2017-11-22 Nr. AB-21784-3-45-3-00050-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5453-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-45-3-00050-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui K. R. R. R.,

jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai,

vertėjui R. H. S. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal K. R. R. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. R. R. R. sulaikymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras, URC) 2017 m. spalio 10 d. teikimu Nr. (21/26)-7K-1074 (b. l. 1–2) kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydamas pratęsti sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą (duomenys neskelbtini) piliečiui K. R. R. R. (toliau – ir užsienietis, apeliantas).

2. Nurodė, kad 2017 m. balandžio 16 d. Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnai perdavė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams (duomenys neskelbtini) pilietį K. R. R. R., gim. (duomenys neskelbtini), kuris buvo sulaikytas jam vykstant iš Lietuvos į Lenkiją, neturintis jokių kelionės dokumentų, privalomos vizos ar leidimo būti ar gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir ES). Nustatyta, kad įsiteisėjęs Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimas dėl prieglobsčio šiam užsieniečiui nesuteikimo ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu užsienietis iki 2017 m. liepos 18 d. sulaikytas URC. Būdamas sulaikytas, jis pakartotinai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Migracijos departamentas netenkino užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio. Užsienietis šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jo skundo netenkino.

3. Pažymėjo, kad buvimo Lietuvos Respublikoje metu užsieniečiui buvo taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas URC netaikant judėjimo laisvės apribojimų, paskutinį kartą – 2016 m. spalio 14 d. teismo sprendimu, tačiau užsienietis jam paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės sąlygų nesilaikė ir 2017 m. balandžio 5 d. išėjęs iš URC į jį nesugrįžo.

4. Užsieniečių registracijos centras teismo posėdžio metu pabrėžė, jog iš visų nustatytų aplinkybių daroma išvada, kad užsienietis piktybiškai naudojasi teise pateikti prašymą dėl prieglobsčio, turėdamas tikslą gauti galimybę laisvai judėti ir, ja pasinaudodamas, išvykti už Lietuvos Respublikos ribų. Užsienietis nevykdo įsiteisėjusio Migracijos departamento sprendimo dėl jo išsiuntimo, pateikdamas prašymą dėl prieglobsčio. Prašė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, 4 dalies 2, 3 punktais, 5 dalies 7 punktu ir pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą iki 2018 m. sausio 18 d., kadangi nėra išnykę užsieniečio sulaikymo pagrindai.

II. 5. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu (b. l. 16–17) Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino – pratęsė Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui K. R. R. R. paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2018 m. sausio 18 d.

6. Teismas nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) pilietis K. R. R. R. sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre tuo pagrindu, kad jo sulaikymas būtinas siekiant įvykdyti Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nes užsienietis, siekdamas išvengti išsiuntimo, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis, būdamas sulaikytas, pateikė prašymą dėl prieglobsčio, Migracijos departamento 2017 m. liepos 7 d. sprendimu užsieniečiui nesuteiktas prieglobstis, tačiau šis sprendimas neįsiteisėjęs, todėl užsienietis šiuo metu turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimu užsieniečio sulaikymo terminas pratęstas iki 2017 m. spalio 18 d. Užsienietis minėtą teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi užsieniečio skundo netenkino, nustatęs, kad yra užsieniečio sulaikymo pagrindai ir konstatavęs, kad užsieniečio sulaikymas šiuo metu proporcingas siekiamiems tikslams. Nuo minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės nepasikeitė ir išlikusi didelė tikimybė, kad užsienietis, nebūdamas sulaikytas ir turėdamas galimybę laisvai judėti, vengdamas galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pasislėps, tuo trukdydamas priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje ir įvykdyti Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimą dėl jo išsiuntimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 114 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, jog užsienietis nebendradarbiauja vykdant Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimą dėl jo išsiuntimo, todėl yra pagrindas pratęsti jo sulaikymo terminą papildomam, ne ilgesniam nei 12 mėnesių, laikotarpiui.

III. 7. K. R. R. R. apeliaciniame skunde (b. l. 22–25) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsieniečių registracijos centro teikimo dėl sulaikymo termino pratęsimo netenkinti.

8. Nurodo, kad 2016 m. birželio 23 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-8) 12PR-52 jo atžvilgiu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė K. R. R. R. skundą dėl šio Migracijos departamento sprendimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi ir jo apeliacinį skundą. Išsigandęs išsiuntimo į kilmės valstybę, apeliantas 2017 m. balandžio 5 d. negrįžo į URC, 2017 m. balandžio 16 d. buvo perduotas iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką. Būdamas sulaikytas, pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, remiantis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, t. y. susisiekęs su šeimos nariais, sužinojo apie tolimesnį jo ir jo šeimos narių persekiojimą bei grasinimus iš jo tėvą nužudžiusių asmenų. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5) 15PR-131 nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės skubos tvarka ir 2017 m. liepos 7 d. priėmė sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-9)12PR-100 jo atžvilgiu. Apeliantas šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 spalio 12 d. priėmė neigiamą sprendimą jo atžvilgiu (bylos Nr. eI-4659-815/2017). Taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje buvo nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudžiama Valstybės sienos apsaugos tarnybai, jos struktūriniams padaliniams, išsiųsti apeliantą iš Lietuvos Respublikos iki tol, kol šioje administracinėje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas. Apeliantas apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 spalio 12 d. sprendimą apeliacine tvarka, tačiau sprendimas dar neįsiteisėjo, byla yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

9. Pažymi, jog skundžiamu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimu nutarta panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi taikytą minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždrausti išsiųsti apeliantą iš Lietuvos Respublikos tol, kol administracinėje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas).

10. Švenčionių rajono apylinkės teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad Lietuvos Respubliką paliko bijodamas deportavimo į savo kilmės šalį dėl ten gresiančio pavojaus. Apelianto atstovė pažymėjo, jog jis 2017 m. balandžio 16 d. pažeidė laikino išvykimo iš URC tvarką nežinodamas, kad jo prieglobsčio prašymo kitoje Europos Sąjungos valstybėje nenagrinės ir vis vien grąžintų į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III reglamentą, t. y. laikino išvykimo iš URC tvarkos pažeidimo metu apeliantas nebuvo prieglobsčio prašytojas, kas eliminavo jo galimybes į valstybės garantuojamą nemokamą teisinę pagalbą ir tuo pačiu – į teisinę konsultaciją. Šiuo metu jam yra žinomos išvykimo pasekmės bei faktas, jog kitos ES valstybės jo prieglobsčio prašymo nenagrinės, todėl, žinodamas teisines pasekmes, neturi pagrindo pasislėpti ar palikti Lietuvos Respubliką, juolab kai yra informuotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo.

11. Pažymi, jog jo tapatybė nustatyta, nėra duomenų apie tai, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nenustatyta, kad nebendradarbiauja su atsakingų institucijų pareigūnais. Kartu pažymi, jog nuo 2017 m. balandžio 18 d. (kai pažeidė laikino išvykimo tvarką) iki dabar (praėjo daugiau nei pusė metų, be to, pažeidimas buvo vienkartinis) laikino išvykimo iš URC tvarkos daugiau nepažeidė, kas patvirtina, jog šiuo metu laikyti jį sulaikytą nebėra proporcinga, t. y. užtenka taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą URC, netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Atkreipė dėmesį į tai, jog prieglobsčio prašymo nepateikė tam, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas įvykdyti sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.

12. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą.

13. Nurodo, kad apelianto laisvė atimta tik remiantis UTPĮ 113 straipsnyje numatytais pagrindais. Apelianto prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas du kartus ir atmestas, nusprendus išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Taip pat jis kelis kartus buvo pasišalinęs iš URC bei išvykęs į kitas Europos Sąjungos šalis. Apelianto sulaikymo pagrindai buvo išnagrinėti ir įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ankstesniuose sprendimuose ir konstatuota, jog yra didelė tikimybė, kad apeliantas pasislėps, trukdydamas įvykdyti Migracijos departamento sprendimą dėl jo išsiuntimo. Taigi darytina išvada, kad apeliantas piktnaudžiauja savo teise pateikti pakartotinį prieglobsčio prašymą, neturėdamas tam pagrįstų motyvų, siekdamas visais būdais likti ES teritorijoje bei sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo. Todėl Švenčionių rajono apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sulaikymo termino užsieniečiui pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad užsienietis buvo sulaikytas taikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 ir 4, 5 dalis.

16. Šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas, kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo.

17. UTPĮ 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

18. Šio įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o 3 punkte – kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra.

19. To paties straipsnio 5 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinama ir aplinkybė, kad užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką.

20. Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad pagal ES teisę nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog tam, kad užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, egzistuoja objektyvi būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-115/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-131/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad sulaikymas gali būti taikomas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja UTPĮ 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. N858-90/2014).

22. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (15/6-8) 12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo Lietuvos Respublikoje ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ atsisakyta suteikti prieglobstį apeliantui (duomenys neskelbtini) piliečiui K. R. R. R. ir nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Šis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3034-662/2017 atmetus apelianto apeliacinį skundą. 2017 m. balandžio 16 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos pareigūnai perdavė apeliantą, kuris buvo sulaikytas jam vykstant iš Lietuvos į Lenkiją. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu apeliantas buvo sulaikytas URC. 2017 m. birželio 21 d. jis pateikė kitą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamentas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (15/6-9) 12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ jo prašymo netenkino. Šį sprendimą apeliantas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4659-815/2017 jo skundą atmetė. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas neįsiteisėjęs, apskųstas apeliacine tvarka (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-5324-438/2017, posėdis numatytas 2017 m. gruodžio 20 d.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad šios aplinkybės įrodo, jog šiuo atveju egzistuoja UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 2, 4 dalyse numatyti apelianto sulaikymo pagrindai, t. y. priimtas sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir yra būtina įvykdyti šį sprendimą, kadangi yra pagrindas manyti, jog jis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo, nepaisant to, jog pateikė kitą (paskesnį) prašymą suteikti prieglobstį, kuris, manytina, pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę. Šias išvadas pagrindžia ne tik tai, kad apeliantas, paskutinį kartą apgyvendintas URC netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimu ir buvo pratęsta iki 2017 m. balandžio 14 d.), pažeidė laikino išvykimo iš URC tvarką, 2017 m. balandžio 5 d. išėjęs iš URC ir į jį nesugrįžęs, tačiau ir ankstesni jo veiksmai: pirmą kartą URC buvo apgyvendintas 2014 m. lapkričio 27 d., netaikant judėjimo laisvės apribojimų, bet iš ten pasišalino, todėl jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas nutrauktas 2015 m. balandžio 15 d., 2015 m. gruodžio 18 d. grąžintas į Lietuvą iš Vokietijos Federacinės Respublikos pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 20 d. sprendimu sulaikytas URC bei pakartotinai kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau šis prašymas netenkintas minėtu Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimu.

24. Taigi, iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad apeliantas Migracijos departamentui yra pateikęs tris prašymus suteikti prieglobstį (2014 m. lapkričio 26 d., 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2017 m. birželio 21 d.), tačiau net kelis kartus pažeisdamas nustatytą tvarką ir neteisėtai išvykdamas iš Lietuvos, trukdė nagrinėti jo pateiktus prašymus suteikti prieglobstį ir vykdyti sprendimą jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, o sulaikytas pateikdavo naują prašymą, primygtinai siekdamas nebūti grąžintas į kilmės valstybę ir piktnaudžiaudamas prieglobsčio suteikimo procedūra. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vis dar yra išlikusi didelė tikimybė, kad apeliantas, nebūdamas sulaikytas ir turėdamas galimybę laisvai judėti, vengdamas galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pasislėps, tuo trukdydamas priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje ir įvykdyti Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimą dėl jo išsiuntimo.

25. Nors apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina neteisėtai nebeišvyksiantis iš Lietuvos Respublikos, nes dabar žino, kad jo prašymas suteikti prieglobstį kitoje Europos Sąjungos valstybėje nebus nagrinėjamas, toks pasižadėjimas neparemtas jokiais įrodymais ir neatitinka nustatyto akivaizdaus jo elgesio modelio. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog, apeliantui neskyrus sulaikymo, pavyzdžiui, pritaikius alternatyvią sulaikymui priemonę, jis nebepažeis URC tvarkos ir nebesudarys kliūčių vykdyti įsiteisėjusius Migracijos departamento sprendimus.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje yra duomenų, kad apeliantas trukdo vykdyti atitinkamą sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo, patį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė tik siekdamas atidėti ar sutrukdyti galimam jo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos. Apelianto sulaikymas, kol bus galutinai užbaigtos procedūros dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, yra objektyviai reikalingas.

27. Dėl apelianto sulaikymo termino (viršijančio 6 mėnesius), teisėjų kolegija akcentuoja, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui (UTPĮ 114 str. 5 d.). Užsieniečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir šio įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau, negu būtina sprendimui dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, priimti ir (arba) įvykdyti išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimą kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (UTPĮ 114 str. 6 d.).

28. Toks Lietuvos Respublikos nacionalinis teisinis reguliavimas atitinka ir Europos Sąjungos institucijų nustatytus standartus. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kuri yra vienas iš UTPĮ įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, 15 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti 6 mėnesių, o 6 dalyje – kad valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, išskyrus kai, laikydamosi nacionalinės teisės, gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar 12 mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog, nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad: a) suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja, arba b) vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) pažymėta, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintas maksimalus sulaikymo išsiuntimo tikslu terminas.

29. Taigi, šiuo atveju atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą bei į jau nustatytas bylos faktines aplinkybes, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad užsienietis nebendradarbiauja vykdant Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimą dėl jo išsiuntimo, todėl yra pagrindas pratęsti jo sulaikymo terminą papildomam, ne ilgesniam nei 12 mėnesių, laikotarpiui, t. y. iki 2018 m. sausio 18 d.

30. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio K. R. R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys