7ca59c5d-2b17-450b-8fd8-dfd5017bef0d · Kauno apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-290/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-67060-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S) Kauno apygardos teismas NuT A R T i SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 20 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino, sekretoriaujant D. A., T. Ž.,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistiesiems R. K., A. A., A. A. bei jų gynėjams advokatams A.

D., J. S.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , pagal nuteistųjų R. K. ir A. A. skundÄ bei nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliacinį skundÄ dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo: R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aÅ¡tuoniems mėnesiams (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J.), pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.Ikiteisminio tyrimo metu R. K. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę - raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios, nuspręsta palikti nepakeistÄ , o panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus vykdyti bausmę.

A. A. nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį - 30 MGL dydžio (1 140 Eur) bauda, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J.) – laisvės apribojimu deÅ¡imčiai mėnesių, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo I. J.) – laisvės apribojimu septyniems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas vieneriems metams penkiems mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. 00 min. iki 6 val. 00 min. bÅ«ti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; tęsti darbÄ arba bÅ«ti registruotam darbo biržoje ar mokytis (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktai) ir 30 MGL dydžio (1 140 Eur) bauda.Ikiteisminio tyrimo metu A.

A. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę - raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios, nuspręsta palikti nepakeistÄ , o nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus vykdyti bausmę, jÄ panaikinti.A. A. nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu Å¡eÅ¡iems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J.) – laisvės apribojimu aÅ¡tuoniems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu deÅ¡imčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams dviems mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. 00 min. iki 6 val. 00 min. bÅ«ti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; pradėti dirbti arba bÅ«ti registruotam darbo biržoje ar mokytis (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktai).Ikiteisminio tyrimo metu A. A. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę - raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios nuspręsta palikti nepakeistÄ , o nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus vykdyti bausmę, jÄ panaikinti.Bylos dalis dėl nukentėjusiųjų V.

S., E. J. ir I. J. ieÅ¡kininių reikalavimų nutraukta, nukentėjusiesiems atsisakius nuo ieÅ¡kinių. IÅ¡ R. K., A. A. ir A. A. solidariai priteista Kauno teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo V. S. gydymo iÅ¡laidos - 131, 27 Eur (Å¡imtas trisdeÅ¡imt vienas euras 27 centai).IÅ¡ R. K., A. A. ir A. A. nuspręsta iÅ¡ieÅ¡koti po 10,61 Eur (deÅ¡imt eurų Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt vienÄ centÄ ) paÅ¡to iÅ¡laidų valstybei. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : R. K., A. A. ir A. A. nuteisti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su M.

L., kuris dėl amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 30 min., neteisėtai, atvirai, prieÅ¡ savininkės valiÄ , pro nerakintas duris įsibrovė į I. J. priklausantį gyvenamÄ jį namÄ (duomenys neskelbtini).R. K., A. A. ir A. A. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su M. L., kuris dėl savo amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 40 min., gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)., esančio (duomenys neskelbtini), verandoje, suduodami ne mažiau 10 smÅ«gių kumščiais E. J.

į įvairias kÅ«no vietas ir kieme suduodami nemažiau 10 kartų kumščiais į galvos sritį, taip bendrais tyčiniais veiksmais padarydami E. J. galvos sumuÅ¡imÄ , poodines kraujosruvas kaktoje, kairiame momenyje, kairės akies apatiniame voke ir deÅ¡iniame petyje padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymÄ .R. K., A. A. ir A. A. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, kartu su M. L., kuris dėl savo amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 45 min., gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia suduodami nemažiau 13 kartų rankomis ir kojomis V.

S. į veido ir galvos sritį, taip bendrais veiksmais padarė jam poodines kraujosruvas nosyje, deÅ¡inės akies vokuose, kaktoje, kairiame žande, pasmakrėje, pogleivio kraujosruvÄ virÅ¡utinių pirmų dantų dantenose, deÅ¡inio virÅ¡utinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžį ir nesunkiai sutrikdė V. S. sveikatÄ .A. A. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. gruodžio 6 d., apie 16 val. 40 min., gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia vienÄ kartÄ ranka sudavė I.

J. per kairę rankÄ , dėl to ji atsitrenkė į gyvenamojo namo verandos lango rėmÄ , padarydamas jai kairės plaÅ¡takos nykščio sumuÅ¡imÄ ir poodinę kraujosruvÄ kairiame žaste, nežymiai sutrikdė jos sveikatÄ .Apeliaciniu skundu nuteistieji A. A. ir R. K. praÅ¡o panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį, priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį jų atžvilgiu, kadangi jie veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, o nustačius, kad R. K. peržengė bÅ«tinosios ginties ribas, nuosprendį pakeisti – pripažįstant lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiųjų provokuojantis elgesys ir skirti R.

K. su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę.Skunde nurodo, kad nukentėjusieji patys iÅ¡provokavo konfliktÄ . Teismas neatsižvelgė į tai, kad patys nukentėjusieji elgėsi provokuojančiai, kad konfliktÄ pradėjo E. J. ir V. S., kad jų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokia teismo pozicija atskleidė teismo Å¡aliÅ¡kumÄ ir kaltinimo pusės palaikymÄ . Nukentėjusieji stengėsi juos pavaizduoti kuo įžūlesnius, pavojingus, grėsmingus, kadangi tikėjosi dėl kilusio konflikto gauti didelės materialinės naudos, bet vėliau supratus, kad materialinės naudos negaus, pakeitė savo pozicijÄ jų atžvilgiu, ji buvo suÅ¡velninta.

Be to pažymėtina, kad dėl tam tikrų inkriminuotų nusikalstamų veikų, buvo galima taikyti susitaikymo procedÅ«rÄ , kurios taip pat siekė ir nukentėjusieji, tačiau teismas Å¡iÄ aplinkybę ignoravo. Tokia galimybė buvo apribota ir vykdant ikiteisminį tyrimÄ veikose, kurios priskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai. Taip pat teismas nemotyvuotai atsisakė taikyti BK 38 straipsnį. Be to skundžiamame nuosprendyje klaidingai nustatyta, kad jie veikė bendrininkų grupėje, kadangi iÅ¡ tiesų jokios grupės nebuvo, taip pat nebuvo požymių, pagal kÄ bÅ«tų buvę galima identifikuoti, jog jie veikė bendrais veiksmais, pasiskirstydami vaidmenis.

Visi jie pas nukentėjusiuosius vyko turėdami tikslÄ palaikyti draugijÄ A. A., kuris į įvykio vietÄ važiavo dėl asmeninio gyvenimo nesklandumų, tačiau tai negali bÅ«ti laikoma bendrininkavimu, o juo labiau jie negali bÅ«ti pripažinti vykdytojais. Pirmosios instancijos teismas įsibrovimo sÄ vokÄ aiÅ¡kino plečiamai ir dėl Å¡ios priežasties padarė klaidingas iÅ¡vadas dėl jų kaltumo. Pažymėtina, kad į patalpÄ jie įėjo pakviesti, prieÅ¡ įeidami pasibeldė į duris ir sulaukė pritarimo, todėl Å¡ioje vietoje jų veiksmai nepagrįstai vertinti kaip įsibrovimas.

Juo labiau bÅ«dami viduje, jie normaliai bendravo su namo savininke I. J., nebuvo praÅ¡oma jų palikti patalpas. Aplinkybė dėl įsibrovimo atsirado tik todėl, kad nukentėjusieji siekė iÅ¡ jų kuo didesnės materialinės naudos. Be to, teismas įvertindamas jų veiksmus kaip įsibrovimÄ , rėmėsi prieÅ¡taringais nukentėjusiosios I. J. ir liudytojų B. R. bei E. S. parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad jie neturėjo jokio tikslo įsibrauti į namus, jie tik užėjo norėdami surasti E..

  Be to, teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė telefoniniam pokalbiui, kuris vyko tarp nukentėjusiųjų ir policijos pareigÅ«nų. NatÅ«ralu, kad skambinusieji asmenys tuo metu buvo susijaudinę, kadangi kieme vyko muÅ¡tynės. Taip pat teismas nepagrįstai vertina kaip jų kaltės įrodymÄ tÄ aplinkybę, kad jie norėjo susitaikyti ir atliko tam tikrus veiksmus, tačiau neįvertino to, kad ir nukentėjusieji buvo susitaikymo iniciatoriai. Aplinkybė, kad iÅ¡ įvykio vietos jie pasiÅ¡alino, buvo taip pat nepagrįstai įvertinta kaip kaltės įrodymas, kadangi pasiÅ¡alinimas iÅ¡ įvykio vietos buvo adekvati jų reakcija į susiklosčiusiÄ situacijÄ , o tai, kad jie nesikreipė medicininės pagalbos buvo jų asmeninis pasirinkimas, kuris negali bÅ«ti vertinamas kaip kaltės įrodymas.

Skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jų parodymai nenuoseklÅ«s, kadangi po įvykio praėjo daug laiko ir natÅ«ralu, kad asmenys gali neatsiminti daugelio detalių. Juo labiau neatsižvelgta į nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kurie apskritai didžiosios dalies faktų neprisiminė ir beveik visais atvejais buvo garsinami jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, nebuvo vertinta bÅ«tinosios ginties situacija, nors akivaizdu, kad jie pirmieji buvo užpulti ir tik gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi jų atžvilgiu.

Å ioje vietoje nepripažįstant bÅ«tinosios ginties, bÅ«tina įvertinti ar nebuvo peržengtos bÅ«tinosios ginties sÄ lygos. R. K. nepagrįstai nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kadangi teismas tik formaliai pasisakė dėl BK 75 straipsnio taikymo. Teismas nevertino to, kad R. K. prisipažino dėl nusikalstamų veikų, nuoÅ¡irdžiai gailėjosi, jo elgesiui įtakos turėjo nusikalstamas nukentėjusiojo V. S. elgesys, be to gynė savo artimÄ giminaitį ir jei peržengė bÅ«tinosios ginties sÄ lygas, tai taip pat yra lengvinanti aplinkybė.

Be pagrindo nebuvo svarstoma ir BK 62 straipsnio taikymo galimybė bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismas skirdamas realiÄ laisvės atėmimo bausmę R. K. nepagrįstai atsižvelgė į ankstesnius teistumus. Skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta ir į lengvinančias aplinkybes A. A. atžvilgiu, nebuvo atkreiptas dėmesys, kad tai jis buvo užpultas E. J. ir V. S., be to jis buvo susižalojęs rankÄ , kas parodo, kad jis negalėjo pats užpulti nukentėjusiųjų. Taip pat buvo ignoruota aplinkybė, kad A.

A. stengėsi numalÅ¡inti konfliktÄ , kÄ patvirtino ir I. J.. Dėl Å¡ių priežasčių teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, nebuvo objektyvus bei situacijÄ Ä¯vertino Å¡aliÅ¡kai. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. praÅ¡o panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį, dalyje dėl A. A. pripažinimo kaltu ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį A. A. atžvilgiu, kadangi nepadarytos veikos turinčios nusikalstamų veikų požymių.

Neįrodytas A. A. dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas. Taip pat praÅ¡oma baudžiamÄ jÄ bylÄ dalyje dėl BK 140 straipsnio 1 dalies dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, E. J. suduodant vienÄ smÅ«gį į kaktÄ , nutraukti, kadangi Å¡ioje vietoje yra baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė, nes A. A. veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Netenkinus aukščiau paminėtų praÅ¡ymu, baudžiamÄ jÄ bylÄ A. A. atžvilgiu, dalyje dėl BK 165 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies, nutraukti nukentėjusiesiems ir nuteistajam susitaikius.

Teismui atsisakius tenkinti visus praÅ¡ymus, praÅ¡oma sumažinti A. A. apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtas laisvės apribojimo bausmes. PraÅ¡oma Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieÅ¡kinį atmesti, atlikti byloje įrodymų tyrimÄ ir bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vienas iÅ¡ skunde pateiktų argumentų yra tai, kad nuteistasis kategoriÅ¡kais neigia nusikalstamų veikų padarymÄ bendrininkų grupėje, be to nurodoma, kad nuteistasis apskritai nepadarė jokių nusikalstamų veikų, iÅ¡skyrus vienÄ kartÄ trenkė E. J.

į kaktÄ , tačiau tokius veiksmus atliko gindamas nepilnametį M. L.. Be to nurodoma, kad prieÅ¡taravimai tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų nebuvo paÅ¡alinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas neiÅ¡tyrė visų aplinkybių turinčių reikÅ¡mės muÅ¡tynių kilimo pradžiai ir nevertino kiekvieno asmens indelio į kilusias muÅ¡tynes, tokiu bÅ«du padarė klaidingas iÅ¡vadas dėl nuteistųjų bendrininkavimo atliekant nusikalstamas veikas.

Juo labiau laukiant E. J. aplinka namuose buvo rami, niekas nekonfliktavo, atvykęs E. J. savo noru išėjo į laukÄ , jo niekas nevertė. Teismas vertindamas situacijÄ buvo Å¡aliÅ¡kas ir neatskleidė visų esminių bylos aplinkybių, nepagrįstai prioritetÄ suteikė tik nukentėjusiųjų iÅ¡keltai įvykių versijai. Netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tuo demonstruojant iÅ¡ankstinį nusistatymÄ prieÅ¡ kaltinamuosius, taip pat buvo pažeista A. A. teisė bÅ«ti iÅ¡klausytam teisme.

Dėl aukščiau paminėtų priežasčių teismas pažeidė BPK 1, 7, 20, 22 straipsnių ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ teisę į neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ .Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino situacijÄ susijusiÄ su BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimu. Å ioje vietoje pažymėtina, kad nei iÅ¡ apkaltinamojo nuosprendžio nei iÅ¡ kaltinamojo akto nėra aiÅ¡ku apie kurias namų duris yra kalbama ir nuo kurio momento teismas laikė, kad nuteistieji, tame tarpe ir A.

A., veikdami bendrai įsibrovė į I. J. namÄ . IÅ¡ visų nuteistųjų parodymų yra aiÅ¡ku, kad jie neturėjo nei tyčios nei bendro susitarimo, kuris bÅ«tų nukreiptas į I. J. bÅ«sto neliečiamumÄ . A. A. tvirtina, kad į I. J. namus ėjo tikslu susitikti su sužadėtine G. G. ir E. J., kitokių bÅ«du susisiekti su minimais asmenimis nebuvo, įsibrauti į I. J. bÅ«stÄ neturėjo tikslo, o kitus asmenis eiti kartu pasikvietė tik dėl saugumo. Å ioje vietoje nebuvo jokio iÅ¡ankstinio susitarimo, kuris teismo vertinimu galėjo bÅ«ti pripažįstamas kaip bendrininkavimas.

Teismas nenustatė jokių bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, taip pat nenustatytas nei susitarimo faktas nei forma, neatskleistas tyčios turinys ir apimtis, dėl Å¡ių priežasčių nuteistieji nepagrįstai pripažinti bendravykdytojais. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad A. A. ir kiti nuteistieji bÅ«tų iÅ¡ anksto nusprendę kokiais bÅ«dais pateks į bÅ«stÄ ir kokių veiksmų imsis kliÅ«tims dėl patekimo paÅ¡alinti, tokiu bÅ«du, BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nuteistųjų atžvilgiu inkriminuota nepagrįstai.

Be to, pažymima, kad A. A. neįėjęs pro verandos duris ir nepasibeldę į namo duris neturėjo kitokios galimybės sužinoti I. J. valios, susijusios su asmenų įleidimu į namo vidų. Taigi, A. A. atėjimas iki namo durų pro verandÄ negali bÅ«ti vertinamas kaip įsibrovimas į bÅ«stÄ . O patekdamas iki įėjimo durų A. A. negalėjo ir nesuprato, jog tokiu bÅ«du pažeidžia bÅ«sto neliečiamumÄ ir veiksmus atlieka prieÅ¡ Å¡eimininko valiÄ . Teismo iÅ¡vada, kad kaltinamieji į namÄ Ä¯sibrovė pro nerakintas duris, nepagrįsta, nes tokiais iÅ¡vadai nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų.

Taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės susijusios su rakto buvimu ar nebuvimo namo durų spynoje, be to šioje vietoje namo savininkė I. J. dėl rakto buvimo koridoriaus duryse davė nenuoseklius parodymus. Be to neaiškumai dėl rakto nebuvo pašalinti ir akistatos metu, dėl to laikytina, kad nepašalinta abejonė, jog I. J. pati įsileido nuteistuosius į namo vidų. Nebuvo įvertinta ir liudytojų S. ir R. parodymai, kuriuose jos nurodė, kad nėra kitos galimybės patekti pas nukentėjusiuosius į namus, kaip tik iš anksto susitariant telefonu.

Pažymima, kad nuteistiesiems bÅ«nant namo viduje ir kalbant su I. J., nuteistasis R. K. buvo nuėjęs į gretimÄ kambarį pakalbinti merginas, tačiau Å¡ie veiksmai iÅ¡ anksto suderinti nebuvo ir todėl, vertinant, nuteistųjų veiksmus kaip bendrininkavimÄ , R. K. veiksmai turi bÅ«ti vertinami kaip vykdytojo ekscesas ir negalėjo bÅ«ti vertinami kaip bendrininkavimas su Arturu ir A. A.. Aplinkybė, kad I. J. prašė nuteistuosius iÅ¡eiti iÅ¡ namų, teisminio bylos nagrinėjimo procese įrodyta nebuvo, jos nepatvirtino ir nepilnamečio liudytojo M.

L. parodymai, kuriuos teismas citavo iÅ¡kraipydamas kontekstÄ . Å ioje dalyje liudytojos E. S. parodymai negali bÅ«ti laikomi patikimais, kadangi akivaizdu, jog ji davė parodymus suderintus su nukentėjusiÄ ja, be to jie yra prieÅ¡taringi kitos liudytojos B. R. parodymams, nors įvykio metu merginos buvo kartu. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į I. J. pokalbio turinį kuomet namuose buvo svetimi žmonės ir ji skambino norėdama praneÅ¡ti sÅ«nui, kad jo yra ieÅ¡koma, nors pati teigė, kad imitavo, jog skambina į policijÄ .

Todėl vertinti, kad nuteistųjų atėjimas į namÄ ir bendravimas su namo Å¡eimininkę vyko prieÅ¡ jos valiÄ , negalima. Tai pat teismas nepagrįstai laikė neteisėto įsibrovimo į namÄ Ä¯rodymu V. S. parodymus, kurie yra prieÅ¡taringi vėlesniems nukentėjusiųjų E. ir I. J. parodymams, nes jie ir pakeitę parodymus nenurodė, kad I. J. skambučio metu bÅ«tų sakius, kad kažkas laužiasi į namus, prieÅ¡ingai nei tai nurodė V. S.. IÅ¡ bylos duomenų yra akivaizdu, kad nukentėjusieji, dalyje dėl I.

J. telefoninio skambučio tarpusavyje suderino parodymus, siekdami pateisinti vėlesnius V. S. ir E. J. vėlesnius veiksmus atvykus į I. J. kiemÄ , kuomet V. S. inicijavo muÅ¡tynes. Å ioje vietoje nuteistųjų parodymai dėl skambučio buvo labiau nuoseklÅ«s ir neprieÅ¡taraujantys vieni kitiems, bei iÅ¡ dalies patvirtinantys liudytojų E. S. ir B. R. parodymus, todėl teismas visas iÅ¡kilusias abejones turėjo vertinti nuteistųjų naudai. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad A. A. ir kiti nuteistieji iÅ¡ anksto planavo sumuÅ¡ti nukentėjusiuosius yra tik prielaida nepagrįsta jokiomis teisinėmis iÅ¡vadomis.

Å ioje vietoje, atkreiptinas dėmesys, kad E. J. važiavo namo žinodamas, kad namuose su juo nori pasikalbėti keturi vyrai, todėl į pagalbÄ pasikvietė V. S., tikėdamasis iÅ¡ jo fizinės jėgos, o prie namų pamačius stovintį automobilį ir jį atpažinus suprato, kad su juo nori pasikalbėti A. A.. Todėl nebuvo įvertinta, kad V. S. puldamas muÅ¡ti M. L. neturėjo tam jokio realaus pagrindo, kadangi iÅ¡ aukščiau paminėtų duomenų akivaizdu, kad V. S. negalėjo galvoti, jog asmenys yra įbauginę I.

J.. Teismas padarė klaidingas iÅ¡vadas, kad vien nuteistųjų atvykimas pasiaiÅ¡kinti santykių jau reiÅ¡kė vieninga nuteistųjų tyčia smurtaujant prieÅ¡ nukentėjusiuosius. Tai, kad atvykus E. J. su juo kartu atvyko ir V. S. name buvę nuteistieji nežinojo. Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų V. S. be jokios priežasties ėmė muÅ¡ti M. L., o Å¡iam pasikvietus A. A., V. S. puolė ir jį, kitiems nuteistiesiems tai buvo siurprizinė situacija. Vėlesniais savo veiksmais kiekvienas nuteistasis veikė individualiai, nebuvo iÅ¡ankstinio susitarimo dėl muÅ¡tynių, taip pat nebuvo sutarti konkretÅ«s veiksmai kas kÄ muÅ¡.

Tokiu bÅ«du apkaltinamajame nuosprendyje padaryta iÅ¡vada, kad visi nuteistieji veikdami bendrais veiksmais V. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ , nėra pagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis, be to ir pats V. S. dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo davė nenuoseklius parodymus, bei iÅ¡ pradžių nuslėpė faktÄ , kad turėjo lazdÄ . Be to, V. S. parodė, kad po R. K. antrojo smÅ«gio nukrito ir prarado sÄ monę, jautė, kad yra spardomas, tačiau kas jį spardė nematė, dėl Å¡ių priežasčių teismas netinkamai įvertino, kad visi nuteistieji veikė bendrai, kadangi nėra aiÅ¡ku kas iÅ¡ tiesų V.

S. sudavė smÅ«gius, juo labiau V. S. nenurodė, kad jam smÅ«gius sudavė bÅ«tent A. A.. Atkreiptinas dėmesys, kad V. S. duodamas parodymus nurodė, jog turėjo lazdÄ , tačiau neteisingai nurodė, kad jÄ panaudojo tik gindamasis nuo R. K. ir bandė sumenkinti lazdos panaudojimo faktÄ jÄ Ä¯vardindamas kaip ,,Å¡akaliukÄ â€œ, tačiau nuteistieji panaudotÄ lazdÄ apibÅ«dino, kaip storÄ ir apvaliÄ . Nukentėjusysis E. J. pats dalyvaudamas muÅ¡tynėse ir bÅ«damas stresinėje bÅ«senoje galėjo netinkamai įvertinti asmenų muÅ¡usių V.

S. skaičių, todėl aplinkybė, kad A. A. mušė V. S. yra neįrodyta. O priėmus apkaltinamÄ jį nuosprendį dėl BK 138 straipsnio 1 dalies A. A. atžvilgiu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Be to ir nukentėjusioji I. J. įvykius vertino per daug emocionaliai, todėl įvykio aplinkybes galėjo nurodyti neteisingai, dėl Å¡ių priežasčių teismas jos duotus parodymus turėjo vertinti itin kritiÅ¡kai. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios i. J. parodymai keitėsi net gi akistatos metu.

IÅ¡ visų bylos duomenų, manytina, jog V. S. davė parodymus dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, jį spardant, tik po to kai sužinojo, kad muÅ¡tynių metu ir A. A. buvo padarytas ir nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kurio pasekmėje V. S. buvo įteikti įtarimai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tokiu bÅ«du V. S. siekė iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybė, kad po įvykio nuteistieji ir nukentėjusieji buvo susitikę, dėl susitaikymo galimybės, tačiau nukentėjusiesiems papraÅ¡ius didelės pinigų sumos, susitaikymas neįvyko, be abejo parodo, kad nukentėjusieji be pagrindo iÅ¡plėtė muÅ¡tynėse dalyvavusių asmenų ratÄ .

Pirmosios instancijos teisme nebuvo paÅ¡alinti nukentėjusiųjų parodymuose esantys prieÅ¡taravimai dėl muÅ¡tynių kilimo eigos, o nepaÅ¡alinus prieÅ¡taravimų teismas negalėjo remtis nukentėjusiųjų parodymais dalyje dėl A. A. iÅ¡ anksto susiformavusios tyčios vartoti smurtÄ , tokiu bÅ«du visas kilusias abejones teismas turėjo vertinti nuteistųjų naudai. Nukentėjusiojo V. S. versija, kad tai jį puolė A. A. kartu su M. L. ir jis A. A. laikė už rÅ«bų siekdamas iÅ¡vengti M.

L. pavojingo kėsinimosi yra prieÅ¡taringa nuteistųjų parodymams ir aplinkybei, kad pats V. S. turėjo lazdÄ . Å i nukentėjusiojo V. S. versija nėra logiÅ¡ka vien todėl, kad A. A. atvažiavo su tikslu pasiaiÅ¡kinti santykius su E. J. ir užpulti V. S. tikslo neturėjo. A. A. apskritai neturėjo tikslo muÅ¡tis, jis atvyko taikiai iÅ¡siaiÅ¡kinti santykių, be to V. S. yra fiziÅ¡kai stipresnis ir brandesnis dėl ko jo užpuolimo aplinkybės yra tik prielaidos. Taip pat A. A. dėl prieÅ¡ įvykį patirtos traumos sunkiai valdė deÅ¡inę rankÄ ir tai yra objektyvi priežastis kodėl pats negalėjo inicijuoti muÅ¡tynių.

Byloje yra pateiktos specialisto iÅ¡vados, kurios patvirtina, kad pats A. A. patyrė sužalojimus muÅ¡tynių metu, tačiau Å¡iÄ aplinkybę teismas ignoravo. Tesimo argumentas, kad A. A. nesikreipė į policijÄ ir medicinos įstaigÄ nepaneigia faktinių aplinkybių dėl sumuÅ¡imo. Teismas taip pat nepagrįstai pripažino A. A. kaltu dėl I. J. padarytų sužalojimų. I. J. dėl jai padarytų sužalojimų nedavė nuoseklių parodymų, o, kad nykÅ¡tį jai neva sužalojo A. A. parodė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė.

Å iÄ aplinkybę A. A. kategoriÅ¡kai paneigė, o I. J. pirÅ¡tÄ galėjo sužaloti M. L., kadangi yra panaÅ¡aus sudėjimo ir bÅ«tent jis buvo susiėmęs su E. J., tuo tarpu I. J. parodė, kad gynė sÅ«nų nuo asmens su kuriuo jis buvo susikibęs. Be to A. A. nurodė, kad I. J. jam sudavė vienÄ smÅ«gį kieme gindama sÅ«nų, kuomet jis gindamas M. L. vienÄ kartÄ sudavė E. J. ranka į kaktÄ . Taip pat nėra paneigta versija, kad I. J. galėjo pastumti V. S. kuomet ji sumaišė jo ir atvykusių asmenų automobilius.

Å i aplinkybė turi bÅ«ti aiÅ¡kinama A. A. naudai. Pažymėtina, kad asmuo, kuris sužalojo I. J. galėjo veikti bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, kadangi gynėsi nuo bÅ«tent jos veiksmais sukelto fizinio skausmo. Dėl iÅ¡vardintų priežasčių, byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų pagrindžiančių A. A. kaltę, todėl Å¡ioje dalyje jis turi bÅ«ti iÅ¡teisintas ir byla turi bÅ«ti nutrauktÄ . Dėl E. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo A. A. kaltu neprisipažįsta visiÅ¡kai, o jo kaltė taip pat nėra įrodyta objektyviais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtais įrodymais.

A. A. neneigia vienÄ kartÄ ranka sudavęs E. J. į kaktÄ , tačiau Å¡iuos veiksmus atliko tik gindamas M. L.. Byloje nėra nustatyta, kad A. A. kartu su kitais nuteistaisiais bendrais veiksmais mušė E. J., taip pat nebuvo analizuota A. A. tyčios forma, todėl jo kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalies nėra įrodyta.Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, todėl negalėjo priimti A. A. atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio, nes neginčijamai ir neabejotinai nenustatė jo veikoje jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, o iÅ¡vadas dėl jo veikoje iÅ¡vardintų nusikalstamų veikų požymių darė esant akivaizdžiam įrodymų nepakankamumui, tuo akivaizdžiai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Taip pat teismas neatskleidė bylos esmės ir nenustatė esminių bylos aplinkybių, nenustatė A. A. veikoje tyčios turinio. Taip pat buvo pervertintas A. A. atvykimo tikslas pas E. J., taip nepagrįstai nustatant, kad A. A. turėjo iÅ¡ankstinį sumanymÄ dėl smurto panaudojimo. Nenustačius A. A. veikoje BK 138 straipsnio 1 dalies požymių, teismas privalėjo vadovaujantis BPK 407 straipsnio ir 417 straipsnio 2 dalimi pereiti iÅ¡ valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimÄ , tačiau to nepadarė. Kadangi iki įrodymų tyrimo pabaigos nukentėjusieji I.

Ir E. J. pareiÅ¡kė, jog susitaikė su nuteistaisiais ir atsiėmė savo civilinius ieÅ¡kinius teismas privalėjo taikyti BPK 413 straipsnį ir procesÄ pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, A. A. atžvilgiu nutraukti, to nepadarydamas pažeidė BPK 413 straipsnio 2 dalies nuostatas, tokiu bÅ«du padarė esminius proceso pažeidimus. Tokiu atveju, jei skundas nebÅ«tų tenkinamas nurodomi ir BK normų pažeidimai skiriant bausmes. Skiriant bausmes A. A. teismas pažeidė BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus bausmių skyrimo pagrindus bei neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes ir paskyrė neproporcingai dideles bausmes, be to skiriant baudÄ neatsižvelgė į A.

A. turtinę padėtį. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji R. K. ir A. A. bei jų gynėjas advokatas A. D. palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė jį tenkinti, nuteistasis A. A. ir jo gynėja advokatė J. S. palaikė apeliacinį skundÄ jame iÅ¡dėstytais argumentais bei prašė jį tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistųjų R. K. ir A. A. bei nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y.

įrodymai turi bÅ«ti ne tik lakoniÅ¡kai iÅ¡dėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančiÄ iÅ¡vadÄ , kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi bÅ«ti įvertinti sistemiÅ¡kai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo iÅ¡vadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumÄ , sujungiant visus teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ , nes tik tokiu bÅ«du galima konstatuoti vienareikÅ¡mes, tikslias ir logiÅ¡kas iÅ¡vadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.Apeliaciniuose skunduose, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, atmesdamas nuteistuosius teisinančius duomenis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas priimdamas nuosprendį savo iÅ¡vadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis taisyklėmis. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. IÅ¡vadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei asmens kaltumÄ ar nekaltumÄ pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų ir tiesiogiai iÅ¡tirtų duomenų visumÄ , o toks teismo sprendimas laikomas teisingu ir pagrįstu.

Ä®rodymų vertinimas yra teismo priimančio baigiamÄ jį aktÄ prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodmosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį iÅ¡teisinant, todėl vien tai, kad apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, jokiu bÅ«du nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to tikėjosi nuteistieji, vadovaujantis BPK nuostatomis nesukuria pagrindo manyti, kad teismas priimdamas skundžiamÄ nuosprendį buvo Å¡aliÅ¡kas, tokiu bÅ«du Å¡ie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Nors apeliaciniuose skunduose ir teigiama, kad aptarto teisinio reguliavimo apylinkės teismas nesilaikė, kad pažeidė bendrÄ sias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamÄ nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliaciniu skundų argumentais nesutinka.

Apylinkės teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas R. K., A. A., A. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iÅ¡ jų, pirmosios instancijos teismo iÅ¡samiai iÅ¡analizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiÅ¡kiai iÅ¡dėstyti motyvai, kuriais remiantis apeliantų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl BK 165 straipsnio 1 daliesPagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtÄ arba kitokiu bÅ«du prieÅ¡ savininko ar jo įgalioto asmens valiÄ Ä¯sibrovė į kito žmogaus gyvenamÄ jį namÄ , butÄ ar kitÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ arba jos priklausinius, įskaitant saugomÄ bÅ«sto teritorijÄ . Apeliantai neigia atlikę kažkokius bendrus, aktyvius veiksmus, įsibraunant į I. J. bÅ«stÄ ir tokiu bÅ«du nėra padarę BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Tačiau su tokiais apeliacinių skundų argumentais, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų kontekste, aukÅ¡tesnės instancijos teismas nesutinka. Pagrindžiant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , visų pirma pažymėtina, kad BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus bÅ«sto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus bÅ«stas. Žmogaus bÅ«stas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į bÅ«stÄ neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatÄ ar turtÄ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis).

Å ie konstituciniai draudimai yra aktualÅ«s vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumÄ . Taigi pripažįstant veiksmÄ Ä¯sibrovimu, bÅ«tina nustatyti jo neteisėtumÄ . Neteisėtumui nustatyti bÅ«tini du požymiai:

1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito bÅ«sto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Ä®statymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo bÅ«dus (apgaulė, smurtas), tačiau Å¡ių bÅ«dų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis. Tai reiÅ¡kia, kad įsibrovimas gali bÅ«ti padarytas bet kuriuo bÅ«du: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliÅ«tis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritorijÄ .

Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti bÅ«tina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčiÄ , t. y. kaltininko supratimÄ , kad jis neteisėtai prieÅ¡ savininko ar jo įgaliotų asmenų valiÄ Ä¯sibrauna į kito žmogaus gyvenamÄ jį namÄ , butÄ ar kitÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomÄ bÅ«sto teritorijÄ , ir norÄ taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra bÅ«tinas Å¡ios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytÄ veikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015).

Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo plotmėje, atkreiptinas dėmesys, kad iÅ¡ nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, matyti, jog nuteistųjų apsilankymas pas I. J. nebuvo nei lauktas nei planuotas. Kaip patys nuteistieji pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, A. A. norėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti su E. J. asmeninius santykius, todėl ir vyko pas I. J. į namus, tikintis juose rasti E. J.. Tuo tarpu nuteistieji R. K., A. A. kartu su A. A. vyko norėdami pastarajam palaikyti kompanijÄ , tačiau nei su I.

J. nei su E. J. iÅ¡ anksto nebuvo tartasi dėl susitikimo. Å ioje vietoje, atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotumÄ dėl asmeninių santykių iÅ¡siaiÅ¡kinimo turėjo tik A. A., tačiau visi su juo vykę asmenys kartu ėjo į I. J. priklausantį namÄ , suprasdami kokiu tikslu eina ir turėdami bendrÄ sumanymÄ susitikti su E. J., nors iÅ¡ esmės Å¡is susitikimas asmeniÅ¡kai jų nelietė, tačiau visus nuteistuosius sieja giminystės ryÅ¡iai, kurie tik sustiprina teismo įsitikinimÄ , kad kelionės tikslas ir planuojami atlikti veiksmai visiems nuteistiesiems buvo žinomi iÅ¡ anksto.

Tokiu bÅ«du Å¡i aplinkybė neabejotinai patvirtina, kad visi asmenys veikė bendrininkų grupėje, suprasdami savo veiksmus ir veikdami bendru sumanymu, kartu patekdami į bÅ«stÄ Ä¯ kurį nebuvo kviečiami.AukÅ¡tesnės instancijos teismas neabejotinai sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nuteistųjų veiksmus, kaip neteisėtÄ patekimÄ Ä¯ kito asmens bÅ«stÄ ir bÅ«sto neliečiamumo pažeidimÄ . Pagrindžiant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , pažymėtina, kad patys nuteistieji pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad neturėjo kitos galimybės patekti į I.

J. bÅ«stÄ , kaip tik praėję verandÄ ir kaip patys teigia pasibeldę į už verandos esančias gyvenamojo namo duris, nors Å¡i aplinkybė byloje nėra patvirtinta. Jau vien faktas, kad nuteistieji buvo patekę į gyvenamojo namo verandÄ , kuri yra namo priklausinys, be iÅ¡ankstinės savininko valios iÅ¡raiÅ¡kos yra laikomas asmens bÅ«sto neliečiamumo pažeidimu. Taip pat iÅ¡ bylos duomenų yra akivaizdu, kad I. J. kaip pati parodė, prašė atvykusių asmenų iÅ¡eiti, o Å¡iÄ aplinkybę patvirtino ir M.

L., kuris apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad namo viduje matė I. J., kuri atvykusių asmenų prašė iÅ¡eiti iÅ¡ namo, šį praÅ¡ymÄ pakartojo kelis kartus, vėliau jis pats išėjo, nes jam buvo nejauku. Å ių duomenų visumoje, akivaizdu, kad namo Å¡eimininkei I. J. nuteistųjų vizitas nebuvo malonus ir lauktas, ji nenorėjo, kad asmenys bÅ«tų jos namuose ir prašė jų pasiÅ¡alinti. Aptartos aplinkybės, neabejotinai leidžia darytina pagrįstÄ iÅ¡vada, kad nuteistieji veikdami bendrai, suprasdami Å¡eimininkės prieÅ¡taravimÄ dėl apsilankymo, neteisėtai pateko į gyvenamÄ jį namÄ priklausantį I.

J.. Nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad R. K. veiksmus, kiek jie susiję su vaikščiojimu po namÄ , reikėtų laikyti bendrininko ekscesu. Tačiau aukÅ¡tesnės instancijos teismas, konstatuoja, kad Å¡iuo atveju aplinkybė, kad R. K. vaikščiojo po namÄ , neturi jokios reikÅ¡mės, kadangi kaip jau aukščiau aptarta, pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, veikdami bendrai, neteisėtai pateko į I.

J. priklausantį gyvenamÄ jį namÄ , taip pažeisdami bÅ«sto neliečiamumÄ ir sukeldami neigiamus pojūčius tiek namo savininkei tiek name buvusiems asmenims, o vieno asmens vaikščiojimas po namÄ , nepraplečia įsibrovimo vertinimo ribų, kadangi BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo patekimo į teritorijÄ , į kuriÄ patekti leidimas gautas nebuvo. Vertinamuoju atveju patekimu laikomas nuteistųjų įėjimas į verandÄ ir tai laikoma nusikalstamos veikos baigtumo momentu.

Aptartų duomenų plotmėje, apeliacinių skundų argumentai susiję su BK 165 straipsnio 1 dalies inkriminavimu atmestini kaip nepagrįsti. Juo labiau, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta G. G. parodė, kad A. A. jau ankščiau buvo atvykęs pas E. J. jos ieÅ¡koti, tačiau tÄ kartÄ jie nesusitiko. Aptarti parodymai apeliacinės instancijos teismo vertinimu atskleidžia, kad nuteistajam A. A. buvo žinomas patekimo į I. J. bÅ«stÄ mechanizmas, o tai, kad įvykio dienÄ iki I.

J. namo nuteistieji kartu atvyko su G. G. sese, kuri galėjo susisiekti tiek su E. J. tiek su sese G. G. ir praneÅ¡ti apie siekį patekti į namus, vertinama, kaip nuteistųjų tyčinis nenoras teisėtais bÅ«dais patekti į bÅ«stÄ , Å¡iuo atveju priklausantį I. J., tikintis netikėtai užklupti E. J. namuose. Be to, kaip patys nuteistieji teigė, kad jie norėjo pasiaiÅ¡kinti su E. J., dėl pradurtų padangų ir iÅ¡ A. A. namų dingusių alkoholinių gėrimų, tačiau Å¡ioje vietoje pažymėtina, kad asmens turto neliečiamybė yra ginama įstatymų ir dėl asmeninių teisių pažeidimo žmogus turi kreiptis į teisėsaugos institucijas, o ne savavaliÅ¡kai siekti įvykdyti teisingumÄ .

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies (dėl V. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir BK 140 straipsnio 1 dalies (dėl E. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo)Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo parardo nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Iš bylos duomenų matyti, kad sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys nesklebtini) V.

S. konstatuota poodinės kraujosruvos nosyje, dešinės akies vokuose, kaktoje, kairiame žande, pasmakrėje, pogleivio kraujosruva viršutinių pirmų dantų dantenose, dešinio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžis, padaryti kietais bukais daiktais, šešių ar daugiau trauminių poveikių išdavoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Dėl dešinio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžio V. S. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. t. 2, b. l. 36-37).

Ä®vertinus skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nutartį, įrodymų vertinimo aspektu, neabejotina, kad nuteistųjų neteisėtais veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas V. S.Nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. apeliaciniu skundu nesutinka su BK 138 straipsnio 1 dalies inkriminavimu nuteistajam A. A., nurodydama, kad aplinkybė, jog nuteistasis A. A. mušė V. S. nėra įrodyta. Toks skundo argumentas, baudžiamosios bylos duomenų kontekste, teisėjų vertinimu laikytinas nepagrįstu ir todėl atmestinas.

Pagrindžiant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios I. J. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kuriuose ji nurodė, kad V. S. mušė du vyrai, kiti du vyrai mušė jos sÅ«nų E. J., o vėliau matė, kaip gulintį V. S. spardė trys asmenys, vienÄ iÅ¡ jų konkrečiai nurodė A. A.. Netikėti Å¡iais I. J. parodymais aukÅ¡tesnės teismas neturi jokio teisinio pagrindo ir nors tuo metu I. J. dėl vykusių muÅ¡tynių buvo galimai stresinėje bÅ«senoje, tačiau visus atliekamus veiksmus ji stebėjo betarpiÅ¡kai ir dalyvavo juose bandydama apginti tiek savo sÅ«nų E. J. tiek nukentėjusįjį V.

S.. Be to pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis parodė, kad jam buvo suduotas smÅ«gis į veido sritį, po kurio jis nukrito ir buvo praradęs sÄ monę, atsipeikėdamas jautė spyrius į galvos sritį, pagal intensyvumÄ vertinÄ , kad jį spardė ne vienas asmuo. Å iuos parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. S. patvirtino. Taip pat pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo E. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad matė, kaip A. ir du vyresni vyrai pargriovė ant žemės V.

S.. Todėl nukentėjusiojo V. S. nurodytÄ aplinkybę, kad jį gulintį spardė ne vienas asmuo, patvirtina, tiek I. J., tiek E. J. parodymai.Apeliaciniu skundu keliama versija, kad V. S. nurodė aplinkybes, jog jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas jį spardant gulintį, tik po to, kai sužinojo, kad A. A. taip pat padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir įtarimai dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pareikÅ¡ti V. S.. Su Å¡iuo apeliacinio skundo argumentu aukÅ¡tesnės instancijos teismas sutikti taip pat negali, kadangi iÅ¡ byloje pateiktų duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuroro Kauno apylinkės prokuratÅ«ros 5 – ojo skyriaus prokuroro G.

J. 2017 m. gegužės 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. S., E. J. ir I. J. atžvilgiu nutrauktas, o duomenų apie nutarimo apskundimÄ ar su apskundimu susijusių klausimų iÅ¡sprendimÄ baudžiamojoje byloje nėra, o juo labiau Å¡i aplinkybė negali bÅ«ti vertinama kaip Å¡alinanti A. A. atsakomybę. Taip pat nepagrįsta laikytina ir apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusieji siekdami didesnės finansinės naudos iÅ¡plėtė besimuÅ¡ančių asmenų ratÄ , kadangi kaip matyti iÅ¡ nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų nukentėjusiųjų asmenų ieÅ¡kinių sumÄ kito, o galiausiai ieÅ¡kinių buvo atsisakyta, tačiau pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie davė parodymus iÅ¡ esmės patvirtinančius ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o esantys netikslumai, neturintys reikÅ¡mės byloje įrodinėtinoms aplinkybėms, yra natÅ«raliai atsiradę dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykio ir bylos teisminio nagrinėjimo bei patirto streso.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors A. A. ir buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau iÅ¡ karto į medikus jis nesikreipė, bei vykusio konflikto metu, kartu su kitais nuteistaisiais pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos, o tai, kad apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuteistieji pasiÅ¡alino tik bijodami bÅ«ti apkaltinti, laikytina nuteistųjų gynybine versija, kuri nėra logiÅ¡ka, vertinant, tai, kad asmenys, kaip patys teigė nesijautė kalti dėl konflikto. Be to nukentėjusysis V. S. pripažino aplinkybę, kad jis turėjo Å¡akÄ , su kuria mojavo siekdamas iÅ¡vengti nepažįstamų asmenų priartėjimo ir tuo Å¡akaliu sudavė R.

K., tačiau po to gavo smÅ«gį nuo kurio parkrito. Aplinkybė, kad nuteistieji buvo pirmi užpulti V. S. laikytina jų gynybine versija siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, tuo labiau nuteistieji patys jau buvo padarę nusikalstamÄ veikÄ , pažeisdami bÅ«sto neliečiamumÄ , dėl ko V. S. buvo perspėtas I. J. telefoniniu skambučiu ir žinojo apie nelauktÄ agresyvių nepažįstamų asmenų vizitÄ . Tai ar iÅ¡ I. J. telefoninio skambučio V. S. ir E. J. suprato, kad I. J. yra iÅ¡sigandusi, nėra kertinė aplinkybė, kadangi ji pranešė, kad jos sÅ«naus E. ieÅ¡ko keturi nepažįstami vyrai, o jau vien Å¡i aplinkybė yra bauginanti ir sukelianti netikrumo jausmÄ .

Taip pat apeliaciniame skunde A. A. nurodo, kad jis negalėjo pradėti konflikto vien todėl, kad buvo susižalojęs rankÄ , tokiÄ pačiÄ versija kelia ir A. A. gynėja advokatė J. S. nurodydama, kad A. A. negalėjo pradėti konflikto, nes buvo susižalojęs rankÄ , tokiu bÅ«du aukÅ¡tesnės instancijos teismas, Å¡iuos apeliacinių skundų argumentus vertina, kaip tarpusavyje suderintus, tačiau nelogiÅ¡kus ir neatitinkančius bylos faktinių aplinkybių ir nepaneigiančius nuteistųjų kaltę atliekant nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde nurodyta gynėjos pozicija, kad A. A. apskritai neturėjo tikslo naudoti smurtÄ , baudžiamosios bylos duomenų kontekste, laikytina nelogiÅ¡ka. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta G. G. parodė, kad tiksliai neprisimena, kaip A. A. grasino E. J., tačiau grasinimai buvo. Ji draugaudama su A. A. taip pat bendravo ir su E.. Nuo A. A. buvo pabėgusi ir draugavo su E. J.. A. jau buvo atvykęs pas E. pasikalbėti su ja, tačiau ji pasikalbėti nebuvo išėjusi. IÅ¡ Å¡ių liudytojos parodymų ir bylos duomenų matyti, kad A.

A. vykdamas pas E. J. įvykio dienÄ turėjo tikslÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti tarpusavio santykius susijusius su mergina. Tokiu bÅ«du, versija, kuriÄ pateikė nuteistieji, apie tai, kad R. K., A. A. vyko kartu su A. A. palaikyti draugijos, A. A. grasinimų E. J. kontekste, laikytina tik nuteistųjų siekiu iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriuose nurodoma, kad A. A. nebuvo nusiteikęs agresyviai, baudžiamosios bylos duomenų kontekste vertintini kaip nepagrįsti. Aptartų duomenų visumoje, darytina pagrįsta iÅ¡vada, kad R.

K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, veikdami bendrai, tyčia panaudodami fizinį smurtÄ prieÅ¡ V. S., padarė jam sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas iÅ¡vadas ir dėl bendrais R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, veiksmais padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo E. J. atžvilgiu.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ atsako, tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad E. J. konstatuotas galvos sumuÅ¡imas, poodinės kraujosruvos kaktoje, kairiame momenyje, kairės akies apatiniame voke, deÅ¡iniame petyje, padaryti kietais bukais daiktais, penkių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje.

Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymÄ (b. t. 1, b. l. 61). Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. J. parodė, kad įvykio dienÄ jam grįžus namo, kažkuris iÅ¡ nuteistųjų pasiÅ«lė iÅ¡eitį į laukÄ pasiaiÅ¡kinti santykius, o iÅ¡einant į laukÄ jam ant sprando uždėjęs rankÄ laikė R. K.. AukÅ¡tesnės instancijos teismo vertinimu, jau vien Å¡i aplinkybė, atskleidė nuteistųjų neteisėtus ketinimus nukentėjusiojo atžvilgiu.

Taip pat teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiojo E. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis parodė, kad lauke prie jo priėjo A. A. ir kitas jam nepažįstamas vaikinas ir pradėjo jį mušti rankų kumščiais. Vėliau A. A. nuo jo pasitraukė ir kartu liko jam nepažįstamas vaikinas. Po to jam stovint prie verandos kampo A. A. ir du jam nepažįstami vaikinai jam smogė kumščiais, o vėliau dviejų nepažįstamų vyrų buvo mušamas verandoje. Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji I.

J. apklausta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu.Tai, kad smurtÄ prieÅ¡ E. J. naudojo ir A. A. patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas M. L., kuris parodė, kad E. J. iÅ¡bėgo iÅ¡ namo ir bėgo link jo, tačiau tuo metu A. A. jam trenkė galvodamas, kad E. J. jį puls. SmÅ«gio sudavimo faktÄ patvirtino ir nuteistasis A. A., tačiau nurodė tai, kaip gynybinį veiksmÄ . Å ių duomenų kontekste, pažymėtina, kad liudytojas M. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė prieÅ¡ingas įvykio aplinkybes, o tik teisiamojo posėdžio metu smurto panaudojimo faktas buvo nurodomas, kaip gynyba.

Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegija negali vertinti liudytojo M. L. ir nuteistojo A. A. iškeltos įvykio versijos kaip patikimos, juo labiau, kad M. L. pats betarpiškai dalyvavo smurtiniuose veiksmuose, tačiau dėl savo amžiau įvykio metu, negalėjo atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. O vertinant tai, kad nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu, pasinaudodami įstatymo jiems suteikta teise, apklausiami įtariamaisiais nedavė parodymu, o teisiamojo posėdžio metu parodymus davė tik po visų proceso dalyvių, leidžia spręsti, kad tam tikras aplinkybes nuteistieji nurodė jiems palankia linkme ir dėl šių aplinkybių nuteistųjų parodymai negali būti laikomi patikimais.

IÅ¡ aptartų duomenų visumos darytina pagrįsta iÅ¡vada, kad R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, bendrais veiksmais E. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Tuo labiau iÅ¡ nuketėjusiosios I. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, matyti, kad A. A. laikė jÄ apglėbęs iÅ¡ nugaros, siekdamas jai sutrukdyti iÅ¡eiti į kiemÄ , kuriame jau buvo visi asmenys.

Å iÄ aplinkybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kaip nuteistųjų bendrininkavimÄ , kadangi akivaizdu, jog A. A. žinojo, kokiu tikslu E. J. nuteistųjų buvo iÅ¡vestas į kiemÄ ir stengėsi I. J. sutrukdyti nutraukti kilsiantį konfliktÄ . Tokiu bÅ«du, pritariama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog visi nuteistieji veikė bendrais veiksmais ir buvo bendravykdytojai, kadangi atliko tolygius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies, dėl I. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog I. J. konstatuota kaktos ir kairės plaÅ¡takos nykščio sumuÅ¡imai, poodinė kraujosruva kairiame žaste padaryti kietais bukais daiktais, trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymÄ (b. t. 1, b. l. 120). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. J. parodė, kad jai bandant atitraukti asmenis, kurie smurtavo prieÅ¡ jos sÅ«nų E. J., asmenys nesileido atitraukiami, o ypač įnirtingai sÅ«nų mušė A., todėl siekdama jį patraukti įsikabino jam į smakrÄ , po ko A. jai užlaužė pirÅ¡tÄ ir trenkė per rankÄ .

Netikėti Å¡iais nukentėjusiosios parodymais aukÅ¡tesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Tai, kad įvykio dienÄ nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir įvykius vertino labai emocionaliai niekaip nepaneigia fakto, jog rankÄ jai sužalojo bÅ«tent A., kurį ji pati konkrečiai įvardino, kaip asmenį muÅ¡usį jos sÅ«nų ir sužalojusį jai rankÄ . Pažymėtina, kad nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliaciniame skunde iÅ¡kelta versija, kad I. J. pirÅ¡tÄ galėjo sužaloti M.

L., o I. J. galėjo sumaiÅ¡yti jÄ sužalojusius asmenis, laikytina tik gynybine nuteistojo versija. Pagrindžiant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. L. veikos padarymo metu dėl savo amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus ir baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalėjo bÅ«ti patrauktas, tai puikiai žinoma ir apeliantui, todėl teismas neabejotinai vertina, kad A. A. siekdamas iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, kaip asmenį sužalojusį I.

J. nurodo bÅ«tent M. L., kadangi jis dėl aukščiau aptartų aplinkybių neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus. Taip pat ir versija dėl to, kad V. S. galėjo pastumti I. J., kai ji sumaišė jo ir atvykusių asmenų automobilius, neva norėdama trenkti per jÄ , yra taip pat laikytina tik nuteistojo A. A. gynybine versija. Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , pažymima, kad iÅ¡ baudžiamojoje byloje esančios pokalbio tarp Bendrojo pagalbos centro ir moters stenografijos, matoma, kad moteris diktuodama atvykusių asmenų maÅ¡inos numerį, suklydo, o fone vyro balsas sakė, kad tai jo automobilis (b. t. 1, b. l. 39), iÅ¡ to seka, kad I.

J. iÅ¡ tiesų buvo sumaiÅ¡iusi V. S. ir nuteistųjų automobilius, tačiau tai padarė jau po įvykusio smurtinio konflikto. Tuo labiau, jei I. J. bÅ«tų jau žinojusi, jog automobilis priklauso ne nuteistiesiems, skambindama kviesti pagalbos nebÅ«tų diktavusi klaidingų valstybinių numerių. Aptartų duomenų kontekste, apygardos teismas daro pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog A. A. kaltė padarius nežymų sveiktos sutrikdymÄ I. J. yra pilnai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtais įrodymais, o pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados yra teisėtos ir pagrįstos.

Visos abejonės, kurias apeliaciniame skunde, dėl I. J. sužalojimo iÅ¡kėlė apelianto gynėja, yra tik nuteistojo gynėjos savaip perteikta įvykių versija, siekiant A. A. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, kurios neatitinka baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių ir aukÅ¡tesnės instancijos teismo vertinimu, negali bÅ«ti laikytinos, kaip aplinkybės Å¡alinančios nuteistojo atsakomybę. Dėl bÅ«tinosios ginties ir ,,in dubio pro reo“ principoPagal teismų praktikÄ kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

Kėsinimosi pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568-139/2015). Suformuotos teismų praktikos, bÅ«tinosios ginties klausimo kontekste, atkreiptinas dėmesys, kad Å¡iuo atveju nuteistieji visų pirma atvykę pas I. J. ir neteisėtai patekę į jos bÅ«stÄ jau buvo pažeidę bÅ«sto neliečiamybę ir nėra jokio teisinio pagrindo jų tolimesnius veiksmus vertinti kaip bÅ«tinÄ jÄ gintį ar bÅ«tinosios ginties ribų peržengimÄ , prieÅ¡ingai nei tai nurodyta apeliaciniuose skunduose.

IÅ¡ aukščiau aptarto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad vertinant situacijÄ kaip bÅ«tinÄ jÄ gintį yra bÅ«tina įvertinti visas aplinkybes susijusias su realiu kėsinimusi ir galinčia kilti žala. IÅ¡ baudžiamosios bylos duomenų akivaizdu, kad kaip jau aukščiau aptarta nuteistieji pirmieji atvyko nekviesti į I. J. namus, turėjo pagrindÄ ten vykti, norint iÅ¡siaiÅ¡kinti asmeninius santykius, o be to kaip jau aukščiau nustatyta, A. A. jau buvo grasinęs E. J., o V. S. padaryti sužalojimai bei jų padarymo mechanizmas (gulinčio asmens spardymas) negali bÅ«ti vertinami kaip bÅ«tinoji gintis ar jos ribų peržengimas.

Juo labiau nuteistieji buvo keturi vyrai, nukentėjusieji buvo du vyrai ir viena moteris, tokiu bÅ«du net gi fizinių jėgų santykis nebuvo lygus, o prieÅ¡ingai naudingesnis nuteistųjų pusei. Be to, kaip byloje nustatyta, namuose buvęs nepilnametis I. J. sÅ«nus ir E. S. bei B. R., buvo įbauginti atvykusių asmenų ir kaip patys teigė jų bijojo, nes jie elgėsi agresyviai. Tokiu bÅ«du aplinkybė, kad V. S. turėjo rankose Å¡akÄ ir nuteistųjų vėlesnių veiksmų atlikimas negali bÅ«ti vertinama kaip bÅ«tinoji gintis ar jos ribų peržengimas, kadangi kaip jau aukščiau aptarta R.

K., A. A., A. A. ir M. L., kuris dėl savo amžiaus veikos padarymo metu neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, neteisėti veiksmai iÅ¡provokavo natÅ«ralų nukentėjusiųjų atsakÄ , reaguojant į jų teisių pažeidimÄ . Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visos abejonės, kurių negalima paÅ¡alinti, vertinamos kaltinamojo naudai ,,in dubio pro reo“ principas.

Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Å iuo atveju nuteistojo A. A. gynėja advokatė J. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad A.

A. atžvilgiu buvo pažeistas ,,in dubio pro reo“ principas, tačiau teisėjų kolegija iÅ¡analizavusi visÄ bylos medžiagÄ bei patikrinusi skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad toks skundo argumentas yra absoliučiai prieÅ¡ingas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina, kad nuteistojo A. A. kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas iÅ¡vadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamÄ pagrindÄ priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį A.

A., R. K. ir A. A. atžvilgiu. Proceso eiga ne privataus kaltinimo tvarka.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip jau aukščiau konstatuota padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ bendrais veiksmais įvykdė R. K., A. A., A. A. ir M. L., kuris dėl savo amžiaus veikos padarymo metu negalėjo atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, todėl baudžiamoji teisena vyksta įprasta tvarka, vykdant ikiteisminį tyrimÄ . Veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 165 straipsnio 1 dalyje, patenka į BPK 407 straipsnyje (galiojusi redakcija iki 2017 m. spalio 1 d.) numatytų nusikalstamų veikų sÄ raÅ¡Ä , dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, tačiau akivaizdu, kad Å¡ios nusikalstamos veikos buvo atliktos paraleliai su BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, visiems asmenims veikiant bendrais veiksmais, tokiu bÅ«du procesas vyksta bendra tvarka ir ikiteisminis tyrimas yra atliekamas, kÄ tinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir pirmosios instancijos teismas.

O aplinkybė, kad nuteistieji su nukentėjusiaisiais susitaikė, pati savaime nėra pagrindas nutraukti baudžiamÄ jį procesÄ , kadangi procesas nevyko privataus kaltinimo tvarka. Taip pat, nagrinėjamu atveju negalimas ir BK 38 straipsnio normos pritaikymas, kadangi norint atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, asmuo padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ turi atitikti tam taikomas sÄ lygas:

1) jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir;

2) savu noru atlygino ar paÅ¡alino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytÄ Å¾alÄ arba susitarė dėl Å¡ios žalos atlyginimo ar paÅ¡alinimo, ir;

3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir;

4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Å iuo atveju kaltinamieji neprisipažino padarę nusikalstamas veikas ir procesui vykstant bendra tvarka, teisėjų kolegija nemato galimybės taikyti BK 38 straipsnį. Aptarto teisinio reguliavimo plotmėje pažymėtina, kad nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susitaikymas nėra absoliutus pagrindas baudžiamajam procesui nutraukti, o nesant įstatyme numatytų sÄ lygų, baudžiamojo proceso nutraukimas apskritai nėra galimas. Dėl bausmiųTeisėjų kolegija pažymi, kad bausmė, tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojanti nuteistojo teises ir laisves.

Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistÄ jį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamo veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sÄ lyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumÄ ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo bÅ«do ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi bÅ«ti paskirta bausmė, kuri bÅ«tų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme, nurodydamas, kad teismas tik formaliai įvertino BK 75 straipsnio taikymÄ , nevertino galimybės taikyti BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies. Ä®vertinus nuteistojo R. K. asmenybę, aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija daro pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju tik reali laisvės atėmimo bausmė pasieks bausmei keliamus tikslus ir nuteistasis nėra vertas teismo pasitikėjimo pritaikant jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimÄ , kadangi asmuo neseniai išėjęs iÅ¡ įkalinimo įstaigos, toliau vėl elgiasi nusikalstamai.

IÅ¡ baudžiamosios bylos duomenų, matyti, kad R. K. nusikalstamas veikas padarė neiÅ¡nykusio teistumo bÅ«senoje, ankščiau eilę kartu buvo teistas, todėl spręstina, kad nusikalstamos veikos padarymas nebuvo atsitiktinis veiksmas, o susiformavusios antivisuomeninio elgsenos rezultatas. Nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tai, kad jis atlygino žalÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tai, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas recidyvistu ir bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai).

Aptarti duomenys itin neigiamai charakterizuoja nuteistÄ jį, be to nukentėję asmenys bei liudytojos E. S. ir B. R. nurodė, kad nuteistasis įvykio metu elgėsi itin agresyviai ir iÅ¡Å¡aukiančiai, tokiu bÅ«du demonstravo nepagarba aplinkiniams ir visuomenėje vyraujančioms elgesio normoms, dėl aptartų aplinkybių, teisėjų kolegija, nenustatė jokio teisinio pagrindo, kuris suponuotų į paskirtos bausmės už padarytus nusikaltimus, Å¡velninimÄ .Apeliaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėja advokatė J.

S., nurodė, kad A. A. buvo paskirto neproporcingai didelės bausmės ir bauda paskirta neatsižvelgiant į finansinę padėti, tačiau su tokiais skundo argumentais aukÅ¡tesnės instancijos teismas nesutinka. Kaip matoma iÅ¡ skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio skiriant bausmę A. A. buvo atsižvelgta į tai, kad jis teisiamas pirmÄ kartÄ , atlygino nukentėjusiems asmenims žalÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) yra dirbantis, tačiau yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kadangi nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įvertinęs visas Å¡ias aplinkybes teismas suÅ¡velnino nuteistojo A.

A. teisinę padėti ir bausmių trukmę bei baudos dydį nustatė mažesnius už vidurkį, o už nusikalstamo veikos numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padaryme paskyrė sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį aukštesnės instancijos teismas nemato pagrindo, kadangi nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, o pas nukentėjusiuosius buvo vykstama su tikslu išsiaiškinti būtent A. A. asmeninius santykius, juo labiau nuteistajam paskirtos bausmės nėra susijusios su laisvės atėmimu.

Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog paskirtos bausmės – baudos, dydis, bÅ«tų itin apsunkinantis nuteistojo finansinę padėtį ir jis neturėtų galimybės baudos sumokėti, be to nenustatyta, kad paskirta bauda bÅ«tų neproporcingai didelę padarytos nusikalstamos veikos kontekste. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, taip pat nenustatė, jokių aplinkybių, kurios bÅ«tų pakankamas pagrindas atmesti Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieÅ¡kinį, dėl žalos atlyginimo.Visų aptartų duomenų kontekste, Å¡iuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotÄ ir pagrįstÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį R.

K., A. A. ir A. A. atžvilgiu, jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r ė : nuteistųjų R. K. ir A. A. bei nuteistojo A. A. gynėjos advokatės J. S. apeliacinius skundus atmesti Teisėjai :                           Algirdas Jaliniauskas Jurgis Kiškis Rimas Švirinas