2024-04-03 Nr. AB-5380-3-61-3-09256-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1334-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09256-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S191413 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1. 2023 m. spalio 25 d. D. S. susipažino su Migracijos departamento elektroniniu paštu gautu pranešimu dėl priimto sprendimo, kuriame buvo nurodyta, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamentas praneša, jog 2023 m. spalio 24 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Šiame pranešime taip pat buvo nurodyta, kad Sprendimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 137 ir 138 straipsniais, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

2.2. Sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai bei neteisingai įvertinus faktines aplinkybes, todėl yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

2.3. Pareiškėjas Sprendimo negavo, o gavo tik minėtą pranešimą apie priimtą Sprendimą, kuriame net nėra nurodytas Sprendimo numeris, yra nurodyti tik jo priėmimo data bei apskundimo tvarka. Negavęs Sprendimo, D. S. rezervavo vizitą ir 2023 m. lapkričio 6 d. 09.30 val. nuvyko į Migracijos departamento Panevėžio teritorinį padalinį, kad paprašytų atsiųsti Sprendimą, kadangi nežinojo, kuo tiksliai jis yra grindžiamas. Vizito metu specialistas pareiškėjui pasakė, kad Sprendimo negali išduoti, kadangi jo dar nėra, bei kad jis sistemoje mato tą patį pranešimą, kurį turi D. S., o atsakovas atsiuntė tik įspėjimą apie Sprendimo priėmimą.

2.4. Akivaizdu, kad šiuo atveju įsivėlė arba žmogiška, arba techninė klaida, tačiau dėl tokios klaidos, t. y. ne dėl pareiškėjo kaltės, jis negali nepasinaudoti teise į teisminę gynybą, todėl skundą teikė nesusipažinęs su Sprendimo turiniu. Nors D. S. ir buvo pakankamai rūpestingas, tačiau Sprendimo jam gauti nepavyko, todėl šis sprendimas turėtų būti išreikalautas iš atsakovo. Tik išreikalavus Sprendimą ir susipažinus su jo turiniu, pareiškėjas galės patikslinti skundą, pateikti paaiškinimus bei įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą.

2.5. Gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, galimybių asmeniui pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su jo atžvilgiu priimamu sprendimu, nesuteikimas yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, tačiau jo, net paprašius, neįteikė.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

4.1. Sprendimas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (Migris) pareiškėjui ir jo darbdaviui buvo išsiųstas 2023 m. spalio 25 d. D. S. su šiuo sprendimu galėjo susipažinti savo Migris paskyroje.

4.2. Pareiškėjo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Hoptransa“ 2022 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą D. S. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Hoptransa“ pagrindu. Atsakovas, išnagrinėjęs minėtą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir remdamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktais (tuo metu galiojusi Įstatymo redakcija), 2022 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2022 m. liepos 8 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. birželio 23 d.

4.3. Migracijos departamentas, 2023 m. spalio 19 d. vykdydamas užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie D. S. įsidarbinimą ir nustatė, kad UAB „Hoptransa“ 2023 m. sausio 20 d. nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, D. S. nuo 2023 m. sausio 9 d. dirba UAB „C&G Logistics“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.4. Paaiškėjus Sprendime nustatytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas ir neturėjo diskrecijos teisės jų netaikyti. Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos panašaus pobūdžio bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

4.5. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei tai, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi D. S. darbdaviu buvo nurodyta UAB „Hoptransa“ ir UAB „Hoptransa“ tarpininkavimo raštu įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, jis galėjo įsidarbinti tik UAB „Hoptransa“ ir, tik dirbdamas UAB „Hoptransa“, Migracijos departamentui galėjo teikti prašymą dėl darbdavio pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Hoptransa“ su D. S. sudarytą darbo sutartį nutraukė, pareiškėjas neturėjo darbdavio, kurį galėtų keisti kitu darbdaviu, todėl Migracijos departamentui negalėjo pateikti prašymo dėl darbdavio pakeitimo, o atsakovas negalėjo priimti sprendimo leisti pakeisti darbdavį.

4.6. Pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms jo leidimo laikinai gyventi išdavimą (D. S. 2023 m. sausio 20 d. atleidus iš UAB „Hoptransa“ einamų pareigų), jis prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi neteikė iki 2023 m. lapkričio 22 d., o tai tik patvirtina Sprendimo proporcingumą (D. S. daugiau kaip 10 mėnesių naudojosi leidimu laikinai gyventi, išduotu darbo UAB „Hoptransa“ pagrindu, kai iš UAB „Hoptransa“ buvo atleistas).

4.7. Priimdamas Sprendimą, atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti teikti paaiškinimus. Teisės aktai ar teismų praktika Migracijos departamento nenustatė pareigos, priimant Sprendimą, apklausti D. S..

4.8. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus bei pakankamas.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjui išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimu, ir priimtą Sprendimą bei pacitavęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 62 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į minėtas Įstatymo nuostatas ir tai, jog prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi D. S. darbdaviu buvo nurodyta UAB „Hoptransa“ ir UAB „Hoptransa“ tarpininkavimo raštu įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, D. S. galėjo įsidarbinti tik UAB „Hoptransa“ ir, dirbdamas UAB „Hoptransa“, Migracijos departamentui galėjo teikti prašymą dėl darbdavio pakeitimo.

7. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „Hoptransa“ su pareiškėju sudarytą darbo sutartį nutraukė, D. S. neturėjo darbdavio, kurį galėtų keisti kitu darbdaviu, todėl atsakovui negalėjo pateikti prašymo dėl darbdavio pakeitimo, o Migracijos departamentas negalėjo priimti sprendimo leisti pakeisti darbdavį.

8. Teismas akcentavo, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms jo leidimo laikinai gyventi išdavimą (2023 m. sausio 20 d. jį atleidus iš UAB „Hoptransa“ einamų pareigų), prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi iki 2023 m. lapkričio 22 d. neteikė.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

10. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas rėmėsi Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, jog darbo sutartis su D. S. buvo nutraukta 2023 m. sausio 20 d., tačiau pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 9 d. dirbo kitoje įmonėje, neturėdamas atsakovo leidimo pakeisti darbdavį. Teismas nustatė, kad D. S. daugiau kaip 10 mėnesių naudojosi leidimu laikinai gyventi, išduotu darbo UAB „Hoptransa“ pagrindu, tačiau iš minėtos įmonės buvo atleistas.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog jam buvo apribota galimybė paaiškinti situaciją, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes ir tokia situacija galėjo lemti Viešojo administravimo įstatymo principų pažeidimą, tačiau D. S. nei Migracijos departamentui, nei teismui nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo nuostatas ir priešingai nei nurodyta Sprendime įvertinti Sprendimo motyvus.

12. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos.

13. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties minėto įstatymo reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus bei apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į tokiam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

14. Teismas sprendė, kad Sprendime buvo pakankamai aiškiai aptartos faktinės aplinkybės, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S191413, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.

III. 15. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. D. S. nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė formalų sprendimą, kadangi neobjektyviai įvertino individualią pareiškėjo situaciją ir dėl to nepagrįstai atmetė jo skundą. Teismo sprendimas nėra proporcingas, yra nesąžiningas D. S. atžvilgiu ir neteisėtas. Savo poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

16.1. D. S. neneigia, kad UAB „Hoptransa“ 2023 m. sausio 20 d. nutraukė su juo sudarytą darbo sutartį, tačiau pareiškėjas perėjo dirbti pas kitą darbdavį, kai pirmasis darbdavys su juo dar nebuvo nutraukęs darbo santykių, todėl D. S. buvo įsitikinęs, kad jokio pažeidimo nepadarė, kadangi pradėjo dirbti pas kitą darbdavį, turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi.

16.2. Būdamas užsieniečiu ir neišmanydamas galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų, pareiškėjas nežinojo, kad norint pereiti dirbti pas kitą darbdavį, nors asmuo ir turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, reikia Migracijos departamento prašyti leisti pakeisti darbdavį. Nežinodamas apie tokios procedūros egzistavimą, D. S. nė nesuvokė, kad jis ką nors pažeidinėja, ir, neturėdamas jokių nesąžiningų tikslų, perėjo dirbti pas kitą darbdavį, kur sąžiningai dirbo bei mokėjo mokesčius. Esant tokiai situacijai, atsakovas galėjo objektyviai įvertinti individualią pareiškėjo situaciją ir leisti jam ištaisyti šį formalų trūkumą bei paaiškinti, kad D. S. turi kreiptis su prašymu leisti pakeisti darbdavį, o ne automatiškai naikinti jam išduotą leidimą gyventi.

16.3. Situacija, kai pareiškėjas perėjo dirbti pas kitą darbdavį, negavęs Migracijos departamento leidimo, tačiau buvo sąžiningas ir formalų pažeidimą atliko ne tyčia, o dėl elementaraus teisinių žinių neturėjimo bei teisės aktų neišmanymo, turėtų būti vertinama kaip svarbi bei nesuteikianti teisės atsakovui automatiškai panaikinti leidimo laikinai gyventi. Susiklosčiusi situacija yra nesąžininga ir neteisinga D. S. atžvilgiu, kadangi jis sugaišo nemažai laiko ir išleido piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi, baigti profesinės kvalifikacijos pratęsimo kursus, o dėl formalaus pažeidimo jam automatiškai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.

16.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad tokia situacija susiklostė iš esmės dėl objektyvių ir nuo D. S. valios visiškai nepriklausiusių priežasčių, t. y. dėl elementaraus Lietuvos Respublikos teisės aktų neišmanymo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo, turėjo bei galėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir, vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, turėjo pareiškėją informuoti apie planuojamą priimti sprendimą bei suteikti jam galimybę ištaisyti nurodytą trūkumą. Kadangi D. S. buvo sąžiningas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad leidimo laikinai gyventi jam panaikinimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų.

16.5. Gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, galimybių asmeniui pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su jo atžvilgiu priimamu sprendimu, nesuteikimas yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam.

16.6. Teismo sprendimas pagrįstu ir teisėtu gali būti laikomas tik tada, kai jis yra priimtas teisingai išsiaiškinus visas faktines aplinkybes bei teisingai įvertinus byloje esančius įrodymus. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra objektyvumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Laikantis objektyvumo principo, viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą, ir kritiškai bei nešališkai vertinant įrodymus. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas, esant tokiai individualiai susiklosčiusiai situacijai, turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai ir, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo D. S. apklausti bei leisti jam ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių bei nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių.

16.7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatyme nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, yra grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, teismų praktika, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Sprendimas buvo priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus reikšmingas aplinkybes, yra neproporcingas bei neteisingas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų duomenų, dokumentų pateikimo ir jokios galimybės ištaisyti atsiradusius formalius trūkumus nesuteikė. Taip Migracijos departamentui vykdant procedūrą, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, buvo pažeista D. S. teisė būti išklausytam ir teisė į gerą administravimą.

17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Savo poziciją atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Migracijos departamentas akcentuoja, kad D. S. apeliaciniame skunde neginčija, jog UAB „Hoptransa“ su juo sudarytą darbo sutartį nutraukė 2023 m. sausio 20 d. ir, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 9 d. dirbo UAB „C&G Logistics“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį (nesilaikydamas Įstatymo 44 str. 6 d. nustatytų reikalavimų); buvo nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti D. S. išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nesutinka, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jis turėjo leisti pareiškėjui pateikti prašymą pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas taip pat nesutinka, kad atsižvelgus į tai, jog D. S. buvo sąžiningas, Sprendimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo ir gero administravimo principų. Atsakovas pažymi, kad priimdamas Sprendimą, jis neprivalėjo pareiškėjui siūlyti teikti paaiškinimus, teisės aktai ar teismų praktika Migracijos departamentui tokios pareigos nenustato. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad D. S. išduotas leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais, Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose ir asmenų lygybės prieš įstatymą bei nediskriminavimo principų nepažeidžia. Migracijos departamentas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl užsieniečio leidimo laikinai panaikinimas imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų nepažeidžia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 23S191413, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui D. S. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjo darbdavys UAB „Hoptransa“ Migracijos departamentui pateikė 2022 m. balandžio 15 d. prašymą D. S. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Hoptransa“ pagrindu. Prie šio prašymo UAB „Hoptransa“ pridėjo tarpininkavimo raštą Nr. 20220420-052200, kuriuo įsipareigojo įdarbinti pareiškėją. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs minėtą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti D. S. leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. birželio 23 d. Atsakovas, 2023 m. spalio 19 d. vykdydamas užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad UAB „Hoptransa“ su D. S. sudarytą darbo sutartį 2023 m. sausio 20 d. nutraukė. Pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 9 d. dirbo UAB „C&G Logistics“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, atsakovas priėmė ginčijamą 2023 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti D. S. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, D. S. darbdaviu buvo nurodyta UAB „Hoptransa“ ir UAB „Hoptransa“ tarpininkavimo raštu įsipareigojo jį įdarbinti, pareiškėjas galėjo įsidarbinti tik UAB „Hoptransa“ ir, dirbdamas UAB „Hoptransa“, Migracijos departamentui galėjo teikti prašymą dėl darbdavio pakeitimo. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „Hoptransa“ su D. S. sudarytą darbo sutartį nutraukė, jis neturėjo darbdavio, kurį galėtų keisti kitu darbdaviu, todėl atsakovui negalėjo pateikti prašymo dėl darbdavio pakeitimo, o Migracijos departamentas negalėjo priimti sprendimo leisti pakeisti darbdavį; pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms jo leidimo laikinai gyventi išdavimą, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi iki 2023 m. lapkričio 22 d. neteikė. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. D. S. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. D. S. nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė formalų sprendimą, kadangi neobjektyviai įvertino individualią jo situaciją; teismo sprendimas nėra proporcingas, yra nesąžiningas pareiškėjo atžvilgiu ir neteisėtas bei neteisingas. D. S. teigia, kad teismas nevertino fakto, jog situacija susiklostė iš esmės dėl objektyvių ir nuo jo valios visiškai nepriklausiusių priežasčių, t. y. dėl elementaraus Lietuvos Respublikos teisės aktų neišmanymo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo, turėjo bei galėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir, vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, turėjo pareiškėją informuoti apie planuojamą priimti sprendimą bei suteikti jam galimybę ištaisyti nurodytą trūkumą, o to nepadarius, buvo pažeista D. S. teisė būti išklausytam ir teisė į gerą administravimą.

22. Sprendimo turinys patvirtina, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nustačius, jog UAB „Hoptransa“ nuo 2023 m. sausio 20 d. nutraukė su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), sudarytą darbo sutartį, o nuo 2023 m. sausio 9 d. D. S. be Migracijos departamento leidimo buvo sudaręs sutartį su UAB „C&G Logistics“.

23. Įstatymo 50 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 6 dalį, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.

24. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo darbdavys UAB „Hoptransa“ 2023 m. sausio 20 d. pranešime nurodė, jog darbo sutartis, sudaryta su D. S., nuo 2023 m. sausio 20 d. buvo nutraukta. Migracijos departamentas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje patikrinęs duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą, nustatė, kad D. S. 2023 m. sausio 20 d. buvo atleistas iš UAB „Hoptransa“. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 9 d. be jo leidimo sudarė darbo sutartį su UAB „C&G Logistics“.

25. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad aplinkybių, jog UAB „Hoptransa“ nutraukė darbo sutartis su pareiškėju ir šis nuo 2023 m. sausio 9 d. dirbo UAB „C&G Logistics“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį (nesilaikydamas Įstatymo 44 str. 6 d. nustatytų reikalavimų), nustatymas buvo teisėtas imperatyvus pagrindas panaikinti D. S. išduotą leidimus laikinai gyventi, todėl atsakovas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

26. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su D. S. apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas individualiai neįvertino jo situacijos, kadangi Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, ir ją tinkamai įvertino. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog D. S. apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją. D. S. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus.

27. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Migracijos departamentas turėjo suteikti jam galimybę pateikti prašymą pakeisti darbdavį ir panašiai, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi ši pareiškėjo teisė yra nustatyta Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje, t. y., jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Taigi, šios pareiškėjo teisės atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepaneigė ir neapribojo. D. S., dar dirbdamas ankstesnėje darbovietėje, prieš sudarydamas naują darbo sutartį, turėjo galimybę kreiptis į Migracijos departamentą ir prašyti pakeisti darbdavį, ši jo teisė niekaip nebuvo ribojama. Nors D. S. teigia, kad atsakovas jam turėjo paaiškinti teisę prašyti leisti pakeisti darbdavį, o ne iš karto panaikinti leidimą laikinai gyventi, tačiau pažymėtina, kad Migracijos departamento leidimas pakeisti darbdavį turėjo būti duotas dar prieš jį pakeičiant, o ne po to, kai tau jau buvo padaryta. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovas pirmiausia turėjo leisti pareiškėjui pateikti prašymą pakeisti darbdavį. Aplinkybė, kad D. S., prieš pakeisdamas darbdavį, į Migracijos departamentą nesikreipė ir šios institucijos leidimo tai padaryti neprašė ir negavo, negali būti laikoma tik formaliu trūkumu, o tai, jog pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jokio pažeidimo nepadarė, priešingos išvados nesuponuoja. Siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jį turėdamas, D. S. privalo atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus, o Įstatymo nuostatų nevykdymo negali pateisinti tiesiog teisės aktų reikalavimų nežinojimu. Kilus abejonėms ar klausimams, asmuo turėjo teisę kreiptis į Migracijos departamentą, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Pareiškėjo subjektyvus manymas, kad darbdavio pakeitimui atsakovo leidimas nebuvo būtinas, nėra niekuo pagrįstas ir prieštarauja imperatyviam teisiniam reguliavimui.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas savaime D. S. neužkerta kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu jis atitiks teisės aktuose nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šia teise pasinaudojo ir atsakovui 2023 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas ar priėmė formalų sprendimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S191413, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. D. S. teismui nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurios individualioje pareiškėjo situacijoje lemtų Sprendimo neatitiktį proporcingumo principui.

30. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Virginija Volskienė