2016-11-14 Nr. AB-21664-3-61-3-04331-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1282-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04331-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo, sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. 62-415 (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 2S-2334 (toliau – ir Sprendimas); 3) panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2S-4744; 4) pripažinti 2014 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 24-1832 neteisėta ir nepagrįsta; 5) priteisti iš atsakovo du tūkstančius eurų neturtinei žalai atlyginti.

2014 m. spalio 1 d. teismo nutartimi buvo priimta skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. 62-415 ir Kalėjimų departamento sprendimus 2014 m. gegužės 2 d. Nr. 2S-2334 ir 2014 m. rugsėjo 12 d. Nr. 2S-4744 bei priteisti iš atsakovo du tūkstančius eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, jog Nutarimu jam buvo skirta nuobauda – uždarymas į drausmės izoliatorių. Nutarimas priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) nuostatų. 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. rugsėjo 17 d. jis vartojo gydytojo jam paskirtus psichotropinius vaistus. Šiuos vaistus jis gerdavo esant sveikatos pablogėjimui, kai jausdavo (duomenys neskelbtini). Šiuos vaistus pareiškėjas panaudojo ir vykdamas į teismo posėdį Lietuvos apeliaciniame teisme, iš kurio grįžus atgal į Lukiškių TI-K pareigūnas pareikalavo, kad pareiškėjas priduotų šlapimą tyrimams.

2014 m. balandžio 3 d. pareiškėjas vyko į teismo posėdį ir buvo patalpintas laikino sulaikymo kameroje, kurioje jautėsi cigarečių dūmų kvapas. Nors, pareiškėjo teigimu, jis pats laikinojo sulaikymo kameroje nerūkė, tačiau kiek vėliau priėjęs pareigūnas liepė pareiškėjui nerūkyti. Dėl šio įvykio pareiškėjas rašė pasiaiškinimą, kuriame išdėstė savo poziciją, tačiau į šį pareiškėjo paaiškinimą nebuvo atsižvelgta. Dėl minėtų nusižengimų (rūkymo, apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų ir nepaklusimo teisėtiems pareigūnų reikalavimams) Nutarimu jam buvo skirta nuobauda – uždarymas į drausmės izoliatorių 9 dienoms. Nutarime nurodyta, jog nuobauda skiriama už SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nesilaikymą.

Vadovaudamasis SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pareiškėjas teigė, jog jokio nusižengimo nepadarė, nes psichotropiniai vaistai jam buvo paskirti gydytojo, jis jų nevartojo savavališkai. Priimdamas Nutarimą, Lukiškių TI-K direktorius neištyrė visų aplinkybių, neįvertino ligos istorijos bei nenagrinėjo, kokius vaistus pareiškėjui buvo paskyręs gydytojas. Pareiškėjas teigė, jog nėra duomenų, kad jis būtų nepaklusęs teisėtiems pareigūno reikalavimams, todėl skiriant nuobaudą negalėjo būti pritaikyti SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai. Teigė, jog laikinojo sulaikymo kameroje nerūkė ir apskritai neturėjo jokių cigarečių, prieš konvojavimą visada yra atliekama krata, kurios metu atimami draudžiami turėti daiktai. 2014 m. balandžio 10 d. pareiškėjas sužinojo apie jam paskirtą nuobaudą. Jis buvo nuvestas pas gydytoją, kuris konstatavo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) ir nurodė Lukiškių TI-K pareigūnams, kad negalės atlikti bausmės drausmės izoliatoriuje, todėl, pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K direktorius jam skirtą nuobaudą turėjo perkvalifikuoti į švelnesnę (SVĮ 37 str. 3 d.), tačiau to nepadarė. Kalinimo drausmės izoliatoriuje metu jis ne kartą buvo išsakęs nusiskundimus dėl sveikatos pablogėjimo, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta. Dėl minėtų veiksmų su skundu kreipėsi į Departamentą, kurio prašė panaikinti nuobaudą, tačiau Departamentas į jį neatsakė. Pareiškėjas dar kelis kartus kreipėsi į Departamentą, kuris Sprendime nurodė, kad atsakymas į pareiškėjo skundą buvo išsiųstas ir Departamentui nėra žinomos aplinkybės, kodėl pareiškėjas jo negavo. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas yra atsisakęs nuo skundo, nes yra išspręstos problemos, tačiau pareiškėjas teigė, jog iš Sprendimo turinio nėra aišku, į kokį skundą atsakinėjo Departamentas, kokio skundo pareiškėjas atsisakė, be to, Sprendime nėra jokių registracijos numerių. Pareiškėjas teigė, kad jokio savo skundo jis nėra atsisakęs. Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K pareigūnams konfiskavus gydytojo jam paskirtus vaistus, pareiškėjui išsivystė (duomenys neskelbtini) ir kiti (duomenys neskelbtini). Dėl paskirtos nuobaudos jis patyrė dvasinę skriaudą, nes, be kita ko, jis drausmės izoliatoriuje buvo uždarytas per šventes ir manė, kad tokia skriauda gali būti įvertinta 2 000 Eur suma.

Atsakovas Lukiškių TI-K, kuris atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad 2014 m. balandžio 1 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 24-1832 buvo nustatyta, jog 2014 m. kovo 21 d. buvo gauti budinčios pamainos Nr. 2 vyresniojo prižiūrėtojo tarnybinis pranešimas ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo pavaduotojo tarnybinis pranešimas apie tai, jog 2014 m. kovo 21 d. apie 10.30 val. į Lukiškių TI-K iš teismo posėdžio buvo konvojuojamas pareiškėjas, kurio elgesys priėmimo-paskirstymo skyriuje sukėlė įtarimų, todėl jam buvo pasiūlyta atlikti šlapimo testą. Šio testo metu paaiškėjo, kad šlapime yra benzodiazepinų pėdsakų, todėl pareiškėjui buvo surašytas 2014 m. kovo 21 d. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktas Nr. 113-4. Pareiškėjas su tyrimo rezultatais susipažino ir su jais sutiko, o paaiškinime nurodė, jog gydytoja jam paskyrė medikamentų, kuriuos jis periodiškai vartoja, tačiau gydytoja nurodė, jog pareiškėjas jokių psichotropinių medikamentų negavo ir negauna. Pareiškėjo kameroje atlikus kratą, buvo rasta plastikinė dėže su neaiškios kilmės vaistais. Be to, būdamas priėmimo-paskirstymo kameroje, pareiškėjas rūkė ir nevykdė pareigūno nurodymo to nedaryti. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 2 d. 3 ir 9 punktus bei TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovas pažymėjo, jog tik atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo supažindintas su teisės aktais, kurių jis privalo laikytis. Tai patvirtina pareiškėjo 2010 m. gegužės 10 d. pasirašytas įsipareigojimas. Prieš talpinant į drausmės izoliatorių, pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojos, kuri nustatė jam 5 dienų gydymą, po kurio jis vėl buvo apžiūrėtas ir, gydytojai leidus, patalpintas į drausmės izoliatorių. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinė žalą, nenurodė, kuo ta žala pasireiškė, neįrodė priežastinio ryšio, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti patirtą neturtinę žalą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilo iš esmės dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos – uždarymo į drausmės izoliatorių 9 dienoms dėl to, jog jis rūkė laikinojo sulaikymo kameroje, buvo apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų ir nepakluso teisėtiems Lukiškių TI-K pareigūnų reikalavimams nerūkyti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas teigė, jog jokio nusižengimo nepadarė ir prašė priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei panaikinti skundžiamus sprendimus.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog skundžiamu Nutarimu pareiškėjui buvo skirta nuobauda – uždarymas 9 paroms į drausmės izoliatorių už tai, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 21 d. buvo apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, laikinojo sulaikymo kameroje rūkė ir nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams nerūkyti. Pareiškėjui buvo atliktas šlapimo testas ir nustatyta, jog šlapime yra benzodiazepinų pėdsakų, todėl jam buvo surašytas 2014 m. kovo 21 d. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktas Nr. 113-4. Nutarime nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 2 dalies 3 punktą ir TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Pareiškėjas manė, jog jis nepadarė jokių nusižengimų teisės aktams, todėl jam paskirta nuobauda yra per griežta ir pažymėjo, jog dėl jo veiksmų nebuvo atliktas išsamus tyrimas, todėl Nutarimas, Sprendimas ir Išvada turi būti pripažinti nepagrįstais ir panaikinti. Pareiškėjas tvirtino, jog jis buvo apsvaigęs nuo gydytojos jam paskirtų vaistų, o laikinojo sulaikymo kameroje nerūkė.

SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, jog suimtiesiems draudžiama įsigyti, gaminti, platinti, laikyti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, toksines, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, be gydytojo leidimo vartoti medikamentus.

Byloje esantis 2014 m. balandžio 17 d. skundas Departamentui patvirtina, jog pareiškėjas nesutiko su jam paskirta nuobauda ir kreipėsi į Departamentą su prašymu atlikti tarnybinį patikrinimą ir įvertinti įvykio, už kurį skirta nuobauda, aplinkybes (b. l. 22–28), tačiau 2014 m. balandžio 25 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K pateikė pranešimą, jog jo skundas raštu nebūtų nagrinėjamas, nes ginčas yra išspręstas (b. l. 29). Atsižvelgęs į tai, Departamentas 2014 m. gegužės 2 d. pateikė pareiškėjui atsakymą į skundą, kuriame nurodė, jog nutraukė skundo nagrinėjimo procedūrą (b. l. 30). Pareiškėjas teigė, jog iš šio atsakymo turinio nėra aišku, į kokį skundą Departamentas atsako, nėra registracijos numerių, tačiau toks pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, nes iš šio atsakymo turinio matyti, jog atsakoma būtent į skundą dėl tarnybinės nuobaudos, nurodyta skundo pateikimo data.

Iš byloje esančio 2014 m. kovo 21 d. Tarnybinio pranešimo matyti, jog vyresnysis prižiūrėtojas Lukiškių TI-K direktoriui pranešė, jog tarnybos metu pastebėjo, kad 2014 m. kovo 21 d. iš teismo posėdžio konvojuotas pareiškėjas yra galimai apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, todėl buvo atliktas testas, kuris patvirtino, jog pareiškėjo šlapime yra benzodiazepinų. Be to, iš Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 21 d. kratos protokolo matyti, jog pareiškėjo kameroje buvo atlikta krata, kurioje rasta plastikinė dėžė su vaistais prie šio protokolo yra pridėta foto nuotrauka, patvirtinanti faktą apie rastus vaistus (b. l. 32–33). Iš Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 27 d. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo akto Nr. 113-4 matyti, jog pareiškėjas sutiko, kad jam būtų atliktas neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo testas, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas svyruoja, negali tiksliai atlikti posūkių, yra pirštų virpėjimas ir kt. apsvaigimo požymiai ir nustatyta, jog jo šlapime yra benzodiazepinų (b. l. 29). Pareiškėjas sutiko, jog jis yra apsvaigęs, tačiau teigė, jog taip įvyko dėl jo vartojamų gydytojos paskirtų vaistų. Tokį pareiškėjo argumentą paneigia byloje esančios Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. kovo 21 d. pažymos turinys, kad pareiškėjas jokių psichotropinių medikamentų negavo ir negauna (b. l. 56). Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas pažeidė SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punktą, todėl šiuo pagrindu nuobauda pareiškėjui skirta pagrįstai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo pateikti įrodymai nepagrindžia pareiškėjo teiginio dėl jo vartojimo gydytojos paskirtų vaistų (b. l. 69–72). Nors pateiktuose dokumentuose yra duomenų apie tai, kad pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais buvo skiriami atitinkami raminantys vaistai, tačiau vėliausi tokie duomenys yra 2013 m. gruodžio 30 d. Tuo tarpu 2014 m. kovo 21 d. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos turinys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 6 d. jokių psichotropinių medikamentų negavo (b. l. 56).

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog laikinojo sulaikymo kameroje jis nerūkė, vykdė visus pareigūnų reikalavimus, todėl nepažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto.

SVĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (1 p.), vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus (2 p.). TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Iš Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 3 d. Tarnybinio pranešimo dėl pareiškėjo drausmės pažeidimo matyti, jog vyresnysis prižiūrėtojas pastebėjo, kad pareiškėjas laikinojo sulaikymo kameroje rūko, nors apie draudimą rūkyti jis buvo informuotas (b. l. 51). Šį faktą patvirtino ir prižiūrėtojas R. G. (b. l. 52). Iš Lukiškių TI-K 2014 m. balandžio 3 d. protokolo dėl suimtojo (nuteistojo) atsisakymo pasiaiškinti raštu matyti, jog pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti dėl tokių savo veiksmų ir nurodė, kad jis nepripažįsta galiojančios tvarkos (b. l. 53). Pareiškėjo tvirtinimas, kad nerūkė, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas, todėl visame įrodymų kontekste vertinamas kaip pasirinkta gynimosi taktika, siekiant išvengti sau neigiamų pasekmių. Tuo tarpu netikėti prižiūrėtojų tarnybinių pranešimų bei protokolo turiniu nėra pagrindo, nes pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti minėtų įrodymų objektyvumu.

Išanalizavęs byloje esančią medžiagą, teismas darė išvadą, jog Lukiškių TI-K 2014 m. balandžio 1 d. tarnybinio tyrimo išvada dėl suimtojo apsvaigimo nustatymo Nr. 24-1832 yra pagrįsta ir teisėta. Tyrimas atliktas išsamiai ištyrus faktines įvykio aplinkybes ir tai patvirtinančius duomenis.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog į drausmės izoliatorių buvo uždarytas, nors gydytoja to daryti neleido dėl jo sveikatos. Iš byloje esančios Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. balandžio 10 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės nedelsiant negalėjo atlikti nuobaudos ir jam buvo paskirtas 5 dienų gydymas. Iš Lukiškių TI-K 2014 m. balandžio 16 d. dokumento, patvirtinančio, jog pareiškėjui yra įteiktas Nutarimas (yra pareiškėjo parašas, jog jis supažindintas su Nutarimu) matyti, kad į drausmės izoliatorių jis patalpintas 2014 m. balandžio 16 d. ir yra duotas gydytojos sutikimas, nes pareiškėjas sveikatos problemų nebeturi (b. l. 43), todėl pareiškėjo argumentas, jog jis negalėjo atlikti nuobaudos dėl sveikatos problemų objektyviais duomenimis yra nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas darė išvadą, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2014 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 62-415 pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda – uždaryti jį 9 paroms į baudos izoliatorių. Teismo vertinimu, nuobauda adekvati padarytam pažeidimui, nenustatyta, kad ją skiriant būtų pažeista teisės aktais nustatyta nuobaudų skyrimo procedūra ir tvarka. Minėtos rūšies nuobaudos paskyrimas, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį, atitinka SVĮ tikslus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti Nutarimą.

Dėl 2014 m. gegužės 2 d. Nr. 2S-2334 ir 2014 m. rugsėjo 12 d. Nr. 2S-4744 Departamento raštų pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, kad jokio savo skundo, teikto Departamentui, jis nėra atsisakęs, tai paneigia byloje esantis pareiškėjo 2014 m. balandžio 25 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kokių konkrečių skundų jis prašo raštu nenagrinėti, nurodydamas, kad nusiskundimai aptarti, išspręsti žodžiu ir atsakymo raštu nereikalauja. Konkrečiai nurodytas 2014 m. balandžio 17 d. skundas Nr. 2G-1471, kuris Departamente buvo gautas būtent dėl Nutarimo (b. l. 22–29).

Pareiškėjo teigimas, kad jis dar kelis kartus kreipėsi į Departamentą ir negavo iš Departamento atsakymo, objektyviai nepagrįstas. 2014 m. rugsėjo 12 d. Departamento rašte Nr. 2S-4744 pareiškėjui nurodyta, kad į pareiškėjo 2014 m. balandžio 17 d. skundą buvo atsakyta 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu, kuris buvo išsiųstas pareiškėjui. Tai patvirtina gautų dokumentų įteikimo žurnalo turinys, iš kurio matyti, kad Departamento siųsti raštai po nurodytos datos buvo įteikti pareiškėjui.

Taigi teismas darė išvadą, kad Departamento 2014 m. gegužės 2 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. atsakymai pareiškėjui yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimu. Apeliaciniam skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas nurodo, jog 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. rugsėjo 17 d. ir 2013 m. spalio 15 d. jam buvo skirti psichotropiniai medikamentai, kuriuos vartoja esant sveikatos pablogėjimui. Tokius vaistus pareiškėjas vartojo ir vykdamas į 2014 m. kovo 21 d. teismo posėdį. Nurodo, jog visi vaistai, kuriuos turėjo, išduoti gydytojo leidimu.

2. Laikino sulaikymo kameroje cigarečių neturėjo ir nerūkė, nors pareigūnui pasirodė kitaip. Pažymi, jog jam nebuvo pasiūlyta pasiaiškinti.

3. Nurodo, jog dėl sveikatos negalėjo atlikti bausmės drausmės izoliatoriuje, todėl pagal SVĮ 37 straipsnio 3 dalį turėjo būti skirta nuobauda pakeista švelnesne.

4. 2014 m. balandžio 25 d. pas pareiškėją lankėsi Kalėjimų departamento pareigūnai, kurie aiškinosi skunde nurodytas aplinkybes ir, anot pareiškėjo, paprašė parašyti raštą nenagrinėti pareiškėjo pateikto skundo. Kalėjimų departamento sprendime aiškiai nėra nurodyta, kurio skundo tariamai buvo atsisakyta, nėra nurodytos kitos aplinkybės.

5. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų 4, 5 ir 6 reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus ir Kalėjimų departamento sprendimų teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartimi buvo priimta skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. 62-415 ir Kalėjimų departamento sprendimus 2014 m. gegužės 2 d. Nr. 2S-2334 ir 2014 m. rugsėjo 12 d. Nr. 2S-4744 bei priteisti iš atsakovo du tūkstančius eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. 62-415, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – uždarymas į drausmės izoliatorių 9 paroms.

Šį Nutarimą pareiškėjas apskundė remdamasis SVĮ 49 straipsniu, kuriame numatyta, kad tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka, ir BVK 183 straipsniu, kurioje numatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (2 dalis) ir tai, jog Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (3 dalis).

Iš minėtų nuostatų matyti, jog prieš kreipdamasis į teismą dėl sprendimo, kuriuo jam paskirta nuobauda, teisėtumo pareiškėjas turėjo pasinaudoti įstatyme įtvirtinta išankstinio tokių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tačiau iš pareiškėjo skundžiamo Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 2S-2334 matyti, jog juo administracinė procedūra, pareiškėjui atsisakius paduoto skundo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 62-415 panaikinimo, buvo nutraukta, t. y. Kalėjimų departamentas neįvertino Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimo teisėtumo ir dėl jo iš esmės nepasisakė. Atitinkamai laikytina, jog pareiškėjas dėl minėto sprendimo apskundimo nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Konstatavus, jog pareiškėjo skundas dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 62-415 panaikinimo neturėjo būti priimtas ir nagrinėjamas teisme, ir atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas aptarta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka jau nebegali pasinaudoti, administracinė byla dėl šio skundo reikalavimo nutrauktina (ABTĮ 101 str. 8 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota, nagrinėjamu atveju vertintinas Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 2S-2334 teisėtumas tuo aspektu, ar buvo teisėtas pagrindas nutraukti administracinę procedūrą dėl pareiškėjo pateikto skundo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 62-415 teisėtumo. Nors pareiškėjas teigia, jog skundo, pateikto Kalėjimų departamentui, neatsisakė, minėtą teiginį paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Iš pareiškėjo Kalėjimų departamentui pateikto 2014 m. balandžio 25 d. pareiškimo (b. l. 29), matyti, kad pareiškėjas prašo nenagrinėti jo skundų, nurodydamas, jog nusiskundimai aptarti, išspręsti žodžiu ir atsakymo raštu nereikalauja. Konkrečiai įvardijamas 2014 m. balandžio 17 d. ir skundas Nr. 2G-1471 dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 62-415 teisėtumo. Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti byloje esančiais rašytinais įrodymais ir pareiškėjo argumentus, susijusius su Kalėjimų departamento 2014 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 2S-2334 teisėtumu, atmeta atsižvelgdama į tai, jog kitų pagrindų dėl galimo minėto sprendimo neteisėtumo pareiškėjas nenurodė.

Pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, žalą kildindamas iš neteisėtos nuobaudos – uždarymo į drausmės izoliatorių – skyrimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina iš to, jog nuobaudą Lukiškių TI-K direktorius jam skyrė nesilaikydamas Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų. Pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas aplinkybes, su kuriomis jis sieja žalos atlyginimą, įvertino pasisakydamas dėl Nutarimo teisėtumo. Nors šioje nutartyje jau konstatuota, kad teismas be pagrindo vertino Nutarimo teisėtumą, nes pareiškėjas kreipėsi nepasinaudojęs privaloma išankstinio tokių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, akcentuotina, kad žalos atlyginimas nėra išvestinis iš tam tikrų administracinių aktų panaikinimo, todėl net nespręsdamas dėl Nutarimo teisėtumo, teismas turi įvertinti aplinkybes, pareiškėjo nurodytas, kaip žalos atlyginimo pagrindą.

Šiuo atveju pareiškėjas jam paskirtos nuobaudos neteisėtumą sieja su tuo, jog jis vartojo gydytojo jam paskirtus psichotropinius vaistus ir laikinojo sulaikymo kameroje nerūkė.

Dėl pareiškėjo vartotų psichotropinių vaistų pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjo apsvaigimo faktas nustatytas iš Lukiškių TI-K 2014 m. kovo 27 d. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo akto Nr. 113-4 (b. l. 29). Pareiškėjas minėto fakto taip pat neginčijo. Pareiškėjo teiginį, kad taip įvyko dėl jo vartojamų gydytojos paskirtų vaistų, paneigia Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. kovo 21 d. pažyma (b. l. 56), kad pareiškėjas jokių psichotropinių medikamentų negavo ir negauna. Pažymėtina, kad minėta pažyma taip pat patvirtina faktą, jog pareiškėjas rekomenduotos gydytojo psichiatro konsultacijos 2014 m. sausio 28 d. atsisakė. Įvertinus minėtas aplinkybes ir pareiškėjo 2010 m. gegužės 10 d. įsipareigojimą laikytis vidaus tvarkos taisyklių ir teisės aktų reikalavimų (b. l. 41), spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas pažeidė SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl pareiškėjo rūkymo sulaikymo kameroje byloje yra pateiktas Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 3 d. Tarnybinis pranešimas dėl pareiškėjo drausmės pažeidimo, kuriame konstatuota, jog vyresnysis prižiūrėtojas pastebėjo, kad pareiškėjas laikinojo sulaikymo kameroje rūko, nors apie draudimą rūkyti jis buvo informuotas (b. l. 51). Minėtas faktas patvirtintas ir prižiūrėtojo R. G. (b. l. 52). Be to, pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti dėl tokių savo veiksmų ir nurodė, kad jis nepripažįsta galiojančios tvarkos (2014 m. balandžio 3 d. protokolas dėl suimtojo (nuteistojo) atsisakymo pasiaiškinti raštu (b. l. 53)). Minėti byloje surinkti duomenys yra pakankamas pagrindas, paneigiantis pareiškėjo paaiškinimus, jog laikinojo sulaikymo kameroje jis nerūkė, ir patvirtinantis, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš trijų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų 4, 5 ir 6 reikalavimų, atmestinas, nes pareiškėjas minėtuose skundo punktuose suformulavo ne reikalavimus, kildinamus iš materialinės teisės, tačiau procesinio pobūdžio reikalavimus skirti teismo ekspertizę ir apklausti tam tikrus asmenis kaip liudytojus teisme. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, turėjo diskreciją spręsti, ar yra pagrindas atlikti minėtus procesinius veiksmus. Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamos bylos kontekste jie nebuvo būtini, nes teismas bylą galėjo išspręsti remdamasis joje surinktais duomenimis ir įrodymais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes ir be pagrindo vertino Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 62-415 teisėtumą, tačiau iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.). Todėl teismo sprendimas atitinkamai keistinas bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. 62-415 nutraukiant (ABTĮ 101 str. 8 p.). Kita teismo sprendimo dalis, net įvertinus šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, yra iš esmės teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2014 m. balandžio 9 d. nutarimą Nr. 62-415, ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukti.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius