2017-11-21 Nr. AB-21691-3-61-3-00737-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2484-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00737-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. (P. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad nuo 2014 iki 2015 metų buvo laikomas Lukiškių TI-K kartu su 3 asmenimis kamerose, kurių plotas buvo apytiksliai 8 kv. m, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas, buvo suvaržyta judėjimo laisvė. Taip pat paaiškino, kad kamerose buvo blogas apšvietimas, kameros netinkamai ventiliuojamos, didelė drėgmė, asmenims neišduodamos higienos priemonės. Pareiškėjo įsitikinimu, buvo sukeltas pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Teigė, kad karantino tipo kamerose nebuvo laisvų gulimų vietų ir kitų reikalingų baldų, maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo, buvo pažeistas pareiškėjo orumas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, atvežtas į Lukiškių TI-K, jis žodžiu kreipėsi į pareigūnus, prašydamas paskirti jį į nerūkančiųjų kamerą, kadangi pats nerūko, tačiau pareiškėjas buvo uždarytas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis ir jam teko kvėpuoti tabako dūmais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nukrypimas nuo įprastų sąlygų nebuvo ilgalaikis. Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos kėdės, suoliukai, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo P. Š. skundą tenkino iš dalies: pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 3 000 Eur neturtinės žalos, kitą skundo dalį atmetė. Teismas sprendimo vykdymą išdėstė per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos: iki 2016 m. gruodžio 1 d. išmokant pareiškėjui 1 000 Eur, iki 2017 m. liepos 1 d. – 1 000 Eur, iki 2017 m. vasario 1 d. – 1 000 Eur.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, kuris įtvirtina minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose 3,6 m2.

7. Atsižvelgęs į nurodytas teisės normas, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 29 d. (453 dienas), iš jų 8 dienas buvo išvykęs, taigi Lukiškių TI-K buvo laikomas 445 dienas. Vadovaudamasis Lukiškių TI-K pateikta informacija, teismas nurodė, kad 365 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų.

8. Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjui neišduotomis higienos priemonėmis, teismas nurodė, kad vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustatyta, jog nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, per mėnesį turi būti išduodamas patalynės komplektas, 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo, 200 g skalbiamojo muilo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečios higienos priemonės jam nebuvo išduotos, byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu išduoti higienos priemones. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas šiuo atžvilgiu nedetalizavo nurodytų aplinkybių bei vadovaudamasis teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo teiginius dėl jo netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis teismas laikė neįrodytais.

9. Vertindamas pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su blogu apšvietimo kameroje, netinkama kameros ventiliacija ir didele drėgme, teismas vadovavosi HN 76:2010 22–24, 26 punktais. Iš Lukiškių TI-K pateikto atsiliepimo duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 118, 183, 252, 282, 283, 296, 299, 299A, 300, 335, 342, 385, 404. Iš Lukiškių TI-K pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) patikrinimo aktų teismas nustatė, kad kameroje Nr. 404 apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 404 atitiko teisės aktų reikalavimus. Centro operatyviųjų patikrinimų metu taip pat nustatyta, kad kamerose Nr. 118, 183, 252, 282, 283, 296, 299, 299A, 300, 342, 335, 385, 404 oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus. Iš šių duomenų teismas taip pat nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ne visais atvejais buvo užtikrintas tinkamas kamerų apšvietimas, kamerų kondicionavimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad grįžtamųjų patikrinimų metu Centras nustatė, jog operatyviųjų patikrinimų metu nustatyti higienos normų pažeidimai dėl netinkamo apšvietimo pašalinti. Centro operatyviųjų patikrinimų metu nustatyta, kad kamerose Nr. 118, 183, 252, 282, 283, 296, 299, 299A, 300, 342, 335, 385 apšvietimas atitiko higienos normų reikalavimus.

10. Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiaisiais teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 13 punktu ir darė išvadą, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir prašė jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, tačiau minėtų aplinkybių iš esmės nepagrindė. Byloje nesant įrodymų apie pateiktą prašymą, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K administracija neturi įstatymo nustatytos pareigos laikyti jį vienoje kameroje su nerūkančiais asmenimis. Taigi, šiuo atveju teismas nenustatė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

11. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su karantino tipo kamerose laisvų gulimų vietų ir kitų reikalingų baldų nebuvimu, maisto laikymu šalia sanitarinio mazgo, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nenurodė, kokioje patalpoje buvo laikomi asmenys atvykimo į Lukiškių TI-K metu; nenurodė, kiek asmenų yra laikoma karantino kamerose, koks minėtų kamerų plotas ir įrengimas. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne tik įprastose kamerose, tačiau ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų karantino kameroje, bet Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad karantino kameroje nebuvo įrengtas pakankamai baldų visiems laikomiems asmenims. Byloje nepateikta duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas karantino kamerose buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

12. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertindamas, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 3 000 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, darė išvadą, kad yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo priteisti pareiškėjui 3 000 Eur neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, įvykdymą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos – iki 2016 m. gruodžio 1 d. išmokant pareiškėjui 1 000 Eur, iki 2017 m. sausio 1 d. – 1 000 Eur, iki 2017 m. vasario 1 d. – 1 000 Eur.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui P. Š., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2014 iki 2015 metų, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 365 dienas pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių reikalavimų ir buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, karantino kameroje trūko baldų, o sąlygos kamerose tam tikrais atvejais neatitiko higienos normų, nors vėliau pažeidimai buvo pašalinti, ir nusprendė, jog pareiškėjui priteistina 3 000 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą bei su teismo išvada dėl atsakovo neteisėtos veikos.

19. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde jam Lukiškių TI-K padarytos neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, siejo su tuo, kad kameros buvo perpildytos.

21. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi netinkamu teisės aktu – Taisyklėmis, tačiau minimalaus ploto normą nustatė teisingai.

22. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 10–16) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 29 d. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas nebuvo užtikrintas 365 paras. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybės judėti kameroje – itin ribotos.

23. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų Centro patikrinimo aktų (b. l. 21–25), tam tikrais trumpais epizodais galėjo būti neužtikrinamas ir tinkamas apšvietimas, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl kameros inventoriaus trūkumo.

24. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), spręsdamas dėl galimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).

25. Šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas; žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių; tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

26. Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatyti pažeidimai, susiję su asmeninės erdvės trūkumu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

27. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

28. Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, pažymėtina, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d.; 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 – 325 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai 9 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 365 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje), į kitus atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 3 000 Eur suma nėra per didelė, ji laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

30. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan