2016-02-15 Nr. AB-3846-3-61-3-04589-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-179-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04589-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, Inspekcija) viršininko 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-70128) (toliau – ir Sprendimas, VMI sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas VMI sprendimas buvo priimtas po to, kai Kauno apskrities VMI 2014 m. kovo 24 d. atliko pareiškėjo operatyvų patikrinimą dėl to, kaip jis apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas PVM deklaracijose nedeklaravo dalies pajamų, t. y. 2011–2013 m. neapskaitė ir nedeklaravo 1 437 684 Lt PVM apmokestinamųjų pajamų ir 301 913 Lt pardavimo PVM, o 2014 m. gegužės 8 d. – pareiškėjo mokestinį patikrinimą (tikrino PVM ir gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM)), kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas padarė 13 pažeidimų (8 dėl PVM ir 5 dėl GPM mokesčių mokėjimo), papildomai priskaičiuota 385 632 Lt PVM ir 47 925 Lt GPM. Skundžiamu Sprendimu buvo nuspręsta į biudžetą iš V. R. turto išieškoti mokestinę nepriemoką, sudarančią 812 039,88 Lt.

Nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o jo priedas Nr. 1 „Prievolių ataskaita“ (toliau – ir Prievolių ataskaita) yra neišsami ir nedetalizuota, joje tik nurodyti prievolių tipai, mokestiniai laikotarpiai, deklaracijų pateikimo datos bei išieškomos prievolės, baudos ir delspinigių sumos. Prievolių ataskaitoje nepaaiškinta, koks buvo pritaikytas delspinigių dydis, už kokius laikotarpius priskaičiuoti delspinigiai – nedetalizuota jų apskaičiavimo tvarka. Taip pat kai kuriose Prievolių ataskaitos eilutėse prievolės dydis iš viso nenurodomas, tačiau yra priskaičiuoti delspinigiai. Priskaičiuotos netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neatitinka bendrųjų protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Taip pat teigė, kad, nors patikrinimo akte bandyta pateikti tam tikrus skaičiavimus, tačiau tarp jų ir skundžiamo VMI sprendimo Prievolių ataskaitos skaičiavimų yra neatitikimų. Pareiškėjo teigimu, toks Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, jame nesant išsamiam ir aiškiam, pareiškėjas neturėjo galimybės suvokti, jo turinį, t. y. perskaitęs Sprendimą ir peržiūrėjęs Prievolių ataskaitą suprasti, už ką, kokiu laikotarpiu ir kuo remiantis jam buvo priskaičiuota 812 039,88 Lt dydžio nepriemokos suma. Be to, Sprendime nėra tinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka.

Pažymėjo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu deklaravo PVM, GPM nuo savo darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, GPM nuo savo darbo santykiais nesusijusių B klasės pajamų, mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, fizinių asmenų žemės mokestį, t. y. jis, kaip mokesčių mokėtojas, vykdė savo pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 16 punkte, tačiau neatmetama galimybė, jog galėjo būti tam tikrų neatitikimų deklaruojant pajamas, bet tai nereiškia, jog už padarytą klaidą galima vykdyti priverstinį išieškojimą, jog negalima kitomis priemonėmis išspręsti susidariusios situacijos – leisti pareiškėjui ištaisyti tam tikras klaidas PVM ir GPM deklaracijose. Remdamasis MAĮ nuostatomis pažymėjo, jog Inspekcija nebendradarbiavo su pareiškėju ir nesudarė galimybės ištaisyti nustatytus neatitikimus, nustatydama nepriemokos sumą iškart pritaikė pareiškėjui represijas. Mano, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, piktnaudžiavo turimomis teisėmis.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Sprendimu išieškomos mokestinio patikrinimo metu papildomai pareiškėjui apskaičiuotos 385 632 Lt PVM ir 47 925 Lt GPM, taip pat šių mokesčių delspinigių ir baudos sumos. Kadangi pareiškėjas mokestinių prievolių nesumokėjo ir mokestinio ginčo MAĮ nustatyta tvarka neinicijavo, Sprendimu nuspręsta pradėti šių sumų išieškojimą. Pažymėjo, kad Prievolių ataskaitoje nurodytos sumos apskaičiuotos tinkamai, remiantis Kauno apskrities VMI 2014 m. birželio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.02.1)-FR0682-334 bei atkreipė dėmesį, kad šis Kauno apskrities VMI sprendimas 2014 m. birželio 13 d. pareiškėjui buvo įteiktas asmeniškai, tai patvirtina jo parašas ir data šio sprendimo paskutiniame lape, todėl pareiškėjo argumentai, jog jam nesuprantama už ką buvo paskirta ši mokestinės nepriemokos suma bei už ką jam paskirtos atitinkamai 115690 Lt PVM ir 14378 Lt GPM baudos yra visiškai nepagrįsti. Taip pat atsakovas paaiškino, jog kitos skundžiamu VMI sprendimu išieškomos sumos susidarė pačiam pareiškėjui, naudojantis Inspekcijos elektroninio deklaravimo sistema (toliau – ir EDS), pateikus atitinkamas mokesčių deklaracijas arba patikslintas deklaracijas, pagal kurias apskaičiuojami mokesčiai, o laiku jų nesumokėjus – skaičiuojami delspinigiai, taigi konstatuotina, jog jis žinojo savo teikiamų deklaracijų turinį ir atsako už jose pateiktų duomenų teisingumą. Nurodė, jog žemės mokesčio deklaracijos duomenys pareiškėjui tik EDS buvo pateikti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Apibendrindama Inspekcija teigė, kad skundžiamas VMI 2014 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino VMI 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-70128 ir įpareigojo atsakovą priimti naują, įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant MAĮ nuostatas, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos administracinio teismo suformuota jų taikymo praktika. Vertindamas, ar skundžiamas Inspekcijos 2014 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus, teismas atsižvelgė į Kauno apskrities VMI 2014 m. birželio 12 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo turinį (tai, kad šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti 612 139 Lt mokesčių ir su jais susijusių sumų) bei į skundžiamo VMI sprendimo (kuriuo iš pareiškėjo nuspręsta išieškoti 812 039,88 Lt mokesčių ir su jais susijusių sumų) ir Prievolių ataskaitos turinį. Tikrindamas pareiškėjo argumentus dėl mokėtinų sumų nesutapimo ir neatitikimo pagal patikrinimo aktą ir pateiktas deklaracijas, nustatė, kad prie Prievolių ataskaitoje nurodyta 812 039,88 Lt mokesčių ir su jais susijusių sumų, iš jų 130 068 Lt baudų, 379 622,88 Lt PVM (už 2010–2013 metus), 67 807,01 Lt PVM delspinigių (už 2010–2013 metus), 222 671,37 Lt GPM (už 2010–2013 metus), 11 455,22 Lt GPM delspinigių (už 2010–2013 metus), taip pat 2 026,16 Lt mokėtinų sumų už kitus laikotarpius ir kitus mokesčius. Teismas vertino, kad Prievolių ataskaitoje pateiktos išieškomos sumos nėra tapačios Kauno apskrities VMI 2014 m. birželio 12 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytoms sumoms, joje nėra pateikta paaiškinimų, kodėl šios sumos nesutampa, todėl sprendė, kad pareiškėjas pagrįstai kelia abejonę dėl Sprendimo neaiškumo ir skaičiavimo metodikos.

Atsižvelgęs į visa tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, nesilaikė įstatymuose įtvirtintų reikalavimų individualiems administraciniams aktams ir, pažymėjęs, jog byloje nėra nagrinėjamas mokestinis ginčas, tiriami ne skundžiamu aktu apibrėžiamų teisių ir pareigų pagrindai iš esmės, o skundžiamo sprendimo atitikimas tokio pobūdžio aktams keliamiems turinio ir formos reikalavimams, sprendė, kad VMI 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-70128 yra naikintinas, kaip neatitinkantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalies ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimų tinkamai pagrįsti ir motyvuoti individualų administracinį aktą.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Inspekcijos viršininko 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-70128 ir VMI įpareigota priimti naują sprendimą, atitinkantį įstatymų reikalavimus, bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo skundą, apeliacinį skundą Inspekcija grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. VMI, priimdama Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, laikėsi visų VAĮ nuostatų. Sprendimas yra priimtas vadovaujantis VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. VA-74 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinta forma, jis atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.

2. Iš bylos medžiagos matyti, kad su 2014 m. rugsėjo 12 d. lydraščiu pareiškėjui buvo įteiktas ne tik Sprendimas, bet ir Prievolių ataskaita, kurioje, be kita ko, yra išskaidyta pareiškėjo mokestinė nepriemoka. Teigia, kad Prievolių ataskaita vertintina kaip papildomai patvirtinanti ginčijamo VMI sprendimo, 2014 m. birželio 12 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir paties pareiškėjo per EDS pateiktų deklaracijų tarpusavio ryšį.

3. Atsakovas dar kartą pabrėžė, kad pareiškėjas Kauno apskrities VMI 2014 m. birželio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtintų mokėtinų į biudžetą sumų nesumokėjo ir nepasinaudojo MAĮ numatyta teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą bei pradėti mokestinį ginčą, todėl jame priskaičiuotos sumos yra nekvestionuojamos, šis sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas, todėl jame nustatyta 612 139 Lt mokestinės nepriemokos suma pareiškėjui buvo žinoma. Inspekcijos teigimu, Sprendimo priede Prievolių ataskaitoje, esančioje Sprendimo sudėtine dalimi, aiškiai nurodyta kokie mokesčiai ir su jais susijusios sumos yra išieškomos. Pareiškėjas iš esmės turėjo ir galėjo suvokti (suprasti) VMI 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą ir jo priėmimo motyvus.

4. Pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl ginčijamo Sprendimo, kuriame nėra pateiktas mokėtinų sumų apskaičiavimo mechanizmas, laikotarpiai, už kuriuos skaičiuojami delspinigiai pradžia ir pabaiga, suminės išraiškos ir kiti susiję duomenys, todėl nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir neteisingas. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė prašymo pateikti priskaičiuotų mokesčių sumų ir jų delspinigių išklotinės (aritmetinio skaičiavimo) išdėstymo, nepasinaudojo ir VMI viršininko 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-91 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-314 „Dėl mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos, jos užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 7 punkte numatyta teise su susipažinti, suderinti ir patvirtinti VMI parengtą suderinimo aktą.

5. Atmestinas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad skundžiamas VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto neatitinka mokestinę nepriemoką nustačiusių dokumentų (sprendimų), kadangi Prievolių ataskaitoje kai kurios mokestinės nepriemokos sumos yra pakitusios dėl mokesčių administratoriaus atliktų vienarūšių reikalavimų įskaitymo veiksmų, kuriuos VMI atliko vadovaudamasi VMI viršininko 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. VA-11 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. VA-186 „Dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ pakeitimo“, patvirtinusiu Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisykles.

6. Panaikinus skundžiamą Sprendimą, būtų nesilaikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 suformuoto teisminio precedento, taip pat būtų pažeisti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai.

Pareiškėjas V. R., nesutikdamas su VMI apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Sprendimas, priešingai nei teigia atsakovas, neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir pareiškėjas neturėjo galimybės iš jo turinio suprasti Sprendimo priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą, jo priėmimo motyvus. Atkreipia dėmesį, jog Kauno apskrities VMI 2014 m. birželio 12 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta bendra suma, kurią pareiškėjas turi sumokėti atsakovui yra 612 139 Lt, kai tuo tarpu ginčijamame Sprendime nurodyta išieškotina mokestinė nepriemoka yra daug didesnė – 812 039,88 Lt. Gavusi tokį sprendimą, pareiškėjui buvo visiškai neaišku, kodėl jo turima sumokėti suma, lyginant minėtus sprendimus (sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką), išaugo apie 200 000 Lt. Be to, atsakovas nepagrįstai nurodo, neva pareiškėjui turėjo būti žinomos ir jam negalėjo būti neaiškios į Sprendimą įtrauktos mokestinės nepriemokos, delspinigių bei paskirtų baudų sumos. Atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde atsakovas paaiškino, kad kai kuriose Prievolių ataskaitos eilutėse sumos yra pakitusios ir neatitinka 2014 m. birželio 12 d. sprendimo dėl mokesčių administratoriaus atliktų vienarūšių reikalavimo įskaitymo veiksmų, taip pat tik apeliaciniame skunde VMI bando paaiškinti, kaip yra skaičiuojami delspinigiai bei tai, kad pareiškėjas galėjo mokesčių administratoriui pateikti prašymą pateikti priskaičiuotų mokesčių sumų ir jų delspinigių išklotines.

2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtina, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, be to, pažymėjo, kad vertinant administracinio akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Nurodo, jog neginčija to, kad jam buvo įteiktas 2014 m. birželio 12 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kad jis mokesčių administratoriui teikė deklaracijas, tačiau dar kartą pažymi, kad sumos ginčijamame VMI sprendime ir Prievolių ataskaitoje nesutampa su 2014 m. birželio 12 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytomis sumomis, todėl skundžiamas atsakovo Sprendimas yra neaiškus, nepagrįstas, neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir turi būti naikintinas, ką teisingai ir pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas.

3. Surašant individualų administracinį aktą turi būti atsižvelgiama ir į jo adresatą, kuris šiuo atveju yra teisinio išsilavinimo neturintis asmuo, tad jam tikrai nebuvo žinomi visi atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti VMI viršininko priimti įsakymai bei jose įtvirtintos jam, kaip mokesčių mokėtojui, suteikiamos teisės bei MAĮ įtvirtinta delspinigių apskaičiavimo tvarka.

2016 m. vasario 11 d. pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 320 Eur, už teisinę pagalbą, parengiant atsiliepimą į VMI apeliacinį skundą bei pažymėjo, jog ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio. Patirtas išlaidas pareiškėjas grindžia 2015 m. sausio 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 49 ir 2015 m. sausio 26 d. Mokėjimo nurodymu Nr. 197.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2014 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-70128) Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuriuo nusprendė išieškoti iš V. R. 812 039,88 Lt. Prie Sprendimo pridėta Prievolių ataskaita.

VMI sprendimas priimtas MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Prie Sprendimo pridėta Prievolių ataskaita patvirtina, kad Prievolių ataskaitos 1-13 ir 31 eilutėse nurodytos sumos įtrauktos Kauno AVMI 2014 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo V. R. patvirtintos mokėtinos į biudžetą sumos, pagrindu (pridėtinės vertės mokestis, delspinigiai ir bauda, gyventojų pajamų mokestis, delspinigiai ir bauda). Pažymėtina, kad pareiškėjas Kauno AVMI 2014 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo jam buvo nustatyta mokestinė prievolė, neskundė, taigi šis administracinis sprendimas tapo galutiniu administraciniu sprendimu, kuris turi būti vykdomas.

Prie Sprendimo pridėta Prievolių ataskaita patvirtina, kad Prievolių ataskaitos 14-19, 21-30 ir 32 eilutėse yra nurodytos gyventojų pajamų mokesčio ir delspinigių, pridėtinės vertės mokesčio ir delspinigių, privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir delspinigių sumos, kurias deklaravo, tačiau nesumokėjo pareiškėjas. Prie Sprendimo pridėta Prievolių ataskaita patvirtina, kad Prievolių ataskaitos 20 eilutėje yra nurodytas žemės mokestis, kurio deklaracijas suformuoja mokesčių administratorius.

Minėtose Prievolių ataskaitos eilutėse yra nurodytas mokestinis laikotarpis, pareiškėjo pateiktų deklaracijų pateikimo data, mokestinės prievolės suma ir delspinigiai. Taigi ginčijamo Sprendimo priedas – Prievolių ataskaita yra aiški, joje nurodyti visi būtini duomenys, pagal kuriuos pareiškėjas turėjo galimybę nustatyti neįvykdytų mokestinių prievolių, nurodytų skundžiamame Sprendime, dydį.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Sprendimą, padaręs išvadą, kad Sprendime nurodytos sumos ir Kauno AVMI 2014 m. birželio 12 d. sprendime nurodytos sumos nesutampa.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl VMI sprendimo neteisėtumo ir neaiškumo padaryta netinkamai įvertinus administracinio sprendimo pobūdį bei jo priėmimo pagrindą.

Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas. Pagal MAĮ 106 straipsnį išieškomos mokestinės prievolės dydis yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu paskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče.

Minėta, kad sprendimas dėl mokestinės prievolės nustatymo buvo priimtas Kauno AVMI 2014 m. birželio 12 d. sprendimu, pareiškėjas šio sprendimo neskundė, todėl negali būti kvestionuojamas jo teisėtumas iš naujo ir svarstoma dėl galutinio administracinio sprendimo privalomumo. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 str. 1 d. 3 p., 105 str. 2 d.). MAĮ 67 straipsnio nuostata dėl būtinumo mokesčių administratoriui pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas buvo įgyvendinta Kauno AVMI 2014 m. birželio 12 d. priimant sprendimą, kuriuo buvo nustatyta mokestinė prievolė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).

Minėta, kad dalis Prievolių ataskaitoje nurodytų sumų yra sumos mokesčių, kuriuos deklaravo pats pareiškėjas, tačiau jų nesumokėjo, tai yra mokestinės prievolės, atsirandančios pagal įstatymą (MAĮ 66 str., 77 str., 73 str.). Mokesčių mokėtojui nemokant jo deklaruotų sumų, t. y. nevykdant pagal įstatymą atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p., 105 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių mokėtojo deklaruotų ir nesumokėtų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų mokestinių prievolių vykdymo, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-799/2013).

Dėl skundžiamame sprendime nurodytų išieškotinų delspinigių sumų pažymėtina, kad pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį <...>.

Pastebėtina ir tai, kad mokesčių administratoriaus procesiniuose dokumentuose pagrįstai yra nurodoma, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė prašymo pateikti priskaičiuotų mokesčių sumų ir jų delspinigių išklotines (aritmetinius skaičiavimus), nepasinaudojo VMI viršininko 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-91 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-314 „Dėl mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos, jos užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 7 punkte numatyta teise susipažinti, suderinti ir patvirtinti VMI parengtą suderinimo aktą.

Apibendrinant spręstina, kad mokesčių administratoriaus sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto yra priimtas dėl dvejopo pobūdžio mokestinių prievolių – nustatytų mokesčio administratoriaus sprendimu bei mokesčio mokėtojo deklaruotų ir nesumokėtų mokesčių, mokesčių administratoriaus sprendimo turinys yra aiškus, byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą priimti šį sprendimą dėl mokestinių prievolių vykdymo. Mokesčių mokėtojas nenurodė ir byloje nenustatyta, kad priimant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo būtų atlikti veiksmai, pažeidžiantys mokesčio mokėtojo teises. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti teisėtą VMI sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str.).

Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl be pagrindo panaikino VMI sprendimą (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan