2024-05-15 Nr. AB-7954-3-61-3-09158-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1455-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09158-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. (K. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. (K. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis K. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 23S186783 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu.

3. Pareiškėjas grindė skundą šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2022 m. spalio 24 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Prašymą pateikė vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kadangi jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme (toliau – ir Pilietybės įstatymas) nustatyta tvarka. Siekdamas pagrįsti savo kilmę Migracijos departamentui pateikė giminystės ryšius, darbą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje bei nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 23S41713 nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi, motyvuodamas tuo, kad nenustatė objektyvių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Migracijos departamento sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. liepos 14 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 23S41713 bei įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo iš naujo. Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2023 m. spalio 18 d. priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, vadovaudamasis jau ištirtais dokumentais.

3.2. Migracijos departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Sprendimas yra be pakankamų ir aiškių motyvų, kurių pagrindu atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą. Nepakanka formaliai nurodyti, kad atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo tėvas E. P. (E. P.) ir seneliai A. P. (A. P.; A. P.) ir J. P. (N. Š. P.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3.3. Iš Sprendimo nėra aišku, kokiomis konkrečiai teisės normomis remiamasi sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo, todėl nėra galimybės įvertinti, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Migracijos departamentas nemotyvavo, kodėl pateikti pareiškėjo senelių ir prosenelių Lietuvos pilietybę patvirtinantys dokumentai buvo įvertinti kaip netinkami pastarųjų pilietybei nustatyti. Migracijos departamentas tinkamai nemotyvavęs savo sprendimo apribojo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą bei atėmė iš pareiškėjo galimybę jam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

3.4. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą iš naujo, iš esmės padarė visas analogiškas išvadas ir naujai priimtame sprendime. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjo seneliai Lietuvos taikos sutarties su (duomenys neskelbtini) metu (duomenys neskelbtini) srityje negyveno bei neišgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinį dešimtmetį, todėl pareiškėjo tėvai neatitiko Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurioms esant jie būtų laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, neatitinka tikrovės. Atsakovas formaliai pasisakė dėl pareiškėjo prosenelių statuso, tarsi šalindamas savo pirminio sprendimo trūkumus, tačiau padarytos išvados nėra teisingos ir pagrįstos, dokumentai nebuvo įvertinti objektyviai. Pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jo proseneliai nuo gimimo gyveno, vedė ūkį, kūrė šeimą ir mokėjo mokesčius Lietuvoje. Atsakovas, vertindamas dokumentus, susijusius su prosenelių statusu, neteisingai nurodė, kad pareiškėjo seneliai buvo pilnamečiai, todėl jų tėvų pilietybė ar jų teorinė galimybė turėto Lietuvos Respublikos pilietybę, įtakos turėti negalėjo. Ši išvada yra neteisinga, prieštaraujanti bylos medžiagai ir teismo jau nustatytiems faktams.

3.5. Migracijos departamentas skundžiamo sprendimo išvadomis siekia paneigti teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendime nustatytus faktus. Atsakovas netenkindamas pareiškėjo prašymo neįvertino, ar jo proseneliai atitiko Pilietybės įstatymo 39 punkte įtvirtintus reikalavimus. Atsakovui pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo prosenelis bei jo sutuoktinė turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę, nes dalyvavo rinkimuose, turėjo nekilnojamąjį turtą, mokėjo mokesčius, turėjo ir įgyvendino visas piliečių teises (duomenys neskelbtini) krašte.

3.6. Atsakovas, priimdamas Sprendimą nesivadovavo teisės aktais, kurie aktualūs nagrinėjamam ginčui. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, kurioje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Pareiškėjo seneliai ir proseneliai atitinka 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo nuostatas, kurių pagrindu pripažintini (duomenys neskelbtini) piliečiais, todėl pareiškėjas turi teisę atkurti (duomenys neskelbtini) pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį bei gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas grindė atsiliepimą šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

5.1. Pareiškėjas 2022 m. spalio 24 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Migracijos departamentas, nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, 2023 m. rugpjūčio 30 d. per MIGRIS pareiškėjui išsiuntė pranešimą dėl jo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo iš naujo, 2023 m. spalio 10 d. pranešimu pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas 2023 m. spalio 12 d. informavo Migracijos departamentą, kad visus dokumentus jau yra pateikęs, papildomų dokumentų ar duomenų nepateikė. Pareiškėjas iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo neįgijo (duomenys neskelbtini) pilietybės, teisę atkurti (duomenys neskelbtini) pilietybę patvirtinantis pažymėjimas pareiškėjui po 2013 m. sausio 1 d. nebuvo išduotas, pareiškėjas nesikreipė dėl pilietybės atkūrimo teisės aktų nustatyta tvarka.

5.2. Pareiškėjo pateiktų dokumentų visuma leido konstatuoti, kad pareiškėjo seneliai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2018 m. vasario 9 d. nutartyje Nr. e3K-3-1-969/2018 minimos pirmosios sąlygos ir negali būti laikomi asmenimis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjo seneliai buvo pilnamečiai, todėl jų tėvų (pareiškėjo prosenelių) pilietybė ar jų teorinė galimybė turėti (duomenys neskelbtini) pilietybę įtakos turėti negalėjo. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais jis grindžia teisę atkurti (duomenys neskelbtini) pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, nustatė, kad tarp pateiktų dokumentų nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvas E. P. (E. P.) ir jo tėvai A. P. (A. P.; A. P.) ir J. P. (N. Š. P.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (duomenys neskelbtini) piliečiais, E. P. ir jo tėvai negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais (duomenys neskelbtini) pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjas nelaikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę atkurti (duomenys neskelbtini) pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, todėl pagrįstai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

5.3. Taikos sutarties su (duomenys neskelbtini) 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos pareiškėjo seneliams ir proseneliams nėra reikšmingos, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai, kurių sudarymo data yra po 1920 m. aiškiai rodo, kad A. P. ir N. Š. P. buvo ne (duomenys neskelbtini) piliečiai. Net jeigu pareiškėjas būtų pateikęs papildomus dokumentus apie A. P. ir N. Š. P. protėvių turėtą (duomenys neskelbtini) pilietybę, jų pilietybės tęstinumas būtų nutrūkęs, todėl pareiškėjas negalėtų atkurti Lietuvos pilietybės.

5.4. Migracijos departamento skundžiamas sprendimas, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, atitinka VAĮ reikalavimus. Sprendime padarytos išvados yra motyvuotos, susietos su teisės aktų nuostatomis, sprendimo motyvai yra adekvatūs, aiškūs ir pakankami.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. P. skundą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 24 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo kilmę, ir, kad jo tėvai, seneliai ir proseneliai nuo seno gyveno Lietuvoje Migracijos departamentui pateikė šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2023 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog neturi pagrindo priimti sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 14 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 23S41713 bei įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo iš naujo. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą iš naujo bei įvertinęs prie jo pridėtus dokumentus, Sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepateikti dokumentai, nurodyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinantys pareiškėjo teisę atkurti Lietuvos pilietybę.

8. Teismas apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina jo teisės atkurti Lietuvos pilietybę, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Teismas pažymėjo, jog atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui, pateikus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiančius papildomus dokumentus, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo arba, nepraėjus vienerių metų terminui nuo šio sprendimo priėmimo dienos, Migracijos departamentui pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

9. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, konstatavo, kad jis atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Sprendimas priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 10. Pareiškėjas K. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pareiškėjo seneliai ir proseneliai atitinka 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo nuostatas, kurių pagrindu pripažintini (duomenys neskelbtini) piliečiais. Pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį bei gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, formaliai perrašydamas atsakovo atsiliepimo argumentus. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir teismo išvada, kad jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

11.2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su Migracijos departamento pareiga motyvuoti sprendimą. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl jo pateikti dokumentai neatitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir kodėl buvo įvertinti tik asmens dokumento pateikimo ir išdavimo faktai, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo seneliai buvo pilnamečiai, kodėl buvo vertinamas tik vienas A. Š. užpildytas klausimynas, kai buvo pateikta daugiau įrodymų, susijusių su ginčo dalyku. Priimant naują sprendimą nebuvo atsižvelgta į ankstesnio teismo sprendimo išvadas, o priimtas teismo sprendimas yra neaiškus, todėl teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, pažeidė pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neatsakė į esminius pareiškėjo argumentus, nemotyvavo priimto sprendimo, perrašydamas atsakovo atsiliepimo argumentus.

12. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jo seneliai ir proseneliai atitinka Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo nuostatas, kurių pagrindu pripažintini (duomenys neskelbtini) piliečiais ir pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį bei gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo seneliai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su (duomenys neskelbtini) metu Lietuvos teritorijoje negyveno, o duomenų apie jų iki 1914 m. 10 metų turėtą nuolatinį darbą nėra, todėl pareiškėjo seneliai neatitinka jiems nustatytų reikalavimų ir negali būti laikomi asmenimis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais (duomenys neskelbtini) pilietybę.

13.2. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo prosenelis A. Š. ir senelis A. P. bei jų sutuoktinės iki 1915 m. turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę, nes dalyvavo rinkimuose, turėjo nekilnojamąjį turtą, mokėjo mokesčius ir kt., t. y. turėjo ir įgyvendino visas piliečių teises (duomenys neskelbtini) krašte yra nepagrįsti. Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 16 d., o Lietuvos Respublikos pilietybės institutas buvo sukurtas 1919 m. sausio 19 d. priėmus Laikinąjį įstatymą dėl Lietuvos pilietybės, todėl apeliacinio skundo teiginiai apie iki 1915 m. turėtą (duomenys neskelbtini) pilietybę neatitinka tikrovės.

13.3. Taikos sutarties su (duomenys neskelbtini) 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos pareiškėjo seneliams ir proseneliams nėra reikšmingos, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai, kurių sudarymo data yra po 1920 m. patvirtina, kad A. P. ir N. Š. P. buvo ne (duomenys neskelbtini) piliečiai. Net jeigu pareiškėjas būtų pateikęs papildomus dokumentus apie A. P. ir N. Š. P. protėvių turėtą (duomenys neskelbtini) pilietybę, jų pilietybės tęstinumas būtų nutrūkęs, todėl pareiškėjas negalėtų atkurti (duomenys neskelbtini) pilietybės.

13.4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 18 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai vykdant teismo sprendimą, neįvertinus visų atsakovui pateiktų dokumentų, netinkamai interpretuojant teisės aktus.

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad:

17.1. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2022 m. spalio 24 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis turi teisę atkurti (duomenys neskelbtini) pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.

17.2. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2023 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S41713, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi.

17.3. 2023 m. liepos 14 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-8623-860/2023, Migracijos departamento 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 23S41713 panaikino ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo iš naujo.

17.4. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, 2023 m. rugpjūčio 30 d. išsiuntė pareiškėjui pranešimą per MIGRIS komunikaciją dėl jo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo iš naujo, 2023 m. spalio 10 d. išsiuntė pranešimą pareiškėjui, siekdamas suteikti galimybę pateikti papildomus dokumentus. 2023 m. spalio 12 d. pareiškėjas informavo, kad visus dokumentus yra pateikęs, papildomų dokumentų ar duomenų nepateikė.

17.5. Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendimą, priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą Sprendimą, kad nėra pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

19. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 1 d. 1 p.); jis yra lietuvių kilmės asmuo (Įstatymo 53 str. 1 d. 2 p.).

20. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (Pilietybės įstatymo 2 str. 10 d.); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 str. 17 d.); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d.). Lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu (Pilietybės įstatymo 2 str. 6 d.).

21. Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 str. 4 d.). Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 str. 5 d.).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, išaiškino, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (lot. pačia teise; pagal įstatymą; dėl įstatymo): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. 45/03-36/04 „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

24. 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafas skelbė, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais.

25. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) taikos sutarties su Rusija 6 straipsnyje (1–2 dalyse) buvo nustatyta, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prie 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius ir kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiai.

26. 1922 m. birželio 22 d. Laikinasis įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (6 paragrafas) skelbė, kad žmonės, kurie einant šio įstatymo 1 paragrafu ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimojoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės nei konsuliarinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos. Šis dėsnis neliečia gyvenančių Rusijoje Lietuvos piliečių, kurie optuoja Lietuvos pilietybę Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio nustatyta tvarka. Gyvenantieji užsienyje žmonės, kurie atitinka šio įstatymo 1 paragrafo ir jo pastaboje ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI str. pirmoje dalyje išdėstytomis sąlygomis, bet neįsiregistravo pas Lietuvos atstovus ar konsulus užsienyje ir neišsėmė Lietuvos pasų šio paragrafo nustatytuoju laiku, gali atgauti Lietuvos pilietybę tik einant šio įstatymo 3 ir 4 paragrafų ir jų papildymu nustatytuoju keliu ir sąlygomis.

27. 1923 m. gruodžio 22 d. Laikinasis įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (6 paragrafas) pastaboje skelbė, kad valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą.

28. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“ 1940 m. gegužės 3 d. buvo priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas, kuris nustatė, jog: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. iki 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad viešojo administravimo subjektas privalo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu Sprendimu ir byloje esančiais įrodymais (žr. skundo priedus, atsiliepimo priedus ir 2024 m. sausio 10 d. pateiktus dokumentus), konstatuoja, kad Sprendimas, neatitinka VAĮ reikalavimų, o atsakovas, atlikdamas administracinę procedūrą nesilaikė gero administravimo principo, nes:

31.1. Skundžiamame Sprendime yra padaryta fakto klaidų, konstatuojant pareiškėjo protėvių amžių. Sprendime nurodyta, kad 1920 m. liepos 12 d. (1920 m. rugpjūčio 6 d.) pareiškėjo seneliai buvo pilnamečiai (duomenys neskelbtini), todėl jų tėvų (pareiškėjo prosenelių) pilietybė ar jų teorinė galimybė turėti (duomenys neskelbtini) pilietybę, įtakos turėti negalėjo. Tačiau pareiškėjo senelė J. P. (N. Š. P.) yra gimusi (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad 1920 m. liepos 12 d. (1920 m. rugpjūčio 6 d.) jai buvo (duomenys neskelbtini) metų. Pažymėtina, kad 2023 m. liepos 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI2-8623-860/2023, taip pat nurodyta, kad J. P. (N. Š. P.) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nepilnametė, t. y. jai buvo tik (duomenys neskelbtini) metų. Taigi skundžiamame Sprendime netinkamai įvertintas pareiškėjo senelės J. P. (N. Š. P.) pilietybės klausimas, neteisingai nustačius faktinę situaciją, netinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos.

31.2. Skundžiamame Sprendime detaliai išvardinti pareiškėjo pateikti dokumentai, tačiau jie įvertinti selektyviai, nenurodyta ir nepaaiškinta, kodėl Sprendime daromos konkrečios išvados, tarp jų ir išvada, kad nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui daug įvairių dokumentų, kuriuose pateikiama daug informacijos apie pareiškėjo protėvius. Pavyzdžiui: (duomenys neskelbtini). Taigi nors atsakovas atmetė minėtą klausimyną, kaip prieštaraujantį kitiems dokumentams, tačiau atsakovas visiškai nepasisakė, kodėl nevertina informacijos, kuri patvirtina klausimyno duomenis. Esant dokumentų gausai ir prieštaringiems duomenims, atsakovas šių prieštaravimų niekaip neaptarė skundžiamame Sprendime, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjui palankių dokumentuose esančių duomenų ir kodėl juos atmeta.

31.3. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus – (duomenys neskelbtini). Šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismas pridėjo prie bylos, tačiau teismo sprendime dėl jų nepasisakyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi šie dokumentai nebuvo pateikti atsakovui priimant skundžiamą Sprendimą, atsakovas neturėjo pareigos į juos atsižvelgti. Tačiau šie dokumentai patvirtina anksčiau pareiškėjo Migracijos departamentui teiktų dokumentų (išvardintų, tačiau nemotyvuotai atmestų skundžiamame Sprendime) informaciją, kurią atsakovas nemotyvuotai atmetė, todėl Sprendimas naikinamas taip pat ir remiantis į bylą pateiktais naujais dokumentais, kuriuos pirmosios instancijos teismas pridėjo prie bylos 2024 m. sausio 10 d. rezoliucija, dėl kurių atsakovo atstovui buvo sudaryta galimybė ir jis pasisakė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

32. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 straipsnio 7 dalis) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

33. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nustatydamas šiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir išvada, kad Sprendimas yra teisėtas ir motyvuotas, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, nes jame nemotyvuotai atmetami pareiškėjo pateikti dokumentai ir informacija apie jo protėvius. Vien dokumentų išvardijimas, ignoruojant juose pateiktą informaciją, nenurodant dokumentuose pateiktos informacijos atmetimo priežasčių, negali būti laikomas teisėtu viešojo administravimo subjekto veiksmu. Pažymėtina, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Todėl, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, skundžiamas Sprendimas panaikinamas.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad panaikinus skundžiamą Sprendimą, atsakovui kyla pareiga spręsti pareiškėjo 2022 m. spalio 24 d. pateikto prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje nagrinėjimo klausimą iš naujo pagal teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2501-502/2021), vadovaujantis teismo sprendime išdėstytais teisės aiškinimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-709-415/2017), įvertinant visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir juose esančią informaciją.

35. Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai niekaip nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl bylos baigties, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

36. Apibendrinant pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 23S186783 panaikinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

37. Pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį (ABTĮ 41 str. 3 d.).

38. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

39. Byloje pateikti įrodymai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis (2023 m. spalio 30 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 82) ir 2 420 Eur už teisines paslaugas pagal 2023 m. balandžio 12 d. atstovavimo sutartį (2023 m. spalio 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 23-1023 ir 2023 m. spalio 23 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 81). Byloje pateikti įrodymai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sumokėtas 11,25 Eur žyminis mokestis (2024 m. kovo 7 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 101) ir 1 210 Eur už teisines paslaugas pagal 2023 m. balandžio 12 d. atstovavimo sutartį (2024 m. kovo 1 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 24-0301 ir 2024 m. kovo 1 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 100).

40. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtintos maksimalios priteistinos sumos, į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento priteistina visa pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų 3 663,75 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (22,50 Eur + 2 420 Eur + 11,25 Eur + 1 210 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo K. P. (K. P.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo K. P. (K. P.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 23S186783.

Priteisti pareiškėjui K. P. (K. P.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3 663,75 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt tris eurus septyniasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis