A-502-223-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-223/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00112-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Valdemarui Stančikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Europos žmogaus teisių fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą atsakovui Valstybinei kalbos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Europos žmogaus teisių fondas“ (toliau – ir Fondas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 10V-516 „Dėl įmonių pavadinimų“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 14 d. skundą, taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 49 patvirtintų Viešosios garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau – ir Laikinosios taisyklės) 5 ir 6 punktai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas, Įstatymas) 2, 5 ir 17 straipsnio nuostatas.

Skunde (b. l. 1-5) paaiškino, kad Inspekcijos nurodomos Rašybos ir skyrybos nuostatos, patvirtintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 60 (toliau – ir Nuostatos), nustato lietuvių kalbos rašybos bei skyrybos taisykles, tuo tarpu Nuostatų 9 punktas (Inspekcija nurodo 11 punktą, bet aktualioje Nuostatų redakcijoje 11 punkto nėra) reglamentuoja nelietuviškų pavadinimų rašymo tvarką, t. y. nustato, kaip užsienio valstybėse kitomis kalbomis sudaryti simboliniai pavadinimai rašomi Lietuvoje lietuvių kalba.

Pareiškėjas iš esmės nekelia klausimo dėl užsienyje registruotų juridinių asmenų pavadinimų naudojimo Lietuvoje. Skundas pareikštas dėl Lietuvos Respublikoje sudaromų juridinių asmenų pavadinimų, todėl Nuostatų 9 punktas šiuo atveju netaikytinas. Kita vertus, pagal Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. N-2 (91) (toliau – ir Taisyklės) 5.2 punktą, simboliniai pavadinimai rašomi lietuviškomis raidėmis.

Akivaizdu, jog remiantis Nuostatomis, net ir kitomis kalbomis sudaryti simboliniai pavadinimai Lietuvos Respublikoje privalo būti rašomi lietuviškomis raidėmis. Inspekcija, atsisakydama tenkinti pareiškėjo skundą, nurodė, jog skunde minimi pavadinimai „Maxima“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“ įregistruoti Valstybiniame patentų biure ir yra tapę prekių ženklais, tuo tarpu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme (toliau – ir Prekių ženklų įstatymas) prekių ženklams nekeliami jokie kalbiniai reikalavimai.

Tačiau minėti įmonių pavadinimai buvo nurodyti tik kaip pavyzdžiai, be to, skunde buvo nurodytas ir juridinio asmens pavadinimas „Alpiq Energija Lietuva“ uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB), kuris nėra prekės ženklas ir dėl jo Inspekcija Sprendime nepasisakė. Juridinių asmenų registre yra įregistruota daug kitų juridinių asmenų pavadinimų, kurie nėra įregistruoti kaip prekių ženklai, pavyzdžiui: UAB „West link“, Ekstremalaus sporto klubas „West wave“, UAB „Ost-West-Market“, UAB „Ost express“ UAB „Floor-X“, UAB „Ž.

W. K. transportas“, UAB „1. Q consult“, UAB „Q vara“. Šių aplinkybių Inspekcija nevertino, dėl jų nepasisakė, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad prekės ženklas nėra tapati juridinio asmens pavadinimui sąvoka. Pagal Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, prekių ženklas tai – bet koks žymuo, kurio paskirtis atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų, ir kurį galima pavaizduoti grafiškai; prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti.

Taigi prekių ženklas ir juridinio asmens pavadinimas atskirais atvejais gali sutapti ar būti panašūs, tačiau tai nereiškia, kad prekės ženklas be išlygų gali būti naudojamas kaip juridinio asmens pavadinimas, nes juridinio asmens pavadinimui keliami specialūs reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimas, kad pavadinimas būtų užrašytas lietuviškais rašmenimis. Vadovaujantis Nuostatų 9 punktu lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų nelietuviški periodinių leidinių, organizacijų, sporto, meno ir kitokių kolektyvų, firmų, firminių gaminių ir kiti oficialiai vartojami simboliniai pavadinimai (dažnai su numeriais ar kitomis specialiomis nuorodomis) rašomi transkribuoti ar transliteruoti nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atitinkami pavadinimai; pagal Taisyklių 5.2 punktą galimi iš sutrumpinimų ar kitaip dirbtinai sudaryti ir lietuviškomis raidėmis rašomi simboliniai pavadinimai, kurių pabaiga atitinka lietuvišką galūnę.

Taigi Laikinųjų taisyklių 5 ir 6 punktais negalima remtis kaip negaliojančiais ir prieštaraujančiais aukštesnės juridinės galios norminiam aktui – Įstatymui. Inspekcijos minima Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 2.40 straipsnio 3 dalis nereglamentuoja juridinio asmens pavadinimo rašybos tvarkos, o tik nustato juridinio asmens pavadinimo panašumo į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos galimybę. Iš to seka, jog pavadinimas, nors ir panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, turi būti rašomas lietuviškais rašmenimis.

Taip pat pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. gegužės 10 d. ir 1999 m. spalio 21 d. nutarimais. Jo manymu, iš Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo akivaizdu, jog juridinių asmenų pavadinimų sudarymui ir rašymui turėtų būti taikomos asmens vardų ir pavardžių rašymui piliečio pase analogiškos taisyklės, t. y. minėti pavadinimai turi būti rašomi valstybine kalba, lietuviškais rašmenimis, priešingu atveju būtų paneigtas Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis valstybinės kalbos principas.

Atsakovas Valstybinė kalbos inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundo nenagrinėti.

Atsiliepime (b. l. 21) paaiškino, kad skundžiamos teisės normos apsauga numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) septintajame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų apsaugos srityje“, todėl, esant galimam galiojančių teisės normų pažeidimui, žala dėl šio pažeidimo padarymo kyla valstybinei kalbai, o ne konkrečiam asmeniui. Skundžiamame administraciniame akte Inspekcija atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, todėl iš esmės jis laikytinas atsisakymu pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Ginčai dėl atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nagrinėjami ATPK nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti skundą, ratą (ATPK 291 straipsnis).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu Fondo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 75-82).

Teismas nurodė, kad šioje byloje yra kilęs administracinis ginčas dėl juridinių asmenų pavadinimų, nes pareiškėjas 2011 m. lapkričio 14 d. skunde „Dėl įmonių pavadinimų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų ir Konstitucinio Teismo nutarimų“ prašė Inspekciją ne tik nubausti valstybinių ir nevalstybinių institucijų vadovus, kurių darbuotojai vartoja juridinių asmenų pavadinimus, prieštaraujančius Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, bet ir įpareigoti atitinkamas įmones laikytis teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundas nagrinėtinas iš esmės. Teismas pažymėjo, kad VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ prašymas atsakovui, be kita ko, sietinas su viešojo intereso – valstybinės kalbos – gynimu, nes valstybinės kalbos naudojimas viešajame Lietuvos gyvenime laikytinas viešuoju interesu ir dėl to gintinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-687/2008). Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 25 straipsnį šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija. Pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų, kuriais remiantis jis galėtų ginti valstybinę kalbą, todėl jo skundas dalyje, kurioje reikalaujama ginti viešąjį interesą, yra nepagrįstas. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad jis pats nesupranta nelietuviškų juridinių asmenų pavadinimų, jis gina savo asmeninį teisėtą lūkestį būti informuotam ir šiuo aspektu turi reikalavimo teisę.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog Laikinųjų taisyklių (1997 m. lapkričio 20 d. redakcija) 5 ir 6 punktai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 2, 5 ir 17 straipsnių normoms yra nepagrįsti, pateikti nutylint, kad pagal Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsnį Valstybinė kalbos komisija gali detalizuoti, kaip turi būti sudaromi Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai. Nors Taisyklių nuostatose nėra nuorodų leisti naudoti nelietuviškas raides steigiant firmas Lietuvoje, tačiau šių taisyklių 3 punkte yra nuoroda į kitus teisės aktus, kurie gali leisti net ir steigiant įmones Lietuvoje naudoti nelietuviškus rašmenis. Civilinio kodekso 2.40 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą. Tai akivaizdžiai suponuoja, kad Lietuvoje steigiamų juridinių asmenų pavadinimai gali būti su nelietuviškais rašmenimis (tapatūs užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimui). Todėl pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Laikinųjų taisyklių 5 ir 6 punktai atitinka Valstybinės kalbos įstatymo 2, 5 ir 17 straipsnių nuostatas netenkintas.

Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju turi būti tiriama, ar atsakovas atsakė į pareiškėjo klausimą, iškeltą 2011 m. lapkričio 14 d. skunde tik dėl firmų „Alpiq energija Lietuva“, „Maxima“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“, nes dėl kitų įmonių atsakovas neturėjo pasisakyti (ginti viešojo intereso pareiškėjas negali). Teismas sutiko su Sprendimo argumentacija, kad pareiškėjo skunde minimi simboliniai pavadinimai „Maxima“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“ įregistruoti Valstybiniame patentų biure ir yra tapę prekių ženklais – dėl to ginčo nėra. Taip pat pritarė, jog Prekių ženklų įstatyme prekių ženklams nekeliami jokie kalbiniai reikalavimai; šis įstatymas suderintas su 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmąja Tarybos direktyva 89/104/EEB dėl valstybių narių prekių ženklų įstatymų derinimo ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo. Be to, pavadinimai „Alpiq energija Lietuva“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“ yra susiję su užsienio juridiniais asmenimis, todėl jiems taikytina Civilinio kodekso 2.40 straipsnio 3 dalis.

III. Pareiškėjas VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; iškelti norminę bylą.

Apeliacinis skundas (b. l. 108-113) grindžiamas iš esmės tokiais pačiais motyvais, kuriuos pareiškėjas buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Teismas visiškai nepagrįstai atkreipė dėmesį į Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teisę priimamais nutarimais detalizuoti, kaip turi būti sudaromi Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai, kadangi nors minėtas straipsnis ir suteikia galimybę detalizuoti, kaip turi būti sudaromi įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai, tačiau tokio pobūdžio teisės norma jokiu būdu nereiškia, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali priimti tokio turinio nutarimus, kurie prieštarautų įstatymo imperatyvioms normoms bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktiems atitinkamų normų išaiškinimams. Jeigu įstatymas nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba (2 str.), jeigu Konstitucinio Teismo yra išaiškinta, jog turi būti rašoma tik lietuviškais rašmenimis, tai akivaizdu, jog Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo priimtu nutarimu, kuris pagal teisės aktų hierarchiją laikytinas žemesnės galios teisės aktu, negali pateikti priešingo išaiškinimo, kas konkrečiu atveju ir buvo padaryta. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teisė priimamais nutarimais detalizuoti, kaip turi būti sudaromi Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai, galima tik toje apimtyje, kad atitinkama detalizacija neiškraipytų nustatyto teisinio reguliavimo ir neprieštarautų aukštesnės galios teisės akto turiniui, jo prasmei bei keliamiems tikslams.

2. Teismo argumentai, kad atitinkami juridinių asmenų pavadinimai yra susiję su užsienio juridiniais asmenimis vien dėl to, kad šių juridinių asmenų įregistruoti domenų vardai yra su plėtiniu „.com“, negali būti laikomi pagrįstais, kadangi tokius domenų vardus su plėtiniu „.com“ gali išsipirkti ir išimtinai lietuviško kapitalo įmonės.

3. VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ be savo asmeninių teisių gynimo, būdama visuomeninė organizacija, taip pat turi teisinį pagrindą ginti ir viešąjį interesą. Viešojo intereso gynimas yra vienas iš Fondo įstatuose (2.1, 7.5, 8.2 p.) įtvirtintų tikslų, susijusių su kitų asmenų pažeistomis teisėmis. Taigi Pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsakovas Valstybinė kalbos inspekcija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 124-126) pažymi, kad Fondo pateikti pavyzdžiai su nelietuviškais rašmenimis yra juridinių asmenų simboliniai pavadinimai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ 9 skyriaus „Dėl nelietuviškų simbolinių pavadinimų formų“ 9.1 punkte nurodoma, jog lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų nelietuviški periodinių leidinių, organizacijų, sporto, meno ir kitokių kolektyvų, firmų, firminių gaminių ir kiti oficialiai vartojami simboliniai pavadinimai (dažnai su numeriais ar kitomis specialiomis nuorodomis) rašomi originalo kalba be lietuviškų galūnių. Taip pat be lietuviškų galūnių rašomi transkribuoti ar transliteruoti nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atitinkami pavadinimai, pvz.: laikraščiai ir žurnalai „Karogs“, „Time“, „Novyj mir“; firmos, organizacijos, kolektyvai „Cameron“, „General motors“, „Chrysler Corporation“, „Miami Heat“; firminiai gaminiai „Renault“, „Mercedes Benz“, „Braun“, „Sony“, „Audi 100“. Pareiškėjas iškreipia aptariamą nuostatą, klaidingai ją cituoja ne nuo pradžios, o nuo vidurio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės kalbos inspekcijos rašto, kuriuo atsakyta pareiškėjui į jo kreipimąsi imtis veiksmų dėl administracinių teisės pažeidimų, įpareigoti atitinkamas įmones laikytis teisės aktų reikalavimų, pašalinti jau įvykdytus teisės aktų pažeidimus bei patraukti kaltus asmenis administracinėn atsakomybėn. Paprastai, iki ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo turi būti tikrinamas ir pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas.

Teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikštų reikalavimų ir pagrįstai skundą atmetė.

Visapusiškai įvertinus bylos faktines aplinkybes, konstatuojama, kad ginčijamas atsakovo raštas (sprendimas) neįtakoja pareiškėjo teisių ar įstatymo saugomų interesų, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą siekė abstraktaus Inspekcijos veiklos intensyvinimo, jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo neapibrėžta apimtimi, atsakomybės įvairiems subjektams taikymo. Ginčydamas atsakovo atsakymą į tokį kreipimąsi, pareiškėjas nenurodė, kaip toks raštas veikia jų teises, pareigas ar teisėtus interesus, kaip pasikeistų pareiškėjo statusas ar veikla patenkinus pareikštą skundą, o atsakovui kreipimąsi išnagrinėjus iš naujo, neteikė tam įrodymų. Nenustatyta, kad atsakovo sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, įtakoja jo galimybes tinkamai veikti. Ginti viešąjį interesą pareiškėjui teisė nesuteikta. Tai leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas pagal pareikštus šioje byloje reikalavimus neturi materialinio teisinio intereso, dėl ko reikalavimai negali būti tenkinami, o skundas turėjo būti atmestas.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Europos žmogaus teisių fondas“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė