2016-06-03 Nr. AB-12017-3-64-3-02125-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1621-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02125-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. liepos 12 d. buvo kalinamas perpildytose Šiaulių TI kamerose pažeidžiant Lietuvos Respublikоs Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, nes apie 20 kv. m dydžio kamerose, kurios yra užstatytos baldais, buvo laikoma iki 10 asmenų. Todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti ir visų akivaizdoje naudotis tualetu, tokios gyvenimo sąlygos žemino jo orumą. Kalinimo sąlygos neatitiko ir kitų teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė jo akims, taip pat gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, o pareigūnai tyčia savo veiksmais sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Be to, atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji esant žemai oro temperatūrai verčiami nusirengti. Pareiškėjas kalinimo Šiaulių TI sąlygas prilygino asmens kankinimui.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m yra draudžiamas bausmės griežtinimas. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, nes siekia apriboti pareiškėjo teisių žinojimą arba visiškai jas panaikinti. Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika. Pareiškėjo teigimu, EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 78 Lt kompensaciją už kiekvieną gyvenimo nežmoniškomis sąlygomis parą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. liepos 12 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties taikymo suformuota praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisėtų interesų, nors asmens patirtų kančių poveikis skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, o ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Atsakovas nurodė, kad iki 2010 m. balandžio mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, tačiau nuo 2010 m. gegužės mėnesio vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma buvo sumažinta iki 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo saugomos teisės ir teisėti lūkesčiai, susiję su rūkymu, nebuvo pažeisti, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių. Atsakovas nurodė, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, o Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2010 m. gegužės 7 d. ir periodiškai laikytas iki 2011 m. liepos 12 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 27 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014 suformuotą praktiką pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, praleistas terminas kreiptis į teismą taip pat negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl taikė CK nuostatas dėl senaties termino praleidimo pasekmių ir skundą atmetė.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu, ir prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su ieškinio senaties taikymu ir akcentuoja, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas nurodo, kad pagal CK senaties terminas yra dešimt metų, bei pažymi, jog jis į teismą kreipėsi iš karto po to, kai dėl Šiaulių TI buvusių kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjo teigimu, jis neturi kentėti dėl to, kad kiti nuteistieji gadina įstaigos inventorių, o valstybė (Šiaulių TI) neturi galimybių užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis, būdamas Šiaulių TI, prisikvėpavo asbesto, kurio Šiaulių TI yra labai daug, be to, jam sapnuojasi košmarai apie Šiaulių TI buvusias žiurkes. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas žiauriomis sąlygomis, nes kameros buvo perpildytos, apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjo netenkino naudojimosi dušais sąlygos, patalynė buvo supuvusi, nebuvo rankšluosčių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į skundą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pagal teismų praktiką nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikosi pozicijos, kad vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną, tačiau į teismą jis kreipėsi tik po ketverių metų. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. K. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. liepos 12 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 27 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, šiuo atveju taikytinas CK įtvirtintas dešimties metų senaties terminas, be to, pareiškėjas akcentuoja savo padėtį (laisvės atėmimo bausmės atlikimą) ir teigia, kad jis į teismą kreipėsi iš karto po to, kai dėl Šiaulių TI buvusių kalinimo sąlygų pablogėjo jo savijauta / sveikata.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 43–52) prašė taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo šiuo atveju taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, nesudaro pagrindo taikyti kitokį (ilgesnį) ieškinio senaties terminą, nes šiuo atveju sprendžiant dėl taikytino ieškinio senaties termino trukmės pagal CK yra svarbi tik pareiškėjo pareikšto reikalavimo rūšis (dėl padarytos žalos atlyginimo).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. liepos 12 d. (b. l. 2–5), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. liepos 27 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 6).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento skaičiavo senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad jis į teismą kreipėsi iš karto po to, kai dėl Šiaulių TI buvusių kalinimo sąlygų pablogėjo jo savijauta / sveikata. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną, tačiau į teismą jis kreipėsi tik po ketverių metų.

Vertindama ir analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne būdamas Šiaulių TI, o vėliau, kai pablogėjo jo savijauta / sveikata, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde kalinimo Šiaulių TI sąlygas prilygino asmens kankinimui, o apeliaciniame skunde teigia, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas žiauriomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Akcentuotina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl Šiaulių TI buvusių kalinimo sąlygų pareiškėjo savijauta / sveikata pablogėjo daug vėliau, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis, būdamas Šiaulių TI, prisikvėpavo asbesto, kurio Šiaulių TI yra labai daug, be to, jam sapnuojasi košmarai apie Šiaulių TI buvusias žiurkes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui Šiaulių TI galbūt buvusių graužikų ir asbesto sukeltų pasekmių nebuvo nurodęs kaip žalos atsiradimo pagrindo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl, jo nuomone, blogų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata ir todėl ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama su sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie pakenkimą jo sveikatai momentu. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. liepos 12 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su šia pozicija sutinka. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad delsimą kreiptis į teismą pareiškėjas sieja su aplinkybe, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tačiau ši pareiškėjo įvardyta aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas iki 2011 metų, o skundą teismui 2015 metais išsiuntė būdamas Marijampolės pataisos namuose, t. y. laisvės atėmimo bausmės atlikimas 2015 metais nebuvo kliūtis pareiškėjui kreiptis į teismą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kaip konkrečiai pareiškėjo laisvės apribojimas sutrukdė jam iki trejų metų ieškinio senaties termino pabaigos kreiptis į teismą.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų padaryta žala pareiškėjo sveikatai, kuri būtų pasireiškusi vėliau, kas konkrečiu atveju inter alia galėtų sudaryti pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016). Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį ir konstatavo, jog pasibaigus ieškinio senaties terminui pareiškėjas prarado teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė