2013-03-12 Nr. AB-454-3-61-3-02443-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-353/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02443-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 10.4.; 10.6.2.; 10.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo „Agencja Celna D. T. A. Sp. Zo. o.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Agencja Celna D. T. A. Sp. Zo. o.“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas „Agencja Celna D. T. A. Sp. Zo. o.“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (t. I, b. l. 14-18) prašydamas panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Klaipėdos TM) 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (LM18)-RŽ209-291 bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, MD) 2011 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-353.

Nurodė, kad vien lydinčiojo tranzito dokumento T1 pateikimas be prekių Klaipėdos TM nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, o tuo pačiu ir pažeidimas įvyko būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėjo, kad prieigą prie naujosios kompiuterizuotos tranzito sistemos (NCTS) turi vien tik muitinės darbuotojai, todėl atsakomybė už apgaulingą tranzito procedūros užbaigimą negali būti perkelta pareiškėjui. Pareiškėjo teigimu, į solidarių skolininkų ratą be jo taip pat įeina prekių savininkas, vežėjas bei vairuotojas. Pažymėjo, kad muito mokesčio suma yra per didelė, apskaičiuota remiantis Lietuvos Respublikos teisės normomis, nors turėjo būti vadovaujamasi Bendrijos teisės nuostatomis. Tokiu atveju, muito mokesčio dydis būtų daugiau nei trisdešimt kartų mažesnis. Turint išsamią informaciją, reikalingą prekių muitinės vertės nustatymui ir galint ją palyginti su sėkmingai užbaigtos tranzito procedūros analogiškų prekių vertės duomenimis, būtina teisingai perskaičiuoti ir atitinkamai sumažinti ginčijamą muito mokesčio dydį, atitinkamai perskaičiuojant ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) dydį, PVM delspinigių dydį, baudos dydį. Pareiškėjo finansinė padėtis neleidžia sumokėti muito mokesčio, kurio dydis labai ženkliai viršija bendrovės finansines galimybes. Pareiškėjas nesutiko su teiginiu, jog jis nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, paaiškindamas, kad išvykimo įstaigai pateikus duomenis apie tranzito procedūros užbaigimą iš NCTS ir patikinus, kad procedūra užbaigta tinkamai, jis manė, kad Klaipėdos TM 2011 m. birželio 22 d. raštas jam išsiųstas per klaidą. Pažymėjo, kad pareiškėjas verslu užsiima jau 20 metų ir jo atžvilgiu nėra vykdoma išieškojimų, susijusių su muitinės prievolių vykdymu. Teismo posėdžio metu nurodė, kad nors ginčo prekės EB muitinės informacinėje sistemoje oficialiai nurodytos kaip eksportuotos, o tranzito procedūra uždaryta, tačiau pareiškėjui skaičiuojamos milžiniškos prievolės sumos. Skaičiuojant skolos dydį prekėms buvo pritaikytos žinomų firmų, kaip „Adidas“ ir „Nike“, sportinės avalynės kainos, kurios neatitinka faktinės pervežtos avalynės vertės. Pervežtos avalynės vieneto kaina siekia nuo 0,5 iki 1 dolerio, o muitinė skaičiuoja kelių šimtų litų vertę.

Pareiškėjas laikėsi nuomonės, kad muitinė nepagrįstai nustatė, jog išorinio tranzito procedūra užbaigta apgaulės būdu ir nuo 2010 m. liepos 16 d. atsirado mokestinė prievolė Lietuvos muitinei, už kurios įvykdymą atsako pareiškėjas. Pripažįstant skolą muitinei, turi būti nustatoma teritorija, kurioje galėjo būti atlikti veiksmai, dėl kurių atsirado skola muitinei, o to nebuvo padaryta. Muitinės tyrimo metu nustatyta, kad į paskirties įstaigą prekės nebuvo atgabentos ir nebuvo iš ten išgabentos, o lydinčiajame dokumente Nr. 10PL401010119DF742 (2010 m. liepos 7 d.) nurodytos transporto priemonės nebuvo kirtusios Lietuvos Respublikos sienos, t. y. nebuvo atvykusios į Lietuvos teritoriją ir nebuvo iš jos išvykusios. Tokiu būdu pažeidimas, sąlygojantis muitinės skolos atsiradimą, buvo atliktas ne Lietuvoje, apmokestinimo muitais prievolė apskritai negalėjo kilti Lietuvos valstybės atžvilgiu, nes mokesčių objekto nebuvo šios valstybės teritorijoje. Kompetencija išieškoti skolą muitinei priklauso tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas pažeidimas – prekės paėmimas iš muitinės priežiūros. Jeigu pažeidimo arba nusižengimo vietos nustatyti negalima, tai išieškoti muitų skolą turi valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga. Nenustačius pirmojo pažeidimo Lietuvoje fakto konstatuotina, kad nusižengimas buvo įvykdytas ne Lietuvoje; prekės buvo paimtos prieš pasiekiant paskirties įstaigą (saugojimo vietą). Prekėms neatvykus į paskirties įstaigą Lietuvoje darytina išvada, kad tranzito dokumentas buvo atskirtas nuo prekių anksčiau, nei šis dokumentas buvo pristatytas į paskirties įstaigą Lietuvos teritorijoje. Todėl pirmojo pažeidimo vieta laikytina ne Lietuva ir skolos išieškojimo kompetencija turėjo būti palikta išvykimo įstaigos valstybei, t. y. Lenkijai.

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas darė išvadą, kad Bendrijos procedūros vykdytojas nėra vienintelis asmuo, kuris turi atsakyti už skolą muitinei. Pareiškėjas prekių fiziškai nekontroliavo, todėl muitinė negalėjo jo pripažinti skolininku už importo skolos muitinei atsiradimą apgaulės būdu, t. y. nepristačius prekių į paskirties įstaigą, baigus Bendrijos/bendrąją tranzito procedūrą. Muitinės Klaipėdos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos, piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, susijusių su prekių, nurodytų tranzito lydinčiajame dokumente Nr. 10PL401010119DF742 (2010 m. liepos 7 d.) gabenimu, apgaulės būdu užbaigus Bendrijos/bendrąją tranzito procedūrą. Šios aplinkybės muitinė nevertino, tačiau tai aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas turi būti atleistas nuo atsakomybės už skolą muitinei.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. I, b. l. 32-36) nurodė, kad būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje T1 tranzito dokumentas buvo pateiktas be prekių, su kuriomis jis susijęs, o tai reiškia, kad pažeidimas įvykdytas būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes tik čia buvo konstatuota, kad prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai. Atsakovas rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 92 ir 96 straipsniais ir pažymėjo, kad procedūros vykdytojas visais atvejais yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo, taip pat turi nepažeisti su Bendrijos tranzito procedūra susijusių teisės aktų nuostatų, o tokias nuostatas pažeidus, atsakomybė kyla būtent jam.

Tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Būtent pareiškėjas nesilaikė nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, todėl jis yra atsakingas už skolą muitinei. Nagrinėjamu atveju yra visiškai nesvarbu, kas konkrečiai įvykdė apgaulingus veiksmus. Pareiškėjas turėjo deramai įvertinti riziką, ar tapdamas procedūros vykdytoju galės įvykdyti įsipareigojimus muitinei, susijusius su Bendrijos tranzito procedūra ir nustatyta tvarka pateikti prekes ir atitinkamus dokumentus paskirties muitinės įstaigai.

Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, nepriklausomai nuo to, baigtas ar ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Nagrinėjamai situacijai negalėjo būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio nuostatos, skaičiuojant prekių vertę, nes prekės buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją laikinai, t. y. turint tikslą jas išgabenti galutiniam gavėjui Rusijoje. Atsakovo nuomone, buvo tinkamai įvertintas tiek padaryto pažeidimo pobūdis, tiek pareiškėjo nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi faktas, tiek pareiškėjo neprisipažinimo dėl padaryto pažeidimo faktas, todėl paskirta 50 proc. dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms.

Teismo posėdžio metu pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo žinoti, kad procedūra nėra užbaigta, kadangi jis prekių nepristatė į paskirties įstaigą. Pasirinkdamas netinkamą transporto kompaniją, procedūros vykdytojas veikia savo rizika. Neaišku kokio pobūdžio avalynė buvo gabenama ginčijamu tranzitu, kadangi prekės nebuvo pateiktos. Jei pareiškėjas tas prekes būtų pristatęs į paskirties įstaigą, jas būtų galima fiziškai įvertinti, šiuo atveju neaišku ką vertinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (t. I, b. l. 120) nurodė, kad pritaria atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog Klaipėdos teritorinė muitinė atliko tyrimą dėl nebaigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, įformintos Naujosios kompiuterizuotos tranzito sistemos (toliau – ir NCTS) priemonėmis (tranzito lydintysis dokumentas Nr. 10PL401010119DF742, 2010 m. liepos 7 d.) ir nustatė, kad PRZEMYŠL OC poste 2010 m. liepos 7 d. sportinė avalynė naudojantis NCTS priemonėmis buvo deklaruota Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai. Procedūros vykdytojas – AGENCJA CELNA DTA, adresas – Smolec Liova 1, Kąty Wroclavkie, Lenkijos Respublika.

Prekės paskirties įstaigai – Malkų įlankos jūrų uosto postui turėjo būti pateiktos iki 2010 m. liepos 16 d. 2010 m. liepos 16 d. NCTS priemonėmis gautas elektroninis pranešimas IEO18 apie procedūros užbaigimą Pilies jūrų uosto poste (pakeitus paskirties įstaigą). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Bendrijos tranzito procedūra Pilies jūrų uoste baigta neteisėtai, nes paaiškėjo, kad į Pilies jūrų uosto postą prekės, nurodytos tranzito lydinčiajame dokumente Nr. 10PL401010119DF742 (2010 m. liepos 7 d.), nebuvo pateiktos; procedūra baigta neteisėtai, pateikus tik tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 10PL401010119DF742 ir nepateikus prekių.

Tikrinimo metu nustatyta, kad nėra duomenų nei apie prekių atvykimą, nei apie išvykimą iš Pilies jūrų uosto posto arba Laivų krovos akcinės bendrovės „Klaipėdos Smeltė“ teritorijos. Muitinės kriminalinė tarnyba informavo, kad nėra duomenų apie prekių, nurodytų tranzito lydinčiajame dokumente Nr. 10PL303080119E2E15, buvimo vietą. Apie tai, kad procedūra užbaigta apgaulės būdu, muitinė 2011 m. birželio 22 d. raštu informavo muitinio tranzito procedūros vykdytoją, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Klaipėdos TM 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. (LM18)-RŽ209-291 įregistravo pareiškėjui mokestinę prievolę muitinei (925 230 Lt muito, 1 343 993 Lt PVM, 165 983 Lt PVM delspinigių bei 1 134 612 Lt baudos) dėl apgaulės būdu užbaigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 10PL401010119DF742 (2010 m. liepos 7 d.).

Prekių muitinė vertė nustatyta vadovaujantis bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, remiantis Lietuvos Respublikos sukauptais duomenimis prekei – sportinei avalynei, su padais iš gumos, muitinė vertė – 165,30 Lt už porą (PREMI DB MVR 1005). Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas pateikė 2011 m. rugsėjo 5 d. skundą Muitinės departamentui (t. I, b. l. 62-70), kuris 2011 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-353 patvirtino Klaipėdos TM 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (LM18)-RŽ209-291 (t. I, b. l. 24-27, 37-40, 43-43).

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje padaromi jos atsiradimą lemiantys veiksmai, o jeigu tos vietos nustatyti negalima, toje vietoje, kurioje muitinė prekes pripažino esant tokioje padėtyje, kuriai susidarius atsiranda skola muitinei; jeigu prekėms įforminta muitinės procedūra nėra baigta ir jeigu tos vietos negalima nustatyti per nustatytą laikotarpį taikant Komiteto procedūrą, toje vietoje, kurioje šioms prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba šios prekės buvo įvežtos į Bendriją taikant atitinkamą procedūrą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2008 m. balandžio 3 d. sprendime byloje Nr. C-230/06 išaiškino, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros reiškia, kad įvykdytos tokios objektyvaus pobūdžio sąlygos, kaip prekės fizinis nebuvimas patvirtintoje saugojimo vietoje tuo momentu, kai muitinės valdžios institucija ketina atlikti šios prekės tyrimą, arba laikinas T1 tranzito dokumento atskyrimas nuo prekių, su kuriomis jis susijęs. Nustatant muitus išieškosiančios valstybės kompetenciją, reikia nustatyti, ar tuo metu, kai buvo konstatuota, jog prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai, buvo galima nustatyti pažeidimo ar nusižengimo vietą, nes tokiu atveju, jeigu galima nustatyti pažeidimo vietą, kompetencija išieškoti skolą muitinei priklauso tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas pirmasis kaip paėmimas iš muitinės priežiūros kvalifikuotinas pažeidimas ar nusižengimas. Nagrinėjamoje byloje, būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje T1 tranzito dokumentas buvo pateiktas be prekių, su kuriomis jis susijęs. Tokiu būdu teismas pripažino, jog tik Lietuvoje konstatuota, kad prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai ir padaryta pagrįsta išvada, kad pažeidimas įvykdytas būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. veiksmai, lemiantys skolos atsiradimą, padaryti Lietuvoje. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos muitinė buvo kompetentinga įregistruoti skolą muitinei.

Teismui pateiktas Ribotos atsakomybės bendrovės „Stakos“ (Murmanskas) raštas, kuriame nurodoma, jog ši įmonė atsisakė ginčo krovinio, kad krovinys buvo išsiųstas kitam subjektui Ukrainoje. Nežiūrint į tai, kad įmonė nebeturėjo krovinio pareiškėjo kreipimosi metu, ji išsiuntė pareiškėjui avalynės pavyzdžius. Raštas prieštaringas, šių prieštaravimų pareiškėjas nesugebėjo pašalinti. Todėl rašto informacija teismo vertinta kritiškai, kaip nepagrįsta faktiniais duomenimis. (II t., b. l. 118-119).

Teismui pateikta medžiaga liudija, kad prekės buvo skirtos galutiniam gavėjui Rusijoje (Murmanskas Domostroiltelnaja g. 18) (I t., b. l. 79), t. y. ne eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Todėl atsakovai pagrįstai atsisakė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnį. Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti, su sąlyga, kad deklaranto prašymu c ir d punktai turi būti taikomi atvirkštine tvarka; punkto, kuris yra paskesnis pagal šioje straipsnio dalyje nustatytą eilės tvarką, nuostatos gali būti taikomos tik tuomet, kai, vadovaujantis tam tikru punktu, muitinės vertės nustatyti neįmanoma.

Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, muitine verte, nustatyta vadovaujantis šiuo straipsniu, laikoma: (a) tapačių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama, sandorio vertė; (b) panašių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė yra nustatinėjama, sandorio vertė; (c) vertė, nustatyta pagal prekių vieneto kainą, už kurią Bendrijoje su pardavėjais nesusijusiems asmenims parduotas didžiausias bendras importuotų prekių ar tapačių arba panašių importuotų prekių kiekis; (d) apskaičiuotoji vertė, gauta susumavus: - medžiagų ir gamybos arba kitokio perdirbimo, atlikto gaminant importuotas prekes, išlaidas arba vertę; - pelną ir bendrąsias išlaidas, kurių dydis lygus pelnui ir bendrosioms išlaidoms, kurios paprastai atsispindi šalies eksportuotojos gamintojų vykdomoje prekyboje prekėmis, parduodamomis eksportui į Bendriją, kurios yra tos pačios klasės ar rūšies kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama; - 32 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų elementų išlaidas arba vertę.

Prekės muitinei nebuvo pateiktos, todėl teismas padarė išvadą, jog muitinė neturėjo galimybės įsitikinti prekių tapatumu bei taikyti šio straipsnio nuostatas prekių vertei nustatyti. Muitinės kodekso 31 straipsnis nustato, kad jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 ar 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje. Todėl muitinė pagrįstai rėmėsi Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis.

Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, vykdymą atsako jos vykdytojas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Tokiu būdu kodeksas aiškiai nurodo, kad procedūros vykdytojas visada atsako už procedūros įvykdymą; 2 dalis numato atvejus, kai už procedūros vykdymą atsako vežėjas arba gavėjas, bet net ir tuo atveju neatleidžia procedūros vykdytojo nuo atsakomybės. Tranzito procedūros vykdytojas yra pareiškėjas ir pastarasis privalėjo deramai įvertinti visus faktorius bei riziką, ar galės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus muitinei ir nustatyta tvarka pateikti dokumentus ir prekes paskirties įstaigai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini ir netrukdo spręsti mokestinius klausimus. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus. Ikiteisminio tyrimo vykdymo faktas, siekiant nustatyti galimus neteisėtų veikų vykdytojus, nelaikytinas priežastimi, kuri kokiu nors būdu šalintų ar įtakotų procedūros vykdytojo atsakomybę. Todėl muitinė pagrįstai pareiškėjo akcentuojamas aplinkybes dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo ir galimų nusikaltėlių vertino kaip niekuo nepagrįstą gynybinę poziciją.

Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnyje numatyta, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininku laikomas asmuo paėmęs prekes iš muitinės priežiūros. Vykdytojas laikomas skolininku net ir tuo atveju, jeigu tranzito procedūros užbaigimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo (ETT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. 230/06 b. l. 49).

Pareiškėjas prisiėmė riziką gabenti prekes, tad, kaip vykdytojas, privalo įrodyti, kad tinkamai užbaigė tranzito procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1279/2012). Tik pristačius prekes paskirties įstaigai, ši procedūra gali būti baigta. Nepristačius prekių paskirties įstaigai, muitinė teisingai konstatavo procedūros vykdytojo atsakomybę. Nepristačius prekių į paskirties įstaigą, muitinė neturėjo galimybės nustatyti realią prekių vertę, tad pagrįstai rėmėsi duomenimis iš muitinės departamento PREMI duomenų bazės.

Į Bendrijos muitų teritoriją apgaule buvo įvežtas didelis kiekis plataus vartojimo prekių, pareiškėjas dėl padaryti pažeidimo neprisipažino, vengė bendradarbiauti su muitine, į siunčiamus raštus neatsakė ir nereagavo (II t., b. l. 123). Todėl teismas padarė išvadą, jog paskirta 50 proc. dydžio bauda adekvati padarytam pažeidimui (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas „Agencja Celna D. T. A. Sp. Zo. o.“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde (III t., b. l. 17-22) nurodoma, kad:

1. Teismas netenkino pareiškėjo atstovo prašymo išreikalauti iš atsakovo ir trečiojo asmens, dokumentų originalus, kurie buvo pateikti muitinės pareigūnui įforminant tranzito procedūrą, ir tokiu būdu suvaržė pareiškėjo teisę teikti įrodymus. Nesant byloje T1 tranzito dokumento originalo, kurį teismas pripažino atskirtu nuo prekių, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje T1 tranzito dokumentas buvo pateiktas be prekių, su kuriomis jis susijęs. Pareiškėjas, tranzito procedūros vykdymui išduodamas prekes iš sandėlio, išrašė T1 tranzito dokumentą (originalą), kurį įteikė transporto paslaugas teikiančios įmonės vairuotojui, atliekančiam prekių pervežimą ir, kuris turėjo būti pateikiamas su prekėmis muitinei. Dokumento ir krovinio atitikimas buvo patikrintas Lenkijos muitinės pareigūno ir tik tada krovinys buvo užplombuotas. Tokiu būdu, T1 tranzito dokumento atskyrimas reiškia fizinį originalaus dokumento atskyrimą nuo prekių ir jo pateikimą be prekių muitinei. Todėl teismas, konstatuodamas, kad Klaipėdos teritorinei muitinei buvo pateiktas T1 tranzito dokumentas atsikirtas nuo krovinio, privalėjo išreikalauti šio dokumento originalą jį apžiūrėti, įvertinti ir tik tada spręsti. Byloje yra tik T1 tranzito dokumento nepatvirtinta kopija, kuri niekada pareiškėjo nebuvo išduota pervežėjui ir, kurios buvimas Klaipėdos teritorinėje muitinėje negali būti vertinamas, kaip atskyrimas nuo krovinio, nes tokiu atveju kiekvienas dokumento kopijos padarymas būtų dokumento atskyrimas nuo krovinio. Todėl byloje nesant T1 dokumento originalo ir jo neištyrus nebuvo pagrindo spręsti dėl tranzito procedūros pažeidimo (kad pažeidimas įvykdytas būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje). Nenustačius šių aplinkybių Teismas nepagrįstai pripažino, kad Lietuvos Respublikos muitinė buvo kompetentinga įregistruoti skolą muitinei.

2. Pakraunant ir tikrinant krovinį pareiškėjos muitinės sandėliuose dalyvavo Lenkijos muitinės pareigūnas, kuris užplombavo krovinį ir, kurio kodinis numeris nurodytas dokumentuose. Todėl minėtas Lenkijos muitinės pareigūnas turėtų būti apklaustas, kaip liudytojas, tikrinęs batų kiekį ir juos matęs. Tačiau teismas pareiškėjo atstovo prašymo, dėl minėto pareigūno pagal jo kodą nustatymo ir iškvietimo į teismo posėdį, kur jis būtų apklaustas liudytoju, netenkino ir tuo suvaržė pareiškėjo teisę teikti įrodymus.

3. Teismas, pripažindamas, kad muitinė negalėjo nustatyti prekių vertės, nepasisakė, kokių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad muitinė negalėjo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 ar 30 straipsnių nuostatų. Taip pat teismas nepasisakė, kodėl kritiškai vertino pareiškėjo pateiktus prekių vertę ir kiekį patvirtinančius įrodymus (Kinijos rangovo įmonės „Victoria Treading CO. Limited China“ pareiškimą; sandėlio darbuotojo P. Z. (P. Z.) 2012 m. sausio 9 d. pareiškimą; pareiškėjo padalinio vadovo P. C. (P. Č.) 2012 m. sausio 9 d. pareiškimą; Pšemyslės Muitinės įstaigos atsakymą Nr. 401010-0pc-617-14/2012 dėl garantijos dydžio, kuriame nurodyta prekių vertė; 2012 m. vasario 4 d. Avalynės eksperto išvadą dėl batų kainos). Taip pat teismas nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktos eksperto inž. T. K. (T. K.), esančio Lenkijos odos pramonės rūmų avalynės specialybės nariu, 2012 m. balandžio 12 d. išvados, kurioje teigiama, kad avalynė yra pagaminta iš žemos kokybės medžiagų, tokių, kaip mažo patvarumo tekstilė. Todėl tokių batų vertė atitinka sąskaitoje faktūroje nurodytą vertę. Iš pareiškėjo raštiško paaiškinimo matyti, kad dalis sandėlyje laikytų batų, t. y. 1680 vnt., buvo išsiųsti atskira siunta 2010 m. liepos 8 d. (deklaracija Nr. MNR10PL401010119EDAE8) į Ukrainą. Tranzito procedūra buvo baigta 2010 m. liepos 8 d. muitinės padalinyje Korčovoje (Lenkija) NKTS sistemoje. Todėl Lietuvos muitinė, spręsdama pareiškėjo prekių vertės klausimą, galėjo remtis Bendrijos muitų duomenų bazėje esančia informacija. Be to, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo vertės skaičiavimo metodo taikymo pagrįstumą. Tokiu būdu, teismas, nevertindamas pareiškėjo pateiktų įrodymų, priimdamas sprendimą nepagrįstai rėmėsi nepatvirtintomis atsakovo prielaidomis dėl būtinumo remtis, būtent, Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis.

4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tik pareiškėjas yra atsakingas už tranzito procedūros pažeidimą, neatsižvelgiant į muitinės pareigūnų padarytą nusikaltimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. A438-891/2009) yra pasisakęs, kad tokiais atvejais baudžiamosios bylos tyrimas dėl aplinkybių, kurių nustatymas gali turėti prejudicinę reikšmę ir administracinei bylai, teismai turėtų svarstyti ir bylos sustabdymo klausimą kol bus išnagrinėta kita byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 str. 1 d. 3 p.). Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nesilakė šios administracinių teismų praktikos ir tuo pažeidė procesinės teisės reikalavimus, įpareigojančius teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie Lietuvos muitinės vykdomą patikrinimo procedūrą, nebuvo supažindintas su patikrinimo medžiaga ir neturėjo galimybės pateikti paaiškinimus ir įrodymus. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir teikti paaiškinimus bei įrodymus. Todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas į bendrijos muitų teritoriją apgaule įvežė didelį kiekį plataus vartojimo prekių, dėl padaryto pažeidimo neprisipažino, vengė bendradarbiauti su muitine, į siunčiamus raštus neatsakė ir nereagavo ir, todėl nepagrįstai pripažinta, jog paskirta 50 proc. dydžio bauda adekvati padarytam pažeidimui.

Teismas nepasisakė, kokių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad būtent pareiškėjas į bendrijos muitų teritoriją apgaule įvežė didelį kiekį plataus vartojimo prekių. Taip pat teismas nevertino ir nepasisakė dėl visos eilės byloje nustatytų aplinkybių. Pareiškėjui buvo nusiųstas Klaipėdos teritorinės muitinės nepasirašytas raštas anglų kalba, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į Lenkijos muitinės Pšemyslės postą, kur jam buvo pateiktas kompiuterinės NKTS sistemos išrašas su pranešimu IE018 apie procedūros užbaigimą.

Tokiu būdu, 2011 m. rugsėjo 1 d. raštu Pšemyslio muitinė patvirtino, kad tranzito operacija Nr. MNR 10PL401010119DF742 yra laikoma užbaigta procedūra. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo grąžinta garantija, skirta muitinės įstaigai, kaip tinkamai įvykdytos tranzito procedūros garantas. Būtent tokią informaciją pareiškėjas gavo 2011 m. birželio mėn., o vėliau buvo pateiktas jos raštiškas patvirtinimas. Taigi toks pranešimas visoms muitinės įstaigoms apie užbaigimą reiškia, kad procedūra buvo užbaigta tinkamai ir, kad muitinės įstaigos atsisakys pateikti raštiškus atsakymus apie tranzito procedūros vykdymą.

Todėl pareiškėjas buvo suklaidintas Klaipėdos teritorinės muitinės pranešimo, įregistruoto NKTS sistemoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, jog NKTS sistemoje pranešimas IE018, reiškiantis tranzito procedūros užbaigimą, nepanaikintas bei nepapildytas pastabomis. Šį pranešimą gali įrašyti ir koreguoti tik muitinė, tačiau to nedaro ir toliau klaidina ūkio subjektus. Pranešimų, NKTS sistemoje priskirtų prie Nr. MNR10PL401010119DF742, istorijoje 42 punkte prie pranešimo IE018 (operacija užbaigta) punkte „Pastabos“ 2010 m. liepos 16 d. 05.42.36 val.

įrašyta „PASTABŲ NĖRA“, o tai reiškia, kad muitinės pareigūnas neįrašė jokių abejonių ar pastabų, liečiančių procedūros užbaigimą. Pagal Bendrosios tranzito konvencijos 38 str. 2 d., kompetentinga institucija baigia bendrą tranzito procedūrą jeigu palyginus paskirties muitinės turimą informaciją su informacija, kurią turi išvykimo muitinė, galima teigti, kad tranzito procedūra įvykdyta sėkmingai. Tokiu atveju muitinės pareigūnas NKTS sistemoje įveda pranešimą IE018 apie procedūros užbaigimą. Klaipėdos teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas neginčijo įrašų NKTS sistemoje.

Kadangi ir sprendimo priėmimo dienai NKTS sistemoje nepanaikintas pranešimas IE018, reiškiantis tranzito procedūros užbaigimą, todėl formaliai pagal atsakovo duomenis tranzito procedūra yra užbaigta, o dėl užbaigtos procedūros pareiškėjui negali būti taikomos sankcijos.

6. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ir neapsisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų, patvirtinančių ženkliai mažesnį batų kiekį. Batų įsigijimo, tranzito ir transportavimo dokumentuose nurodyta, kad pagal deklaraciją Nr. 10PL401010119DF742 buvo įsigyti ir atvežti jūriniu transportu iš Kinijos į Hamburgo uostą sportiniai batai su guminiais padais, pažymėti simboliu (ABI 188) Prekės buvo supakuotos į 1450 dėžutes, kurios svėrė 23 975 kg bruto (22 815 kg neto). Atvežta 34 800,00 (vienetų, bet ne porų) batų su guminiais padais, pažymėtų simboliu (ABI 188) kurių vertė 17 400,00 USD (JAV dolerių). Dalis sandėlyje laikytų batų, t. y. 1680 vnt., buvo išsiųsti atskira siunta 2010 m. liepos 8 d. (deklaracija Nr. MNR10PL401010119EDAE8) į Ukrainą. Tuo tarpu muitinės sprendimuose nurodytas batų porų kiekis sudaro 33 120 porų, kuris negali fiziškai tilpti jokiame viename krovininiame automobilyje. Pareiškėjo atstovas pateikė skaičiavimus, įrodančius, kad 33 120 batų porų pervežimui reikalingas automobilis, kurio puspriekabės tūris 263.50 m3, t. y. daugiau nei du kartus didesnis už didžiausio automobilio puspriekabės tūrį. Tokiu būdu, buvo įrodyta, kad į vieną krovininį automobilį buvo pakrauta tik 33 120 vienetų batų, kurie sudaro 16 560 porų (palaidai 1380 bendrose dėžėse). Dėžių ir batų vienetų skaičius atitinka sąskaitose faktūrose nurodytą skaičių, o batų mato vienetu nurodytas vienetas, bet ne pora. Tokiu būdu, teismui buvo pateikti įrodymai, kad Klaipėdos teritorinė muitinė klaidingai įvertino sąskaitoje faktūroje nurodytą gabenamų batų kiekį, todėl klaidingai nustatė muito, PVM ir baudos dydį. Pateiktų skaičiavimų dėl batų kiekio atsakovas neginčijo. Tačiau teismas šių įrodymų netyrė ir dėl jų nepasisakė.

7. Kadangi teismo sprendime nėra motyvuotų išvadų dėl dalies skundo prašymų ir esminių argumentų, todėl yra pagrindas teigti, kad skundas liko iš esmės neišnagrinėtas ir, todėl tai turėtų būti laikoma esminiu ABTĮ pažeidimu dėl kurio, pirmosios instancijos teismo priimto sprendinio negalima laikyti teisėtu. Pirmosios instancijos teismo sprendime, išvardinęs įrodymus, teismas dėl dalies jų visiškai nepasisakė ir liko neaišku, ar jais remiasi, ar juos atmeta.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (III t., b. l. 31-36) nurodoma, kad:

1. Remiantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir BMKĮN), 199 straipsnio 2 dalimi, 340 (b) straipsnio 6 punktu, 344 straipsniu, 344 straipsnio (a) punktu, 358 straipsnio 1 dalimi, 358 straipsnio 2 dalimi, 361 straipsnio 1 ir 3 dalimis matyti, kad pradedant tranzito procedūrą išvykimo įstaigoje, naudojantis kompiuterizuota sistema, išspausdinamas tranzito lydintysis dokumentas, kuris atiduodamas vykdytojui. Šio dokumento autentiškumas patvirtinamas ne rankiniu ar mechaniniu būdu dedant muitinės įstaigos antspaudą ir pasirašant, o naudojant kodą. (Nagrinėjamu atveju byloje esantis tranzito lydintysis dokumentas T1 Nr. 10PL401010119DF742 yra patvirtintas tam tikru kodu. Minėtos T1 deklaracijos D langelyje lenkų kalba yra išspausdintas tikrumo patvirtinimas: „Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 str. 2 d./ Konvencijos III priedo 4 str. 2 d.“. Šis įrašas (kodas) reiškia, kad tranzito lydintysis dokumentas išduotas išvykimo įstaigoje ir yra autentiškas, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad byloje yra tik T1 tranzito dokumento nepatvirtinta kopija, kuri niekada jo nebuvo išduota vežėjui, yra nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti T1 tranzito dokumento originalą, nes dokumento autentiškumas yra patvirtintas kodu.

2. Remiantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 215 straipsnio 1 dalimi bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu byloje Nr. C-230/06, nagrinėjamu atveju, būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje 77 tranzito dokumentas buvo pateiktas be prekių, su kuriomis jis susijęs, o tai reiškia, kad pažeidimas įvykdytas būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes tik čia buvo konstatuota, kad prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos muitinė buvo kompetentinga įregistruoti skolą muitinei.

3. Bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad pagal T1 tranzito deklaraciją Nr. 10PL401010119DF742 gabentos prekės į paskirties įstaigą faktiškai nebuvo pristatytos. Šios aplinkybės nepaneigė ir pareiškėjas. Įvertinus Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio ir 96 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad procedūros vykdytojas visais atvejais yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Be to, muitinės procedūros vykdytojas turi taip pat ir bendro pobūdžio pareigą nepažeisti su Bendrijos tranzito procedūra susijusių teisės aktų nuostatų, o tokias nuostatas pažeidus, atsakomybė kyla būtent jam. Todėl faktas, jog prekės, kurioms buvo įforminta tranzito procedūra nebuvo pateiktos paskirties įstaigai, negali būti laikomas suderinamu su Bendrijos muitų teisės aktų reikalavimais ir jų nepažeidžiančiu (ETT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. 230/06). Taigi iš paminėtų Bendrijos muitinės kodekso bei ETT sprendimo nuostatų matyti, kad tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Todėl pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad ne jam teko prievolė tinkamai laikytis tranzito procedūros ir atsakomybė už importo skolą muitinei yra nepagrįsti. Būtent pareiškėjas nesilaikė nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, todėl jis yra atsakingas už skolą muitinei.

4. Pareiškėjo teiginys, kad jo atžvilgiu nusikaltimą padarė muitinės pareigūnas, kuris falsifikavo tranzito procedūros užbaigimą nes tik jis turi priėjimą prie NCTS sistemos, yra visiškai nelogiškas ir nepagrįstas, nes ne muitinės pareigūnas buvo tranzito procedūros vykdytojas ir ne muitinės pareigūnas turėjo prekes pristatyti į paskirties muitinės įstaigą, todėl, sprendžiant dėl procedūros vykdytojo atsakomybės, pareiškėjo nurodytos aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, nes nagrinėjamu atveju yra visiškai nesvarbu kas konkrečiai įvykdė apgaulingus veiksmus. Pareiškėjas turėjo deramai įvertinti riziką, ar tapdamas procedūros vykdytoju galės įvykdyti įsipareigojimus muitinei, susijusius su Bendrijos tranzito procedūra, ir nustatyta tvarka pateikti prekes ir atitinkamus dokumentus paskirties muitinės įstaigai. Be to, minėtas pareiškėjo teiginys neabejotinai patvirtina, kad tranzito procedūra užbaigta fiktyviai, t. y. prekės fiziškai į paskirties įstaigą nebuvo pristatytos. Tai, kad muitinės pareigūnas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, neįsitikinęs, kad prekės fiziškai pristatytos į paskirties muitinės įstaigą, įformino tranzito procedūros užbaigimą, neeliminuoja pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybės ir nereiškia, kad tranzito procedūra užbaigta be pažeidimų. Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos tik kaip pasirinkta, deklaratyvaus pobūdžio gynybos priemonė. Taigi, nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, nepriklausomai nuo to, baigtas ar ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei.

5. Atsiradus importo skolai muitinei, prekių muitinė vertė, nuo kurios apskaičiuojamas skolos dydis, turi būti nustatoma pagal importuojamų prekių muitinį įvertinimą reglamentuojančius teisės aktus. Šio ginčo atvejui buvo taikyti: 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą įgyvendinimo nuostatas bei jų pagrindu priimtas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 1B-431, kuriuo patvirtintos Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Bendrijos muitinės kodekso taikymo požiūriu nagrinėjamai situacijai negalėjo būti taikomos šio kodekso 29 straipsnio nuostatos, nes, bylos medžiaga patvirtina, kad prekės (pagal pareiškėjo muitinei pateiktus dokumentus: T1 deklaracija Nr. 10PL401010119DF742, krovinio važtaraštis CMR, sąskaita) buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją laikinai, t. y. turint tikslą jas išgabenti galutiniam gavėjui Rusijoje. Todėl vien šiuo pagrindu Klaipėdos teritorinė muitinė negalėjo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio nuostatų, nes tranzitu gabentos prekės nebuvo parduotos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyti muitinės vertės, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio nuostatomis, nebuvo galimybės, nes tranzitu gabentos prekės fiziškai nebuvo pateiktos Klaipėdos teritorinei muitinei, todėl tolimesnis muitinės vertės nustatymas pagrįstai ir teisingai buvo atliktas vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, t. y. duomenimis apie importuotų prekių muitinę vertę, kuriuos galima gauti Europos Bendrijoje (Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis).

6. Pareiškėjas tiek skunde Muitinės departamentui, tiek skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad gavęs 2011 m. birželio 22 d. Klaipėdos teritorinės muitinės raštą, kreipėsi į Lenkijos muitinės įstaigą kuri informavo, kad prekių tranzito procedūra yra užbaigta ir jam nieko nereikia daryti. Dėl šios priežasties pareiškėjas tinkamai nesureagavo, manydamas, kad Klaipėdos teritorinės muitinės pranešimas jam išsiųstas per klaidą. Todėl apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti paaiškinimus ir įrodymus yra nepagrįsti. Pareiškėjas viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, tiek teisme turėjo galimybę (ir ja naudojosi) teikti paaiškinimus ir įrodymus, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo pažeista teisė žinoti kuo jis yra kaltinamas, nepagrįsta. Sprendžiant dėl pareiškėjui paskirtos 50 proc. dydžio baudos pagrįstumo, šiuo atveju buvo tinkamai įvertintas tiek padaryto pažeidimo pobūdis (į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas didelis kiekis plataus vartojimo prekių, kurios apgaulės būdu buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros), tiek pareiškėjo nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi faktas, tiek pareiškėjo neprisipažinimo dėl padaryto pažeidimo faktas, todėl paskirta 50 proc. dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime (III t., b. l. 30) nurodo, kad pritaria atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl tranzito procedūros užbaigimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo prievolės, susijusios su tranzito procedūra, laikytos neįvykdytomis ir mokesčiai dėl šios prievolės neįvykdymo yra apskaičiuoti teisingai.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia fakto nustatymo bei teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad patikrinus iš Pilies jūrų uosto išvykusias laivų bylas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. liepos 17 d. duomenų apie prekes nurodytas tranzito lydinčiuose dokumentuose (tranzito lydintysis dokumentas Nr. 10PL401010119DF742, 2010 m. liepos 7 d.) nerasta (I t., b. l. 50-51). Taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustatė, kad transporto priemonė, nurodyta minėtame lydinčiame dokumente, neatvyko į Lietuvos Respubliką ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Nerasta duomenų, patvirtinančių tranzito užbaigimą (I t., b. l. 50-51). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais įrodymais, kadangi jie nėra nustatyta tvarka paneigti. Nustačius šias faktines aplinkybes, nėra reikšmingas T1 tranzito dokumento originalas, nes yra įrodyta, kad jis Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas be prekių su kuriomis jis yra susijęs. Pirmosios instancijos teismas vertino visumą įrodymų, todėl padarė pagrįstas išvadas, kad netenkintini pareiškėjo prašymai dėl naujų įrodymų išreikalavimo.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka šias nuostatas, todėl pripažintinas tinkamu.

Remiantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, turėjo pateikti paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame nurodomos prekės ir patvirtinama, kad jos pateiktos paskirties įstaigai.

Šiuo metu T1 tranzito deklaracija Nr. 10PL401010119DF742 ir ją lydintys dokumentai nėra paneigti bei deklaracija teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažinta negaliojančia. Todėl atsakovas pagal pateiktą deklaraciją ir gautus duomenis, kad muitinės procedūros vykdytojo įsipareigojimai, numatyti Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnyje, nėra įvykdyti, remdamasis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalimi bei 203 straipsnio 3 dalimi, turėjo pagrindą pareiškėją pripažinti importo skolos muitinei skolininku. Teismas taip pat konstatuoja, kad šiuo atveju įrodžius, jog prekės realiai nebuvo pateiktos muitinės įstaigai, pareiškėjui kyla atsakomybė už skolą muitinei, kadangi ji atsirado neįvykdžius pareiškėjui privalomų procedūrų, o ne dėl muitinės pareigūno galimai padarytų pažeidimų. Kadangi muitinės procedūros pažeidimas buvo padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl Lietuvos muitinės įstaiga savo kompetencijos ribose įregistravo skolą muitinei.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas prekių muitinės vertės nustatymo pagrįstumą, remiasi teismų praktika dėl apeliacinės instancijos teismo vykdomos instancinės teismų kontrolės apimties, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir, vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland ). Kadangi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl prekių muitinės vertės nustatymo bei pritaikytos sankcijos pareiškėjui pagrįstumo, todėl iš naujo minėti pirmosios instancijos teismo argumentai neatkartojami. Šioje dalyje tik pažymėtina, kad muitinės įstaiga pagrįstai prekių muitinę vertę nustatė remiantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, pagal PREMI duomenų bazėje, esančius duomenis, nes nebuvo pateikti dokumentai patvirtinantys muitinę vertę ir prekės realiai nebuvo pateiktos Klaipėdos teritorinei muitinei. Pareiškėjo nesutikimas dėl prekių kiekio bei jų apibūdinimas individualiais požymiais pagrįstas tik pareiškėjo paaiškinimais, kurie nepaneigia tranzito lydinčiojo dokumento duomenų apie gabentos prekės pavadinimą bei kiekį, todėl jie nekeičia atsakovo nustatytų pažeidimo aplinkybių bei prekės muitinės vertės.

Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje nustatytu mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimu, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 dalis), o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Mokesčių administratorius šiuo atveju pagrindė mokestinės prievolės atsiradimą bei jos dydį, o mokesčių mokėtojas neįrodė savo atsikirtimų pagrindo, kad deklaracija ir kiti su ja susiję dokumentai neatitinka tikrovės, nors turėjo galimybę teikti tokius įrodymus mokestinio ginčo eigoje, bei ginčo nagrinėjimo teisme metu.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo „Agencja Celna D. T. A. Sp. Zo. o.“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas