2020-02-05 Nr. AB-2486-3-62-3-00963-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-562-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00963-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 4 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje 9 būrio 1 brigadoje žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, nes ginčo patalpa buvo 65,72 kv. m ploto, joje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos (12 dviaukščių gultų), kurios nuolat buvo užimtos, jokių pakeitimų / rekonstrukcijų pareiškėjui kalint šioje patalpoje nebuvo, todėl visą laikotarpį pareiškėjui šioje patalpoje teko 2,74 kv. m gyvenamojo ploto. Plotą dar labiau mažino patalpose įrengti baldai, drabužių džiovyklės.

3. Pasak pareiškėjo, būrio virtuvėlė buvo per maža, būryje nebuvo įrengtas poilsio kambarys, patalpa rūbams ir drabužiams džiovinti, todėl šiose patalpose turintys būti baldai, laisvalaikiui skirti daiktai, maisto produktai buvo laikomi gyvenamojoje patalpoje, jie taip pat mažino laisvą gyvenamosios patalpos plotą. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas teigė patyręs didelių kančių, psichologinių išgyvenimų, neturėjo privačios aplinkos, jautė nuovargį, išsekimą, pasidarė uždaresnis, blogai miegojo. Dėl patalpų perpildymo sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių, be to, naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Sanitarinio mazgo patalpoje buvo prieblanda, aplinka buvo antisanitarinės būklės.

4. Pareiškėjo teigimu, gyvenamojoje patalpoje nuo 2016 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. kovo 10 d. buvo šalta, dėl to jis prašė išduoti šildytuvą, tačiau prašymai nebuvo tenkinti. Gyvenamoji patalpa buvo vėdinama per langus, toks vėdinimas buvo nepakankamas, todėl šiltuoju metų laiku pareiškėjui trūko oro, patalpoje tvyrojo drėgmė, smarvė. Šaltuoju metų laiku dėl atidaryto lango pareiškėjas sušaldavo, todėl patalpoje turėjo vilkėti lauko drabužius, jam skaudėjo sąnarius.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyvenamoji patalpa nebuvo pakankamai apšviesta, pastato konstrukcijoje buvo asbesto, nebuvimo evakuacijos išėjimo. Žinodamas apie sveikatai pavojingas aplinkybes, pareiškėjas labai išgyveno, patyrė didelį stresą, jautėsi kankinamas. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos bei integracijos programose, savo užimtumą jis turėjo planuoti savarankiškai, negaudamas jokio pozityvaus paskatinimo iš įstaigos administracijos, nebuvo atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Pravieniškių PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą turi būti išskaičiuojamas patalpoje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas bei visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama, jis galėjo lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose viešuose renginiuose ir pan.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas su skundais dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, laukimo eilėse nesikreipė. Patalpa, kurioje gyveno pareiškėjas, vėdinama per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose, esant būtinybei pagal nuteistųjų prašymus jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, oro temperatūros į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Įstaiga užtikrina teisės aktų reikalavimus atitinkantį bendrąjį gyvenamųjų patalpų apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pataisos namuose laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, yra parengtas ir su kompetentinga institucija suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui, iškabinti evakuacijos planai, įrengtos priešgaisrinės kopėčios, parengtos gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje, įstaiga apsirūpinta pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, jų laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais.

9. Pravieniškių PN gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos baldais, kitu inventoriumi aprūpintos pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. 2-ojo sektoriaus būriuose poilsio kambariai neįrengti, virtuvėlėje įrengti 4 šaldytuvai ir spintelės maistui laikyti. 2-ajame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, patalpoje galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. 2-ojo sektoriaus bendrabučių stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių.

10. Pravieniškių PN akcentavo, jog įstaigoje vykdomas tiek individualus, tiek grupinis darbas su nuteistaisiais, vykdoma 30 reabilitacijos programų, per tris praeitų metų ketvirčius organizuoti 37 kultūros ir sporto renginiai, 161 užsiėmimas doroviniais, teisiniais bei ekonominiais klausimais, įstaigoje lankėsi visuomeninių ir religinių organizacijų atstovai. Pareiškėjas galėjo dalyvauti visose šiose programose ir priemonėse, tai priklausė nuo jo valios ir motyvacijos. Įstaigoje veikia biblioteka, todėl pareiškėjas turėjo galimybę šviestis savarankiškai. Psichologinio konsultavimo ir terapijos priemones nuteistiesiems taiko ir Psichologinė tarnyba. Pareiškėjui buvo sudarytas adaptacijos planas, fiksuojama socialinės reabilitacijos eiga ir rezultatai. Pareiškėjas į Pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl nuovargio, išsekimo, nervingo miego, šalčio sukelto sąnarių skausmo, regėjimo ar kitų sveikatos sutrikimų nesikreipė, taip pat nesikreipė į Psichologinės sveikatos specialistus dėl psichinės sveikatos pablogėjimų, nepatogumų.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. kalėjo Pravieniškių PN 9 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas – 65,72 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų; 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d. ginčo patalpoje buvo 18 nuteistųjų; duomenų apie faktinį nuteistųjų skaičių ginčo patalpose likusį ginčo laikotarpį Pravieniškių PN nepateikė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde tvirtino, jog gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo 24 gyvenamosios vietos (12 dviaukščių gultų), kurios nuolat buvo užimtos, šią aplinkybę pareiškėjas grindė Pravieniškių PN 2015 m. kovo 26 d. pažyma Nr. S-8287, kurioje nurodyta, kad pagal atsakymo surašymo dienos duomenis (2015 m. kovo 26 d.) 9 būrio 1 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad atsakovo atstovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie gyvenamųjų vietų skaičių 9 būrio 1 miegamajame ginčui aktualiu laikotarpiu (išskyrus 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d.), miegamųjų vietų skaičiaus mažinimą 9 būrio 1 miegamajame, gyvenamųjų patalpų pertvarkas nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d., pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Pravieniškių PN nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo 9 būrio 1 miegamajame metu, šiame miegamajame buvo įrengtos 24 miegamosios vietos.

13. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kalint 9 būrio 1 miegamajame (išskyrus 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d.) jam teko 2,74 kv. m gyvenamojo ploto, taip pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovo atstovas neginčijo aplinkybės, kad Pravieniškių PN 9 būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) yra įtvirtintas reikalavimas kiekviename būryje įrengti batų ir drabužių džiovyklą, o Pravieniškių PN paaiškinimuose nenurodė, kokiame konkrečiai 2-ojo sektoriaus būryje buvo įrengtos džiovyklos patalpos, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tikėti, jog batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta 9-ajame būryje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.8–5.9 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį bei drabužių ir avalynės džiovyklą.

15. Pareiškėjo teiginius, kad dėl pataisos namų perpildymo buvo sunku pasinaudoti tualetu, prausykla, trūko vietos virtuvėlėje, nepakako gryno oro (nepakankama ventiliacija), bei iš to pareiškėjui kilusius nepatogumus pirmosios instancijos teismas vertino kaip neatsiejamus nuo nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo, kurie turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto 2018 m. birželio 4 d. pažymoje Nr. 88-247 nurodė, kad sanitariniame mazge įrengtos kabinos, atskirtos ne žemesne 1,5 m aukščio sienele; įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinybei, pagal prašymus, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai; įstaigoje užtikrinama reglamentuota bendra dirbtinė apšvieta, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Jokių objektyvių įrodymų (patikrinimo aktų kopijų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų, nuotraukų ir pan.), patvirtinančių nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamos patalpų apšvietos, oro temperatūros nuo 2016 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. kovo 10 d. ir neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais vertino pareiškėjo naudai ir šiuo požiūriu konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus.

17. Pareiškėjo argumentus, kad gyvenamojo pastato konstrukcijoje buvo asbesto, pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl evakuacijos išėjimo nebuvimo.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Pravieniškių PN yra vykdomos socialinės reabilitacijos programos, organizuojami kultūros ir sporto renginiai, užsiėmimai doroviniais, teisiniais bei ekonominiais klausimais, nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali lankytis bibliotekoje, savarankiškai šviestis bei tobulėti. Į bylą pateiktos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytas adaptacijos planas, sudaryta galimybė dalyvauti integracijos programoje, pareiškėjas supažindintas su programos tikslais ir uždaviniais, išklausė teisinio švietimo užsėmimus, su juo bendrauta aktualiais klausimais (lygtinio paleidimo, civilinio ieškinio ir pan.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas norėjo dalyvauti tam tikrose socialinės reabilitacijos, integracijos programose ar priemonėse, dėl to kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis netenkino pareiškėjo prašymų, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė negalintis konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų šiuo požiūriu.

19. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą, nes nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. (išskyrus 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d.) (265 dienas) buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, sveikatai nesaugioje, higienos reikalavimų (asbestas, netinkama dirbtinė apšvieta, oro temperatūra) neatitinkančioje gyvenamojoje patalpoje, pažeidžiant jo privatumą, o tai nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kurią teismas įvertino 2 200 Eur.

III. 20. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai aktyviai tyrė įrodymus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjas yra užsienietis, išpažįsta kitą tikėjimą, todėl visi jo patirti sunkumai yra dar didesni. Pareiškėjui sunkiau suprasti aplinką ir prie jos prisitaikyti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo iš atsakovo pareikalauti papildomų įrodymų dėl socialinės reabilitacijos programų užsieniečiams ir ar jie tinkamai supranta jiems siūlomas programas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovas socialines programas nurodė bendra tvarka, tačiau nepaaiškino, kaip jose dalyvavo pareiškėjas, nenurodė, ar programa pareiškėjui buvo išaiškinta jam suprantama kalba, ar paaiškintos jo teisės ir galimybė pasinaudoti socialinėmis programomis. Be to, atsakovo parengta nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir pagalbos integruojantis į visuomenę programa buvo ruošiama vadovaujantis Europos Sąjungos ir nacionaliniais standartais, o ne pagal pareiškėjo pasaulėžiūrą.

22. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad 2 200 Eur kompensacija nėra adekvati jo patirtai žalai atlyginti. Pareiškėjas pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 24 straipsnio 4 dalį bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį jam priklausė ne mažesnis kaip 7 kv. m gyvenamosios patalpos plotas, į jį neįskaitant baldų ir kitų daiktų užimamo ploto. Be to, teismas nepakankamai tiksliai nustatė asbesto keliamo pavojaus laipsnį bei grėsmę pareiškėjo sveikatai, kurios pasekmės gali pasireikšti po 20–30 metų. Pasak pareiškėjo, saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas yra pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį net nesistengė gerinti kalinimo sąlygų, t. y. tyčia sąmoningais veiksmais sukėlė didelę riziką pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į aprūpinimą teisės aktuose nustatytomis gyvenamosiomis patalpomis, buvo pažeista ir kad šios teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

24. Pravieniškių PN nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi nuteistųjų skaičius patalpoje nebuvo nustatytas ir teismas tik preziumavo, jog miegamųjų vietų skaičius patalpoje atitiko joje laikomų asmenų skaičių. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad gyvenamosiose patalpose asmenys nėra rakinami ir gali laisvai judėti bendrabučio tipo patalpose, koridoriuose ir pan. Nagrinėjamu atveju konstatuotas minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeidimas buvo mažareikšmis.

25. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato pareigos fiksuoti asmenų skaičių kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, lovų skaičiaus mažinimo ar inventoriaus pasikeitimo faktų, todėl Pravieniškių PN negali pateikti dokumentų, įrodančių tikslų nuteistųjų skaičių konkrečioje gyvenamojoje patalpoje konkrečiu laiku.

26. Pravieniškių PN taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuoti nepaneigti higienos sąlygų neatitikimai neturėtų būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, kurią privalu atlyginti pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Byloje ginčas kilo dėl 4 850 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. M. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Pravieniškių PN nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. (išskyrus 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d.) pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui teko 2,74 kv. m gyvenamojo ploto), be to, visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas sveikatai nesaugioje, higienos reikalavimų (asbestas, netinkama dirbtinė apšvieta, oro temperatūra) neatitinkančioje gyvenamojoje patalpoje, pažeidžiant jo privatumą.

29. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui atlygintino žalos dydį, taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir papildomai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę programų teikimu pareiškėjui bei asbesto žala pareiškėjo sveikatai. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui už nustatytus jo teisių pažeidimus turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teigia, kad pažeidimai nebuvo intensyvūs.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (išskyrus 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d.) nebuvo užtikrintas minimalus Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko tik 2,74 kv. m gyvenamojo ploto ir tai vertino kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

32. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas minimaliu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

34. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1945-552/2019; kt.). Todėl Pravieniškių PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, bei nepaneigus pareiškėjo konkrečiai nurodytų aplinkybių dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalydamas iš pareiškėjo nurodyto jose buvusių lovų skaičiaus.

35. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos žalos mastą bei dydį, neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas yra užsienietis ir dėl to jam gyvenamojoje patalpoje turėjo būti užtikrintas 7 kv. m plotas atskaičius patalpoje esančius baldus ir kitus įrenginius. Šiuos teiginius pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis.

36. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nuteistasis, todėl jo teisinį statusą šiuo laikotarpiu apibrėžė ir reguliavo specialusis teisės aktas – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) ir jį įgyvendinantys teisės aktai (įskaitant Taisykles). Aplinkybė, kad pareiškėjas yra užsienietis, nėra pagrindas pareiškėjui netaikyti BVK bei Taisyklėse įtvirtinto su kalinimo sąlygomis susijusio teisinio reguliavimo. Pareiškėjo nurodyti teisės aktai pareiškėjo teisinę padėtį reguliavo, kai pareiškėjas buvo laikomas tardymo izoliatoriuje (Suėmimo vykdymo įstatymas) bei pareiškėją paleidus iš Pravieniškių PN (Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam, kaip užsieniečiui, turėjo būti užtikrintas didesnis nei Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas, nelaikytini pagrįstais.

37. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

38. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą bei patalpoje įrengtus baldus ir kitus daiktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei nustatydamas minimalios ploto normos pažeidimą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas.

39. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti jo skundo reikalavimai dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas siejo su socialinės reabilitacijos programų trūkumu, atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, rinkdamas bei vertindamas su šiais pareiškėjo nusiskundimais susijusius įrodymus, iš atsakovo neišreikalavo papildomų įrodymų dėl socialinės reabilitacijos programų užsieniečiams, nevertino ar pareiškėjas, būdamas užsieniečiu bei išpažindamas kitą tikėjimą, suprato jam siūlomas programas, kurios buvo parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos ir nacionaliniais standartais, t. y. kitokia nei pareiškėjo pasaulėžiūra. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su asbesto panaudojimu pastato, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, konstrukcijoje.

40. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

41. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad dalis pareiškėjo skundo argumentų yra nepagrįsti.

42. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, nustatė, jog Pravieniškių PN buvo vykdomos socialinės reabilitacijos programos, organizuojami kultūros ir sporto renginiai, užsiėmimai doroviniais, teisiniais bei ekonominiais klausimais, nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku galėjos lankytis bibliotekoje, savarankiškai šviestis bei tobulėti. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytas adaptacijos planas, sudaryta galimybė dalyvauti integracijos programoje, pareiškėjas supažindintas su programos tikslais ir uždaviniais, išklausė teisinio švietimo užsėmimus, su juo bendrauta aktualiais klausimais (lygtinio paleidimo, civilinio ieškinio ir pan.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų netenkinęs kokių nors pareiškėjo prašymų dalyvauti socialinės reabilitacijos, integracijos programose ar priemonėse, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą su prašymu sudaryti jam specialią programą, atsižvelgiant į jo pasaulėžiūrą.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokio byloje jo pateikto įrodymo, kuris patvirtintų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti kurioje nors iš minėtų Pravieniškių PN vykdomų programų ir (ar) veiklų. Pažymėtina, jog paties pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde su socialinės reabilitacijos bei integracijos į visuomenę programų vykdymu Pravieniškių PN susijusios nurodytos aplinkybės yra prieštaringos – pirmosios instancijos teismui teiktame skunde pareiškėjas nurodė, jog tokios programos Pravieniškių PN apskritai nebuvo vykdomos (išskyrus 1 val. trukmės socialinės reabilitacijos programą prieš lygtinį paleidimą), o apeliaciniame skunde pareiškėjas jau teigia, kad tokios programos buvo vykdomos, tačiau jos buvo parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos ir nacionaliniais standartais, o ne pareiškėjo, kuris yra kitą religiją išpažįstantis užsienietis, pasaulėžiūra. Be to, pirmosios instancijos teismui teikto skundo pareiškėjas negrindė aplinkybėmis, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN siūlomos socialinės reabilitacijos bei integracijos į visuomenę programos pareiškėjui buvo nesuprantamos, neaiškios, neatitiko jo moralinių įsitikinimų ir (ar) kt., todėl šie pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai išdėstyti argumentai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini (ABTĮ 134 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.).

44. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino galimą asbesto, buvusio Pravieniškių PN pastate, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, konstrukcijoje, poveikį pareiškėjo sveikatai, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; kt.).

45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad Pravieniškių PN gyvenamojo pastato konstrukcijoje buvo asbesto ir pripažino, jog pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką šiuo požiūriu buvo pažeista. Vis dėlto įvertinęs byloje pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad kalinimo sąlygos būtų padariusios realų neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas jokiais bylos faktais ir teisiniais argumentais nepaneigė šios pirmosios instancijos teismo išvados, o apeliaciniame skunde išdėstyti abstraktūs argumentai, kad žala sveikatai gali atsirasti po 20–30 metų, laikytini subjektyvia pareiškėjo pozicija, kuri nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

46. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamo su Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu vykdytomis socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę programomis, taip pat su asbesto buvimu susijusių įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme.

47. Nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

48. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

49. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

50. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

51. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. (išskyrus 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 20 d.) buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto), be to, visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas sveikatai nesaugioje, higienos reikalavimų neatitinkančioje gyvenamojoje patalpoje, taip pat pažeistas jo privatumas. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

52. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 4 850 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

53. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 2 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

54. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė