2016-01-04 Nr. AB-378-3-64-3-00198-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2854-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00198-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–10), kurį patikslino (b. l. 21–29), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m. gegužės mėn., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, kamerose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, tualetas nuo bendro kameros ploto atitvertas sienele, kuri neatitinka higienos normų reikalavimų, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja laikymo nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui, pažeidžiamos nuostatos dėl galimybės ne rečiau kaip du kartus per savaitę praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, kamerose buvo parazitų, negalėjo valgyti pilnaverčio maisto, nes yra alergiškas, buvo priverstas badauti, Šiaulių TI parduotuvėje negalėjo nusipirkti nealergizuojančio maisto. Kalinamas nežmoniškomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu (b. l. 47–59) ir atsiliepimo papildymu (b. l. 127–128) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 69/06-1023 „Dėl E. G. laikymo Šiaulių TI“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. skirtingose kamerose su dar 2–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,03 iki 6,62 kv. m. Atsakovas pabrėžė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 402 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams.

Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2013 m. vasario 7 d. Šiaulių TI kratos patalpoje atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio metu nustatyta oro temperatūra tebuvo šiek tiek žemesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjas temperatūros duomenų užfiksavimo dieną tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinama suimtųjų ir nuteistųjų teisė naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Todėl pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI nėra laisvės atėmimo vietų gydymo įstaiga, o dietinis maitinimas skiriamas tik ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas. Šiaulių TI veikianti parduotuvė kiekvieną mėnesį pateikia maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimento sąrašą su nurodytomis galiojančiomis kainomis.

Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis numato nuteistųjų specialiąją teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, įsigijimo tvarką numato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyrius. Pareiškėjas galėjo įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje papildomai įsigyti medicininiame pažymėjime rekomenduojamų maisto produktų. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsakovas pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu (b. l. 132–141) pareiškėjo E. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, Šiaulių TI kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, EŽTT jurisprudencija (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Iš byloje esančios 2015 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 69/06-1023 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI su pertraukomis buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2013 m. gegužės 30 d., viso 402 dienas.

Pareiškėjas tik 19 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis minimalus plotas atitiko reikalavimus (teko nuo 4,24 iki 7,08 kv. m.), 152 dienas jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo pastoviai mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m. norma (teko tik 2,03 – 3,25 kv. m.), o likusias 231 dieną pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,34 iki 8,13 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą nepateikė, todėl 2015 m. vasario 13 d. pažymos turinys vertintas pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1469/2014) ir konstatuota, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 383 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui.

Įvertinęs tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuota, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Iš byloje esančių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matėsi, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka HN 76:2010 reikalavimus, kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nebuvo, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų HN 76:2010 reikalavimų, nebuvo pagrindo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl asmens apžiūrų darymo sąlygų atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI, tualeto netinkamo atskyrimo nuo bendro kameros ploto, per trumpos pasivaikščiojimo trukmės, per trumpo naudojimosi dušu, parazitų buvimo, negalėjimo valgyti pilnaverčio maisto, nes yra alergiškas, negalėjimo nusipirkti nealergizuojančio maisto Šiaulių TI parduotuvėje.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 144, 145.1, 146 punktais. Iš byloje esančio 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akto Nr. EP-6 matėsi, kad 2013 m. vasario 7 d. Šiaulių TI kratos patalpoje buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog patalpoje įrengtos trys kabinos, kuriose patiesti švarūs guminiai kilimėliai, pagal kasdieninės dezinfekcijos registracijos žurnalo atžymas guminiai kilimėliai dezinfekuojami kasdien dezinfekciniu tirpalu; kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje nustatyta oro temperatūra 15,6 °C (HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas), reglamentuojama oro temperatūra šaltuoju metų laikotarpiu – 18–22 laipsniai. Taigi pareiškėjo teiginys, kad krata žiemos metu atliekama šaltose patalpose, pasitvirtino, tačiau nepasitvirtino teiginiai dėl purvo, dėl kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis, be to, pareiškėjo teiginiai buvo abstraktūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, pareiškėjas nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta žeminant orumą, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakako konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje tualetas nuo bendros kameros ploto buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, sanitariniai įrenginiai neužtikrino jo privatumo. Teismas atsižvelgė į HN 76:2010 21 punktą, Taisyklių III skirsnio 14.5 punktą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 17 d. pažymoje Nr. 62/08-174 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Taigi atsakovo pateikti duomenys paneigė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punktu, Taisyklių 21 punktu, HN 76:2010 18.4 punktu. Iš byloje esančių dokumentų matėsi, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 17 d. pažymoje Nr. 62/08-174 nurodyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 25 d. tikrindamas Šiaulių TI atitiktį HN 76:2010 reikalavimams, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, jų yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai ir drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis. Taigi pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo trukmės nepagrįstos.

Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu bei HN 76:2010 68 punktu. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl per trumpo naudojimosi dušu nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros pilnos tarakonų, o administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją, tačiau to nedaro. Į bylą pateiktas patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012 – 2013 metams, iš kurio matėsi, kad profilaktinė dezinfekcija, o esant reikalui – dezinsekcija ir deratizacija rėžiminio korpuso gyvenamosiose patalpose atliekama kiekvieną darbo dieną, taigi šie duomenys paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Šiaulių TI administracija neorganizuoja profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis negalėjo valgyti „pusės valdiško maisto“, kad neprasidėtų alergijos požymiai (pykinimas, temperatūra, bėrimas), Šiaulių TI gydytojas jam išrašė pažymą, kad jis galėtų papildomai nusipirkti nealergizuojančių maisto produktų Šiaulių TI parduotuvėje, tačiau jam Šiaulių TI direktorius neleido nusipirkti būtiniausių produktų, kuriems nėra alergiškas, todėl turėjo kankintis ir badauti. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 86 punktu, 88 punktu. Iš byloje esančių dokumentų matėsi, kad 2012 m. vasario 23 d. ir 2012 m. liepos 26 d. medicininiuose pažymėjimuose nurodyta, jog E. G. yra alergiškas daugeliui maisto produktų, todėl rekomenduojama papildomai užsisakyti tokius maisto produktus, kaip varškė, kiaušiniai, pienas, bulvių traškučiai, apelsinai, bananai, ryžiai, riešutai, jautiena. Į bylą pateiktos prašymų leisti nusipirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kopijos, iš kurių matėsi, kad E. G. turėjo galimybę pateikti Šiaulių TI parduotuvei prašymus ir pirkti jam rekomenduotus maisto produktus, todėl jo pretenzijos dėl negalėjimo papildomai įsigyti jam reikalingų maisto produktų nepagrįstos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, EŽTT jurisprudencija (2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (383 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, dar daugiau, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 78,33 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną.

Šiuo aspektu pabrėžta, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu atkreiptas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 300 Eur.

III. Pareiškėjas E. G. apeliaciniu skundu (b. l. 145–147) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę pinigų sumą.

Pareiškėjas teigia, kad nuo 2012 m. sausio 31 d. iki gegužės 3 d. buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų ir patyrė didelę neturtinę žalą. Atkreipia dėmesį, jog didelę žalą patyrė ir dėl to, kad pareiškėjas yra alergiškas daugeliui maisto produktų, jis ne vieną kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymais, tačiau buvo atsisakyta. Dėl to, kad pareiškėjui teko badauti, dėl patiekiamo maisto jam pablogėjo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152–154) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Nors pareiškėjas tvirtina, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėją kalinant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas iš viso 383 dienas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui, nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamas jam priteisti didesnę pinigų sumą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad pareiškėjas 383 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui, be to, krata žiemos metu yra atliekama šaltose patalpose, ir nurodė, kuo remiantis jis tam tikrus pareiškėjo skundo teiginius (dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis, netinkamo sanitarinio mazgo kameroje atitvėrimo, nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės, per trumpo naudojimosi dušu, dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos nevykdymo, netinkamo maitinimo) laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog jis Šiaulių TI negalėjo valgyti gydytojų rekomenduojamų maisto produktų, paneigia į bylą pateikti prašymai leisti pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų (b. l. 113–124), iš kurių matyti, jog pareiškėjas turėjo galimybę prašyti leisti pirkti norimus produktus ir juose nurodytos išleistos sumos patvirtina, kad nurodyti produktai buvo nusipirkti. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog jam turėjo būti priteista didesnė suma neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2013 m. gegužės 30 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, o 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga,); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 4,9 iki apie 9 eurų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1781-442/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2120-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Be to, nagrinėjamoje byloje, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, visgi atsižvelgtina ir į aplinkybę, kad pareiškėjas yra alergiškas daliai maisto produktų, sudarančių kasdienį įkalintų asmenų racioną, jam reikalingas papildomas maitinimas (b. l. 11-13), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, dėl aptartų, teisės normų neatitinkančių kalimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, netgi įvertinus aplinkybę, kad nėra įrodymų apie dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių įkalinimo sąlygų atsiradusį jo sveikatos pablogėjimą, objektyviai turėjo būti didesnės nei kitų kartu laikomų asmenų, neturinčių tokio arba taip stipriai išreikšto sveikatos sutrikimo (alergijos maistui).

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 30 000 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 4 000 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan