2017-11-28 Nr. AB-22151-3-61-3-00665-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2741-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00665-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laivės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 10 d. jis buvo gydomas LAVL. Į LAVL atvyko 11.00 val., tačiau iki pat vakaro jam teko kęsti alkį, nes paklausus, ar gaus pietus ir ar gali pasinaudoti dušu, jam buvo atsakyta, kad pietūs jam nepriklauso. Dušu pasinaudoti taip pat negalėjo, todėl visą buvimo LAVL laikotarpį pareiškėjas buvo nesiprausęs ir suprakaitavęs. Be to, atvykus į LAVL jam nebuvo išduoti drabužiai ir avalynė, jis neturėjo spintelės daiktams susidėti, o palatoje esantys baldai buvo sulūžę. LAVL palatoje Nr. 3 jam trūko ploto, byrėjo tinkas, koridoriuje esantis kilimas suplyšęs, prausykloje esančios plytelės nukritusios, sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo. Tokias sąlygas pareiškėjas skunde įvardijo kaip nežmoniškas, žiaurias ir žeminančias orumą, dėl kurių patyrė dvasinius išgyvenimus ir diskomfortą.

3. Papildomai gautuose pareiškėjo atsikirtimuose (b. l. 72–74, 88–90) pareiškėjas paaiškino, jog jis negalėjo nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro vaikščioti lauke, kadangi turėjo problemų su stuburu. Palatoje Nr. 3 buvo 6 lovos, palatos plotas buvo 19,80 kv. m, joje visą laiką buvo 6 asmenys, kurie į lauką taip pat nėjo. Po kiekvieno apsilankymo valgykloje turėjo šaltu vandeniu plauti indus. Kamerose nebuvo tinkamo inventoriaus, t. y. nebuvo stalo ir rūbų pakabos drabužiams kabinti, palatos baldai sulūžę, o minkštasis inventorius taip pat buvo netinkamas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis prašė išduoti pižamą, tačiau jam buvo pasakyta, jog LAVL jos neturi. Pareiškėjo teigimu, sąlygos LAVL taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LVAL, atsiliepime (b. l. 9–12) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 10 d. buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 (19,80 kv. m, 6 lovos). Šiame skyriuje buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje ir mano, kad minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas. Atsakovas paaiškino, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtoje palatoje. Atsakovas nurodė, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Pažymėjo, kad LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudarytos sutartys. Darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus – ir dažniau, ir registruojami žurnaluose. Be to, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymosi grafiką, o karštas vanduo nuolat tiekiamas į dušines patalpas. Atsakovas pažymėjo, kad atvykusiems į LAVL ne iš pataisos įstaigų pacientams sudaroma galimybė nusiprausti po dušu. Kitiems asmenims yra atliekamos higienos procedūros, o į dušą nuvedami pagal LAVL direktoriaus patvirtintą grafiką. Budintis gydytojas nusprendžia, kad atvykusiam pacientui turi būti sudaryta galimybė nusiprausti po dušu atvykimo dieną. Pareiškėjas į LAVL atvyko iš pataisos namų ir, nesant gydytojo nurodymo, į dušą buvo nuvestas pagal LAVL patvirtintą grafiką. Pareiškėjui buvo išduota pižama, kurios jis atsisakė. Atsakovas nurodė teisės aktus, reglamentuojančius maisto tiekimą, ir atkreipė dėmesį, kad naujai atvykusiems į LAVL asmenims karštas maistas patiekiamas pagal nustatytą dienotvarkę. Jei asmenys atvyksta į LAVL pavėlavę pietums, LAVL pareigūnai visada pasiūlo ir sudaro galimybę asmenims papietauti, nuvesdami juos į valgyklą. Minėtą dieną maitinimą gavo visi naujai atvykę asmenys. Pasak LAVL, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo Ž. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2016 m. vasario 5–10 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 5 d. 11.10 val. buvo paguldytas į Vidaus ligų skyriaus palatą Nr. 3, o 2016 m. vasario 10 d. buvo išrašytas (b. l. 13). Pagal LAVL teismui pateiktą planą ir pažymą apie palatų plotą matyti, kad palata Nr. 3 yra 19,80 kv. m (b. l. 39, 40). LAVL negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo minėtoje palatoje. Pasak pareiškėjo, jis buvo paguldytas į palatą Nr. 3, kurioje buvo dar 5 asmenys. LAVL atsiliepime nurodė, kad palatoje Nr. 3 yra įrengtos 6 lovos. Atsižvelgiant į tai, teismas pažymėjo, kad palatoje Nr. 3 pareiškėjas buvo dar su 5 asmenimis, todėl konstatavo, kad palatoje Nr. 3 pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 5,1 kv. m.

8. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal LAVL teismui pateiktą planą ir byloje esančias fotonuotraukas matyti, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo palatos Nr. 3, įėjimas į sanitarinio mazgo patalpas yra atitvertas durimis, kurios užsidaro (b. l. 40, 49, 50, 53, 66), todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmėtė.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmėtė pareiškėjo teiginius dėl to, kad LAVL nebuvo spintelės daiktams susidėti, pakabos ir stalo. Teismas atkreipė dėmesį, kad LAVL teismui pateikė 2015 m. liepos 17 d. pažymas, kurios patvirtina, kad palatoje Nr. 3 yra 6 vnt. spintelių, vienas stalas, 3 vnt. pakabų (b. l. 37–39). Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad LAVL nepažeidė minėtų Aprūpinimo baldais normų. Be to, byloje esančios palatos nuotraukos paneigia pareiškėjo argumentus dėl netinkamų naudoti (sulūžusių) spintelių ar lovų, kuriose tekdavo miegoti beveik liečiantis į grindis (b. l. 46, 49).

10. Dėl galimybės pareiškėjui pasinaudoti dušu, teismas pažymėjo, kad Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 257–258 punktus naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL yra patvirtinusi pacientų naudojimosi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę (b. l. 54–56). Remdamasis pacientų naudojimosi dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraščiu, teismas nustatė, kad Vidaus ligų skyriuje esantiems asmenims ketvirtadieniais yra suteikiama teisė naudotis dušu (b. l. 57), t. y. LAVL yra sudaromos sąlygos kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau pareiškėjas į LAVL atvyko penktadienį, o išvyko trečiadienį, todėl nustatytu tvarkaraščiu dušu neturėjo galimybės pasinaudoti. Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklės numato, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas yra atliekamas sanitarinis švarinimas, tačiau pareiškėjas nebuvo naujai atvykęs į pataisos įstaigą, jis į LAVL atvyko jau iš pataisos įstaigos, o tokiu atveju pagal LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191, 15 punktą, sanitarinis švarinimas, nusiprausiant duše, nėra privalomas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas LAVL neteisėtų veiksmų nenustatė.

11. Dėl LAVL atitikimo higienos sąlygoms, pirmosios instancijos teismo vertinimu, svarbu tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas pagal pareiškėjo skundą atliko operatyviąją higienos sąlygų kontrolę ir nustatė, kad LAVL Vidaus ligų skyriaus prausykloje-tualete buvo švaru, sienų ir grindų paviršiai buvo lygūs, tinkami valymui ir dezinfekcijai, sanitariniai įrenginiai tvarkingi, švarūs, pažeidimų nenustatyta (b. l. 78–79). Be to, byloje esantis darbų priėmimo aktas patvirtina, kad Vidaus ligų skyriuje (taip pat ir palatoje Nr. 3) buvo atlikti remonto darbai (b. l. 59–60). Todėl neteisėtų atsakovo veiksmų dėl higienos normų pažeidimo pirmosios instancijos teismas nenustatė.

12. Pareiškėjo argumentus, jog jam atvykus LAVL jam nebuvo suteikti pietūs, nebuvo išduota pižama, nebuvo karšto vandens, teismas vertino kritiškai. Teismas akcentavo, kad iš LAVL direktoriaus patvirtinto LAVL šilto vandens tiekimo grafiko, Vidaus ligų skyriuje šiltas vanduo buvo tiekiamas ryte nuo 6.00 val. iki 9.00 val., per pietus nuo 12.30 val. iki 13.30 val., vakare nuo 17.00 val. iki 18.00 val. ir ketvirtadieniais duše nuo 9.00 val. iki 16.00 val. (b. l. 48). Vadinasi, LAVL buvo tiekiamas šiltas vanduo, todėl pareiškėjo nusiskundimus, kad plaudavo indus šaltu vandeniu, teismas atmėtė kaip nepagrįstus.

III. 13. Pareiškėjas Ž. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112–115), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo plotą, tekusį vienam asmeniui. Pareiškėjo teigimu, LAVL 3-oje palatoje, kurios plotas 19,8 kv. m, jis buvo dar su penkiais asmenimis, t. y. jam teko mažiau nei 3,3 kv. m.

15. Taip pat pareiškėjas nesutinka su atsakovu, kad, jam atvykus į LAVL, jis maitinimo negavo dėl to, kad pats atsisakė. Pareiškėjo nuomone, jo atsisakymas turėjo būti užfiksuojamas žurnale. Pareiškėjas pažymi, kad jam nepagrįstai nebuvo leista nusiprausti duše. Pareiškėjo nuomone, jam atvykus į LAVL, turėjo būti išduoti pižama ir šlepetės, tačiau taip nebuvo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad LAVL palatoje nebuvo normalių spintelių, o lovos buvo sulūžusios, taip pat nebuvo stalo ir kur pasikabinti rūbų. Tualetuose, pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi šalia buvo prausyklos ir kiti asmenys galėjo pareiškėją stebėti.

16. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios distancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos pinigais, todėl prašo jo skundą tenkinti.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime (b. l. 118–119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų ar motyvu, kodėl nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui Ž. R., jo teigimu, padarytos jį laikant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo Ž. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2016 m. vasario 5–10 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas ginčija dalį teismo išvadų, susijusių su sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atitikimu teisės aktų reikalavimams, nesutinka su taikytu pažeistų teisių gynimo būdu bei prašo tenkinti jo reikalavimą neturtinės žalos atlyginimo nurodytą lėšų sumą.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Be to, pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

26. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

27. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

28. Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimu, atsižvelgtina į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nustatytą reglamentavimą. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

29. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad palatos Nr. 3, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotas buvo 19,8 kv. m, joje buvo 6 lovos (b. l. 9–12), todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 3,3 kv. m. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog LAVL pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas.

30. Dėl pareiškėjo teiginio, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo palatos Nr. 3, t. y. sanitarinis mazgo įėjimas yra atitvertas durimis, kurios užsidaro (b. l. 40, 49, 50, 53, 66). Taigi, sanitarinis mazgas buvo tinkamai atskirtas nuo bendros erdvės, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini.

31. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl palatose buvusių baldų būklės ir kiekio. Byloje esanti LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma patvirtina, jog palatoje Nr. 3 yra 6 spintelės, 1 stalas, 3 pakabos (b. l. 37–39). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl netinkamų baldų palatoje.

32. Dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsakovo pateikti duomenys (b. l. 59–60, 78–81) patvirtina, jog LAVL Vidaus ligų skyriuje, kur buvo pareiškėjas, atlikti remonto darbai, patalpose buvo švaru, sienų ir grindų paviršiai – lygūs, tinkami valymui ir dezinfekcijai, sanitariniai įrenginiai – tvarkingi, švarūs, pažeidimų nenustatyta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo aspektu atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

33. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmesti kaip nepagrįsti kiti pareiškėjo argumentai – dėl galimybės nusiprausti duše, pižamos ir pietų nesuteikimo atvykimo dieną, todėl jų nebekartoja. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas atliepime į skundą neteigė, taip pat neįrodinėjo, kad pareiškėjas atsisakė pietų (b. l. 11, 63), be to, byloje buvo surinka pakankamai su šia aplinkybe, kuri savaime ir nebūtų pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą, susijusių įrodymų, todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti jo nurodytus liudytojus.

34. Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

35. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012 ir kt.).

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

37. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan