A-492-2661-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2661/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00250-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei

dalyvaujant pareiškėjų advokatei Jelenai Koltakovai,

atsakovo atstovui Liutaurui Kvikliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. K., F. Z. ir F. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. K., F. Z. ir F. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai T. K., F. Z. ir F. B. skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 41SS-(14.41.45.)-596; 2) įpareigoti NŽT Utenos žemėtvarkos skyrių atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į buvusio savininko G. B. iki nacionalizacijos valdyto 47 ha žemės sklypo 39,30 ha dalį, esančią (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., Utenos r.

Paaiškino, kad ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjams atkurti nuosavybės teises į pareiškėjų senelio G. B. nuosavybės teisėmis valdytą 47 ha žemės sklypą motyvuodamas tuo, kad į visą G. B. nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės jau atkurtos. Mano, kad atsakovas neteisingai aiškina pateiktų dokumentų duomenis, nes nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos tik į dalį G. B. valdyto nekilnojamojo turto, t. y. į 100,92 ha žemės sklypą. Į 47 ha žemės, valdytos buvusio savininko G. B., nuosavybės teisės pareiškėjams liko neatkurtos, nors prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Daugailių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 21 d. pateikė pareiškėjų motina I.

B.. Tai, kad G. B. valdė 47 ha žemės sklypą, patvirtina 1999 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. I-3118-B. Tuometė Utenos apskrities viršininko administracija, 2002 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 14-06/60/2002/14-326 atsakydama į pareiškėjos T. K. prašymą, neteisėtai nepripažino Lietuvos centrinio valstybės archyvo patvirtintų duomenų, nurodžiusi, kad jiems sudėtinga paaiškinti, kodėl 1940 m. spalio 25 d. Žemės ūkio komisijos nutarime yra nurodytas G. B. priklausantis 47 ha žemės sklypas.

Pareiškėjai 2009 m. birželio 25 d. kartu su liudytojais L. K., T. V., G. K., dalyvaujant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto autoriui J. R., vietoje parodė buvusio savininko G. B. sklypo ribas (šiaurėje žemės sklypas ribojasi su G. B. turėta žeme, šiaurės rytuose – su I. turėta žeme, rytuose – su Galeniškių k. žeme, pietuose – su Erkiasalos k. žeme, pietvakarių ir vakarų pusėje – su (duomenys neskelbtini) upe). J. R. parengė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., Utenos r. planą.

Prašymas kartu su nurodytu sklypo planu buvo pateiktas NŽT Utenos žemėtvarkos skyriui, tačiau atsakovas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog pateiktas žemės sklypo planas, pagal turimą NŽT Utenos žemėtvarkos skyriaus archyvinę medžiagą, niekada nepriklausė žemės savininkams. Tokiu būdu buvo iškreipti oficialūs Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys. Pažymėjo, jog atsakovas ginčijamame sprendime nepagrįstai remiasi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendime nurodyta aplinkybe, kad G.

B. iki nacionalizacijos priklausė tik 100,92 ha žemės sklypas, nes išnagrinėtoje administracinėje byloje visiškai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl kito – 47 ha ploto – žemės sklypo, priklausiusio G. B.. Šiuo metu pareiškėjai yra kreipęsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. B. iki nacionalizacijos valdė atskirą 47 ha ploto miško sklypą.

Atsakovas NŽT Utenos žemėtvarkos skyrius atsiliepimu (b. l. 27–29) nesutiko su pareiškėjų skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į G. B. nuosavybės teise valdytą žemę ne kartą buvo išnagrinėti ir priimti sprendimai, t. y. nuosavybės teisės į buvusio savininko visą turėtos žemės valdą (duomenys neskelbtini) k. (100,92 ha) visiems pretendentams jau atkurtos, grąžinant žemę natūra bendrosios nuosavybės teise pagal jiems priklausančias dalis. Teigė, kad pareiškėjų pateiktas planas apie G. B. turėtus 47 ha žemės nepatvirtina, jog G. B. nuosavybės teise valdė tokį žemės (miško) plotą (duomenys neskelbtini)kaime. Pažymėjo, kad nė viename archyviniame dokumente nėra užfiksuota, jog pareiškėjų paveldimos žemės (miško) dalis buvo (duomenys neskelbtini) kaime. Nurodė, kad pareiškėjų 2009 m. birželio 25 d. su liudytojais apeitas miško plotas, esantis (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., kurio planą parengė projekto autorius J. R., pagal NŽT Utenos žemėtvarkos skyriuje turimus archyvinius žemės sklypų planų gretimybėse nurodytus įrašus, niekada nepriklausė jokiems žemės savininkams (konkretiems fiziniams asmenims), archyviniai dokumentai patvirtina, jog tas miško plotas iki nacionalizacijos priklausė Zarasų miškų urėdijos valstybiniam (duomenys neskelbtini) miškui. Akcentavo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-337-379-2006 pripažino, jog G. B. nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas – tai 1940 m. rugpjūčio 7 d. suvestinės žinios apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą (duomenys neskelbtini) k., kur nurodoma, kad G. B. turėjo 100,92 ha žemės.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teisę į 47 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., Utenos r. – kuris, jų teigimu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė jų seneliui G. B.. Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 13 punktu, nustatė, kad G.

B. nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu laikytinos 1940 m. rugpjūčio 7 d. suvestinės žinios apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą (duomenys neskelbtini) kaime, kur G. B. turėtos žemės plotas nurodomas 100,92 ha. Šie duomenys nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. rugpjūčio 31 d. archyvo pažymėjime Nr. T-3118-B. Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-337-379-2006 pripažino šiuos duomenis nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu ir laikė, kad G.

B. nuosavybės teise valdė 100,92 ha žemės. Teismas konstatavo, jog į visą (100,92 ha) buvusio savininko G. B. turėtos žemės valdą (duomenys neskelbtini) kaime jau visiems pretendentams atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra bendrosios nuosavybės teise pagal jiems priklausančias žemės dalis Utenos apskrities viršininko administracijos ir NŽT sprendimais. Dėl nuosavybės teisių į šį išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ginčo nebėra. Įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, teisams konstatavo, jog turimi archyviniai dokumentai, įrodantys nuosavybės teises, yra prieštaringi.

Pareiškėjai teigia, kad G. B. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) k., Utenos r. valdė ir kitą 47 ha žemės sklypą. Savo teiginius jie grindžia 1999 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimo Nr. T-3118-B 1 punktu, Utenos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarimu ir 2009 m. birželio 25 d. žemės sklypo ribų apėjimo aktu bei prie jo pridėtu 39,30 ha ploto žemės sklypo planu. Tačiau iš byloje esančių kitų archyvinių dokumentų (Jovainiškių kaimo sklypo Nr. 2 bendrai valdomos žemės padalinimo 1940 metais plano, Galeniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo 1939 metais plano, (duomenys neskelbtini) miško sklypo žemės atsienojimo 1935 metų plano), kuriuose užfiksuotos žemės sklypų gretimybės, matyti, kad miško sklypas, kurio ribas pareiškėjai su liudytojais yra apėję 2009 metais ir sudarę planą, iki nacionalizacijos priklausė tuometinės Zarasų miškų urėdijos valstybiniam (duomenys neskelbtini) miškui.

Papildomų dokumentų, kurie pašalintų esamus prieštaravimus, pareiškėjai atsakovui nei ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nei iki dabar nėra pateikę. Todėl teismas konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nepakanka įrodymų, kad ginčijamas 39,30 ha miško plotas iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė G. B.. Nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms, atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą pareiškėjams. Pabrėžė, kad šis raštas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 71–75) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pabrėžia, jog žemės reforma buvo paskelbta remiantis 1940 m. rugpjūčio 5 d. Ministrų Tarybos nutarimu ir LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu, kuriame pažymėta, kad žemės paėmimą į valstybės fondą Utenos Apskrities žemės ūkio komisija sprendė 1940 m. spalio 25 d. priimto nutarimo pagrindu, tai atitinka 1999 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr. I-3119-B nurodytus duomenis, kad 1940 m. spalio 25 d. nutarimu iš G. B. priklausančio 47 ha žemės sklypo į valstybės fondą paimta 17 ha žemės. 1940 m. plane nepažymėta tiksli plano sudarymo data ir atžymoje „Gretimosios žemės“ nenurodytas ploto „D“ – „E“ valstybės miškas Zarasų miškų urėdijos „Minčiai“ kv. Nr. 76 nustatymo data ir pagrindas, todėl nėra galimybės nustatyti, ar tai planas sudarytas iki 1940 m. spalio 25 d., ar vėliau, kai iš G. B. jau buvo paimta 47 ha žemės sklypo dalis – 17 ha. Mano, jog šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis 1940 m. planu, kaip dokumentu turinčiu įrodymo galią sprendžiant nuosavybės teises į žemės atkūrimą.

2. Nurodo, kad iš 1940 m. plane padarytų atžymų nustatytina, kad plano dalyje „Gretimosios žemės“ pažymėta: „D“ – „E“ – Valstybės miškas Zarasų miškų urėdijos „Minčiai“, ir tai patvirtina, kad valstybės miško vieta apibrėžiama pagal Zarasų urėdijos pavadinimą „Minčiai“, o ne pagal vietovės pavadinimą (duomenys neskelbtini) kaimas, kai tai parašyta pažymint koordinates „B“, „C“, „D“, „E“, „A“ ((duomenys neskelbtini) II k., (duomenys neskelbtini) k.). Byloje nėra dokumento patvirtinančio, kad pareiškėjų 2009 m. birželio 25 d. akte pažymėtos vietoje 39,30 ha žemės sklypo ribos yra (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovo pateiktuose teritorijų planavimo dokumentuose – Utenos apskrities Utenos rajono Tauragnų seniūnijos Balčių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Utenos paskirties viršininko 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 16-939 Plano dalies kopijoje, pažymėtas 40,50 ha ploto žemės sklypas vietovėje, kuri pažymėta „(duomenys neskelbtini)miškas“, kur pareiškėjai 2009 m. birželio 25 d. aktu pažymėjo G. B. priklausančio 47 ha žemės sklypo ribas (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymi, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pažymėtas projekte (duomenys neskelbtini) miškas yra vietovėje, kuri anksčiau turėjo pavadinimą (duomenys neskelbtini) kaimas ir pagal teritorinį paskirstymą buvo priskirta (duomenys neskelbtini) kaimo gyvenamajai teritorijai. Akcentuoja, kad iš atsakovo pateiktų 1940 m. plano ir iš projekto nustatytina, kad žemės sklypas 40,50 ha, kuris priskirtas prie (duomenys neskelbtini) miško užimamo ploto ribojasi su G. B. 100,92 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) k., į kurį pareiškėjams jau yra atkurta nuosavybė. Žemės sklypo ploto neatitikimas, tarp archyvo pažymoje nurodyto G. B. priklausančio žemės sklypo ploto (duomenys neskelbtini) k. 47 ha ir projekto nurodyto 40,50 ha susidarė dėl to, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą sklypo plotas galėjo sumažėti. Pareiškėjai sutinka, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į išlikusią sklypo dalį 40,50 ha. Mano, kad aukščiau minimos aplinkybės, nustatytos iš 1940 m. plano, patvirtina, kad šis planas negali būti priskiriamas prie dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisių atkūrimą į savininkams grąžintiną žemę.

3. Mano, jog teismas nesivadovavo Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 ir Tvarkos 13 punkto nuostatomis ir spręsdamas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į G. B. priklausiusį 47 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., Utenos r., tinkamai neįvertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. rugpjūčio 31 d. pažymėjimo Nr. I-3119-B, kuriame nurodomas vėliausias dokumentas 1940 m. spalio 25 d. Utenos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarimas, kuriame Nr. 33 įrašytas Tauragnų valsč. (duomenys neskelbtini) k. buvęs 47,00 ha žemės savininkas G. B., iš kurio į valstybės žemės fondą paimta 17 ha žemės. Taip pat šioje pažymoje nurodyta, kad 1940 m. rugpjūčio 7 d. pagal Utenos ir Vilkaviškio apskričių suvestines žinias apie žemes imamas į valstybinį žemės fondą iš savininkui G. B. priklausančio žemės sklypo 100,92 ha palikta 70,92 ha. Šie archyvo duomenys patvirtina, kad iš G. B. žemės į valstybės fondą buvo paimta du kartus iš skirtingų sklypų: vieno sklypo plotas buvo 47 ha, kito – 100,92 ha.

4. Mano, kad teismas nepagrįstai priskyrė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-337-379/2006, nustatytas aplinkybes, kad G. B. nuosavybės teise valdė 100,92 ha žemės, prie fakto, kuris patvirtina visą žemės plotą, kuris nuosavybės teise priklausė G. B. iki žemės nacionalizacijos. Teigia, kad teismas neteisingai aiškino aukščiau minimos administracinės bylos aplinkybes, kurios yra siejamos su nuosavybės atkūrimu į dalį G. B. priklausiusios žemės – į 100,92 ha. Pabrėžia, kad byloje nebuvo sprendžiama dėl G. B. priklausiusio 47 ha žemės sklypo, nes dėl šio sklypo tarp pretendentų ginčo nebuvo, kaip nėra ir dabar.

5. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teigia, kad skundžiamame akte nenurodytos objektyvios priežastys, kurių pagrindu atsakovas nesivadovauja Lietuvos centrinio valstybės archyvo oficialiais duomenimis nurodytais 1999 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. I-3119-B, apie G. B. priklausiusio 47 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k., Tauragnų sen., Utenos r., dalies nacionalizaciją, tačiau atsisako atkurto nuosavybės teisę, darydamas nuorodą į ankstesnius atsakovo išsiųstus pareiškėjams raštus – 2005 m. gegužės 23 d. Nr. 14-05/60/2002/14-326 ir 2009 m. kovo 24 d. Nr. (S8)-44; Nr. (S8)-45; Nr. (S8)-46, kuriuose taip pat nepasisako dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo oficialių duomenų, motyvuodamas tuo, kad atsakovui sudėtinga paaiškinti, kodėl suvestinėse žiniose apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą, fiksuojamas tik 100,92 ha plotas. Atsakovas pareiškėjų skundžiamame rašte nenurodė teisės normų, kurių pagrindu grindžia atsisakymą atkurti nuosavybės teisę į G. B. priklausiusį 47 ha žemės sklypą, o nurodo tik teisės normas, kurios reglamentuoja administracinio akto apskundimo tvarką.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 82–85) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos faktines aplinkybes, pateiktus byloje rašytinius ir žodinius įrodymus, bei įvertinęs įrodymų visumą priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą. Be to, tinkamai aiškino ir taikė imperatyvias teisės normas ir jų reikalavimus. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimu. Nesutinka su apeliantų argumentais dėl skundžiamo akto neatitikimo Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Taip pat nurodo argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjų T. K., F. Z. ir F. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą remiantis atsakovo turimais duomenimis pagrįstumo vertinimas.

Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 4199-(14.41.45)-596, kreipėsi į teismą, prašydami atkurti nuosavybės teises į G. B. turėtą 47 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) kaime, Tauragnų seniūnijoje, Utenos rajone, pagal Balčių kadastro vietovės projekto autoriaus J. R. parengtą planą.

Pagrindinis dokumentas, kuriuo pareiškėjai grindė savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – 1999 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas Nr. I-9118-B, kurio 1 punkte yra nurodyta, kad Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde yra Utenos apskrities valstybinio žemės fondo byla, kurioje, žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarime, eil. Nr. 33 įrašytas Tauragnų vlsč. (duomenys neskelbtini) kaime buvęs 47 ha žemės savininkas B. G. (vardas – taip dokumente, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti). Į valstybinį žemės fondą paimta 17 ha žemės.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų skundo, rėmėsi minėto archyvo pažymėjimo 2 punkte nurodytu dokumentu – Utenos ir Vilkaviškio apskričių suvestinių žinių apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą, 1940 08 07-16 byla, kurioje Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus suvestinėse žiniose (be datos) apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą, eil. Nr. 20 įrašytas (duomenys neskelbtini) ūkio buvęs 100,92 ha (3 ha III rūšies, 92,82 ha IV rūšies, 5,01 ha mokesčiais neapdėtos) (skaičiai – taip dokumente) žemės savininkas B. G. (tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti). Skiltyse „Pats žemės savininkas naudojasi“, „Žemės reformai tenkantis plotas“ atitinkamai įrašyta: „pats“, „70,92“.

Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkte nurodyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Tvarkos 12 punkte, kuriame nurodyti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nepriklausomai nuo jų sudarymo datos, tokiais dokumentais pripažįstami ir apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai. Taip pat Tvarkos 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais gali būti ir nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“. Šio nutarimo 1.1.2 punkte nustatyta, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais dokumentais gali būti ir įvairūs Lietuvos TSR (1940–1941 metais, 1945–1948 metais) įstaigų, veikusių Lietuvoje, parengti sąrašai, kuriuose nurodytas ūkininkų turėtas nuosavybės teise žemės plotas. Jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Vyriausybės nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinančius dokumentus, rėmėsi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-337-379/2006 ir padarė išvadą, kad pareiškėjų teises patvirtinančiu dokumentu šiuo sprendimu pripažinta Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus suvestinės žinios apie žemes, imamas į valstybinį žemės fondą, kurių eil. Nr. 20 įrašytas (duomenys neskelbtini) ūkio buvęs 100,92 ha (3 ha III rūšies, 92,82 ha IV rūšies, 5,01 ha mokesčiais neapdėtos), žemės savininkas B. G., ir tai laikytina prejudiciniu faktu šioje byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje pareiškėjai gina savo teisę atkurti nuosavybės teises į kitą žemės sklypą, kitokio ploto (47 ha) ir kitoje (šalia esančioje) vietoje. Administracinėje byloje Nr. I-337-379/2006 buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į G. B. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime 100,92 ha ploto, ginčo dalyku buvo ne teisė į konkretų žemės sklypą, bet šį žemės sklypą valdęs subjektas nacionalizavimo metu (G. B. ar jo sūnūs), ir šioje byloje nebuvo sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu pagrindu – remiantis Utenos apskrities valstybinio žemės fondo byla, kurioje, žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarime, eil. Nr. 33 įrašytas Tauragnų vlsč. (duomenys neskelbtini) kaime buvęs 47 ha žemės savininkas B. G.. Pareiškėjai pateikė žemės sklypo planą, sudarytą remiantis liudytojų parodymais, kuris patvirtina, kad jie siekia atkurti nuosavybės teises į kitoje vietoje esantį žemės sklypą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. I-337-379/2006 nebuvo nustatyti reikšmingi šiai bylai prejudiciniai faktai, nes nebuvo vertinami duomenys, kuriais grindžia pareiškėjai savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į kitą G. B. valdytą 47 ha žemės sklypą.

Utenos apskrities viršininko administracija atsakydama pareiškėjai 2002 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 14-06/60/2002/14-326 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nesutiko atkurti nuosavybės teises į 47 ha miško žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarimo pagrindu, teigė, kad nėra žemės planų, kurie patvirtintų tokius duomenis, o pareiškėjos planuose pažymėtas sklypas nepatenka į (duomenys neskelbtini) kaimo ribas, nurodyto sklypo dalis 1935 m. buvo atribota (atsienota) ir vėliau perleista M. I., kita dalis patenka į (duomenys neskelbtini) valstybinį mišką. Atsakydamas į pakartotinius pretendentų pareiškimus, atsakovas 2009 m. kovo 24 d. raštu Nr. (S8)-44 ir 2011 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 4199-(14.41.45)-596 atsisakė atkurti nuosavybės teises į 47 ha sklypą, nurodydamas tuos pačius motyvus – kad pareiškėjų planuose nurodytas žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) valstybinį mišką, ir tai matyti iš 1940 m. Galeniškių kaimo ir Jovainiškių kaimo viensėdžiais išskirstymo planų bei (duomenys neskelbtini) miško sklypo, kurio plotas 8,80 ha (1937 m. birželio 12 d. perleidimo aktu Nr. 55620 perleistas M. I.), 1935 m. plano gretimybių, kuriose nurodyta, kad šis miško plotas iki nacionalizacijos priklausė Zarasų Miškų urėdijos valstybiniam (duomenys neskelbtini) miškui (kv. Nr. 76 ir Nr. 80).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pateikti duomenys apie G. B. nuosavybės teisėmis valdytą 47 ha žemės sklypą yra prieštaringi, nes žemės ūkio komisijos 1940 spalio 25 d. nutarime, eil. Nr. 33 įrašytas Tauragnų vlsč. (duomenys neskelbtini) kaime buvęs 47 ha žemės savininkas B. G., ir šis dokumentas, remiantis Tvarkos 12 punktu, kuriame nurodyti ir apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą nuorašai arba išrašai, yra tinkamas patvirtinti nuosavybės teises, tačiau išlikusiuose gretimų žemės sklypų planuose nurodytos gretimybės (nuorodos apie gretimų žemės sklypų savininkus) nepatvirtina pareiškėjų teiginių, kad jų nurodytą žemės sklypą būtų valdęs nuosavybės teise G. B., šis žemės sklypas nurodomas priklausęs Zarasų miškų urėdijos valstybiniam (duomenys neskelbtini) miškui. Gretimų žemės sklypų planai (Jovainiškių kaimo, išskirstyto viensėdžiais 1913 m., sklypo Nr. 2 bendrai valdomos žemės padalinimo 1940 metais planas, Galeniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo 1939 metais planas, (duomenys neskelbtini) miško sklypo žemės atsienojimo 1935 metų planas) laikytini leistinais rašytiniais įrodymais, atitinkančiais Tvarkos 12 punkte numatytus dokumentus, kurie galėtų patvirtinti ginčo žemės sklypo priklausymą konkrečiam savininkui, nagrinėjamo ginčo atveju – valstybei. Pareiškėjai nurodė konkretų žemės sklypą, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises, tačiau minėtuose planuose nurodytos gretimybės nepatvirtina pareiškėjų teiginių, kad šį sklypą G. B. valdė nuosavybės teise nacionalizacijos metu, planuose pateikiami duomenys nurodo, kad šis žemės sklypas buvęs valstybės miškas. Atsakovo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 4199-(14.41.45)-596 neatkurti pareiškėjams nuosavybės teisių į G. B. turėtą 47 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) kaime, Tauragnų seniūnijoje, Utenos rajone, pagal Balčių kadastro vietovės projekto autoriaus J. R. parengtą planą yra teisėtas, pagrįstas duomenimis, nurodytais Jovainiškių kaimo sklypo Nr. 2 1940 m plane, Galeniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo 1939 m. plane, (duomenys neskelbtini) miško sklypo žemės atsienojimo 1935 metų plane.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad duomenys apie pareiškėjų prašomą sugrąžinti žemės sklypą yra prieštaringi, Utenos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarimo duomenys neatitinka duomenų minėtuose planuose. Tačiau pareiškėjai nėra pateikę įrodymų, kurie pašalintų šiuos prieštaravimus. Nepaisant to, kad Utenos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarimo duomenys yra vėlesni, jie yra nepakankami, kad būtų nustatyta konkretaus žemės sklypo buvimo vietą, ir pareiškėjai nėra pateikę įrodymų, kuriais galėtų būti paneigti įrašai planuose apie gretimo (ginčo) žemės sklypo priklausymą valstybiniam miškui.

Kai nėra pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų reikalavimus atkurti nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą, atsakovas negali būti įpareigojamas priimti konkretų sprendimą, pareiškėjų skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su dokumentais pridėtoje „Žemės tvarkymo byloje“, atkreipia dėmesį, kad Utenos rajono Daugailių ATR Pasiūlyme išvadoje, parengtoje 1996 m. rugsėjo 9 d. dėl B. A. grąžintinos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, buvo vertinami Ukmergės valstybinio archyvo 1992 m. rugsėjo 21 d. pažymėjimo Nr. 146-B „Dėl B. A., G. žemės“ duomenys, kurie nurodo, kad Utenos apskrities Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus archyvinio fondo dokumentuose, Tauragnų valsčiaus Gatelių apylinkės 1948 metų žemės apskaitos žiniaraščių byloje rastos ne tik žinios apie naudojamą žemės sklypo Nr. 4 dalį – 10 ha (duomenys neskelbtini) kaime, bet ir miškų pramonės ministerijai priklausančios žemės apskaitos žiniaraštis, kuriame yra žinios apie žemės naudotojo B. A., G. 1 (vieno) sklypo (duomenys neskelbtini) kaime miško 21,80 ha valdą, kuri buvo perduota 1946 m. (pridėtos bylos l. 36). B. A. yra G. B., mirusio 1945 m. gegužės 15 d., sūnus. Teisėjų kolegija daro prielaidą, kad miškų pramonės ministerijai priklausančios žemės apskaitos žiniaraštis taip pat galėtų būti vertinamas kaip dokumentas, kuris patvirtintų faktą apie nuosavybės teise valdytą kitą (ne planuose pažymėtą Nr. 4) žemės (miško) sklypą, tačiau 1948 m. sudaryti dokumentai, remiantis Tvarkos 12 punktu, gali būti pripažįstami nepakankamais atkurti piliečiams nuosavybės teises, atsakovui pripažinus, kad pateiktų dokumentų nepakanka, turi būti siūloma piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo.

Apeliantai teigia, kad nėra aišku, ar Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus 1913 m. viensėdžiais išskirstyto Jovainiškių kaimo sklypo Nr. 2 bendrai valdomos žemės padalinimo 1940 m. planas buvo sudarytas iki Utenos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarimo dėl žemės paėmimo į valstybės fondą, todėl šiuo planu negalima remtis kaip įrodymu, patvirtinančiu gretimos žemės sklypo savininką. Plane yra atžyma, kad žemės sklypo kadastro duomenys, pažymėti 1940 m., buvo patikrinti 1942 m. sausio 3 d., taigi plano duomenys, apeliantų teigimu, gali patvirtinti padėtį po žemės sklypo paėmimo į valstybinį žemės fondą. Teisėjų kolegija šiuos teiginius vertina kaip prielaidą, kuri negali paneigti duomenų apie gretimybes kituose planuose – Galeniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo 1939 m. plane, (duomenys neskelbtini) miško sklypo žemės atsienojimo 1935 metų plane, sudarytuose ir patikrintuose iki nacionalizacijos pradžios. Be to, šiuose planuose nurodomas kitas G. B. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas Nr. 4, todėl darytina išvada, kad duomenys juose yra fiksuoti iki žemės paėmimo iš savininkų.

Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad archyvo dokumentuose ginčo žemės sklypo buvimo vieta galėjo būti nurodyta (duomenys neskelbtini) kaime, nes (duomenys neskelbtini) miškas ribojasi su šiuo kaimu, nagrinėjamu atveju neturi įtakos ginčo sprendimui. Byloje sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjų pateiktame Balčių kadastro vietovės projekto autoriaus J. R. parengtame plane pažymėtą, vietovėje identifikuotą žemės sklypą, kuris atsakovo vertintuose planuose (Jovainiškių kaimo, išskirstyto viensėdžiais 1913 m., sklypo Nr. 2 bendrai valdomos žemės padalinimo 1940 metais plane, Galeniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo 1939 metais plane, (duomenys neskelbtini) miško sklypo žemės atsienojimo 1935 metų plane) nurodomas valstybės mišku, taigi galimas duomenų dėl vietovardžių netikslumas nėra valdymą nuosavybės teise lemianti aplinkybė.

Atsakovas, savo 2011 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 4199-(14.41.45)-596, atsisakydamas atkurti nuosavybės teises į G. B. turėtą 47 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) kaime, Tauragnų seniūnijoje, Utenos rajone, pagal Balčių kadastro vietovės projekto autoriaus J. R. parengtą planą, išdėstė pakankamus motyvus, pagrindžiančius tokį sprendimą – t. y. nurodė visus duomenis bei argumentus, kuriais rėmėsi. Be to, tas pats pareiškėjų prašymas buvo sprendžiamas ir anksčiau, todėl atsakovo jiems pateikti raštai: 2002 m. gegužės 23 d. raštas Nr. 14-06/60/2002/14-326 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, 2009 m. kovo 24 d. raštas Nr. (S8)-44 „Dėl žemės“ vertintini kartu su skundžiamu sprendimu, atsižvelgiant į juose išdėstytus motyvus. Pagrindinė aplinkybė, dėl kurios atsakovas nesutinka tenkinti pareiškėjų prašymo, yra archyvuose išlikusių duomenų (įrodymų) vertinimas, skundžiamame sprendime yra išdėstyta išsamiai, todėl visų teisės normų, pagrindžiančių atsisakymą, nenurodymas rašte, laikytinas neturėjusiu įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams, neapribojusiu jų teisės žinoti atsisakymo atkurti nuosavybės teises priežastis ir ginti savo teises teisme. Toks trūkumas dėl savo formalaus pobūdžio taip pat nėra pagrindas naikinti ginčijamą atsakovo sprendimą dėl jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, objektyviai įvertino įrodymus, teisingai aiškino nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančias teisės normas. Nepaisant to, kad tiek atsakovo 2011 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 4199-(14.41.45)-596, tiek pirmosios instancijos sprendime nepagrįstai pasisakyta dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimo prejudicinės administracinėje byloje Nr. I-337-379/2006 reikšmės sprendžiant dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į kitą, 47 ha ploto žemės sklypą, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek skundžiamas aktas paliekami nepakeisti, nes šis neteisingas vertinimas neturėjo įtakos padarytoms galutinėms išvadoms byloje, kurias visiškai pagrindžia kiti aptarti įrodymai ir argumentai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. K., F. Z. ir F. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė