2019-02-13 Nr. AB-4157-3-61-3-02432-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-941-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02432-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. birželio 14 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K antisanitarinėmis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, sąlygomis. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus (3,6 kv. m). Pareiškėjui tai pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nuo tualeto sklido nemalonus kvapas, kuris įsigerdavo į maisto produktus, kadangi spintelė maistui susidėti pakabinta priešais tualetą. Be to, akcentavo, kad maisto produktai buvo laikomi šalia buitinės chemijos, todėl ir šios kvapas įsigerdavo į maisto produktus. Kameroje Nr. 388 jis buvo laikomas kartu su nuteistuoju M. L., kuris nuteistas už sunkų nusikaltimą, todėl mano, kad buvo pažeistas nuteistųjų skirstymas. Kamerose nesudaryta galimybė džiovinti drabužius, patalynę, rankšluosčius, todėl viskas džiaunama ant lovų, langų, o pareigūnai grasina paskirti nuobaudas. Kamerose drėgna, sienos pasidengusios pelėsiu, puvo čiužiniai. Nors langai nuolat visiškai atidaryti, tačiau kamerose trūko gryno oro, jose buvo nešvaru. Pareiškėjas teigė, kad kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojas, jo neatsiklausęs, perkėlė į kamerą Nr. 313, kurioje buvo asmuo, infekuotas ŽIV. Pareiškėjas baiminosi, kad nuo jo gali apsikrėsti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad dėl minėtų aplinkybių jis patyrė stresą, depresiją, psichologinius išgyvenimus, sutriko miegas, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, todėl prašė priteisti jam neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti, atlyginti 1,68 Eur su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

5. Atsiliepime nurodė, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

6. Pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra įtvirtintas reikalavimas atskirti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, siekdamas užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), neįvirtintas reikalavimas atitverti sanitarinius mazgus nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, siekdami užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje

7. Atsakovas nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Atkreipė dėmesį, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

8. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje įtvirtintų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

9. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis paminėtų įstatymų reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka savo pavestas darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo.

10. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Vadovaujantis 2016 m. gegužės 30 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal šio aprašo 11 punktą, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

11. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

12. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta valyti kameras, kriaukles ir unitazus bei universalus valiklis, tinkantis plauti indus. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

13. Lukiškių TI-K teigimu, teismui pateiktame skunde pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos, nepagrindė jos dydžio, skundą grindė abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 200 Eur neturtinę žalą. Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose jis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. birželio 14 d., todėl vertindamas pareiškėjo skundo pagrįstumą, rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Lukiškių TI-K pateikė teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktus kamerų, kuriose panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas patikrinimų aktus, tačiau nėra duomenų apie gyvenimo sąlygas visose pareiškėjo kamerose jo apgyvendinimo laikotarpiu. Kai kurie pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai yra pernelyg bendro pobūdžio ir reikalavimas atsakovo atstovui paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo gyvenimo sąlygas Lukiškių TI-K vertino pagal byloje esančius duomenis.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad jam Lukiškių TI-K buvimo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamosios vietos plotas, kad vienam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m laisvo grindų ploto, t. y. neįskaičiavus sanitarinio mazgo ir baldų, atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 106, 388, 292, 190, 195, 191, 265, 313, 320, 277. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 25 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106 (plotas – 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016 m. lapkričio 26 d.–2016 m. lapkričio 27 d. kamera Nr. 106 (2 asmenys kameroje), 2016 m. lapkričio 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 388 (plotas – 26,96 kv. m; 3 asmenys kameroje), 2016 m. lapkričio 29 d. kamera Nr. 388 (4 asmenys kameroje), 2016 m. lapkričio 30 d.–2016 m. gruodžio 2 d. kamera Nr. 388 (5 asmenys kameroje), 2016 m. gruodžio 3 d. kamera Nr. 388 (6 asmenys kameroje), 2016 m. gruodžio 4 d.–2016 m. gruodžio 5 d. kamera Nr. 388 (7 asmenys kameroje), 2016 m. gruodžio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 292 (plotas – 7,80 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016 m. gruodžio 7 d.–2016 m. gruodžio 20 d. kamera Nr. 292 (2 asmenys kameroje), 2016 m. gruodžio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 190 (plotas – 7,94 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016 m. gruodžio 22 d.–2017 m. sausio 1 d. kamera Nr. 190 (2 asmenys kameroje), 2017 m. sausio 2 d.–2017 m. sausio 5 d. kamera Nr. 190 (1 asmuo kameroje), 2017 m. sausio 6 d.–2017 m. sausio 8 d. kamera Nr. 190 (2 asmenys kameroje), 2017 m. sausio 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 195 (plotas – 7,94 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017 m. sausio 10 d.–2017 m. vasario 1 d. kamera Nr. 195 (2 asmenys kameroje), 2017 m. vasario 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 191 (plotas – 7,94 kv. m; asmuo kameroje), 2017 m. vasario 3 d.–2017 m. vasario 28 d. kamera Nr. 191 (2 asmenys kameroje), 2017 m. kovo 1 d. kamera Nr. 191 (1 asmuo kameroje), 2017 m. kovo 2 d. kamera Nr. 191 (2 asmenys kameroje), 2017 m. kovo 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 190 (plotas – 7,94 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017 m. kovo 4 d.–2017 m. gegužės 2 d. kamera Nr. 190 (2 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 265 (plotas – 7,87 kv. m, 1 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 4 d.–2017 m. gegužės 8 d. kamera Nr. 265 (2 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 9 d. kamera Nr. 265 (1 asmuo kameroje), 2017 m. gegužės 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 313 (plotas – 7,79 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 11 d. kamera Nr. 313 (2 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 12 d. kamera Nr. 313 (1 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 13 d.–2017 m. gegužės 14 d. kamera Nr. 313 (2 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 320 (plotas – 7,76 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017 m. gegužės 16 d.–2017 m. gegužės 29 d. kamera Nr. 320 (2 asmenys kameroje), 2017 m. gegužės 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 277 (plotas – 7,99 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017 m. gegužės 31 d.–2017 m. birželio 13 d. kamera Nr. 277 (2 asmenys kameroje), 2017 m. birželio 14 d. išvyko į Kybartų pataisos namus.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas, arba kartu su kitais asmenimis ir visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas (vienam asmeniui kameroje tekdavo nuo 3,69 kv. m iki 8,98 kv. m). Pažymėjo, kad net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto (0,56 kv. m), visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmetė.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tualetas nuo likusio kameros ploto atskiras mūrine apie 1,2 m aukščio sienele, privatumui užtikrinti kabindavo užuolaidą, tačiau ji nesulaikydavo nei sklindančio kvapo, nei garsų, dėl to jis jautė didelį diskomfortą, nurodė, kad Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 21 d. pranešime nurodyta, kad asmens privatumui užtikrinti 2017 m. Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjas skunde neneigė, kad užuolaidų nėra, tačiau pažymėjo, kad jos neužtikrina privatumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Teismas vertino, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo, kuris lieka po pasinaudojimo sanitariniu mazgu, susiję su kameros vėdinimu, todėl teismas to plačiau nenagrinėjo.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad spintelė maisto produktams sudėti yra šalia tualeto, todėl nuo jo sklindantis kvapas įsigeria į maisto produktus, be to, į maisto produktus įsigeria ir buitinės chemijos kvapas, nes ji laikoma šalia maisto produktų, nurodė, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6–14.9 punktuose nustatyta, jog kamerose turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje turi būti įrengta spintelė maistui ir higienos reikmenims laikyti. Šios spintelės (lentynos) įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises minėtą spintelę įrengęs netoliese sanitarinio mazgo. Dėl pareiškėjo teiginių, jog į maisto produktus įsigeria tualeto ar buitinės chemijos kvapas, nurodė, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais pastatyti papildomą spintelę ar įrengti lentyną susidėti buitinei chemijai. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė duomenų, kad apskritai šiuos ar panašius nusiskundimus būtų išdėstęs Lukiškių TI-K administracijai. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo pagrindu.

21. Dėl asmenų skirstymo teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas kameroje Nr. 388 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. 2016 m. lapkričio 28 d. kameroje buvo laikomi 3 asmenys, 2016 m. lapkričio 29 d. – 4 asmenys, nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. – 5 asmenys, 2016 m. gruodžio 3 d. – 6 asmenys, nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. – 7 asmenys. Duomenų apie konkrečius asmenis, buvusius šioje kameroje kartu su pareiškėju, atsakovo atstovas nepateikė. Tačiau atsakovo atstovas pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiginiais. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas kameroje buvo laikomas su nuteistuoju už sunkų nusikaltimą, šie Lukiškių TI-K veiksmai, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalimi, nelaikytini neteisėtais. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių prašydamas laikyti jį izoliuotą nuo M. L.. Pareiškėjo teiginius, kad jis dėl buvimo kartu su minėtu nuteistuoju jautė baimę, įtampą vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus jokiais juos patvirtinančiais įrodymais, todėl jais nesivadovavo. Teismas nekonstatavo neteistų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Lukiškių TI-K kamerose nesudarytų galimybių džiovinti drabužius, patalynę, rankšluosčius, nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, jog viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Atsiliepime teigiama, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 21 d. pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Pažymėjo, kad teisės aktuose (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse) nėra įtvirtinta, jog gyvenamosiose kamerose būtų įrengtos drabužių džiovyklos. Teismas vertino, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovo atstovas tinkamai vykdo aptariamų teisės aktų nuostatas, pagal kurias laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas nekonstatavo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

23. Dėl skundo teiginių, kad kamerose buvo drėgna, sienos padengtos pelėsiu, puvo čiužiniai, kamerose trūko oro, teismas nurodė, kad atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neindividualizavo, kuriose būtent kamerose buvo matyti pelėsio požymių, kuriose kamerose, jo manymu, santykinė oro drėgmė viršijo leistiną lygį bei buvo supuvę čiužiniai, todėl įvertinęs didelį pareiškėjo pakeistų kamerų kiekį, proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovo atstovui paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad dėl higienos normų pažeidimų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog kameros vėdinamos per langus, priešingai, jis teigė, kad langai būdavo visiškai atidaryti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

24. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad kamerose buvo nešvaru, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta valyti kameras, kriaukles bei unitazus ir universalus valiklis, tinkantis plauti indus. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose, anot jo, buvo nešvaru. Kita vertus, kaip nustatyta, už švaros palaikymą kamerose yra atsakingi patys asmenys. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad į kameras nebūtų išduotos valymo priemonės. Įvertinęs didelį pareiškėjo pakeistų kamerų kiekį, teismas pažymėjo, kad proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovo atstovui paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir šiuo aspektu.

25. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 313 ir joje buvo laikomas kartu su infekuotu ŽIV, nurodė, kad teisės aktuose įtvirtinta galimybė izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. segančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog baiminosi, kad jis gali apsikrėsti šia liga, dėl to jam išsivystė paranoja, sutriko miegas. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas atsiklausti asmens, ar šis sutinka būti perkeltas į kamerą kartu su infekuotu ŽIV. Toks reikalavimas ir negali būti nustatytas, nes jis būtų diskriminacinio pobūdžio. Kita vertus, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais (Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis). Tačiau pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų apie tai, jog infekuoto ŽIV asmens elgesys buvo nesaugus ar neatsargus ir todėl jam galėjo kilti pagrįsta baimė būti užkrėstam. Be to, jis taip pat nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas perkelti jį į kamerą, kurioje nebūtų ŽIV infekuotų asmenų. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie tai, kad buvo pagrindas izoliuoti infekuotą ŽIV asmenį nuo pareiškėjo, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepripažino neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

26. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, nurodė, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo pažeistos neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (visą ginčo laikotarpį). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį ir patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, jų trukmę, įvertinęs tai, kad pažeidimai galėjo turėti neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 200 Eur, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. 27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

28. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

29. Atsakovas, remdamasis ginčui aktualiomis CK nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

30. Akcentuoja, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Asmens, kaip įkalintojo statusas, yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

31. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo spendimą palikti galioti.

32. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Laikymo sąlygos Lukiškių TI-K nepagerėjo netgi po teismo sprendimo priėmimo ir toliau pažeidinėjamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

34. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančios ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nuo tualeto sklido nemalonus kvapas, kuris įsigerdavo į maisto produktus, maisto produktai laikomi šalia buitinės chemijos, buvo pažeistas nuteistųjų skirstymas, kamerose nesudaryta galimybė džiovinti drabužius, patalynę, rankšluosčius, kamerose drėgna, sienos pasidengusios pelėsiu, puvo čiužiniai, trūko gryno oro, jis buvo perkeltas į kamerą, kurioje buvo asmuo, infekuotas ŽIV.

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, remdamasis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl konstatavo Konvencijos pažeidimą, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 200 Eur ir priteisė šią sumą iš atsakovo.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, tačiau iš esmės nesutinka su teismo pareiškėjui parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir teigia, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, taip pat pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

40. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – 202 paros, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikoje analogiškose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, į kuriuos svarbu atsižvelgti, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

43. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį ir pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeistos Konvencijos nuostatos. Atsakovas Lukiškių TI-K nėra pateikęs įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė minėtą pažeidimą ir padarė išvadą, jog dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam (pareiškėjui) pagal CK 6.250 straipsnį turi būti atlyginta pinigais.

44. Teisėjų kolegija, vertindama, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju priteistinas pareiškėjui, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, į pažeidimo trukmę, kuomet pareiškėjui 202 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis, šiuo atveju, yra per didelis, todėl mažintinas, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 606 Eur.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 606 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

46. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

47. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo atsakovo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 606 Eur (šešis šimtus šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė