2017-03-29 Nr. AB-7318-3-61-3-04304-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-596-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04304-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 37.3, 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti 335 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas). Pareiškėjas nurodė, 2015 m. liepos 28 d. gavo Vilniaus pataisos namų direktoriaus drausminę nuobaudą ir buvo patalpintas į drausmės grupę. Kadangi drausmės grupėje asmeninės aparatūros turėti negalima, 2015 m. liepos 29 d. raštiškai kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas jo turimą aparatūrą atiduoti šeimos nariams. Teigė, kad jo prašymas liko nesvarstytas, o aparatūra dingo dėl Vilniaus pataisos namų darbuotojų neatsakingumo. Nurodė, kad jis prarado televizorių „Philips“ (60 Eur vertė), televizoriaus priedėlį TV Star 1030 ser. (40 Eur), DVD grotuvą „Philips“ (20 Eur), žaidimų kompiuterį „X-Box“ (210 Eur), atminties raktą su jame buvusiomis šeimos nuotraukomis (5 Eur). Pareiškėjo teigimu, jis patyrė 335 Eur turtinę žalą ir 100 Eur neturtinę žalą dėl prarastų šeimos nuotraukų.

Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 210 punktu nuteistieji, disponuojantys daiktais, kuriais draudžiama naudotis nuteistiesiems, atliekantiems bausmę drausmės grupės laikymo sąlygomis, yra patys atsakingi už minėtų daiktų pridavimą į nuteistųjų sandėlį. Pataisos įstaigoje dirbantys pareigūnai privalo užtikrinti saugumą tik tų asmeninių daiktų, kurie buvo priduoti į nuteistųjų sandėlį. Teigė, jog pareiškėjo minimas prašymas buvo parašytas 2015 m. rugpjūčio 7 d., o ne 2015 m. liepos 29 d. Vilniaus pataisos namų administracija, gavusi pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 7 d. prašymą Nr. 29-491 (1), 2015 m. rugsėjo 1 d. pateikė raštišką atsakymą Nr. 42-793(1), kuriame išdėstė, kad pareiškėjas nuo 14.00 val. (kai įvyko Drausmės komisijos posėdis) iki 16.40 val. (kai nuteistasis, dėl raštiško atsisakymo eiti į jam paskirtą drausmės grupę, buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą) turėjo pakankamai laiko surinkti visus turimus elektros prietaisus ir juos priduoti į sandėlį. Nuteistųjų sandėlis 2015 m. liepos 28 d. dirbo nuo 8.00 val. iki 12.00 val., ir nuo 15.30 val. iki 20.00 val. Pareiškėjas elektros prietaisus gyvenamosiose patalpose paliko savavališkai, o laisvės atėmimo vietos administracija už nuteistųjų daiktus, savavališkai paliktus gyvenamosiose patalpose, nėra atsakinga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 33-36) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 28 d. 14 val. įvyko Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijos posėdis, kuriame nutarta pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą skirti nuobaudą – pareiškėją perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę. 2015 m. liepos 28 d. pareiškėjas 2015 m. liepos 28 d. 16.30 atsisakė eiti į jam paskirtą drausmės grupę. Vilniaus pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtus pareigūno nurodymus (eiti į drausmės grupę) ir vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 5 dalimi, 2015 m. liepos 28 d. nutarimu nutarė pareiškėją uždaryti į baudos (drausmės) izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. liepos 29 d. nutarimu pareiškėjas buvo perkeltas 15 parų į kamerų tipo patalpas už Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 7-204 pažeidimą.

Byloje, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėnesio iki 2015 m. gegužės mėnesio buvo perduotas televizoriaus priedas „Strong“, televizorius „Philips“, TV priedėlis „TV Star“, atmintukai „Transcend“ ir „Sandisk“, DVD grotuvas „Philips“, kompiuterinis žaidimas „XBox“ (b. l. 12).

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2014 m. rugpjūčio 11 d. redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.).

Teismas nustatė, jog į bylą pateikti įrodymai paneigė pareiškėjo teiginius, kad jis 2015 m. liepos 29 d. raštiškai kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas jo turimą aparatūrą atiduoti šeimos nariams. Pareiškėjo ranka rašytas ir pasirašytas prašymas jo aparatūrą grąžinti laisvėje esančiam asmeniui datuotas 2015 m. rugpjūčio 7 d., tą pačią dieną registruotas Vilniaus pataisos namų vidinėje sistemoje. Pareiškėjas šiame prašyme pripažino, kad daiktus buvo palikęs gyvenamojoje zonoje, nes, kaip nurodė, sandėlininkas nedirbo, o jis po komisijos posėdžio iš karto buvo uždarytas į Baudos izoliatorių.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas po Drausmės komisijos posėdžio, turėjo pakankamai laiko elektros prietaisus priduoti į sandėlį. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo netikėti atsakovo teiginiais, kad nuteistųjų sandėlis 2015 m. lieps 28 d. dirbo nuo 8.00 val. iki 12.00 val., ir nuo 15.30 val. iki 20.00 val. Darė išvadą, jog pareiškėjas buvo asmeniškai atsakingas už turimus daiktus, todėl žinodamas, kad elektros prietaisų neštis į drausmės grupę negali, turėjo pats jais pasirūpinti ir kreiptis į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl jų perdavimo į sandėlį arba jų atidavimo šiuos prietaisus jam davusiems asmenims. Nustatė, kad faktinės bylos aplinkybės neginčytinai patvirtino, kad pareiškėjas tokio prašymo 2015 m. liepos 28 d. nepateikė.

Teismas darė išvada, kad ginčo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), nes pareiškėjui prieš išeinant į drausmės grupę ir nesikreipus į administraciją dėl daiktų perdavimo į nuteistųjų sandėlį arba jų perdavimo tam tikriems asmenims, Vilniaus pataisos namų administracijai nekilo pareiga jų saugoti. Atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, teismas nenustatė Vilniaus pataisos namų neteisėto neveikimo dėl pareiškėjo turėtų elektros prietaisų neperdavimo į sandėlį, todėl konstatavo kad nesant būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dėl žalos priteisimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė jog su teismo priimtu sprendimu nesutinka. Kėlė klausimus kam pataisos namuose yra priežiūros skyrius, jeigu jam pasikreipus į juos jie nepradėjo tyrimo dėl dingusių daiktų.

2016 m. vasario 23 d. (spaudas ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas pateikė apeliacinio skundo papildymą, kuriame nurodė, jog pataisos namuose jo aparatūra buvo rasta ir jam gražinta, tačiau be pultelių ir laidų. Pareiškėjas šiuo pareiškimu nurodo, jog vis dar palaiko savo skundą dėl moralinės žalos priteisimo bei pageidauja, kad jo skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso būdu.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimų į pareiškėjo apeliacinį skundą bei jo papildymą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos turtinės ir neturtinės žalos Vilniaus pataisos namuose, kai pareiškėją uždarius į baudos izoliatorių pataisos namų administracija netenkino pareiškėjo prašymo jo turimą aparatūrą perduoti jo šeimos nariui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad jo apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (suvestinė redakcija nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (suvestinė redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.).

Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų perkeltų į drausmės grupę šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais (4 d. 3 p.); šio straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais paimti daiktai saugomi pataisos įstaigoje arba gali būti grąžinami juos perdavusiems asmenims pagal jų arba nuteistojo rašytinį prašymą (5 dalis).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 210 punktą nuteistiesiems, uždaromiems į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, neleidžiama su savimi imti maisto produktų ir asmeninių daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rūkalus, degtukus ir vienkartinius žiebtuvėlius, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, plastmasines šukas, nosinę (moterims – būtinus higienos reikmenis). Šiems daiktams laikyti kamerose ant sienų įrengiamos lentynėlės. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti uždarytų nuteistųjų asmeninių daiktų, atiduotų saugoti į sandėlį, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Maisto produktai perduodami saugoti į sandėlį ir nuteistiesiems grąžinami atlikus nuobaudą. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Jeigu dėl natūralių sąlygų maisto produktai sugenda, jie, dalyvaujant nuteistajam, sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šių teisės aktų nuostatos reiškia, kad pataisos įstaigos direktoriui pareiga užtikrinti uždarytų nuteistųjų asmeninių daiktų saugumą, kurių jie negali neštis į baudos ar drausmės izoliatorių, per visą nuobaudos atlikimo laiką kyla tuo atveju, jeigu nuteistasis tokius daiktus atiduoda saugoti į sandėlį. Asmeniniai daiktai gali būti grąžinami juos perdavusiems asmenims pagal šių asmenų arba nuteistojo rašytinį prašymą.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikti faktiniai įrodymai paneigė pareiškėjo teiginius, kad jis 2015 m. liepos 29 d. raštiškai kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas jo turimą aparatūrą atiduoti šeimos nariams. Pareiškėjo ranka rašytas ir pasirašytas prašymas jo aparatūrą grąžinti laisvėje esančiam asmeniui datuotas 2015 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 10), tą pačią dieną registruotas Vilniaus pataisos namų vidinėje sistemoje. Pareiškėjas šiame prašyme pripažino, kad daiktus buvo palikęs gyvenamojoje zonoje, t. y. nebuvo pridavęs saugoti į sandėlį.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog ginčo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nes pareiškėjui (prieš išeinant atlikti nuobaudą) nesikreipus į administraciją dėl daiktų perdavimo į nuteistųjų sandėlį arba jų perdavimo tam tikriems asmenims, Vilniaus pataisos namų administracijai nekilo pareiga jų saugoti. Pataisos įstaigos direktoriaus atsakomybė užtikrinti uždarytų į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį nuteistųjų asmeninių daiktų saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką kyla tik tuo atveju, jeigu jie yra atiduoti saugoti į sandėlį.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami klausimai, kam pataisos namuose yra skirtas priežiūros skyrius, teismo nenagrinėtinas, kadangi byloje, pareiškėjas ginčo ribas jau buvo tiksliai apibrėžęs - dėl atsakovo ignoruoto jo 2015 m. liepos 29 d. teikto prašymo, (kurį, kaip byloje teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas pareiškėjas pateikė 2015 m. rugpjūčio 7 d., t. y. po 9 dienų nuobaudos atlikimo baudos izoliatoriuje).

Įvertinęs visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė