7c9cfa85-bcdb-40e6-bca2-1e906131d531 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-54-943/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00976-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.3.3.; 3.2.3.6.1.1.9. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I.

M. (I. M.) ir V. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2092-852/2017 pagal minėtų ieÅ¡kovų ieÅ¡kinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (buvusiai akcinei bendrovei DNB bankui) dėl investicinių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I.Ginčo esmė IeÅ¡kovai kreipėsi teismÄ praÅ¡ydami pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio (liet. nuo sudarymo momento) SASO obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis – ieÅ¡kovo V.

S. ir atsakovės 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytas dvi obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir 2007 m. lapkričio 9 d. sudarytÄ skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007- 500; ieÅ¡kovo I. M. su atsakove 2008 m. kovo 6 d. sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį ir 2008 m. kovo 6 d. su atsakove sudarytÄ skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411- 2008 67; taikyti restitucijÄ ; kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.IeÅ¡kovų įsitikinimu, jų su atsakove sudarytos ginčo SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutartys pažeidžia imperatyvias įstatymų normas, todėl Å¡ios sutartys yra niekinės ir negaliojančios nuo sudarymo momento.

Atsakovės platintos ginčo SASO obligacijos skolintomis lėšomis yra visiškai skirtingos finansinės priemonės, nei platintos SASO obligacijos, kurios būdavo įsigyjamos nuosavomis investuotojų lėšomis, be to, ginčo SASO obligacijos nebuvo niekaip ir jokia apimtimi aprašytos atsakovės parengtuose, patvirtintuose ir viešai paskelbtuose prospektuose, todėl neteisėtai buvo civilinėje apyvartoje.Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovų ir banko ginčas dėl SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutarčių yra išspręstas galutiniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl byla nutrauktina.

Ginčo sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o konstatavus atsakovės padarytus pažeidimus, tai savaime nesukelia sandorio negaliojimo pasekmių. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, kad ieškovai su atsakove sudarė dviejų rūšių sandorius, t. y. obligacijų įsigijimo ir kredito suteikimo.

Teismo vertinimu, pagal Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, prospektas yra tik vertybinių popierių platinimui skirtas institutas, o teikdamas kitas finansines paslaugas (nagrinėjamu atveju – skolindamas lėšas obligacijų apmokėjimui) finansų tarpininkas investuotojui reikÅ¡mingÄ informacijÄ gali atskleisti ir kitais bÅ«dais, todėl kitų finansinių priemonių atžvilgiu minėta įstatymo norma nėra imperatyvi. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė ieÅ¡kovų argumentus, jog atsakovės platintas investicinis produktas privalėjo turėti savo prospektÄ , skirtÄ obligacijų platinimui skolintomis lėšomis, ir dėl to sprendė, kad negalima konstatuoti ieÅ¡kovų ginčijamų sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje reglamentuotu pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovai V. S. ir I. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:IeÅ¡kovai su atsakove sudarė vienÄ sandorį – SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog tarp ginčo Å¡alių buvo sudaryti du skirtingi sandoriai.Esminis prospekto paskelbimo tikslas – užtikrinti investuotojų apsaugÄ taip ir tokia apimtimi, kad investuotojai, turėtų galimybę susipažinti su paskelbtu vertybinių popierių prospektu, įvertinti įsigyjamų vertybinių popierių rizikÄ , Å¡ių vertybinių popierių esmę bei esmines aplinkybes, susijusias su investavimu į konkrečius vertybinius popierius.

Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sandoriams nereikėjo atskiro parengto, patvirtinto ir vieÅ¡ai paskelbto prospekto.Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota norma nėra imperatyvi.Atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , solidariai priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas abiejų sandorių sudarymÄ vertino kompleksiÅ¡kai, kartu pažymėdamas, jog skolindamas lėšas finansų tarpininkas investuotojui reikÅ¡mingÄ informacijÄ gali atskleisti įvairiais bÅ«dais.Nepagrįstas ieÅ¡kovų teiginys, kad obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis yra kokybiÅ¡kai naujas produktas.

Obligacijų įsigijimo sandorių esmė, nepriklausomai nuo jų įsigijimo nuosavomis ar skolintomis lėšomis, yra ta pati.Apeliantai nepagrįstai teigia, kad atsakovė turėjo pareigÄ skelbti atskirÄ prospektÄ ginčo sandoriams. Obligacijų įsigijimo finansavimo Å¡altinis nėra prospekto dalykas, t. y. bankas neprivalo prospekte apžvelgti, kokiomis lėšomis naudodamasis investuotojas gali įsigyti obligacijas. Net ir konstatavus Vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies imperatyvumÄ , tai nesukelia ieÅ¡kovų praÅ¡omų teisinių padarinių – ginčo sandoriai negali bÅ«ti per se (liet. savaime) pripažįstami negaliojančiais.Po bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieÅ¡kovų praÅ¡ymas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimÄ iki bus priimtas Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas pagal Vilniaus apygardos teismo kreipimÄ si civilinėje byloje Nr. e2-5093-567/2017.

PraÅ¡ymas motyvuojamas tuo, jog Vilniaus apygardos teismas analogiÅ¡koje byloje kreipėsi į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ prejudicinio sprendimo, todėl Å¡ios bylos kontekste gali bÅ«ti aktualÅ«s Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ir galiojimo klausimai. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å ioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Dėl bylos sustabdymoKaip minėta, jau po bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieÅ¡kovų praÅ¡ymas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimÄ iki bus priimtas Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas pagal Vilniaus apygardos teismo kreipimÄ si civilinėje byloje Nr. e2-5093-567/2017.

Nors Å¡is praÅ¡ymas ir gautas pavėluotai, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į keliamo procesinio klausimo pobÅ«dį bei teismo kompetencijÄ , pasisako ir dėl tokio praÅ¡ymo. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi CPK įtvirtintus privalomuosius ir fakultatyviuosius civilinės bylos sustabdymo pagrindus, teisme gauto praÅ¡ymo turinį bei jo motyvus, taip pat atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo suformuluotus klausimus, kuriais praÅ¡oma prejudicinio sprendimo, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo stabdyti nagrinėjamÄ bylÄ .Pagal Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiÅ¡kinimo ir SÄ jungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo iÅ¡aiÅ¡kinimo.

Tokiam klausimui iÅ¡kilus nagrinėjant bylÄ valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali bÅ«ti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo TeismÄ (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos Å¡alių iniciatyvos ir praÅ¡ymo pateikimo bei sprendimÄ kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiÅ«ra (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt., C-283/81, 9 punktas).Teisėjų kolegija pažymi, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta pareiga teismui, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali bÅ«ti toliau apskundžiamas teismine tvarka, kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į ESTT, kai teismas mano, jog sprendimui priimti prejudicinis sprendimas yra reikalingas, todėl atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys CPK XVII skyriuje nustatyta tvarka ir sÄ lygomis gali bÅ«ti skundžiami ir peržiÅ«rėti kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegijos SESV 267 straipsnyje įtvirtinta pareiga nesaisto.Nors aukÅ¡tesnės instancijos teismas privalo atsižvelgti į aplinkybę, kad žemesnės instancijos teismas pateikė prejudicinį klausimÄ , kurį Teisingumo Teismas vis dar nagrinėja, vien tokia aplinkybė pati savaime negali sutrukdyti aukščiausiajam nacionaliniam teismui atlikti Sprendime Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335) nurodytus reikalavimus atitinkantį nagrinėjimÄ ir nuspręsti, kad nagrinėjamas atvejis yra acte clair (Europos SÄ jungos teisės doktrina, kurioje teigiama, kad jei teismo sprendimo ar teisės norma yra pakankamai aiÅ¡ki, valstybė narė nėra įpareigota perduoti prejudicinį klausimÄ Europos SÄ jungos Teisingumo Teismui).Be to, Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas kreipėsi į Teisingumo TeismÄ dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tuo pačiu teisės klausimu, kuris keliamas nacionalinio paskutine instancija sprendžiančio teismo nagrinėjamoje byloje, savaime nereiÅ¡kia, kad Sprendime Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335) nustatytos sÄ lygos nebegali bÅ«ti tenkinamos, t. y. pastarasis teismas gali nuspręsti nesikreipti į Teisingumo TeismÄ dėl prejudicinio sprendimo ir iÅ¡spręsti šį klausimÄ savarankiÅ¡kai, todėl turėtų bÅ«ti laikoma, kad tokiu atveju aukščiausiasis nacionalinis teismas neprivalo laukti Teisingumo Teismo atsakymo į žemesnės instancijos teismo pateiktÄ prejudicinį klausimÄ .

Å iÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika, pagal kuriÄ pagal SESV 267 straipsnį nedraudžiama praÅ¡ymÄ priimti prejudicinį sprendimÄ pateikusio teismo, kurio sprendimus pagal nacionalinę teisę galima skųsti teismine tvarka, sprendimams taikyti įprastas nacionalinėje teisėje numatytas teisių gynimo priemones, suteikiančias galimybę aukÅ¡tesnės instancijos teismui pačiam iÅ¡spręsti byloje kilusį klausimÄ , dėl kurio buvo pateiktas praÅ¡ymas priimti prejudicinį sprendimÄ , ir prisiimti atsakomybę už SÄ jungos teisės laikymosi užtikrinimÄ (Å¡iuo klausimu žr. nutarties Nationale Loterij, C‑525/06, EU:C:2009:179, 6–8 punktus).

Taigi, nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali bÅ«ti toliau skundžiami teismine tvarka, neprivalo Teisingumo Teismui pateikti prejudicinio klausimo, jeigu žemesnės instancijos nacionalinis teismas jau pateikė prejudicinį klausimÄ panaÅ¡ioje ir su ta pačia teisės problema susijusioje byloje, ir laukti Teisingumo Teismo atsakymo į šį klausimÄ (Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas sujungtose bylose C‑72/14 ir C‑197/14, 61-63 punktai).Nors teisėjų kolegijos nesaisto pareiga stabdyti nagrinėjamÄ civilinę bylÄ vien dėl to, jog žemesnės instancijos teismas kreipėsi į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ prejudicinio sprendimo, tačiau įvertinusi ir iÅ¡samiai iÅ¡analizavusi Teisingumo Teismui užduotų klausimų prejudiciniam sprendimui priimti turinį bei apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog iÅ¡ esmės sutampa tik abejose civilinėse bylose siekiamas teisinis rezultatas, tačiau skiriasi Å¡iose bylose pareikÅ¡tų ir nagrinėjamų ieÅ¡kinių pagrindai, nagrinėjamos civilinės bylos ribos apibrėžtos apeliaciniu skundu, kuriame iÅ¡ esmės keliamas klausimas vien tik dėl finansinės priemonės pardavimo be atskiro prospekto iÅ¡leidimo, o Vilniaus apygardos teismas į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ kreipėsi dėl investuotojo apsaugos, siekdamas gauti atsakymus į klausimus, susijusius su vartotojo statusu ir jų apsauga sudarant finansinių paslaugų sutartis.Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-5093-567/2017 užduoti / suformuluoti 1 ir 2 klausimai prejudiciniam sprendimui priimti iÅ¡ esmės susiję su 2004 m. balandžio 21 d.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iÅ¡ dalies keičiančios Tarybos direktyvÄ 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvÄ 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvÄ 93/22/EEB aiÅ¡kinimu ir taikymu. Direktyvos 2004/39/EB 70 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog Direktyvoje nustatytos priemonės taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o žemesnės instancijos teismo klausimai siejami su tuo, ar minėtos Direktyvos nuostatos turėtų bÅ«ti taikomos sandoriams, sudarytiems iki 2007 m. lapkričio 1 d., tačiau apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje siekiama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento SASO obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, sudarytas po nurodytos datos, todėl ir dėl Å¡ios priežasties nėra teisinio pagrindo stabdyti nagrinėjamÄ bylÄ iki bus priimtas Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Apeliantai (ieÅ¡kovai), vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi, siekia pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio (liet. nuo sudarymo momento) ieÅ¡kovų su atsakove sudarytas SASO obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, remdamiesi tuo, jog minėti sandoriai neatitiko Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, t. y. buvo iÅ¡leisti į apyvartÄ ir vieÅ¡ai siÅ«lyti nesant paskelbto prospekto.

Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog skolintomis lėšomis įsigytos SASO nėra naujas finansinis produktas, todėl joms nereikėjo atskiro parengto, patvirtinto ir viešai paskelbto prospekto.Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu.

Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija.

Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tÄ , kuris bÅ«tų apgintas sandorį iÅ¡saugojus. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti bÅ«tina konstatuoti dviejų sÄ lygų visetÄ : kad teisės norma yra imperatyvi ir kad Å¡ios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų Å¡ių sÄ lygų esminę reikÅ¡mę turi ne lingvistinė normos iÅ¡raiÅ¡ka, o interesas, kurio apsaugÄ ji užtikrina.

Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , todėl aiÅ¡kinantis normos imperatyvumÄ turi bÅ«ti nustatyta, ar egzistuoja vieÅ¡asis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010). Teisės norma, kurioje nėra aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡to imperatyvo, gali bÅ«ti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektÄ ir interesÄ , kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryÅ¡ius su kitomis normomis ir t. t.

Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobÅ«džio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad jÄ pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vertybiniai popieriai gali bÅ«ti vieÅ¡ai siÅ«lomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai įstatyme nustatyta tvarka vertybinių popierių emitentas ar siÅ«lytojas paskelbia prospektÄ .

Apeliantai (ieÅ¡kovai) neginčija, jog Vertybinių popierių komisija patvirtino atsakovės parengtÄ prospektÄ dėl investicinio produkto SASO, tačiau jų teigimu, Å¡is prospektas neapima ginčo produkto (ieÅ¡kovų įsigyto) – SASO įsigijimo skolintomis lėšomis. Kitaip tariant, apeliantų įsitikinimu, SASO įsigijimas skolintomis lėšomis buvo visiÅ¡kai nauji vertybiniai popieriai, lyginant juos su SASO, įsigytomis nuosavomis lėšomis. Pažymėtina, jog ieÅ¡kovai pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumÄ iÅ¡ esmės grindžia ieÅ¡kinyje jau nurodytais ir pirmosios instancijos teismo vertintais argumentais, tačiau teisėjų kolegija, pakartotinai iÅ¡analizavusi bylos medžiagÄ , neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis.Byloje nustatyta, jog ieÅ¡kovų įsigytos ginčo obligacijos buvo platinamos pagal 500.000.000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektÄ , vėliau padidinant programÄ iki 700.000.000 litų, bei 1.250.000.000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektÄ , kurie buvo parengti vadovaujantis Vertybinių popierių komisijos 2005 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 1K-21 patvirtintomis Vertybinių popierių prospekto parengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklėmis ir 2004 m. balandžio 29 d.

Europos Bendrijų Komisijos reglamentu Nr. 809/2004, įgyvendinančiu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato, įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skelbimo. Minėtus prospektus Vertybinių popierių komisija patvirtino atitinkamai 2007 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 2K-22; 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 2K-729 ir 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2K-309. Prospektai buvo paskelbti viešai atsakovės ir Vertybinių popierių komisijos interneto svetainėse.

Nurodytos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad ieÅ¡kovų argumentai ir teiginiai, jog atsakovė platino SASO neturėdama tam leidimo ar nesant patvirtinto prospekto, kaip to reikalauja įstatymas, yra teisiÅ¡kai ir faktiÅ¡kai nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė, kad SASO skolintomis lėšomis, kaip investicinis produktas, savo savybėmis esmingai skiriasi nuo SASO įsigijimo nuosavomis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas neneigia, jog ieÅ¡kovai vertybinius popierius įsigijo ne nuosavomis, o atsakovės skolintomis lėšomis, dėl ko Å¡ių sandorių rizikingumas buvo didesnis, nes tam, kad investicinis produktas bÅ«tų pelningas, jo sugeneruotas pelnas turi atsverti už kreditÄ mokamas palÅ«kanas, tačiau vien Å¡ios aplinkybės neleidžia konstatuoti SASO, kaip finansinio produkto, iÅ¡skirtinumo, vertinant ir atsižvelgiant tik į įsigytų finansinių produktų finansavimo Å¡altinį.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog kreditavimas – tai vienas iÅ¡ lėšų obligacijų įgijimui Å¡altinių, pagalbinė priemonė akcijų įgijimui, todėl ir Vertybinių popierių įstatymas neįpareigoja tokias priemones atskirai aptarti platinamų vertybinių popierių baziniuose prospektuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-285-330/2015). SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizika ir jos įtaka sudarytų sandorių galiojimui ne kartÄ buvo vertinta teismų praktikoje.

Nors ankstesnėse teismuose nagrinėtose bylose buvo analizuojamas sandorio negaliojimo dėl suklydimo klausimas, tačiau kasacinio teismo pasisakymai dėl Å¡ios rizikos ir jos įtakos sandorių galiojimui, teisėjų kolegijos nuomone, reikÅ¡mingi ir Å¡ioje byloje. Kasacinis teismas, vertindamas analogiÅ¡kos sutarties sudarymo sÄ lygas jų negaliojimo aspektu, pripažino, jog „ieÅ¡kovė, net ir neturėdama finansinio investavimo patirties, tačiau turėdama aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , darbo ir gyvenimiÅ¡kos patirties, kaip ji pati nurodė – susipažinusi su sudaromų sutarčių sÄ lygomis, turėjo suvokti arba negalėjo nesuvokti, kad jai gali tekti padengti skolÄ bankui iÅ¡ savo lėšų ar kad bankui gali tekti suteiktÄ kreditÄ iÅ¡siieÅ¡koti iÅ¡ ieÅ¡kovės hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į suformuotÄ kasacinio teismo praktikÄ dėl teisinių padarinių nustačius, kad finansų tarpininkas pažeidė savo pareigas, nevisapusiÅ¡kai atskleisdamas rizikas, kai Å¡is neatskleidimas nesuklaidino investuotojo tiek, kad atskleidus visas rizikas sandorio jis nebÅ«tų sudaręs. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad tokiose situacijose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRÄ® 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieÅ¡kovas gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobÅ«džiui teisių gynimo bÅ«dais, pavyzdžiui, pareikÅ¡damas reikalavimÄ atlyginti žalÄ , kuris, iÅ¡saugant civilinės apyvartos stabilumÄ , leistų paskirstyti nuostolius abiem Å¡alims priklausomai nuo kiekvienos iÅ¡ jų kaltės dėl nuostolių atsiradimo, iÅ¡vengiant padėties, kai nevienareikÅ¡miÅ¡kai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo priskiriami tik vienai konkrečiai Å¡aliai (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog prospektas – labai svarbi informacijos apie emitentÄ ir jo siÅ«lomus vertybinius popierius atskleidimo priemonė investuotojams ir visuomenei, tačiau nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovai neįrodė, jog SASO įsigyjant skolintomis lėšomis, tokiems vertybiniams popieriams reikalingas atskiras prospektas, o finansinių produktų ypatybes nulemia jų finansavimo Å¡altinis.

Kitaip tariant, obligacijų įsigijimo finansavimo Å¡altinis nėra prospekto dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nenustatyti ribojimai pasirinkti finansavimo Å¡altinį, todėl ieÅ¡kovai lėšas, skirtas SASO įsigyti, galėjo skolintis ir iÅ¡ kitų asmenų (fizinių ir/ar juridinių). Tokiu atveju, atsakovė net nebÅ«tų žinojusi iÅ¡ kokių lėšų ieÅ¡kovai įsigijo ginčo vertybinius popierius, todėl vien Å¡i aplinkybė (lėšų finansiniam produktui įsigyti finansavimo Å¡altinis) negali lemti finansinės priemonės naujumo ar reikalavimo iÅ¡leisti atskirÄ bazinį prospektÄ .

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės paskelbti prospektai atitiko teisės aktų reikalavimus, o ieÅ¡kovų įrodinėjamos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ (CPK 178 straipsnis). Vertindama prie Å¡ios civilinės bylos prijungtÄ Panevėžio apygardos teismo civilinę bylÄ Nr. 2-146-544/2013, iÅ¡nagrinėtÄ instancine tvarka, teisėjų kolegija pažymi, jog ieÅ¡kovai (apeliantai) jau buvo kreipęsi į teismÄ dėl nuostolių atlyginimo, reikalavimus kildindami iÅ¡ Å¡ioje byloje ginčijamų ir praÅ¡omų pripažinti negaliojančiomis SASO ir tikslinių kreditų joms įsigyti sutarčių.

Sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo ieÅ¡kovų bankui pareikÅ¡to ieÅ¡kinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo nagrinėtas visų instancijų teismuose, tačiau nei vienas bylÄ nagrinėjęs teismas nenustatė, jog ginčo sandoriai prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir nekonstatavo, kad Å¡alių sudaryti sandoriai yra niekiniai (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis), nors teismas pareigÄ konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktÄ turi ex officio.

Kolegijos nuomone, pareikÅ¡dami minėtÄ reikalavimÄ ieÅ¡kovai jau reagavo į Banko padarytÄ pažeidimÄ (netinkamai vykdyta informavimo pareiga) adekvačiu pažeidimo pobÅ«džiui teisių gynimo bÅ«du – reikalaudami taikyti sutartinės atsakomybės nuostatas ir atlyginti sutarties pažeidimu padarytus nuostolius.Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ieÅ¡kovų sudarytų santorių negaliojimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog patvirtinusi sandorį, Å¡alis netenka teisės jį ginčyti.

Preziumuojama, kad Å¡alis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: sandorį visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies įvykdė, pareikalavo, kad kita sandorio Å¡alis įvykdytų sandorį, užtikrino kitai Å¡aliai savo prievolių įvykdymÄ ; visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies perleido kitam asmeniui pagal tÄ sandorį įgytas teises (CK 1.79 straipsnis). Nagrinėjant Panevėžio apygardos teismo civilinę bylÄ Nr. 2-146-544/2013 ieÅ¡kovai, be kita ko, ieÅ¡kinio reikalavimus grindė ir tuo, jog baziniuose prospektuose nebuvo nurodyta investavimo rizika, vadinasi, siekdami savo reikalavimų patenkinimo, ieÅ¡kovai pripažino, jog atsakovės paskelbti prospektai atitiko teisės aktų reikalavimus ir jais rėmėsi teisme, o jų keliamas klausimas dėl sutartinės atsakomybės Bankui taikymo buvo susijęs tik su nepakankamu informacijos atskleidimu.

Atsižvelgiant į tai, jog Å¡ioje byloje ginčijamų sandorių pagrindu, kitoje byloje ieÅ¡kovai reikalavo nuostolių atlyginimo, teisėjų kolegijos vertinimu ieÅ¡kovai pripažino Å¡ioje byloje kvestionuojamų sandorių teisėtumÄ ir jų sukeliamas teisines pasekmes. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iÅ¡ jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytÄ ginčo Å¡alių santykių teisinį kvalifikavimÄ , nulemtų poreikį atnaujinti procesÄ jau užbaigtoje byloje arba kitokiu bÅ«du panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali bÅ«ti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieÅ¡taraujantys arba vienas kito pagrįstumÄ paneigiantys teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).

Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgdama į formuojamÄ teismų praktikÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kinio argumentus dėl ginčijamų sandorių prieÅ¡taravimo imperatyviai Vertybinių popierių įstatymo nuostatai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ , todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymoTeisėjų kolegijai atmetus ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ , teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė AB Luminor Bank (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi iÅ¡laidoms mokėti, todėl Å¡ios iÅ¡laidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (žr., pvz.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-376/2013). Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš apeliantų. Teisėjų kolegija spręsdama dėl atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d.

įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimaliais dydžiais, sprendžia, kad atsakovės praÅ¡ymas tenkintinas iÅ¡ dalies, lygiomis dalimis priteisiant jai 1069,64 Eur iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡i suma yra pagrįsta ir realiai atitinka atsakovės patirtas iÅ¡laidas už suteiktas atstovavimo paslaugas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (j. a. k. 112029270) iÅ¡ ieÅ¡kovų I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 534,82 Eur (penkis Å¡imtus trisdeÅ¡imt keturis eurus 82 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                 Dalia Kačinskienė                                                                  Nijolė Piškinaitė                                                                  Egidija Tamošiūnienė