2017-01-04 Nr. AB-196-3-64-3-02416-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-73-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02416-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.7; 58.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. J. su 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) ištirti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“, įsigaliosiančio nuo 2017 m. sausio 1 d., 1.2 punkto, inter alia 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. T1-182 „Dėl 2016-05-27 sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ pakeistos jo redakcijos bei paties pakeitimo atitiktį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8 ir 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai; 2) nustačius prieštaravimą, panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktą; 3) Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T1-182 „Dėl 2016-05-27 sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ pripažinti priimtu pažeidžiant Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo (pakeitimo) terminą, ir neteisėtu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas G. J. į teismą kreipėsi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalimi. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnį, Lietuvos Respublikos Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas susirenka į pirmąjį posėdį; nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Lietuvos Respublikos Seimo narių įgaliojimų laikas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 63 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai pasibaigia įgaliojimų laikas.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo internetinės duomenų bazės viešai skelbiamus duomenis, nustatė, kad G. J. buvo 2012–2016 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys (įgaliojimai nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos bei Lietuvos Respublikos Seimo internetinės duomenų bazės viešai skelbiamais duomenimis, pareiškėjo G. J. nėra tarp 2016–2020 m. kadencijai išrinktų Lietuvos Respublikos Seimo narių, susirinkusių į 2016 m. lapkričio 14 d. 12 val. 2016–2020 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo pirmąjį posėdį, t. y. nuo šio posėdžio pradžios baigėsi anksčiau išrinktų (2012–2016 m. kadencijos) Lietuvos Respublikos Seimo narių įgaliojimų laikas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos Seimo nario konstitucinis statusas integruoja Lietuvos Respublikos Seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu Lietuvos Respublikos Seimo nario laisvo mandato principu. Lietuvos Respublikos Seimo nario konstitucinis statusas suponuoja tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančias Lietuvos Respublikos Seimo nario – Tautos atstovo – teises ir pareigas privalo įgyvendinti tik pats asmeniškai, jis jokia forma negali perleisti kitam asmeniui, inter alia Lietuvos Respublikos Seimo nariui, savo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, teisių ir konstitucinių pareigų vykdymo. Lietuvos Respublikos Seimo nario mandato individualumas suponuoja ir tai, kad joks asmuo, inter alia Lietuvos Respublikos Seimo narys, negali perimti kito Lietuvos Respublikos Seimo nario, kaip Tautos atstovo, teisių ir pareigų.

Teismas pažymėjo, kad nors iš pareiškimo bei pridėtų dokumentų matyti, jog G. J. norminę administracinę bylą inicijavo dar oficialiai nesibaigus jo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, įgaliojimams, tačiau pareiškimo priėmimo metu pareiškėjas jau nebepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. Lietuvos Respublikos Seimo nario teisė kreiptis į teismą tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatų. Teismas padarė išvadą, kad dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas negalėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad iš esmės paneigtų eksplicitinėmis Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis Lietuvos Respublikos Seimo nariui suteiktas galias, todėl nagrinėjamu atveju byloje negalėtų būti taikomos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 53 bei 54 straipsniuose įtvirtintos normos, reglamentuojančios netinkamos ginčo šalies pakeitimą bei procesinių teisių perėmimą, o atsižvelgiant į bylos specifiką, pareiškėjo subjektiškumo klausimas sprendžiamas pareiškimo priėmimo stadijoje.

III. Pareiškėjas G. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį ir jo pareiškimo priėmimo klausimą perduoti Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, kad savo teisę kreiptis į teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą įgyvendino laiku ir tinkamai, tiek pareiškimo pateikimo, tiek jo gavimo teisme metu turėdamas visus teisės aktuose nustatytus įgaliojimus. Teigia, kad G. J. teisė kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį nėra ir negali būti siejama su tuo, kada bus sprendžiamas jo pareiškimo priėmimo klausimas, nes tokiu atveju pareiškėjo teisė kreiptis į teismą priklausytų ne tik nuo jo valios, bet ir nuo jo nekontroliuojamų subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Remiantis inter alia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, skundas (prašymas, pareiškimas) teismui laikomas paduotu ne tada, kai priimamas sprendimas dėl jo priėmimo, o būtent jo padavimo teismui dieną. Pareiškimo pateikimo teismui diena yra 2016 m. lapkričio 3 d., todėl G. J. laiku ir tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje jam, kaip tuometiniam Lietuvos Respublikos Seimo nariui, suteiktą teisę.

Pažymi, kad pareiškimai ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą pirmiausia yra susiję su viešojo intereso gynimu bei teisėtumo valstybėje užtikrinimu. Skirtingai nuo ginčo teisenos bylų, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, teismas nepriima paduoto tokio pareiškimo ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus. Taigi, paties pareiškėjo valia bei jo statuso pasikeitimas jau po to, kai inicijuotas atitinkamas procesas, šiam procesui esminės įtakos nebeturi. Mano, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 53 ir 54 straipsnio nuostatų taikymas šiuo atveju visiškai neaktualus. Teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartyje pateiktas aiškinimas reikštų, kad visos panašaus pobūdžio administracinės bylos, o taip pat ir konstitucinės justicijos bylos, nebaigtos nagrinėti iki Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos pabaigos, turėtų būti nutraukiamos, ypač jeigu jas iniciavę Lietuvos Respublikos Seimo nariai nėra perrinkti kitai kadencijai. G. J. nuomone, toks aiškinimas yra nelogiškas ir neteisingas bei prasilenkia su teisminio norminių tiesės aktų teisėtumo kontrolės instituto prigimtimi, paskirtimi ir tikslais.

Nurodo, kad G. J. pareiškimo priėmimo klausimas buvo išspręstas paskutinę nustatyto termino dieną ir vienintelę šio laikotarpio dieną, kai pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, įgaliojimai jau buvo nutrūkę. Pareiškimo priėmimo klausimą sprendžiant bet kurią kitą termino dieną, pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartyje pateikti motyvai būtų nepagrįsti, o tai tik dar kartą patvirtina, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartyje pateiktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 112 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio aiškinimas bei taikymas, G. J. teisę inicijuoti atitinkamą teisės norminio akto teisėtumo bylą ir apskritai asmens teisę kreiptis į teismą siejant su atsitiktinėmis, nuo jo niekaip nepriklausančiomis aplinkybėmis, yra ydingas ir neatitinka teisinio reguliavimo tikslų.

Mažeikių rajono savivaldybės tarnyba prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su atskirojo skundo motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą, nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Pažymėtina, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ bei 2016 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. T1-182 „Dėl 2016-05-27 sprendimo Nr. T1-135 „Dėl 2017 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ pakeitimo“ nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl jie laikytini norminiais teisės aktais. G. J., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsniu, pateikė abstraktų prašymą ištirti minėtų norminių administracinių aktų teisėtumą, tačiau teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjas pareiškimo priėmimo metu nebebuvo Lietuvos Respublikos Seimo nariu, šį pareiškimą atsisakė priimti. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo nariai turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą.

Nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 3 d. pateikdamas pareiškimą teismui, G. J. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, taigi, jis pateko į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti tam tikrą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratą, todėl pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnį turėjo teisę pateikti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, laikydamasis šiam prašymui pareikšti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos. Tai, kad teikdamas pareiškimą, G. J. buvo Lietuvos Respublikos Seimo nariu, tačiau šį pareiškimą priimant, jo įgaliojimai jau buvo pasibaigę, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į teismą.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktų pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia išvadą dėl taikytinos tokių aktų teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, jog skiriasi inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti tam tikrus teisės aktus (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, kreipimosi forma, tokių aktų panaikinimo (pripažinimo neteisėtais) teisinės pasekmės ir pan. Norminių administracinių aktų teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles. Spręsdamas, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys Tautos atstovo teises ir pareigas privalo įgyvendinti tik pats asmeniškai ir jų negali perleisti kitam asmeniui, inter alia Lietuvos Respublikos Seimo nariui, savo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, teisių ir konstitucinių pareigų vykdymo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į proceso dėl norminių administracinių aktų tyrimo specifiką, tokių aktų panaikinimo (pripažinimo neteisėtais) teisines pasekmes, teisminio norminių tiesės aktų teisėtumo kontrolės instituto prigimtį, paskirtį bei tikslus. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, jo valia bei statuso pasikeitimas jau po to, kai inicijuotas atitinkamas procesas, šiam procesui esminės įtakos nebeturi, kadangi norminių administracinių aktų ištyrimas teisines pasekmes sukelia ne pareiškimą teismui dėl tokių aktų ištyrimo pateikusiam asmeniui asmeniškai, o individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.

Atsižvelgdama į aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo G. J. pareiškimo priėmimo klausimas turi būti grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. J. pareiškimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė