2022-06-08 Nr. AB-15653-3-62-3-00085-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2690-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00085-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21S39991 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 6K-6 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas, atvykęs iš (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi gimtojoje šalyje, mirus tėvams, giminaičiai atėmė iš jo namus ir jis neturėjo kur gyventi. (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. Reguliarus kariškių ir policijos smurtas prieš civilius atspindi giliai įsišaknijusią nebaudžiamumo kultūrą. Valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius. (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas. Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) egzistuojantį politinį nestabilumą, visuotinai paplitusį smurtą, labai tikėtina, kad pareiškėjas, netekęs savo tėvų, patyrė giminaičių smurtą, neteko namo, todėl jam kyla reali individualaus persekiojimo grėsmė.

2.2. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, prašyta sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinta teisė būti išklausytam. Asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, todėl negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

2.3. Departamento argumentai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys yra tik ekonominės yra nepagrįsti. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

2.4. Komisija nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

2.5. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjo teigimu, jo išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė ekonominė situacija (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos ir nuolatinių pajamų trūkumas. Tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

3.2. Pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, yra abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio, į patikslinančius klausimus pareiškėjas pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus buvo neatsakoma, klausimus teko kartoti kelis kartus. Pareiškėjo istorija nėra nei pagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų jį persekioti ir, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimė nelaikyta visiškai pagrįsta, tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo rizikos tikimybę, todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikyta visiškai pagrįsta ir todėl asmeniui nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3.3. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas, kadangi pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

5. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, jog kilmės šalyje jam kilo pavojus dėl to, kad tarp artimųjų kilo nesutarimų, kadangi jis paveldėjo iš tėvo namą, todėl jį pradėjo persekioti ir mušti giminės. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. lapkričio 16 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas apžvelgė 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalį, Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str., 87 str.), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) 89 ir 99 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nedetalus, abstraktus, bendro pobūdžio. Į patikslinančius klausimus pareiškėjas pateikė minimalias, nespecifines detales arba atsakymai į klausimus buvo abstraktūs. Pareiškėjas nepateikė jokių jo prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, t. y. įrodymų, kad jis patyrė fizinį ar psichologinį smurtą, kad jam gresia tokio pobūdžio grėsmė (galimybė su juo susidoroti ar pašalinti jį), todėl jo pasakojimo turinio patikimumą Departamentas pagrįstai vertino atsižvelgdamas į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikydamasis Aprašo 99 punkto nuostatų.

8. Teismas pabrėžė, kad Departamentas surinko aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir nustatė, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija ir atsižvelgęs į paaiškinimus, kurie yra abstraktūs, nedetalūs ir migloti, teismas sutiko su atsakovo pozicija ir pareiškėjo pasakojimą apie sunkų gyvenimą kilmės šalyje ir baimes dėl giminaičių keršto vertino kritiškai ir nelaikė savaime patikimu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo nurodytų faktų tikrumą.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdyje pareiškėjo paprašius nurodyti konkrečiai jam gresiančias grėsmes, jis to negalėjo padaryti, teigė, kad tiesiog gali būti su juo susidorota. Pareiškėjas nurodė, kad, nors jį giminaičiai persekiojo, mušė, tačiau nei į valstybines institucijas, nei į medicinos įstaigas dėl to nesikreipė. Teismas akcentavo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo kilmės valstybė negali ar nenori užtikrinti ilgalaikės apsaugos.

10. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

11. Teismas padarė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

12. Vadovaudamasis Aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų reikalingas. Tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas tik nurodė, kad turėjo būti užtikrinta asmens teisė būti išklausytam skundą nagrinėjant ikiteisminėje stadijoje, tačiau nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją jis galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jo skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Be to, teisme posėdis vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), todėl teismas vertino, kad pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui ir jo teisė būti išklausytam buvo užtikrinta, o jis ja pasinaudojo.

13. Teismas konstatavo, kad yra 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė ir ši Departamento sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pageidauja savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Taigi Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki Departamento sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

14. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 16. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi nori ir turi būti tiesiogiai išklausytas.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

17.2. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

17.3. Atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini) po įvykusio perversmo. Atsakovas nesurinko aktualios informacijos apie perversmą (duomenys neskelbtini), nors, kaip kompetentinga institucija, yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę bei duomenis, kurie susiję su prieglobsčio prašytojo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais. Šiuo atveju atsakovas net neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Sprendime pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra pakankamai seni, t. y. vos siekiantys (duomenys neskelbtini) metus, kai vyko karinis perversmas.

17.4. Iš atsakovo pateiktų duomenų galima suprasti, kad po perversmo valdžia (duomenys neskelbtini) priklauso (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) toliau tęsiasi karinis konfliktas, keliantis grėsmę civiliams ir, kad pareiškėjas, negali sulaukti teisinės pagalbos ir apginti savo teisių kilmės šalyje. Pagal Sprendime nurodytus paskutinius duomenis, valdžiai priklauso (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad civiliams nėra užtikrinama civilizuota teisių gynyba.

17.5. Pareiškėjas yra nepilnametis, liko be tėvų, todėl akivaizdu, kad yra labai pažeidžiamas ir negali apginti savo teisių kilmės šalyje. Dėl savo amžiaus pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, todėl jam suteiktina papildoma apsauga.

17.6. Atsakovas pažeidė Aprašo nuostatas (7 p., 92.8 p., 97.1 p.).

17.7. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje.

17.8. Departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių.

17.9. Panaikinus Departamento sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, turėtų būti panaikinti ir sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo, teismas vertino kaip neproporcingą ir sumažino draudimo atvykti laikotarpį iki 2 metų, taip pat iki 2 metų sumažino laikotarpį, kuriam pareiškėjo duomenis įvedami į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, nurodo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, pareiškėjas yra nepilnametis, atsakovas nesurinko aktualios ir esamą padėtį atitinkančios kilmės šalies informacijos iš skirtingų šaltinių.

24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

26. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

27. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

29. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

30. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog jam grasina giminės, jie atėmė iš jo pareiškėjo tėvo palikimą. Pareiškėjas teigė, kad prašo prieglobsčio, kad turėtų geresnį gyvenimą, gerą išsilavinimą ir gerą apsaugą, o ypač – žmogaus teises ir pagarbą. Apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė iš esmės tokius pat argumentus.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis, atsakovas pagrįstai vertino pasakojimo patikimumą, o atsižvelgus į tai, kad jis nebuvo detalus ir konkretus, jame buvo tarpusavio prieštaravimų, netikslumų (pvz., pareiškėjas skirtingai nurodė savo tėvo mirties datą), pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu. Įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, teiktus Departamentui, teisėjų kolegija sutinka su padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą grasinimą ir persekiojimo priežastis nėra nei savaime detalus, nuoseklus bei patvirtintas patikimais įrodymais. Pastebėtina, kad, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis yra nepilnametis, tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvada Nr. MK-O 224t2021(01) patvirtina, kad pareiškėjo amžius yra nuo 21 iki 27 metų, t. y. pareiškėjas yra pilnametis. Atsižvelgusi į pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, taip pat apklausos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų, pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra ekonominės (bloga ekonominė padėtis šalyje, giminės atėmė palikimą), pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė šias aplinkybes paneigiančių argumentų bei įrodymų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, taigi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies laikytina neįvykdyta.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jam kilmės šalyje gresia žiaurus elgesys, nužudymai, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, yra deklaratyvūs ir hipotetinio pobūdžio bei neatitinka individualaus pobūdžio kriterijaus, keliamo tarptautinės apsaugos taikymui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų nenustatymo.

35. Kadangi pareiškėjas savo prašymo dėl prieglobsčio negrindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) valdžią turinti (duomenys neskelbtini) persekioja pareiškėją, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas nepagrįstai neatliko tyrimo šiuo aspektu, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovas tyrimą dėl prieglobsčio prašymo atlieka ir kilmės šalies informaciją renka, pareiškėjo nurodytų motyvų aspektu.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįstais laikytini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pareiškėjui Sprendimu nustatytą draudimo atvykti laikotarpį ir laikotarpį, kuriam įvedamas perspėjimas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki 2 metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vilija Mikuckienė

Skirgailė Žalimienė