 20 d. skundus nurodė, kad A. B. pokalbio su direktoriumi metu neigė, jog buvo užpuolęs pareiškėją, jam negrasino, nežemino ir neketino susidoroti. Pareiškėjui rašte paaiškinta, kad A. B. nėra pataisos namų darbuotojas (dirba UAB „Niklita“) ir neturi galimybės daryti įtakos pareiškėjui. Rašte pažymėta, kad A. B. buvo įspėtas dėl atsakomybės už galbūt neteisėtus veiksmus prieš pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius, apie įvykį yra informuota UAB „Niklita“ vadovybė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog Marijampolės pataisos namai nesiėmė veiksmų, jog A. B. vykdomas psichologinis smurtas būtų sustabdytas.

7. Teismo vertinimu, bylos duomenys nepatvirtino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad po 2016 m. birželio 13 d. vykusio konflikto Marijampolės pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų, jog būtų sustabdyti A. B. veiksmai. Teismas konstatavo, jog priešingai nei nurodė pareiškėjas, Marijampolės pataisos namų administracija į pareiškėjo skundus reagavo nedelsdamas. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. birželio 21 d., t. y. kitą dieną po to, kai pareiškėjas pateikė skundus, A. B. buvo iškviestas pokalbiui pas pataisos namų direktorių ir įspėtas dėl atsakomybės už galbūt neteisėtus veiksmus prieš pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius, apie įvykį raštu informuota UAB „Niklita“, kurioje A. B. dirbo, vadovybė. Teismas atkreipė dėmesį, jog bylos duomenys patvirtina, kad maisto davinys pareiškėjui buvo išduotas (valgyklos pirmame aukšte), šios aplinkybės neneigė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo argumentus, jog jam kilo reali grėsmė, kad su juo bus realiai susidorota, paneigė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad A. B. žodžiai negali būti vertinami kaip tiesioginis grasinimas nužudyti ar sutrikdyti sveikatą.

8. Iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimo dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 12 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus kabinete su pareiškėju buvo kalbama apie problemas valgykloje, darbo sąlygas, užmokestį. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos duomenys nepatvirtino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl G. J. grasinimų, todėl pareiškėjo argumentus, kad jis patyrė psichologinį spaudimą, grasinimus iš vidaus tyrimų skyriaus viršininko G. J. vertino kaip bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, nesudarančius pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog su pareiškėju buvo realiai bandoma susidoroti, o Marijampolės pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų sustabdyti psichologinį smurtą. Bylos duomenys patvirtino, kad maisto davinys pareiškėjui buvo išduotas, šios aplinkybės neneigė ir pats pareiškėjas. Teismo vertinimu, Marijampolės pataisos namai neatliko prieš pareiškėją jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, taigi nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra. Teismas konstatavo, kad nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

III. 10. Pareiškėjas G. L. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias neturtinės žalos kilimo aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde konstatuoja faktines aplinkybes, kokį skundą teismui pateikė, ką nurodė posėdžio metu, vardija kokias aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas sprendime.

12. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas išsamiu, objektyviu faktinių aplinkybių ištyrimu. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įstatymu bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl sprendimas turi būti panaikintas.

13. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neturėjo vadovautis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimu dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, nes pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes būtų patvirtinę liudytojai, kurie matė, kad pareiškėjas buvo užpultas, taip pat gali liudytojai gali patvirtinti, kad prieš pareiškėją buvo naudojamas psichologinis smurtas bei jam nebuvo išduotas maistas.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas nurodo, kad į bylą yra pateikęs atsiliepimą į skundą ir išsamiai atsakęs į visus pirmosios instancijos teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo G. L. skundo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pirmosios instancijos teismas, įvertinę proceso šalių pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė skunde nurodytos aplinkybės, jog po 2016 m. birželio 13 d. vykusio konflikto Marijampolės pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų, kad būtų sustabdyti A. B. veiksmai.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir nustatė aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtas veiksmais (neveikimu).

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytojų, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas nereiškė reikalavimų dėl liudytojų apklausos, apeliaciniame skunde nėra nurodęs svarbių aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teisme turėtų būti priimami papildomi įrodymai ir jie tiriami. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas dėl liudytojų apklausos yra atmestas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi (b. l. 137–138).

23. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

24. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

25. Pirmosios instancijos nagrinėjamu atveju nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) (vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos), t. y. nenustatė, kad pareiškėjui grasino Marijampolės PN vidaus tyrimų skyriaus viršininkas G. J.; kad Marijampolės PN nereagavo į pareiškėjo skundus ir nesiėmė veiksmų prieš UAB „Niklita“ darbuotoją A. B., kad pareiškėjui nebuvo išduotas maisto davinys.

26. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, šių įrodymų visumą, įrodymus aptarė sprendime, nurodė motyvus, dėl kurių išvados yra grindžiamos tam tikrais įrodymais ir pareiškėjo paaiškinimai pripažintini neįrodytais.

27. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

28. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus, paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas neįrodytas ir dėl to netenkintinas.

29. Iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimo dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 12–15) matyti, kad 2016 m. spalio 13 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Niklita“ darbuotojo A. B. įvyko konfliktas dėl pareiškėjo darbo užmokesčio. Nutarime yra aptarti S. V. parodymai, iš kurių matyti, kad buvo kilęs žodinis konfliktas, nebuvo jokių A. B. fizinių veiksmų. Nutarime nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo grasinama nužudyti ar sutrikdyti jo sveikatą, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN su skundais dėl A. B. elgesio ir negauto maisto davinio, jam buvo atsakyta.

30. Iš 2016 m. liepos 11 d. Marijampolės PN rašto 20/07-1019 (b. l. 57) matyti, kad pareiškėjas pripažino, jog jam buvo išduotas maistas 2016 m. birželio 21 d. Taip pat rašte nurodyta, jog 2016 m. birželio 18 d. (atsakovas atsiliepime į skundą patikslino, kad tai aritmetinė klaida ir data turi būti 2016 m. birželio 17 d.) ir 2016 m. birželio 21 d. pas pataisos namų direktorių buvo iškviestas A. B. pokalbiui ir įspėtas dėl atsakomybės už galbūt neteisėtus veiksmus prieš pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius, apie įvykį raštu informuota UAB „Niklita“, kurioje A. B. dirbo, vadovybė.

31. Iš byloje pateiktų įrodymų darytina išvada, kad pareiškėjui pateikus skundą dėl A. B. elgesio, buvo imtasi neatidėliotinų veiksmų, t. y. veiksmų, kad pareiškėjui nebūtų keliamos joks pavojus, pareiškėjas būtų apsaugotas nuo minėto asmens netinkamo elgesio. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo gyvybei ar sveikatai grėsė pavojus, o Marijampolės PN į tai neragavo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduodamas maisto davinys.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad negalima remtis Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimu, nes jis panaikintas, tačiau į bylą nepateikia šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, taip pat neteigia, kad šiame nutarime nustatytos faktinės aplinkybės neegzistavo. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios teismo instancijos atliktu situacijos vertinimu.

33. Byloje esantys duomenys, kurie atspindi pareiškėjo sveikatos ir psichologinę būklę ginčo metu (Pažymos dėl nuteistojo sveikatos ir psichologinės būklės (b. l. 33–34)), tik patvirtina, kad atsakovas nuteistiesiems yra sudaręs palankias sąlygas ne tik nedelsiant po konflikto kreiptis į pataisos namų direktorių su skundu, bet ir gauti gydytojo bei psichologo priežiūrą. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai dėl UAB „Niklita“ darbuotojo veiksmų, nesuponuoja atsakovo Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN ėmėsi veiksmų, jog pareiškėjui nerimą keliantys klausimai būtų išspręsti kaip įmanoma greičiau.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Marijampolės pataisos namai neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl, nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė