2016-02-22 Nr. AB-4240-3-61-3-04094-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-387-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04094-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, galiojančias nuo 2013 m. sausio 1 d., pareiškėjas neturi teisės būti paleistas lygtinai, atlikus pusę laisvės atėmimo bausmės. Vadovaudamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi dėl teikimo Nr. TS-149-870/2013, 2014 m. liepos 9 d. nutartimi dėl teikimo Nr. TS-118-818/2014, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartimi dėl teikimo Nr. TS-164-925/2013, pareiškėjas nurodė, kad principo, jog taikomas asmens padėtį lengvinantis įstatymas, pagrindu jo atžvilgiu turi būti taikomos BVK nuostatos dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d. Tačiau Vilniaus PN Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininkas A. L. 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 42-853(1) informavo, kad pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo taikymo nebus svarstomas, kadangi pagal BVK 158 straipsnio 2 punktą (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija) pareiškėjas neturi teisės būti lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos. Pareiškėjo nuomone, jis nagrinėjamu atveju buvo diskriminuojamas, nes nurodytų teismų nutartyse išaiškinta, kad analogiškose situacijose (kaip ir pareiškėjo atveju) esančių asmenų atžvilgiu taikytina BVK 158 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. Tvirtino, kad, netenkinus 2014 m. rugpjūčio 11 d. prašymo Komisijos posėdyje svarstyti dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, jis patyrė psichologinį šoką, pasijuto pažemintas, bejėgis, neturintis teisių, susirgo depresija, todėl patyrė neturtinę žalą.

Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisijos pirmininko A. L. 2014 m. rugsėjo 3 d. informacinio-paaiškinamojo pobūdžio 2014 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 42-853(1) nėra individualus administracinis aktas ir nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Juo pareiškėjui netaikytos drausminės poveikio priemonės, nenustatytos, nepakeistos ar nepanaikintos tam tikros nuteistojo teisės ar pareigos, įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose. Minėtas sprendimas pateiktas raštu, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų, pareiškėjui pateikta informacija yra konkreti, tiksli ir objektyvi, atitinka teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad pagal BVK 158 straipsnio 2 punktą (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija) nėra teisinio pagrindo pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 11 d. prašymą dėl lygtinio paleidimo taikymo svarstyti Komisijoje. Paaiškino, kad bausmių vykdymo sąlygas ir tvarką nustato BVK ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai, o Baudžiamasis kodeksas nereglamentuoja lygtinio paleidimo sąlygų, jame taip pat nėra normos, nustatančios, kokiomis aplinkybėmis ar kokiems asmenims lygtinis paleidimas negali būti taikomas, nėra jokio kito galiojančio teisės akto, kuris nustatytų kitas – švelnesnes – sąlygas, išskyrus BVK. Nagrinėjamu atveju nėra įstatymų kolizijos BVK 3 straipsnio 3 dalies prasme, todėl BVK 3 straipsnio 1 dalies pagrindu taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu. Nenustačius Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį kilti, tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendime Nr. 42-853(1) yra pagrįstai nurodyta, jog asmenys, kurie yra nuteisti apkaltinamuoju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui (už tai yra nuteistas ir pareiškėjas – dėl to ginčo šioje administracinėje byloje nėra), pagal BVK 158 straipsnio 2 punktą (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija) lygtinai iš pataisos įstaigų negali būti paleidžiami. Kadangi pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 11 d. prašymą Vilniaus PN Komisijos direktoriui pateikė jau po 2013 m. liepos 1 d., būtent minėta BVK nuostata ir turi būti taikoma.

Teismas taip pat nurodė, jog BVK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta nuostata, kad bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas, reiškia, jog kolizija sprendžiama tarp galiojančių įstatymų. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų pritaikytas esamiems bausmių vykdymo santykiams jau nebegaliojantis įstatymas. Todėl 2014 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, o konstatuoti, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo diskriminuojamas, nėra jokio teisinio pagrindo. Nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį kilti ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 2) pripažinti, kad jam atliekant bausmę buvo apsunkinta jo padėtis; 3) įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo Vilniaus PN Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijoje.

Paaiškina, kad laisvės atėmimo bausmę pradėjo atlikti tuo metu, kuomet dar nebuvo įsigaliojęs BVK 158 straipsnio 2 punktas (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija) ir atlikus pusę laisvės atėmimo bausmės turėjo teisę prašyti iš pataiso įstaigos išleidžiamas lygtinai. Pareiškėjo manymu, teismas, kuris nusprendė jam skirti laisvės atėmimo bausmę, galbūt būtų skyręs trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, jei būtų žinojęs, kad 2013 m. sausio 1 d. įsigalios BVK nuostata, draudžianti pareiškėjui, kaip nuteistajam už nusikaltimą nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, taikyti lygtinį paleidimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo atžvilgiu turi būti taikoma BVK 158 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. Todėl mano, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 42-853(1) realiai buvo nubaustas antrą kartą, o netenkinus jo 2014 m. rugpjūčio 11 d. prašymo, jis yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu. Dėl nurodytų aplinkybių jis jaučiasi sugniuždytas. Taip pat pažymi, kad nors yra nubaustas laisvės atėmimo bausme, iš tiesų yra nekaltas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis kildina iš to, kad Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos pirmininkas 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 42-853(1) nurodė, jog lygtinis paleidimas pareiškėjui negali būti taikomas.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kiek tai susiję su neteisėtais veiksmais, pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio prasme neteisėtumo konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 11 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių dėl jo pristatymo Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai svarstyti pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimą (b. l. 21).

Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos pirmininkas 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakyme Nr. 41-853(1) nurodė, kad turi būti taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu, o vadovaujantis galiojančiomis 2012 m. birželio 5 d. Bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatomis, nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiesiems pagal Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalį, 4 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 4 dalį, 151 straipsnio 2 dalį, 1511 straipsnį ir 153 straipsnį, dėl to lygtinis paleidimas pareiškėjui negali būti taikomas (b. l. 20).

Pareiškėjo teigimu, netenkinus jo prašymo svarstyti dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, jis patyrė psichologinį šoką, pasijuto pažemintas, bejėgis, neturintis teisių, susirgo depresija. Pareiškėjas mano, kad buvo diskriminuojamas, nes analogiškose kaip pareiškėjo situacijose esančių asmenų atžvilgiu buvo taikoma BVK 158 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.

Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą iš esmės sieja su Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos atsisakymu svarstyti jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą.

Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Tuo tarpu Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra išaiškinusi, jog BVK 183 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti apygardos administraciniam teismui terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančios institucijos veiksmus ar sprendimus nereiškia, jog visais atvejais tokios institucijos veiklos teisminę kontrolę atlieka ir jos veikloje iškylančius klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi spręsti teismas, sprendžia apygardos administracinis teismas (žr. 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-104/2014, 2013 m. liepos 16 d. nutartį, priimtą byloje V. U. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos). Administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su bausmę vykdančios institucijos viešojo administravimo veika, tuo tarpu bendrosios kompetencijos teismui teismingi ginčai, susiję su lygtinio paleidimo vykdymo teisiniais aspektais baudžiamajame procese. Reikalavimai dėl lygtinio paleidimo yra susiję su Baudžiamojo proceso kodekso 360 bei 362 straipsniuose, Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnyje numatytomis procedūromis, todėl tokie ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta byloje V. U. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; 2013 m. sausio 23 d. nutartis, priimta byloje V. P. v. Vilniaus pataisos namai; 2012 m. spalio 15 d. nutartis, priimta byloje L. L. v. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimas, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta byloje Ž. A. v. Alytaus pataisos namai).

Šiuo atveju pareiškėjas reiškia argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytos BVK 158 straipsnio redakcijos, dėl ko nepagrįstai konstatuota, jog lygtinis paleidimas jam negali būti taikomas. Ginčijamas Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos pirmininko 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakyme Nr. 41-853(1) išdėstytas sprendimas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų netaikymo yra priimtas ne viešojo administravimo, bet baudžiamojo proceso teisės reglamentuojamų lygtinio paleidimo vykdymo teisinių santykių srityje. Todėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos pirmininko 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakyme Nr. 41-853(1) išdėstyto sprendimo dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų netaikymo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti administracinės bylos dalyku, kadangi tai nėra viešojo administravimo subjekto sprendimas, priimtas viešojo administravimo srityje.

Vertinant Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos pirmininko 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakymą Nr. 41-853(1) informacijos dėl reguliavimo dėl lygtinio paleidimo pateikimo aspektu, pažymėtina, kad Vilniaus pataisos namai pagal savo kompetenciją pateikė pareiškėjui informaciją ir nurodė taikytiną teisinį reguliavimą sprendžiant dėl lygtinio paleidimo. Kaip minėta, lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja BVK normos, o ginčai, susiję su lygtiniu paleidimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti minėtame atsakyme pateiktos institucijos nuomonės dėl BVK 158 straipsnio taikymo pareiškėjo atžvilgiu, t. y. su pareiškėjo teise į lygtinį paleidimą susijusių argumentų, teisingumo.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinė žala yra kildinama iš to, kad Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisija atsisakė pritaikyti BVK 158 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., ir svarstyti jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą. Konkrečių reikalavimų dėl žalos, kuri būtų siejami su Vilniaus pataisos namų administravimo veikla, atliekama specialių bausmių vykdymo ir administracinės teisės normų nustatyta tvarka, pareiškėjas nenurodo. Tokių viešojo administravimo veiksmų nenustatė ir teisėjų kolegija. Kadangi nenustačius neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų pripažinti, kad jam atliekant bausmę buvo apsunkinta jo padėtis bei įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijoje, pažymėtina, jog nė vienas iš minėtų reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai nenagrinėtini.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė