2018-10-03 Nr. AB-17305-3-61-3-00292-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2012-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00292-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. (J. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 9 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. gegužės 18 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, temperatūra ir apšvietimas, buvo drėgna, trūko oro, ant lubų ir sienų buvo pelėsio, nebuvo veikiančių iškvietimo mygtukų. Kamerose nebuvo galimybės visiems vienu metu pavalgyti prie stalo, taip pat nebuvo įrengtos lentynos higienos priemonėms susidėti, nebuvo veidrodžių. Naudojantis sanitariniais mazgais ir dušu nebuvo užtikrintas privatumas. Pasivaikščiojimo kiemelių sienos ir grindys buvo nelygios, padengtos pelėsiu, nebuvo šiukšlių dėžių, o suoleliai buvo sulaužyti. Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K administracijos prašė jam išduoti antrą pledą, tačiau administracija šį pareiškėjo prašymą ignoravo. Dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, suprastėjo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius.

5. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui, taip pat universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

6. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-176) III skirsnio 14.6 punkto nuostatomis. Akcentavo, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai ir lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

7. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti šalto vandens tiekimo sistema. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose yra įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus.

8. Atsakovas taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo dokumentų parengimo teismui išlaidas – 3,54 Eur.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki skundo teismui surašymo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 26 d.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 18 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m, kameroje buvo 3 asmenys; 2015 m. gegužės 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 138, kurios plotas 7,44 kv. m, joje buvo laikomas iki 2015 m. birželio 30 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. liepos 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 301, kurios plotas 8,03 kv. m, joje buvo laikomas iki 2015 m. liepos 27 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. liepos 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 173, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomas iki 2015 m. rugsėjo 23 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; 2015 m. rugsėjo 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 178, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomas iki 2015 m. spalio 21 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. spalio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 144, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomas iki 2015 m. lapkričio 16 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. lapkričio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 288, kurios plotas 7,68 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2015 m. lapkričio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 334, kurios plotas 7,53 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. vasario 9 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2016 m. vasario 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 158, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. rugsėjo 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. rugsėjo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 300, kurios plotas 7,78 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. rugsėjo 26 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. rugsėjo 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 336, kurios plotas 7,63 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. lapkričio 8 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. lapkričio 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 278, kurios plotas 7,92 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. lapkričio 11 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. lapkričio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 143, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. gruodžio 6 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. gruodžio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 177, kurios plotas 7,94 kv. m, joje buvo laikomas iki 2016 m. gruodžio 23d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. gruodžio 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 151, kurios plotas 7,48 kv. m, joje buvo laikomas iki 2017 m. sausio 26 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys.

Iš viso pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 620 dienų.

12. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad pareiškėjui teisės aktuose nustatytas minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 586 dienas, o 34 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui tenkantį 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas įvertino tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleido jų vertinti kaip vienkartinių. Atsakovas 34 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y., CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir konstatavo, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

14. Teismas akcentavo, jog atsižvelgė į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertino pažeidimų trukmę ir mastą, sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

15. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas visu ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pabrėžė, kad viena iš vidaus tvarkos Lukiškių TI-K užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Savo ruožtu dėl suėmimo ir bausmių vykdymo rėžimo neišvengiami tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai. Teismas atkreipė dėmesį, kad siekiant užtikrinti Lukiškių TI-K laikomų asmenų privatumą, dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros, todėl pareiškėjo argumentus, kad naudojantis dušu buvo varžomas jo privatumas, atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas konstatavo, kad oro drėgmė ir apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, o vėdinimas užtikrinamas per langus.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų (apšvietimo, drėgmės ir kt.) į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, o skunde tik abstrakčiai nurodė su tuo susijusias aplinkybes, jų nedetalizavo, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog Lukiškių TI-K kamerose nebuvo vietos visiems atsisėsti prie stalo, neįrengtos lentynos higienos priemonėms susidėti, nepasitvirtino, nes atsakovas nurodė, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti, be kita ko, turi būti vienas stalas, taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų, tačiau dėl kamerų ploto nėra galimybės jų įrengti papildomai. Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas visas pagal teisės aktus privalomas kietasis inventorius ir tik dėl mažo kamerų ploto nėra galimybės įrengti papildomo kietojo inventoriaus. Kamerose yra įrengtos lentynos higienos priemonės susidėti, kad visiems asmenims užtektų vietos higienos reikmenims susidėti, todėl pareiškėjo teiginius dėl šių lentynų nebuvimo teismas atmetė. Duomenų apie veidrodžio įrengimą kamerose Lukiškių TI-K nepateikė, todėl teismas šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai.

19. Teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmetė kaip nepagrįstus, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo, kurie konkrečiai kiemeliai buvo blogos būklės, dėl to Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai ginčo laikotarpiu buvo techniškai netvarkingi ir /ar kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai.

20. Abstrakčiais teismas laikė pareiškėjo argumentus, susijusius su galimybe pasinaudoti signalizacijos mygtuku bei Lukiškių TI-K administracijos ignoravimą pareiškėjo prašymo išduoti antrą pledą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog Lukiškių TI-K šiais aspektais nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Kita vertus, pareiškėjas skunde nenurodė konkrečios situacijos (kada ir kokiomis aplinkybėmis), kurios metu ginčo laikotarpiu jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios reikėtų kviesti budintį pareigūną, (byloje tokių duomenų taip pat nėra) ir nepateikė įrodymų dėl neišduoto pledo.

21. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Byloje pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo regos pakitimus, todėl teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė kokius nors negrįžtamus akių būklės pakitimus, kuriems įtaką turėjo netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

III. 22. Pareiškėjas J. L. pateikė apeliacinį skundą kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą, o bylą gražinti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad jis savo skunde teismui išdėstė, ką jam teko išgyventi dėl kamerose neįrengtų aliarmo mygtukų ir kokios buvo to pasekmės. Pareigūnus tekdavo kviesti kojomis ir rankomis daužant į kameros duris, teko daužyti ir valgomuoju šaukštu. Nesutinka su teismo išvada, kad jis nenurodė kamerų, kuriose nebuvo iškvietimo mygtukų. Skunde buvo nurodyta, kad iškvietimo mygtukų nebuvo Lukiškių TI-K pirmojo ir trečio korpuso gyvenamosiose kamerose, kamerų numerių neprisimena, nes praėjo ilgas laiko tarpas. Įrodymus turėjo pateikti atsakovas, jam nepateikus, teismas turėjo pareigą juos išreikalauti.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau– ir ABTĮ) 81 straipsnio nuostatas, neišreikalavo pareiškėjo nurodytų įrodymų, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

25. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro nebuvo išreikalauta Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4 D-2015/ 1-308 „Dėl Antano Butkaus skundo“. Pažymoje buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K maisto davinys ir norma neatitiko teisės aktų reikalavimų. Taip pat iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro nebuvo išreikalauti patikrinimo aktai, neišreikalautos foto nuotraukos, video medžiaga dėl dušo patalpų, kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas baldų ir inventorizacijos aprašymo sąrašai, o taip pat kiti reikšmingi raštiški įrodymai, kurie turėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui.

26. Pažymi, kad pirmojo korpuso Lukiškių TI-K visi pasivaikščiojimo kiemeliai blogos būklės, stogas juose yra dengtas šiferiu ir turi asbesto, kuris kenkia sveikatai. Pirmos instancijos teismas sprendime nepasisakė ir paliko nenagrinėtą klausimą dėl asbesto medžiagos kenksmingumo sveikatai. Teismas atmetė argumentus dėl drėgmės kamerose, tačiau duomenys iš Visuomenės sveikatos centro nebuvo išreikalauti, taip pat teismas nepasisakė dėl Lukiškių TI-K karantino kamerų. Teismas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl dieninio kamerų dirbtinio apšvietimo, o dėl naktinio kamerų apšvietimo atitikties reikalavimams, nepasisakė. Teismas nepasisakė dėl oro temperatūros karantino kamerose, nors skunde jis nurodė, kad žiemą karantino kamerose nebuvo langų ir buvo šalta.

27. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K dušo patalpos pirmame, antrame ir kituose korpusuose yra įrengtos netinkamai ir neatitinka teisės aktų reikalavimų, pažeidžiama teisė į privatumą. Dušo patalpų duryse yra įrengtos stebėjimo akutės, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai, tame tarpe ir moterys pareigūnės, gali stebėti dušo patalpą. Dušų kranai įrengti taip, kad nėra pertvarų, todėl atliekant higienos procedūras duše, neužtikrinamas privatumas. Tokiu būdu pažeistas Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3 punktas. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl šio pažeidimo ir jokių motyvų šiuo klausimu nenurodė.

28. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl trumpalaikio sulaikymo kamerų ir kratos patalpų, neapklausė liudytojų. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, kadangi, pareiškėjo nuomone, priteista suma yra per maža.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, nėra konkretumo dėl pareiškėjui tariamai padarytos neturtinės žalos. Be to, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nėra konkretizuota, kuo būtent pasireiškė neturtinė žala, nepateiktos jokios faktinės aplinkybės. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pateiktą prašymą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 620 dienų, iš jų 34 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visu ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir priteisė pareiškėjui 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, neišreikalavo įrodymų, nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su asbesto buvimu, naktiniu apšvietimu, pareigūnų iškvietimo mygtukų, dėl privatumo neužtikrinimo duše, trumpalaikio sulaikymo kamerų ir kratos patalpų, neapklausė liudytojų, taip pat netinkamai įvertino žalą ir priteisė per mažą sumą.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

36. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau, kaip minėta, proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.

42. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių netinkamo vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Teiginio, esą teismas buvo šališkas, apeliantas nepagrindė jokiais faktais ir motyvuotais argumentais. Bylos proceso šaliai nepalankus teismo sprendimas, kuris priimtas laikantis įstatymų reikalavimų, nesuteikia pagrindo išvadoms, kad teismas buvo šališkas.

44. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su asbesto buvimu pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje, pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindą, suformuluotą ir išnagrinėtą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su asbesto stogo dangoje buvimu ir dėl to patirtos neturtinės žalos, skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos, todėl šis klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų su neturtinės žalos patyrimu susijusių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertina.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, susijusių su privatumo neužtikrinimu duše. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius šiuo klausimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertino minėtą pareiškėjo nusiskundimą, tačiau konstatavo, kad dušo patalpose yra įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros, todėl sprendė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

46. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad dušo patalpose yra įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros ir toks dušų patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui tinkamo privatumo naudojantis dušu (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio nusiskundimo nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimu.

47. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimu kamerose, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų kamerose neįrengimo, kadangi pareiškėjas šio nusiskundimo nepagrindė, nenurodė konkrečios situacijos kuomet jam buvo kilusi grėsmė, dėl kurios būtų reikėję kviesti budintį pareigūną. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas atsiliepime dėl šio pareiškėjo nusiskundimo nepasisakė, jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimu, nepateikė, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl minėto pareiškėjo nusiskundimo.

48. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl laikinojo sulaikymo kamerų, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui tik abstrakčiai nurodė, kad laikinojo sulaikymo kameros yra mažos, jose laikomi asmenys iki dviejų valandų, tačiau nekonkretizavo, kada jis buvo laikomas minėtose kamerose ir pan., todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus nurodytu aspektu vertina kaip nepagrįstus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl kratos patalpų skunde nereiškė, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

49. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

50. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 34 dienas nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, visą ginčo laikotarpį neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kameroje nebuvo veidrodžių, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į pažeidimų trukmę, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas ir privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pakankamas pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Kartu pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo, jog jam būtų priteistas 9 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

52. Įvertinusi šiuo metu aktualią teismų praktiką panašiose ir analogiškose bylose ir taikydama ją nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad adekvati pareiškėjo patirtiems nepatogumams kompensuoti neturtinės žalos suma turėtų būti 2700 eurų, t.y. apie 10 Eurų už parą, kai nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas bei minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas ir apie 4 Eurus už parą, kai nebuvo užtikrintas vien pareiškėjo privatumas.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas keičiamas, padidinant pareiškėjui J. L. priteistinos neturtinės žalos dydį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui J. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 700 Eur (du tūkstančius septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius