2016-06-01 Nr. AB-11903-3-64-3-02342-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-41-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02342-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. P1-409 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. D.“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą grąžinti 2,99 Lt nepagrįstai sumažintą atlyginimą už 2014 m. liepos mėnesį į pareiškėjos nurodytą sąskaitą.

Pareiškėja nurodė, kad jai Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjos teigimu, tarnybinė nuobauda buvo paskirta praleidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą, todėl dėl proceso taisyklių nesilaikymo Įsakymas turi būti panaikintas. Administracijos direktorius 2014 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P1-382 „Dėl įpareigojimo“ įpareigojo Administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėją D. S., kuri kiekvieną mėnesį savo parašais suderina ir patvirtina, kad yra teisingai užpildyti žiniaraščiai, apskaitantys darbo laiką, atlikti tarnybinį patikrinimą, tačiau vedėja turėjo nusišalinti nuo pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros, nes buvo suinteresuota, jog tyrimo metu nebūtų analizuojami užpildyti žiniaraščiai, kuriuose pareiškėjos vėlavimų nepažymėta. Pareiškėjos teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas, o tuo pačiu ir Įsakymas galėjo būti priimtas šališkai ir neobjektyviai.

Pareiškėja paaiškino, kad nors Administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjos D. S. 2014 m. rugpjūčio 19 d. išvadoje Nr. AKP-6 „Dėl R. D., (duomenys neskelbtini), tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) konstatuota, jog nusižengimo paaiškėjimo data bus šios išvados surašymo data, tačiau visi duomenys apie pareiškėjos tariamą vėlavimą ar neatsižymėjimą kortele atsakovui yra žinomi kiekvieną dieną. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad visi tariami pažeidimai turėtų būti vertinami atskirai, kaip savarankiški pažeidimai, tačiau atsakovas visą situaciją vertino kaip tęstinį ar trunkamąjį pažeidimą. Pareiškėja pažymėjo, kad kai kuriais atvejais į darbą buvo vėluojama geranoriškai leidus tiesioginiams vadovams dėl apsilankymo pas gydytoją ar dokumentų nešimo į teismą. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovas nėra nustatęs tvarkos, kaip turėtų būti įforminti tokie pranešimai, bet Administracijos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A1-900 „Dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 10 punkte nurodyta, kad jei darbuotojas vėluoja, jis turi pranešti tiesioginiam vadovui (pranešimas gali būti ir žodžiu, nes nenurodyta pranešimo forma).

Pareiškėja pažymėjo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. liepos 17 d. nėra nurodyto tariamo vėlavimo, tik 2014 m. liepos 17 d. neteisėtai sutrumpintas dirbtas laikas 20 minučių ir sumažintas darbo užmokestis 2,99 Lt. Pareiškėja nebuvo supažindinta su sutrumpintu darbo laiku 2014 m. liepos 17 d. ir su darbo užmokesčio sumažinimu, pareiškėjai nebuvo pateiktas dokumentas dėl šių atsakovo veiksmų. Visi žiniaraščiai yra pasirašyti atsakovo atsakingų asmenų ir taip atsakovas patvirtino, kad vėlavimų nebuvo bei buvo dirbtas visas teisės aktais numatytas darbo laikas ir dar ilgesnis laikas, už kurį sumokėtas darbo užmokestis esant 5 dienų darbo savaitei. Nors Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjos veiksmai 2014 m. liepos 17 d. teikiant teisinę konsultaciją prieš darbo pradžią neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir nesudaro pagrindo vėluoti į darbą, tačiau, pareiškėjos teigimu, pagelbėti rajono gyventojui greitai ir efektyviai teikiant pirminę teisinę konsultaciją tokiu būdu, kurio nereglamentuoja teisės aktai, reikia ir tai neprieštarauja valstybės tarnybos principams. Todėl pareiškėja 2014 m. liepos 17 d. apie 7 val. 50 min. ir neatsisakė suteikti pirminę teisinę konsultaciją rajono gyventojai. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Išvados teiginiai, jog buvo sukeltas neigiamas poveikis bendram Administracijos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai, tarnybos prestižui bei geram vardui, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėja tikrai negalėjo numanyti, kad bus 2014 m. rugpjūčio 12 d. išspausdintas straipsnis, kuris yra įvardijamas kaip tariamo pareiškėjos tarnybinio nusižengimo pasekmė.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad tikslaus apibrėžimo, kas laikoma tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena, Valstybės tarnybos įstatymas nepateikia, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-720/2003; 2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-803/2006; 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1122/2011; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2116/2013). Nagrinėjamu atveju Išvada Administracijos direktoriui pateikta 2014 m. rugpjūčio 19 d., o Įsakymas priimtas 2014 m. rugpjūčio 20 d., todėl VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas nuobaudai skirti nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos nepraleistas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių būtų galima abejoti vedėjos D. S. nešališkumu. Vedėjos D. S. funkcijų išvardijimas nereiškia jos suinteresuotumo vienokia ar kitokia tyrimo baigtimi. Aplinkybė, kad vedėja D. S. neįvertino pareiškėjos padarytų tarnybinių nusižengimų taip, kaip pareiškėja norėtų, dar nereiškia, kad vedėja buvo suinteresuota ir šališka. Atsakovas paaiškino, kad Administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 17 d. rašte teigiama, jog pareiškėja 2014 m. liepos 17 d. apie 8 val. 12 min. atvyko į darbą. Atsižvelgiant į šį raštą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pareiškėjos dirbtas laikas 2014 m. liepos 17 d. buvo sumažintas vėlavimo į darbą trukme – 0,20 val., t. y. 12 min., nurodant, kad tą dieną pareiškėja dirbo 8,05 val., bei atitinkamai sumažintas darbo užmokestis. Atsakovo teigimu, negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas grąžinti 2,99 Lt nepagrįstai sumažintą atlyginimą už 2014 m. liepos 17 d., nes tą dieną pareiškėja dirbo 12 min. mažiau ir tai yra užfiksuota darbo laiko apskaitos žiniaraštyje.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjos R. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino Įsakymą, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už tai, jog ji nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. liepos 17 d. (išskyrus pareiškėjos atostogų ir ligos laikotarpius) tam tikromis dienomis vėluodavo į darbą ir neatsižymėdavo kortele (įeidama ar išeidama) elektroninėje įėjimo kontrolės sistemoje, sumontuotoje Administracijoje. Įsakymas priimtas remiantis Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėja, nevykdydama Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1835, 7 punkto reikalavimų, Taisyklių 4 ir 6 punktų reikalavimų, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų pareigas.

Teismas, įvertinęs skirtingų pažeidimų pasikartojantį pobūdį, sprendė, kad pareiškėjos vėlavimas į darbą ir neatsižymėjimas kortele elektroninėje įėjimo kontrolės sistemoje turėtų būti vertintini kaip du atskiri sudėtiniai tęstiniai tarnybiniai nusižengimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2014 m. liepos 18 d. nebevėlavo į darbą ir atsižymėdavo kortele (įeidama ar išeidama) elektroninėje įėjimo kontrolės sistemoje, todėl konstatavo, jog tarnybinio nusižengimo dėl vėlavimų į darbą padarymo diena ir kito tarnybinio nusižengimo dėl neatsižymėjimo kortele padarymo diena yra 2014 m. liepos 18 d., o Išvadoje nepagrįstai padaryta išvada, jog pažeidimo padarymo diena yra kiekviena diena, nurodyta Išvadoje pateiktoje lentelėje. Teismas sprendė, kad tarnybinė nuobauda 2014 m. rugpjūčio 20 d. paskirta nepraėjus 1 mėnesiui nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos (Išvada pareiškėją į pareigas priėmusiam asmeniui buvo pateikta 2014 m. rugpjūčio 19 d.) ir nebuvo praėję 6 mėnesiai nuo nusižengimų padarymo dienos, t. y. buvo laikytasi Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų.

Pareiškėjos argumentus dėl D. S. šališkumo teismas vertino kaip pareiškėjos subjektyvią nuomonę. Teismas konstatavo, kad Išvadoje tarnybinis nusižengimas dėl vėlavimų į darbą ir tarnybinis nusižengimas dėl neatsižymėjimo kortele turėjo būti vertinami atskirai, t. y. Išvadoje turėjo būti nustatyti tiek tarnybinio nusižengimo dėl vėlavimų į darbą, tiek tarnybinio nusižengimo dėl neatsižymėjimo kortele sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė. Įvertinęs Išvados turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikęs valstybės tarnautojas neįvertino 2014 m. kovo–liepos mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kuriuose pažymėtas pareiškėjos darbo laikas taip, kaip būtų dirbta visą darbo dieną, išskyrus pareiškėjos atostogų, ligos laikotarpius ir 2014 m. liepos 17 d. Teismas nustatė, kad nebuvo vertinama 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. R-77 pateikta informacija, jog pareiškėja kiekvienu suderintu atveju buvo išleidžiama iš darbo, o nuo 2014 m. sausio 1 d. tokių prašymų yra buvę apie 10. Teismo vertinimu, negalinčio atvykti į darbą nustatytu laiku (vėluojančio) darbuotojo pranešimas apie tai tiesioginiam vadovui galėjo būti ir žodinis.

Atsižvelgęs į tai, kad Išvadoje, kuria remtasi priimant Įsakymą, nepagrįstai nurodyta, jog nusižengimo paaiškėjimo diena bus šios išvados surašymo diena ir pažeidimo padarymo diena yra kiekviena diena, nurodyta lentelėje, pareiškėjos vėlavimas į darbą ir neatsižymėjimas kortele įvertintas kaip vienas tarnybinis nusižengimas, taip pat tyrimo metu nebuvo įvertinti visi įrodymai, paneigiantys pareiškėjos vėlavimų faktą, nebuvo atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimas, teismas sprendė, jog buvo padaryti esminiai pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti nuobaudą pagrįstumą, pažeidimai, todėl panaikino Įsakymą.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjai pagrįstai sumažintas darbo užmokestis, kadangi 2014 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2014 m. liepos 17 d. pažymėtas 8,05 val. faktiškai dirbtas laikas, pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti 2,99 Lt nepagrįstai sumažintą atlyginimą už 2014 m. liepos mėnesį atmetė. Iš Administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 17 d. rašto teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. liepos 17 d. į darbą atvyko apie 8 val. 12 min., t. y. 12 min. vėliau nei nustatyta darbo laiko pradžia. Teismas pateiktą patvirtinimą apie teisinių konsultacijų teikimą vertino kritiškai ir pažymėjo, kad pareiškėja 2014 m. liepos 17 d. pirminę teisinę pagalbą teikė ne pagal nustatytas taisykles.

III. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino, ar sutampa Išvados pateikimo Administracijos direktoriui data su jos surašymo diena. Vien tai, kad Išvados pateikimo Administracijos direktoriui dieną D. S. įvardijo kaip Išvados surašymo dieną, nekeičia aplinkybės, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data yra 2014 m. rugpjūčio 19 d. Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos vėlavimas į darbą ir neatsižymėjimas kortele elektroninėje kontrolės sistemoje yra du atskiri sudėtiniai tęstiniai tarnybiniai nusižengimai. Vien dėl to, kad pažeidimai yra pasikartojantys, jie negali būti vertinami kaip tęstiniai. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad vėlavimas į darbą ir neatsižymėjimas kortele elektroninėje kontrolės sistemoje yra vienkartiniai pažeidimai. Atsakovas pažymėjo, kad Išvada aiškiai patvirtina, jog kiekvieną pareiškėjos vėlavimą į darbą ir neatsižymėjimą kortele elektroninėje kontrolės sistemoje atsakovas vertino kaip atskirą vienkartinį nusižengimą. Vien tai, kad Išvados lentelėje nurodytiems pažeidimams kai kuriais atvejai vienu sakiniu buvo priskirti tie patys požymiai, nesudaro pagrindo teigti, kad visi šie pažeidimai buvo įvertinti kaip vienas tarnybinis nusižengimas, kadangi tam tikras požymis visais atvejais sutapdavo.

Atsakovas akcentavo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nebuvo vertinami, nes pareiškėjos vėlavimo faktai buvo nustatyti ne pagal minėtų žiniaraščių duomenis, o pagal duomenis elektroniniame durų skaitytuve. Žiniaraščius pildžiusi specialistė nestovėjo prie įėjimo ir negalėjo žinoti apie pareiškėjos vėlavimą į darbą, todėl žiniaraštyje buvo nurodyta, kad pareiškėja dirbo visą darbo dieną. Net ir nustatęs, kad pareiškėjos vėlavimo faktai neįrodyti, teismas nepagrįstai panaikino visą Įsakymą, nes turėjo panaikinti tik jo dalį, susijusią su kaltinimais dėl vėlavimo į darbą, t. y. kaltinimo apimties sumažinimas savaime nedaro neteisėtu ir nepagrįstu viso Įsakymo ir nešalina pareiškėjos tarnybinės atsakomybės. Atsakovo teigimu, pareiškėja neįrodė fakto, kad jos vėlavimai buvo pateisinami, o atsakovas tokių duomenų negalėjo surinkti dėl objektyvių priežasčių (gydymo įstaiga neteikia informacijos apie pacientą tretiesiems asmenims). Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, patvirtinančius apsilankymą pas gydytojus, tačiau pareiškėja tokių duomenų nepateikė.

Atsakovas sutiko su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos skundo dalis atmesta, tačiau nesutiko su motyvais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl teisinės konsultacijos teikimo 2014 m. liepos 17 d. ryte yra prieštaringi, nes nors pirmosios instancijos teismas teigė, kad pareiškėja suteikė teisinę konsultaciją nesilaikydama nustatytos tvarkos, tačiau kartu nurodė, kad kritiškai vertina pareiškėjos argumentus dėl teisinės konsultacijos suteikimo. Pareiškėjos nurodyta gyventoja, kuriai ji teigė teikusi teisinę pagalbą, yra buvusi pareiškėjos bendradarbė, todėl pokalbis tarp buvusių kolegių gatvėje nelaikytinas pirminės teisinės pagalbos teikimu. Atsakovas nurodė, kad niekada nebuvo nustatyta elektroninio skaitytuvo netinkamo veikimo fakto, nuo 2014 m. liepos 18 d. pareiškėja pradėjo tinkamai žymėtis šiame skaitytuve.

Pareiškėja R. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai bando įrodinėti, kad kiekvienas pažeidimas buvo nagrinėjamas atskirai. Išvadoje tarnybinis nusižengimas nekonkretizuotas (nenurodyta konkreti data, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia ar dėl neatsargumo ar aplaidumo, nenurodyti padariniai) ir nekvalifikuotas (nurodant atitinkamą VTĮ straipsnį, jo dalį, punktą), kaltinimo įrodymai teikiami neįvardijant, už kokį ir kada pareiškėjos veikimą ar neveikimą (nusižengimą), neaišku, kodėl išvados konstatuojamoje dalyje (kur yra pateikiamas kaltinimas) yra nurodomi konkretūs teismų sprendimai ir kaip jie yra susiję su pareiškėja, taip pat neįvardytas konkretus nusižengimas (-ai) (veikimas ar neveikimas), už kurį siūloma skirti tarnybinę nuobaudą. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuotas pareiškėjos darbo laikas atsakovui buvo žinoma aplinkybė, todėl Išvadoje tai turėjo būti nurodyta ir vertinama kartu su kitais įrodymais, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiai Išvadoje apskritai nepaminėti. Išvadoje nėra pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su tariamo vėlavimo į darbą priežastimis, analizės, padarytos atsižvelgiant į Taisykles. Administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vedėjos R. K. 2014 m. rugpjūčio 4 d. rašte Nr. R-77 nurodyti faktai Išvadoje apskritai nepaminėti.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant bylas, susijusias su valstybės tarnybos santykiais, nuosekliai nurodoma, jog įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Nagrinėjamu atveju atsakovui neužtikrinus objektyvaus visų su tarnybiniu nusižengimu susijusių aplinkybių – tiek patvirtinančių, tiek ir paneigiančių tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą – tyrimo, liko nepašalintos abejonės dėl pareiškėjai inkriminuoto kaltinimo pagrįstumo. Dėl šių priežasčių negalima pripažinti, kad pagrindas taikyti pareiškėjai tarnybinę atsakomybę yra įrodytas tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio pagrindo buvimu.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad R. M. 2014 m. liepos 17 d. apie 7 val. 50 min. buvo suteikta teisinė konsultacija, nors ir ne pagal teisės aktų nuostatas. Bylos nagrinėjimo teisme metu išaiškėjo, kad Administracijos direktorius 2014 m. liepos 17 d. atvyko į darbą 8 val. 27 min. (atžyma sistemoje), todėl neaišku, kokiu pagrindu Administracijos direktorius 2014 m. liepos 17 d. rašte nurodo, kad pareiškėja atvyko į darbą 2014 m. liepos 17 d. apie 8 val. 12 min. Atsakovo teiginys, jog elektroninis skaitytuvas puikiai nuskaito kitų darbuotojų korteles ir dėl sistemos netinkamo veikimo nėra buvę jokių ginčų, nėra pagrįstas įrodymais. Pareiškėja pažymėjo, kad ji valstybės tarnyboje dirba daugiau kaip 20 metų, nėra turėjusi jokios nuobaudos, o neatsižymėjimą kortelės elektroniniame skaitytuve galėjo lemti tik objektyvios priežastys, t. y. pareiškėja iki 2014 m. liepos 18 d. kortelę žymėdavo neištraukdama jos iš rankinės.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad Išvadoje nurodyta, jog pareiškėja tikrintu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. liepos 17 d., vėlavo į darbą 15 dienų, 21 dieną nepasižymėjo apie atvykimą į darbą elektroniniame durų skaitytuve, 5 dienas vėlavo į darbą ir nepažymėjo apie atvykimą į darbą elektroniniame durų skaitytuve. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju iš esmės pareiškėjai inkriminuoti Taisyklių 4 ir 6 punktų pažeidimai, t. y. pareigos dirbti nuo 8 iki 17 val., o penktadieniais – nuo 8 val. iki 15 val. 45 min., ir pareigos įeinant ir išeinant iš savivaldybės administracijos patalpų asmeniškai atlikti atžymą kortele elektroniniame skaitytuve nevykdymas.

Remdamasis teisės teorijoje pateiktu teisės pažeidimų skirstymu į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012; 2005 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-593/2005), teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjos tariamai padarytų pažeidimų nėra pagrindo kvalifikuoti sudėtinais, tęstiniais pažeidimais. Kiekvienas pareiškėjos galimo vėlavimo atvejis nutrūkdavo tą momentą, kai pareiškėja ateidavo į darbą, todėl kiekvienas galimo vėlavimo atvejis turi būti vertinamas kaip atskiras pažeidimas, o ne kaip vienas tęstinis pažeidimas.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl nuobaudų skyrimo procedūros, įskaitant ir tarnybinio nusižengimo tyrimo, reikšmės suformuotą praktiką (2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004; 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010; 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013) ir sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko neišsamiai, neobjektyviai, vertino tik įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos galimo nusižengimo faktą, jos kaltę, ir visiškai ignoravo ir netyrė įrodymų, paneigiančių pareiškėjos kaltę, netikrino valstybės tarnautojos paaiškinime nurodytų su tiriamu nusižengimu susijusių aplinkybių, nepagrįstai atsisakė vertinti žiniaraščio duomenis, pareiškėjos tiesioginės vadovės paaiškinimus. Teismo vertinimu, šiuos pažeidimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius turėti įtakos sprendimo pagrįstumui, ir dėl to panaikino Įsakymą.

Dėl kortelės žymėjimo elektroniniame skaitytuve teismas pažymėjo, kad skiriant tarnybinę nuobaudą turi būti ne tik konstatuojama veika, kuria padaromas tarnybinis nusižengimas, tačiau turi būti vertinami ir nusižengimo sudėties subjektyvieji elementai – asmens kaltės forma, motyvai, taip pat vertintinos kilusios neigiamos pasekmės. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai inkriminuotas nusižengimas – nepasižymėjimas kortele elektroniniame skaitytuve įeinant į savivaldybės pastatą – buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių atsakovui, vertintinas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos – papeikimo – paskyrimas yra neproporcingas, nors teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda.

Teismas neįžvelgė prieštaravimo tarp teismo sprendimo argumentų, susijusių su atmesto pareiškėjos skundo reikalavimo dalimi. Teismas sprendė, kad aplinkybė, ar pareiškėja 2014 m. liepos 17 d. apie 7 val. 50 min. teikė gyventojui teisinę konsultaciją, neturi įtakos nustatytiems tarnybinio nusižengimo tyrimo trūkumams, nes turi būti nustatytas ne tik tam tikras tarnautojo elgesio faktas, bet visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai bei tyrimas turi būti atliktas nepažeidžiant esminių procedūros reikalavimų.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. vasario 26 d. gautas atsakovo Administracijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015, perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, išnagrinėjus bylą iš naujo pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip: „Šiaulių apygardos administracinis teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-149-257/2015 panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. P1-409 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. D.“. Pareiškėjai R. D. už padarytą tarnybinį nusižengimą (Telšių rajono savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus Personalo ir ūkio poskyrio vedėjos D. S. 2014-08-19 išvados Nr. AKP-6 „Dėl R. D., (duomenys neskelbtini), tarnybinio nusižengimo“ lentelėje nurodytomis dienomis nepasižymėjimą kortele elektroniniame skaitytuve) paskirtą nuobaudą – papeikimą – pakeisti į pastabą“.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dėl kortelės neatsižymėjimo elektroniniame skaitytuve pareiškėja kėlė vis naujas versijas, taip pateisindama savo tarnybinį nusižengimą. Atsakovas paaiškina, kad atsižymint kortele elektroniniame skaitytuve elektroninėje įėjimo kontrolės sistemoje suveikia garsinis signalas, pasikeičia indikatoriaus spalva ir automatiškai atsidaro durų užraktas, t. y. aplinkybę, kad yra atsižymima kortele elektroniniame skaitytuve, patvirtina garsinis signalas, pasikeitusi indikatoriaus spalva bei automatiškai atsidaręs durų užraktas. Atsakovas pažymi, kad egzistuoja galimybė į Administracijos pastatą patekti ir iš jo išeiti pro duris, kuriose nebuvo sumontuota elektroninė įėjimo kontrolės sistema. Poskyrio vedėja D. S. tyrė pareiškėjos versiją dėl tariamo jos kortelės neveikimo: buvo atlikti kontroliniai pareiškėjos kortelės elektroniniame skaitytuve atsižymėjimai, tirtas jos kortelės atsižymėjimas po 2014 m. liepos 17 d., analizuoti kitų darbuotojų atsižymėjimai kortele elektroniniame skaitytuve, gautas šios sistemos eksploatuojančio asmens paaiškinimas. Atsakovo teigimu, surinkti duomenys leido padaryti išvadą, kad pareiškėja Išvados lentelėje nurodytomis dienomis sąmoningai neatsižymėdavo kortele elektroniniame skaitytuve.

Atsakovas, pagrįsdamas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalies 12 punktą (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, įskaitant ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstines teisėjų kolegijas, praktikoje yra suformuluota teisės taikymo taisyklė, jog tais atvejais, kai yra pripažįstama, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y. kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių (2007 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-162/2007; 2008 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012; 2013 m. sausio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-322/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1098/2013; 2013 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1573/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2116/2013; 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-17/2014; 2015 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-548-552/2015; 2015 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1670-662/2015).

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-548-552/2015 pakeitė paskirtą nuobaudą – papeikimą – į pastabą. Atsakovo teigimu, šiuo atveju išskirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, kuri paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime (II dalis).

Atsakovas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje priimtos nutarties dalį, kurioje buvo analizuotas kortelės žymėjimas elektroniniame skaitytuve, laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą (teismo vertinimu, mažareikšmį), bei konstatavo, kad tarnybinė nuobauda (papeikimas) neproporcingas inkriminuotam pažeidimui, tačiau priešingai, nei reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nebesprendė klausimo dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Išvados lentelėje nurodytais atvejais pareiškėja neatsižymėdavo kortele elektroniniame skaitytuve, nors Taisyklių 6 punktas įpareigoja kiekvieną Administracijos darbuotoją įeinant ir išeinant iš Administracijos patalpų asmeniškai atlikti atžymą kortele elektroniniame skaitytuve, t. y. nustatyta konkreti pareiga tam tikru laiku – įeinant ir išeinant.

Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamu atveju konstatavęs, kad pareiškėjai už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) neproporcinga inkriminuotam nusižengimui, t. y. neatsižymėjimams kortele elektroniniame skaitytuve, privalėjo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne, t. y. pakeisti Įsakymą ir pareiškėjai už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirtą nuobaudą – papeikimą – pakeisti į pastabą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas faktiškai leido tarnybinį nusižengimą padariusiai valstybės tarnautojai (pareiškėjai) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų, susijusių su nustatyta vidaus darbo tvarka, netinkamą atlikimą, t. y. jai neatsirado jokių neigiamų pasekmių, ir taip nukrypo nuo nurodytos vieningos administracinių teismų praktikos. Vien tai, kad dėl pareiškėjos galimo vėlavimo Administracija tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko neišsamiai ir neobjektyviai, nereiškia, kad ji gali būti atleista nuo tarnybinės atsakomybės už neatsižymėjimus kortele elektroniniame skaitytuve įeinant ir išeinant iš Administracijos patalpų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Nagrinėjamu atveju atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą pagrindą.

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris atsakovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar atsakovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo paskelbta ir įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 2 d., o atsakovas prašymą atnaujinti procesą elektroninių ryšių priemonėmis išsiuntė 2016 m. vasario 25 d. Atsižvelgusi į atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas nepraleidus termino.

Kaip buvo nurodyta, atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, pagal kurį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015 ir kt.).

Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažinęs, kad atsakovo Įsakymu pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui (per griežta), tačiau nespręsdamas klausimo dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne, o iš viso panaikindamas Įsakymą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo atveju privalėjo pakeisti Įsakymą ir pareiškėjai už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirtą nuobaudą – papeikimą – pakeisti į pastabą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-507/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavus, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta nuobauda yra per griežta, ši nuobauda, nesant aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiems asmenims iš viso taikyti šią tarnybinės (drausminės) atsakomybės priemonę, turėtų būti keičiama į švelnesnę (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012; 2013 m. sausio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-322/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1098/2013; 2013 m. spalio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1573/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2116/2013; 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A552-17/2014; 2015 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-548-552/2015; 2015 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-662/2015).

Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2013 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-109/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1041/2014; 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-872-261/2015).

Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimas ir paskirtos tarnybinės nuobaudos sušvelninimas taikomi skirtingais atvejais, atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį jų vertinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pažymėjo, kad skiriant tarnybinę nuobaudą turi būti ne tik konstatuojama veika, kuria padaromas tarnybinis nusižengimas, tačiau turi būti vertinami ir nusižengimo sudėties subjektyvieji elementai – asmens kaltės forma, motyvai, taip pat vertintinos kilusios neigiamos pasekmės. Atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 konstatuotas šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pareiškėjai inkriminuotą nusižengimą – nepasižymėjimą kortele elektroniniame skaitytuve įeinant į savivaldybės pastatą – laikė išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlusį neigiamų pasekmių atsakovui ir vertino kaip mažareikšmį, t. y. apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, būtinų tarnybinei atsakomybei kilti. Kaip jau minėta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavimas, kad nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, lemia, jog sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą už tokį pažeidimą turi būti panaikinamas, t. y. nėra pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai.

Pažymėtina, kad atsakovas prašymo atnaujinti procesą negrindžia aplinkybėmis, kad administracinių teismų praktika dėl tarnybinės atsakomybės, kai nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, yra nevienoda arba kad teismų praktika šiuo klausimu formuojama klaidinga linkme. Nors atsakovas teigia, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ir nutartis, kuriose buvo suformuota teismų praktika dėl paskirtos nuobaudos sušvelninimo, kai nustatyti (įrodyti) visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. atsakovas iš esmės remiasi teismų praktika, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą.

Šiuo atveju atsakovas nenurodo konkrečių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 priėmimo suformuotų taisyklių, susijusių su tarnybinių nuobaudų skyrimu, kai nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo atveju leido tarnybinį nusižengimą padariusiai valstybės tarnautojai (pareiškėjai) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų netinkamą atlikimą, nes iš pirmiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, susijusios su atsakomybe, kai nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, matyti, kad tarnybinė atsakomybė, kai nustatomi (įrodomi) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, nėra taikoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas teisiniais argumentais nepagrindė prašymo atnaujinti procesą teiginio, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne, kurios nepagrįstai neįvykdė. Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas jau yra įvertinęs pareiškėjos nepasižymėjimą kortele elektroniniame skaitytuve įeinant į savivaldybės pastatą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nagrinėjamu atveju nepagrindė aplinkybės, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo šiuo atveju aktualios administracinių teismų praktikos. Darytina išvada, kad atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog atsakovo prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė