7c19dc63-01a5-4f41-9afb-c5fd3e4c12f8 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-977-467/2011Teisminio proceso Nr. 2-02-3-09954-2009-5                               Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.1; 50.5; 121.21.(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2011 m. balandžio 11 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės, Petro Jaržemskio,   sekretoriaujant Vaidai Čistiakovienei, dalyvaujant ieškovo atstovui V.

U., advokatui Almantui PaÅ¡kauskui,atsakovo atstovui - direktoriui A. G., advokatui Vladimirui Kononenkai,trečiojo asmens atstovui E. S.,vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo VÅ¡Ä® Centro poliklinika apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo VÅ¡Ä® Centro poliklinika ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Rožių alėja“ dėl nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, trečiasis asmuo - Vilniaus miesto savivaldybė.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,n u s t a t ė :             IeÅ¡kovas VÅ¡Ä® Centro poliklinika 2009 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį vėliau patikslinęs, prašė pripažinti 1993 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.2, sudarytÄ tarp ieÅ¡kovo VÅ¡Ä® Centro poliklinika ir atsakovo UAB „Rožių alėja“, niekine ir negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

IeÅ¡kovas nurodė, kad 1993-12-15 su atsakovu pasirašė terminuotÄ (iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 487,5 kv.m bendro ploto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Iki Å¡ios sutarties pasiraÅ¡ymo 1993 m. rugpjūčio 10 d. įvyko tariamo 8-osios poliklinikos konkurso komisijos posėdis dėl patalpų nuomos. Iki Å¡io posėdžio buvo gautas Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus 1993 m. liepos 21 d. raÅ¡tas Nr.7-281, kuriuo praneÅ¡ta, kad skyrius neprieÅ¡tarauja, jog bÅ«tų konkurso tvarka iÅ¡nuomotos nenaudojamos rÅ«sio, pusrÅ«sio ir technikinės patalpos medicininiams tikslams.

Minėtame konkurso komisijos posėdyje nutarta skirti Vilniaus UAB „Rožių alėja“ 487,5 kv.m plotÄ . Po Å¡io neaiÅ¡kaus konkurso buvo pasiraÅ¡yta ginčijama nuomos sutartis, suteikianti atsakovui iÅ¡imtines, tačiau prieÅ¡taraujančias įstatymui teises. Sutarties vykdymo eigoje Å¡alių susitarimu buvo pakeistos kai kurios Å¡ios sutarties sÄ lygos (sumažintas iÅ¡nuomotų patalpų plotas iki 190,62 kv.m, peržiÅ«rėti nuomos mokesčio įkainiai ir t.t.), tačiau liko galioti pagrindinės sutarties nuostatos (12, 14, 16 punktai) dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo anksčiau laiko, jeigu nuomotojas nustoja bÅ«ti savininko asmenyje, o Vyriausybės normatyviniai aktai neleidžia tęsti Å¡iÄ veiklos rūšį; nuomininkas turi teisę subnuomoti užimamas negyvenamas patalpas arba jų dalį savo nuožiÅ«ra, bet nepažeidžiant bendrovės įstatų ir nuomotojo interesų; vykdant medicinos įstaigų ir organizacijų privatizavimÄ pagal Vyriausybės normatyvinius aktus, nuomininkas turės pirmumo teisę be ginčų dalyvauti privatizavimo procese bei privatizuoti užimamas patalpas be konkurso.

Be to sutartyje nenurodyta, kokios poliklinikos patalpos iÅ¡nuomojamos (jos neidentifikuotos). Å alys nuomos sutartį pasirašė 1993-12-15, tačiau sutartyje nurodyto ploto (487,5 kv.m) poliklinika atsakovui perdavimo-priėmimo aktu neperdavė, atsakovas to ploto fiziÅ¡kai tada neužėmė. Sutartyje nenurodyta, kad ji gali bÅ«ti nutraukta pastatus ar patalpas įtraukus į privatizavimo programÄ . Atsakovui ieÅ¡kovas ne kartÄ siÅ«lė pakeisti Å¡iÄ sutartį, paÅ¡alinant aukščiau nurodytus teisės normų pažeidimus, tačiau atsakovas atsisakydavo.

Dėl nurodytų teisės normų pažeidimų, o taip pat kitais pagrindais ginčo nuomos sutartis turėtų būti nutraukta, kaip niekinė ir negaliojanti. Poliklinika, nebūdama patalpų savininke ir neturėdama jų savininko ir steigėjo leidimo, negalėjo organizuoti konkurso (LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ l.l p.). Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus neprieštaravimas nėra leidimas, jame nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu skyrius neprieštarauja, kad savivaldybei priklausantis turtas būtų išnuomotas privačiai firmai, o išnuomojamų patalpų plotas neapribotas.

Pats konkursas buvo organizuotas ir pravestas, pažeidžiant minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintus „Negyvenamųjų pastatų, statinių ar patalpų nuomos atviro bei uždaro konkurso nuostatus“. Patalpų privatizavimo atveju nuomos sutartis nutraukiama be jokių išimtinių nuomininko teisių ir tai turėjo būti nurodyta nuomos sutartyje. Ginčo nuomos sutartis jos sudarymo momentu neatitiko įstatymo reikalavimų, o jos vykdymo procesas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.), kurių šalys savo susitarimu negalėjo pakeisti (CK 6.157 str. 1 d.).

Vertinant ginčo nuomos sutartį LR Vyriausybės nutarimo Nr.689 kontekste, sutartyje turėjo bÅ«ti numatyta, kad sutartis gali bÅ«ti nutraukta patalpas įtraukus į privatizavimo programÄ (nutarimo 1.4 p.). Å io teisėto reikalavimo ignoravimas daro sutartį niekine ir negaliojančia (CK 47 str. (1994 m. redakcija) ir dabar veikiančio CK 1.80 str.). Tai, kad iÅ¡ nuomos sutarties negalima nustatyti, kokios konkrečiai patalpos iÅ¡nuomojamos, leidžia daryti iÅ¡vadÄ kad nuomos sutartis iÅ¡ viso nebuvo sudaryta, nes Å¡alys tarpusavyje nesutarė dėl esminių sutarties punktų (1994 m. redakcijos CK 168 str. ir dabartinio CK 4.3 ir 6.447 str. 3 d.).

Å i patalpų nuomos sutartis iÅ¡ esmės vertintina kaip preliminarioji sutartis (CK 6.165 str.), po kurios turėjo bÅ«ti sudaryta pagrindinė nuomos sutartis, tačiau ji nesudaryta. 1993-12-15 patalpų nuomos sutartis neteisėtai realizuojama, joje nurodytas nuomojamų patalpų plotas neatitinka kituose Å¡alių susiraÅ¡inėjimo dokumentuose minimų plotų. Be to panaudos gavėjas (poliklinika) negalėjo iÅ¡nuomoti panaudai gauto turto (patalpų) - CK 6.629 straipsnio 2 dalis. Å alys, sudarydamos ir vykdydamos tokiÄ nuomos sutartį, nesilaikė teisingumo ir sÄ Å¾iningumo, kitų civilinių santykių teisinio reguliavimo principų.

Teismas galėtų nutraukti patalpų nuomos sutartį, nes toks sprendimas bÅ«tinas geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Nuomos sutarties vykdymas poliklinikai nuo 2002 metų tapo itin sudėtingas, nes iÅ¡ esmės pasikeitė aplinkybės, kuriomis 1993 m. buvo iÅ¡nuomotos patalpos. IeÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ , praÅ¡ydamas sutartį pakeisti, tačiau atsakovas atsisakė. Nuomos sutartį ieÅ¡kovas prašė nutraukti dėl ypač didelio patalpų trÅ«kumo modernaus poliklinikos Diagnostikos centro ir priklausomų padalinių veiklos užtikrinimui.

Atsakovas UAB „Rožių alėja“ su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad CK 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus Å¡iam kodeksui. Kadangi ginčijama negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta 1993 m. gruodžio 15 d., t.y. galiojant 1964 m. CK, akivaizdu, jog ieÅ¡kovo nurodytos teisės normos, nagrinėjant šį ginÄÄ , taikytos negali bÅ«ti.

IÅ¡ ieÅ¡kovo reikalavimų nesimato, ar jis laiko ginčijamÄ nuomos sutartį absoliučiai negaliojančia, ar ketina Å¡iÄ sutartį nuginčyti, ar jÄ nutraukti prieÅ¡ terminÄ . Sudarant ginčijamÄ nuomos sutartį, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ bei Å¡iuo nutarimu patvirtinti Negyvenamųjų pastatų, statinių ar patalpų nuomos atviro bei uždaro konkurso nuostatai. IeÅ¡kovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad atliekant atsakovo iÅ¡sinuomotų negyvenamųjų patalpų nuomos konkursÄ , bÅ«tų pažeisti nurodyto Vyriausybės nutarimo reikalavimai.

Valstybės įstaigos organizuoto konkurso rezultatai trečiųjų asmenų užginčyti nebuvo ir atsakovas laikytinas sÄ Å¾iningu iÅ¡sinuomotų negyvenamųjų patalpų naudotoju. Atsakovas neatsisakė ir neatsisako spręsti galiojančios nuomos sutarties pakeitimus, jeigu tie pakeitimai bÅ«tų priimtini abiems Å¡alims. IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas padarė esminius sutarties pažeidimus (CK 6.217 str.). Reikalaudamas nutraukti 1993-12-15 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.2, ieÅ¡kovas privalo įsipareigoti atlyginti atsakovui visus nuostolius, atsiradusius dėl sutarties nutraukimo prieÅ¡ terminÄ .

Atsižvelgdami į tai, kad ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuomos sutarties negaliojimÄ bei jo teisę nutraukti nuomos sutartį prieÅ¡ terminÄ , praÅ¡o ieÅ¡kinį atmesti.Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su ieÅ¡kiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, jog sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“, kurio 1.4. punktas numatė, jog negyvenamųjų pastatų, statinių ar patalpų nuomos sutartis, kurioje nenurodoma, kad ji gali bÅ«ti nutraukta, pastatus, statinius ir patalpas įtraukus į privatizavimo programÄ , yra niekinė.

Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 47 straipsnio 1 dalis numatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Å iuo metu galiojančio CK 1.180 straipsnio 1 dalis taip pat numato, jog imperatyvioms įstatymų normoms prieÅ¡taraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje sÄ lyga dėl nuomos sutarties nutraukimo, patalpas įtraukus į privatizavimo programÄ , nėra nurodyta, todėl, atsižvelgiant į galiojusį reglamentavimÄ , nuomos sutartis laikytina niekine.

Konstatavus, jog 1993 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr.2 yra niekinė, spręstinas klausimas dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Konkrečiu atveju restitucija turi bÅ«ti atliekama ne mechaniÅ¡kai, o įsigilinus į individualiÄ situacijÄ ir atidžiai pasvėrus Å¡alių bei trečiųjų asmenų interesus. Nagrinėjamu atveju atsakovui buvo perduotos negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) ir jis Å¡iomis patalpomis tebesinaudoja iki Å¡iol, t.y. atsakovas gavo iÅ¡ sandorio, nors ir niekinio, tam tikrÄ naudÄ , kurios neįmanoma grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui, todėl niekinio sandorio pasekmių taikymas nuo negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2 sudarymo momento Å¡ioje situacijoje pažeistų teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principus bei ieÅ¡kovo VÅ¡Ä® Centro poliklinika interesus.

Todėl Å¡iuo atveju niekinio sandorio pasekmės turėtų bÅ«ti taikomos ne nuo sutarties sudarymo momento, bet nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas konstatuotų, kad nėra pagrindo pripažinti 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2 niekine, spręstinas klausimas dėl CK 6.204 straipsnio taikymo. IeÅ¡kovo nurodomos aplinkybės, kad po Vilniaus miesto centre esančių poliklinikų reorganizacijos kelias poliklinikas sujungus į vienÄ , nuomojamos patalpos tapo reikalingos pačiam nuomotojui, atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardintus požymius.

VÅ¡Ä® Centro poliklinika, pasikeitus aplinkybėms, kreipėsi į atsakovÄ dėl sutarties sÄ lygos, nustatančios nuomos terminÄ , pakeitimo, tačiau iÅ¡spręsti šį klausimÄ sutarties Å¡alims tarpusavio derybų bÅ«du nepavyko. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Teismas konstatavo, jog, sprendžiant iÅ¡kilusį ginÄÄ , bÅ«tina taikyti 1964 m. CK nuostatas dėl sandorio negaliojimo. Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarčių sudarymÄ 1993 metais (ginčijamos sutarties sudarymo metu) detalizavo LR Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr.689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“.

Patalpos galėjo bÅ«ti iÅ¡nuomotos tik vieÅ¡o konkurso tvarka, o, jeigu patalpų nuomotojas turi steigėjÄ , konkursui surengti turi bÅ«ti gautas jo leidimas. Vilniaus 8-oji poliklinika iki 1997 metų buvo biudžetinė organizacija Vilniaus miesto savivaldybės sistemoje. Vilniaus miesto savivaldybės Taryba buvo 8-sios poliklinikos steigėja. IÅ¡ byloje esančio Vilniaus miesto tarybos 1992-04-01 sprendimo Nr. 41 „Dėl sveikatos apsaugos skyriaus kompetencijos“ matyti, kad juo buvo nuspręsta patvirtinti Sveikatos apsaugos skyriaus kompetencijÄ pagal priedėlį, kurio 8 punkte nurodyta, jog Sveikatos apsaugos skyrius pagal miesto Tarybos ir Valdybos suteiktus įgaliojimus atstovauja steigėjo interesus savivaldybės medicininio profilio įmonėse.

IÅ¡ Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus 1993-07-21 raÅ¡to Nr. 7-281 matyti, kad Sveikatos apsaugos skyrius neprieÅ¡taravo, jog bÅ«tų konkurso tvarka iÅ¡nuomotos 8-os poliklinikos nenaudojamos rÅ«sio, pusrÅ«sio ir technikinės patalpos. Todėl teismas darė iÅ¡vadÄ , kad 8-ji poliklinika turėjo tinkamÄ steigėjo leidimÄ ir galėjo organizuoti konkursÄ . Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta dar 1993 metais, ieÅ¡kovas niekada neginčijo konkurso rezultatų ir Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus 1993 metų sutikimo iÅ¡nuomoti negyvenamÄ sias patalpas, todėl, suėjus senaties terminui, dabar ieÅ¡kovas to daryti negali.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčai tarp tų pačių Å¡alių, susiję su 1993-12-15 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi, buvo nagrinėjami ne kartÄ , tačiau ieÅ¡kovas niekada nekėlė klausimo dėl sutarties galiojimo.              IeÅ¡kovo teiginys, kad buvo pažeistos konkurso organizavimo sÄ lygos, konkurse dalyvavo vienas atsakovas ir nebuvo konkurencijos, yra nepagrįstas ir prieÅ¡tarauja kitiems byloje surinktiems raÅ¡ytiniams įrodymams. Organizuoto konkurso rezultatai užginčyti nebuvo, todėl atsakovas laikytinas sÄ Å¾iningu iÅ¡sinuomotų negyvenamųjų patalpų naudotoju.

IÅ¡ patalpų nuomos konkurso komisijos protokolo teismas nustatė, jog abiems konkurse dalyvavusioms bendrovėms buvo iÅ¡nuomotos negyvenamosios patalpos. Be to vien formalÅ«s konkurso sÄ lygų neatitikimai Vyriausybės nutarimui negali bÅ«ti pagrindas pripažinti nuomos sutartį negaliojančia. Valstybės kontrolės departamentas tikrino ginčijamos nuomos sutarties sudarymo teisėtumÄ , tačiau 1995-04-18 akte Nr.151-6 nurodyta, jog jokių kitų pažeidimų, iÅ¡skyrus, kad pažeidžiant Vyriausybės 1992-09-22 nutarimÄ 689, į butų privatizacijos specialųjį fondÄ nepervesta 30 proc. nuomos lėšų, nenustatyta.

Pagal 1964 m. CK 298 straipsnį nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui, turi bÅ«ti įregistruota vieÅ¡ajame registre. Sutarties neįregistravimo pasekmių tuo metu galiojęs CK nenumatė, o nuo 2001-07-01 galiojantis CK numato, kad neįregistruota sutartis negali bÅ«ti panaudota prieÅ¡ trečiuosius asmenis. Be to iÅ¡ Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡o matyti, kad nuomos sutartis, sudaryta tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo, 2010-05-21 buvo įregistruota vieÅ¡ame registre, ieÅ¡kovas Centriniam registratoriui yra pateikęs skundÄ dėl nuomos sutarties įregistravimo fakto, tačiau bylos nagrinėjimo metu nuomos sutarties įregistravimo faktas nėra nuginčytas.

IeÅ¡kovas teigia, kad teismas gali nutraukti patalpų nuomos sutartį, nes toks sprendimas bÅ«tinas geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti, tačiau teismas pažymi, kad Å¡alims sutartis turi įstatymo galiÄ ir turi bÅ«ti vykdoma, iÅ¡ bylos duomenų teismas negali spręsti, kad atsakovo vykdoma veikla pažeistų geros moralės principus, darytų žalÄ Å¾monių sveikatai ir gyvybei, todėl toks ieÅ¡kovo argumentas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

IeÅ¡kovo argumentus, kad nuomos sutartyje nenurodyta, kokios poliklinikos patalpos iÅ¡nuomojamos, atsakovas niekada neužėmė viso iÅ¡sinuomoto ploto, be to disponavo ne tik rÅ«sio ir pusrÅ«sio patalpomis, teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė. Atsižvelgiant į nuomos sutarties sÄ lygas, į tarp Å¡alių susiklosčiusius santykius ir į tai, kad nuomotojas patalpas įsipareigojo perduoti remdamasis technine dokumentacija bei inventorizacijos pastato byla, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad sutarties objektas buvo apibrėžtas.

Be to Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 1993-12-17 priede yra nurodyta, kurios patalpos pagal priestato darbo dokumentacijos planÄ atsakovui priklauso ir koks kiekvienos pažymėtos patalpos plotas. IeÅ¡kovo teiginys, kad atsakovas faktiÅ¡kai naudojosi ne visu perduotu patalpų plotu, neturi reikÅ¡mės sprendžiant dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. IeÅ¡kovas nuomos sutartį praÅ¡o pripažinti niekine ir negaliojančia, remdamasis ir tuo, kad tarp Å¡alių sudarytoje nuomos sutartyje nebuvo sÄ lygos dėl to, kad sutartis gali bÅ«ti nutraukta, pastatus, statinius ir patalpas įtraukus į privatizavimo programÄ .

Tačiau Vyriausybės nutarimas nėra įstatymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartis, neatitinkanti Vyriausybės nutarimo, gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia. Byloje nėra pateikta duomenų, kokiam įstatymui prieÅ¡tarauja Å¡alių sudaryta sutartis ir dėl ko jÄ bÅ«tų galima pripažinti negaliojančia (CPK 178 str., 1964 m. CK 47 str.). Be to ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kad nuomojamos patalpos buvo įtrauktos į privatizavimo programÄ (CPK 178 str.). IeÅ¡kovas teigia, kad 1994-08-30 dalį nuomojamų patalpų atsakovas jau nuomotojo teisėmis sutartimi Nr. 01-94 iÅ¡nuomojo personalinei įmonei „Urologas T.

P.“. Tačiau nuomos sutarties 14 punktas leido atsakovui subnuomoti užimamas patalpas savo nuožiÅ«ra, nepažeidžiant nuomotojo interesų. Be to subnuomos sutartis nedaro pagrindinės nuomos sutarties, sudarytos tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo, negaliojančia.                Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas VÅ¡Ä® Centro poliklinika praÅ¡o sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti. Nurodo, kad teisėjas, nesilaikydamas bylos aplinkybių tyrimo pilnumo, visapusiÅ¡kumo ir objektyvumo, vertindamas tik kai kuriuos ieÅ¡kovo pateiktus, o teisėjo tendencingai pasirinktus įrodymus padarė iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo tenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį ir pripažinti, kad Å¡alių sudaryta nuomos sutartis yra niekinė ir negaliojanti.

Nors sprendimo teksto pabaigoje teismas nurodė, kad jis vadovavosi CPK 259, 265, 268, 270 straipsniais, tačiau faktiÅ¡kai Å¡ių straipsnių nuostatų nesilaikė. Sprendime visiÅ¡kai neminimas 2010-04-08 patikslintas ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimas, todėl neaiÅ¡ku, kokį ieÅ¡kinio reikalavimÄ teismas nagrinėjo. Sprendime nenurodyta, koks įstatymas turi bÅ«ti taikomas Å¡iam ginčui teisiÅ¡kai įvertinti (CPK 265 str.). Nėra sprendime apibrėžta, kÄ teismas nustatė ir ko nenustatė (CPK 265 str.).

Teisėjas nepakankamai aiÅ¡kiai nurodė sprendimo motyvus (CPK 268 str. 3 d.). Sprendime neakcentuotos teismo nustatytos aplinkybės (CPK 270 str. 4 d. 1 p.). Nėra jame įrodymų vertinimo, nenurodyta, kodėl nepaminėti ir atmesti kai kurie įrodymai (CPK 270 str. 4 d. 2 ir 3 p.). Ne visais atvejais teismas nurodė įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi, patvirtindamas faktus ir atmesdamas ieÅ¡kovo argumentus (CPK 270 str. 4 d. 4 p.). Teisėjas 2010-05-03 posėdyje nagrinėjo bylÄ maždaug 15 minučių, nesant salėje ieÅ¡kovo atstovo advokato D.

Koriako, nors pastarasis prašė 10 minučių pertraukos, bet pertrauka nebuvo padaryta. Tame pačiame teismo posėdyje atsakovo atstovo UAB „Rožių alėja“ vadovo A. G. atsakymas į teisėjo klausimÄ posėdžio protokole pateiktas kaip jo pasisakymas. Teisėjas nesudarė galimybės ieÅ¡kovo atstovams pateikti A. G. paruoÅ¡tus klausimus. Tuo buvo atimta teisė ir galimybė atkreipti teismo dėmesį į svarbias bylai aplinkybes. Baigiamajame 2010-09-02 teismo posėdyje nebuvo tiriami raÅ¡ytiniai įrodymai, ieÅ¡kovo atstovui V.

U. nebuvo suteikta replikos teisė. Nė viename teismo posėdyje nebuvo daromas garso įraÅ¡as. Teisėjas, 2010-09-16 skelbdamas sprendimÄ , nenurodė nė vieno sprendimo motyvo (CPK 268 str. 3 d.). Teismas nesiaiÅ¡kino atsakovo vaidmens, sudarant ir vykdant Å¡iÄ nuomos sutartį. Tai leidžia teigti, kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys ir jo pateikti įrodymai buvo traktuojami tendencingai. Teismas neįvertino svarbiausių bylos aplinkybių: patalpų savininkas yra savivaldybė, jos leidimo patalpų nuomai nebuvo, jos turto apskaitoje Å¡i nuoma nenurodyta.

Teismas be jokių įrodymų darė iÅ¡vadÄ , kad Sveikatos apsaugos skyriaus raÅ¡tas buvo steigėjo leidimas, tuo pažeisdamas 1964 m. CK 67, 70-71 straipsnius. IeÅ¡kovo atstovai teismo posėdyje teigė, kad konkursas buvo neteisėtas, nes nebuvo steigėjo leidimo, o teismas sprendime teigia, kad nebuvo ginčo dėl konkurso rezultatų. Nors nuomos sutarties 16 punkte nėra jokios nuorodos į nuomos sutarties nutraukimÄ privatizavimo atveju, teismas laikė, kad tai nebuvo prieÅ¡taravimas 1992-09-22 nutarimui Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“.

Teismas tendencingai aiÅ¡kino ieÅ¡kovo pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus. Teismas klaidingai laikė, kad 8 poliklinika teisėtai buvo nuomotoju. Juo poliklinika negalėjo bÅ«ti, nes patalpomis ji naudojosi panaudos pagrindais, o panaudos gavėjas negalėjo jų iÅ¡nuomoti be savininko sutikimo (1964 m. redakcijos CK 370 str.). Teismas netyrė sudėtingų nuomos, panaudos ir jų administravimo teisinių santykių tarp poliklinikos, UAB „Rožių alėjos" ir savivaldybės bei jos padalinių. Esminė teismo klaida yra ta, kad ieÅ¡kovas VÅ¡Ä® Centro poliklinika sutapatinama su buvusia 8 poliklinika (vėliau Pylimo poliklinika) ir aiÅ¡kinama, kad ieÅ¡kovas praleido senaties terminÄ ginčyti konkurso rezultatus.

IeÅ¡kovas negalėjo ginčyti tariamo steigėjo leidimo ir konkurso rezultatų, kadangi ieÅ¡kovo VÅ¡Ä® Centro poliklinika tuo laiku (1993-1996 m.) iÅ¡ viso nebuvo, jis susikÅ«rė 2002 m. IeÅ¡kovas neturėtų bÅ«ti laikomas savo pirmtakų neteisėtos veiklos rezultatų perėmėju. Toks formalistinis traktavimas prieÅ¡tarautų teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principams (CK 1.5 str.). Teismas neįvertino, kad ginčytinai buvo iÅ¡nuomotas valstybės turtas ir kad tuo pažeidžiamas vieÅ¡asis interesas.

Teismas sprendimÄ grindė tuo, kad Vyriausybės nutarimas nėra įstatymas, bet nekreipė dėmesio į tai, kad nuomos sutarties vykdymas yra tęstinio pobÅ«džio. Todėl jam taikytini ir dabar veikiančiame CK įtvirtinti sutarčių sudarymo principai. IeÅ¡kovas negali paÅ¡alinti esminių sutarties trÅ«kumų, nes Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 4 dalis neleidžia iÅ¡nuomoti panaudai gautÄ turtÄ . Teismas ignoravo ne tik 1992 m. rugsėjo 22 d.

Vyriausybės nutarimÄ Nr. 689, bet ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1995 m. spalio 26 d. sprendimÄ Nr.1643 V „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos tvarkos" bei Vilniaus miesto Tarybos 2004 m. liepos 14 d. sprendimÄ Nr.1-467 „Dėl Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos ir panaudos", kuriais buvo reikalaujama sutartis su tokiais trÅ«kumais, kaip ginčo sutartis, nutraukti. Teismas taikė senatį, tačiau atsakovas to nereikalavo. Teisminio nagrinėjimo eigoje nepaneigta, jog 1993 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2 prieÅ¡taravo imperatyvioms įstatymo normoms bei teisės akto imperatyviems reikalavimams, todėl yra niekinė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas UAB „Rožių alėja“ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, jog prieÅ¡ingai, nei teigia apeliantas, teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai Å¡alims paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ , teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas iÅ¡vadas, Å¡ias iÅ¡vadas tinkamai motyvavo ir argumentavo. Taip pat nagrinėjamojoje byloje nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teismas pagrįstai sprendime konstatavo, jog byloje nėra pateikta duomenų, kokiam įstatymui prieÅ¡tarauja Å¡alių sutartis ir dėl ko jÄ bÅ«tų galima pripažinti negaliojančia. IeÅ¡kovas neįrodė aplinkybės, kad sutartis prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-09-22 nutarimui. Teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog 8-oji poliklinika turėjo tinkamÄ steigėjo leidimÄ ir galėjo organizuoti negyvenamųjų patalpų konkursÄ . IeÅ¡kovas neginčijo Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus sutikimo dėl konkurso organizavimo ir paties konkurso rezultatų.

Ginčijama Negyvenamųjų patalpų sutartis buvo sudaryta 1993 metais, galiojant 1964 m. CK, kuris numatė bendrÄ trejų metų senaties terminÄ . Å iame kodekse buvo numatyta, kad asmenų pasikeitimas prievolėje, nepakeičia senaties termino, t.y. ieÅ¡kinio senaties terminas prasidėjo, kai sutartis buvo sudaryta. Pertvarkius Vilniaus miesto 8-Ä jÄ poliklinikÄ Ä¯ VÅ¡Ä® Pylimo poliklinikÄ , o vėliau įjungus pastarÄ jÄ Ä¯ VÅ¡Ä® Centro poliklinika struktÅ«rÄ , ieÅ¡kinio senaties terminas nenutrÅ«ko ir neskaičiuojamas iÅ¡ naujo.

Todėl terminas ieÅ¡kiniui reikÅ¡ti pasibaigė iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė sutinka su apeliaciniu skundu. Nurodo, jog, atsižvelgiant į 1992-09-22 Vyriausybės nutarimo Nr.689 1.4. punktÄ , laikytina, jog Å¡iame punkte nustatytos sÄ lygos, nurodančios, kada sutartis laikytina niekine, yra imperatyvios ir taikytinos. 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr.2 sÄ lyga dėl nuomos sutarties nutraukimo patalpas įtraukus į privatizavimo programÄ nėra nurodyta, todėl, atsižvelgiant į galiojusį reglamentavimÄ , nuomos sutartis laikytina niekine.

Teismo nuostata, esÄ Vyriausybės nutarimas nėra pripažintinas įstatymu 1964 m. CK 47 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme yra laikytina nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje aktualus reguliavimas yra nustatytas kaip tik poįstatyminiais aktais - Vyriausybės nutarimais ir savivaldybės tarybos sprendimais, todėl nagrinėjamoje byloje „įstatymo" sÄ voka neapsiriboja tik Seimo priimtais įstatymais, tačiau apima ir poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius.

Konstatavus, jog 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2 yra niekinė, spręstinas klausimas dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Nagrinėjamu atveju atsakovui UAB „Rožių alėja" buvo perduotos negyvenamosios patalpos Pylimo .g 3/1, Vilniuje ir jis Å¡iomis patalpomis tebesinaudoja iki Å¡iol, todėl Å¡iuo atveju niekinio sandorio pasekmės turėtų bÅ«ti taikomos ne nuo sutarties sudarymo momento, bet nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nevertino aplinkybės, kad po Vilniaus miesto centre esančių poliklinikų reorganizacijos kelias poliklinikas sujungus į vienÄ nuomojamos patalpos tapo reikalingos pačiam nuomotojui.

Nagrinėjamu atveju yra visos CK 6.204 straipsnyje numatytos sÄ lygos, kad 1993 m. gruodžio 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr.2 (tuo atveju, jeigu ji bÅ«tų pripažinta galiojančia) gali bÅ«ti nutraukta teismo sprendimu. Teismas, suraÅ¡ydamas sprendimÄ , nesilaikė CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų ir nepasisakė dėl sutarties nutraukimo pagal CK 6.204 straipsnyje numatytas sÄ lygas.              Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieÅ¡kovo atstovai ir trečiojo asmens atstovas apeliacinį skundÄ palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovai - prašė atmesti.

Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir iÅ¡tirti nauji įrodymai – 2010-12-01 apeliacinės instancijos teismui pateiktas VÅ¡Ä® Centro poliklinika 2010-07-13 raÅ¡tas Nr.01-30-901 „Dėl patalpų nuomos sutarties“, Vilniaus miesto savivaldybės 2010-09-16 raÅ¡tas Nr.A51-19990(3.3.2.5-BR4) „Dėl patalpų nuomos teisėtumo“, VÅ¡Ä® Centro poliklinika 2010-11-12 raÅ¡tas Nr.01-30-1471 „Dėl dokumentų pateikimo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvo 2010-11-17 raÅ¡tas Nr.A101-11816-(2.5.1.9-BR1) „Dėl duomenų pateikimo“, UAB „Rožių alėja“ įstatai, Vilniaus miesto valdybos sveikatos apsaugos skyriaus 1992-11-30 raÅ¡tas Nr.7-513, Vilniaus miesto valdybos sveikatos apsaugos skyriaus 1995-02-02 raÅ¡tas Nr.7-68 „Dėl mokamos sveikatos priežiÅ«ros apribojimo“, Vilniaus miesto Naujamiesčio (3-osios) poliklinikos nuostatai, VÅ¡Ä® Centro poliklinika 2010-09-14 raÅ¡tas Nr.01-30-1207 „Dėl Valstybės kontrolės departamento vyr. kontrolieriaus S. Å . 1995-04-18 akto Nr.151-6“, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2010-09-22 raÅ¡tas Nr.S-(301-1.9.1)-2086, VÅ¡Ä® Centro poliklinika 2010-05-17 raÅ¡tas Nr.01-30-635 „Dėl vieÅ¡ojo konkurso teisėtumo“, Viešųjų pirkimų tarnybos 2010-05-18 raÅ¡tas Nr.4S-1830 „Dėl vieÅ¡ojo konkurso teisėtumo“, ir teismo posėdžio metu pateikti VÅ¡Ä® Centro poliklinikos įstatai (nauja redakcija, patvirtinta 2011-02-01), VÅ¡Ä® Centro poliklinika 2011-03-03 raÅ¡tas Nr.01-30-272 ir 2011-03-08 raÅ¡tas Nr. 01-30-287 „Dėl slėptuvės gyventojų apsaugai“, PrieÅ¡gaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM direktoriaus 2011-02-08 įsakymas Nr.1-52 „Dėl slėptuvių parinkimo ir įrengimo reikalavimų apraÅ¡o patvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-12-31 įsakymas Nr.30-2256 „Dėl minimalaus kolektyvinės apsaugos patalpose ir statiniuose apsaugomų Vilniaus miesto gyventojų skaičiaus nustatymo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir vieÅ¡osios tvarkos departamento 2011-02-03 raÅ¡tas Nr.A51-2393(3.3.7.2-SM1) „Dėl kolektyvinės apsaugos statinio žymėjimo“.Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Å i byla nagrinėjama ieÅ¡kovo VÅ¡Ä® Centro poliklinika apeliacinio skundo ribose. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, o apeliacinio skundo motyvai ir apeliacinės instancijos teismo priimti bei iÅ¡tirti nauji įrodymai nesudaro pakankamo ir pagrįsto pagrindo panaikinti iÅ¡ esmės teisėtÄ bei pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Apeliantas VÅ¡Ä® Centro poliklinika praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ tiek dėl procesinės, tiek dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Procesinės teisės normų pažeidimu apeliantas laiko CPK 259, 265, 268, 270 straipsnių nuostatų nesilaikymÄ . Pagal CPK 259 straipsnį teismas iÅ¡sprendžia bylÄ iÅ¡ esmės priimdamas sprendimÄ , teismas sprendimÄ priima ir paskelbia Lietuvos Respublikos vardu. Bylos duomenys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės, priėmė sprendimÄ ir paskelbė CPK 259 straipsnio nustatyta tvarka (b.l. 76, 75, t.2).

Taigi apelianto argumentas dėl CPK 259 straipsnio pažeidimo yra ne tik prieÅ¡taraujantis bylos medžiagai, bet ir nelogiÅ¡kas. CPK 265, 268, 270 straipsnių reikalavimų pažeidimo teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ir skelbdamas sprendimÄ , laikėsi CPK 268 straipsnio nuostatų, neprieÅ¡taraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (Žin., 2006, Nr.102-3957).

Apelianto argumentas, kad skundžiamame sprendime visiÅ¡kai neminimas 2010-04-08 patikslintas ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimas, todėl neaiÅ¡ku, kokį ieÅ¡kininį reikalavimÄ teismas nagrinėjo, yra nepagrįstas. Priėmus patikslintÄ ieÅ¡kinį, byla nagrinėjama bÅ«tent pagal jį, tačiau atskirai nenurodant, kad pagal patikslintÄ ieÅ¡kinį ir laikant, jog jis paduotas pradinio ieÅ¡kinio pateikimo teismui dienÄ (CPK 115 str.). Pažymėtina ir tai, kad, lyginant su pradiniu ieÅ¡kiniu, esminių pakeitimų patikslintame ieÅ¡kinyje nebuvo. Vertinant apelianto argumentus dėl tariamų pažeidimų 2010-05-03, 2010-09-02 teismo posėdžiuose, atsižvelgiama į teismo posėdžių protokolų turinį, kuriame nėra užfiksuota apelianto nurodytų aplinkybių (b.l. 7, 75, t.2).

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas nereiÅ¡kė pastabų dėl teismo posėdžių protokolų (CPK 171 str.). Be to pagal 2010-09-02 teismo posėdžio protokolÄ ieÅ¡kovas pasinaudojo replikos teise per savo atstovus – A. L. ir advokatÄ D. KoriakÄ .    Apeliacinis skundas grindžiamas ir aplinkybe, jog nei viename teismo posėdyje nebuvo daromas garso įraÅ¡as. Garso įraÅ¡ai teismo posėdžiuose daromi nuo 2010-07-01, remiantis Teismų įstatymo pakeitimu ir Teisėjų tarybos 2010-06-30 nutarimu Nr.13P-105-(7.1.2).

Pažymėtina, kad teismo posėdžio garso įraÅ¡as nėra bylos sudėtinė dalis, jo paskirtis – užfiksuoti teismo posėdžio eigÄ ir atlikti teismų darbo administracinę kontrolę. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji iÅ¡nagrinėta žodinio proceso tvarka. Vadinasi, garso įraÅ¡o nedarymas konkrečiu atveju tėra formalus pažeidimas, kuris nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija tokių procesinės teisės normų pažeidimų nenustatė, todėl šiuo pagrindu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus raÅ¡tas buvo steigėjo leidimas. Ginčijamos sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarčių sudarymÄ reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“. Pagal Å¡io nutarimo 1.1 punktÄ Lietuvos Respublikai priklausančios patalpos galėjo bÅ«ti iÅ¡nuomotos tik vieÅ¡o konkurso tvarka, gavus steigėjo leidimÄ .

Patalpos, esančios Pylimo g. 3/1, Vilniuje buvo Vilniaus miesto 8-osios vaikų ir studentų poliklinikos žinioje. Byloje nėra duomenų, kas buvo Å¡ios poliklinikos steigėjas ir kada ji įsteigta. IeÅ¡kovas VÅ¡Ä® Centro poliklinika ieÅ¡kinyje teigė, kad Vilniaus miesto 8-osios poliklinikos steigėjas buvo Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tačiau įrodymų patvirtinančių Å¡iÄ aplinkybę nepateikė. Byloje esančiame Valstybės kontrolės departamento 1995-04-18 akte Nr.151-6 nurodyta, kad Vilniaus miesto 8-osios poliklinikos steigėjas – Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyrius.

Tokiu atveju, šio struktūrinio padalinio 1993-07-21 raštas Nr.7-281, kuriuo „Miesto Sveikatos apsaugos skyrius neprieštarauja, kad būtų konkurso tvarka išnuomotos nenaudojamos rūsio, pusrūsio ir techninės patalpos medicininiams tikslams“, pagrįstai pripažįstamas kaip steigėjo neprieštaravimas. Kadangi byloje nėra pakankamai įrodymų dėl konkurso organizavimo ir nuomos sutarties sudarymo aplinkybių, nes, kaip tvirtino ieškovo atstovai, bei pagal bylos duomenis nėra išlikę dokumentai (b.l. 55-58, 122, t.1; b.l. 9, 107-111, t.2), faktinės aplinkybės nustatomos pagal byloje esančius dokumentus.

Dėl to Å¡iuo atveju minėtas Sveikatos apsaugos skyriaus raÅ¡tas yra vienintelis įrodymas, galintis paneigti ar patvirtinti leidimÄ konkurso organizavimui. CPK 185 straipsnis nustato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimas konstatuojamas tuomet, kai nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Teismas gali padaryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ , kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Vilniaus miesto valdybos Sveikatos apsaugos skyriaus 1993-07-21 raÅ¡tÄ Nr.7-281 (jame nurodytÄ neprieÅ¡taravimÄ ) vertino kaip steigėjo leidimÄ , kadangi ieÅ¡kovas nepateikė pakankamai įrodymų prieÅ¡ingai iÅ¡vadai padaryti.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuomos sutarties trÅ«kumas dėl nuostatos apie sutarties nutraukimÄ privatizavimo atveju nebuvimas neprieÅ¡taravo LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimui Nr.689. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė prieÅ¡taravimo įstatymo reikalavimams ir konstatavo, jog Vyriausybės nutarimas nėra įstatymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartis, neatitinkanti Vyriausybės nutarimo, gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia pagal 1964 m.

CK 47 straipsnį. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundÄ nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, teigdamas, kad 1964 m. CK 47 straipsnyje vartojama sÄ voka įstatymas apima ir Vyriausybės nutarimus. Lingvistinis pažodinis 1964 m. CK 47 straipsnio aiÅ¡kinimas patvirtina pirmosios instancijos teismo pozicijÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiÅ¡kino minimÄ teisės normÄ . LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr.689 1.4 punkte numatyta, jog sutartis, kurioje nenurodoma, kad ji gali bÅ«ti nutraukta, pastatus, statinius ir patalpas įtraukus į privatizavimo programÄ , yra niekinė.

Pagal Å¡io nutarimo 1.1 punktÄ draudžiama nuomoti negyvenamuosius pastatus, statinius ir patalpas, kurių duomenys yra pateikti privatizavimo programai rengti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo nuomojamos patalpos buvo ir/ar yra įtrauktos į privatizavimo programÄ . IeÅ¡kovo atstovai teigė negalintys pateikti dokumento, patvirtinančio atsakovo nuomojamų patalpų įtraukimo į privatizavimo programÄ faktÄ (b.l. 9, t.2). Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad, sudarant ginčijamÄ nuomos sutartį ir jai galiojant, nuomojamos patalpos nebuvo įtrauktos į privatizavimo programÄ .

IeÅ¡kovo atstovai neginčijo aplinkybės, kad nuomos sutartį paruošė bÅ«tent ieÅ¡kovas, vadinasi atsakovas buvo sÄ Å¾ininga Å¡ios sutarties Å¡alis. Tuo labiau ieÅ¡kovas, kaip ankstesnių poliklinikų visų teisių, pareigų ir prievolių perėmėjas (b.l. 85, t.1, įstatų 4 p.), žinodamas šį sutarties turinio trÅ«kumÄ , nekėlė klausimo dėl nuomos sutarties pakeitimo/papildymo, įtraukiant nuostatÄ dėl nuomos sutarties nutraukimo, įtraukus patalpas į privatizavimo programÄ (b.l. 10, t.2).

Ginčijama nuomos sutartis sudaryta iki 2018-12-31, ji galioja jau ilgÄ laikÄ (17 metų), per kurį keitėsi teisės aktų (taip pat ir aptariamo Vyriausybės nutarimo) nuostatos, todėl vertinant, ar yra pagrindas pripažinti sutartį niekine, bÅ«tina atsižvelgti į tai, ar keičiantis teisės aktams iÅ¡liko nuostata, atitinkanti LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr. 689 1.4 punktÄ . MinimÄ nutarimÄ keitė LR Vyriausybės 1997-05-08 nutarimas Nr.448 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos bei panaudos“, kuriame neliko nuostatos, atitinkančios LR Vyriausybės 1992-09-22 nutarimo Nr. 689 1.4 punktÄ .

Vėlesniuose pakeitimuose ir galiojančiame LR Vyriausybės 2001-12-14 nutarime Nr. 1524 „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ aptariamos nuostatos taip pat nėra. Pagal 1998-05-12 LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ sprendimas dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali bÅ«ti priimtas, jei tas ilgalaikis materialusis turtas neįtrauktas į privatizavimo programÄ . Atsižvelgiant į pasikeitusį reglamentavimÄ ir bylos aplinkybes, teisinių santykių stabilumÄ , kai nuomininkas yra sÄ Å¾ininga nuomos sutarties Å¡alis, pripažinti nuomos sutartį niekine ar negaliojančia Å¡iuo pagrindu (aiÅ¡kinant 1964 m.

CK 47 straipsnį plačiÄ ja prasme) bÅ«tų ne tik neteisinga, bet ir nelogiÅ¡ka. Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai aiÅ¡kino Valstybės kontrolės departamento aktÄ ir savivaldybės komisijos 2008 m. iÅ¡vadÄ . Valstybės kontrolės departamento 1995-04-18 akte Nr. 151-6 aiÅ¡kiai nurodyta, kad patikrintas patalpų nuomos pagrįstumas ir teisėtumas (b.l. 32, t.1). Akto suraÅ¡ymo metu galiojo 1990-05-31 LR valstybės kontrolės departamento įstatymas, pagal kurį valstybės kontrolės departamentas, kaip kontrolės institucija, tikrino valstybės finansinių ir materialinių iÅ¡teklių naudojimo teisėtumÄ , tikslingumÄ ir efektyvumÄ , taip pat valstybės turto apsaugÄ .

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008-04-17 rašte ir 2008-03-19- negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokole (b.l. 74-75, t.1) aiškiai išreikšta savivaldybės pozicija, neteikti ieškinio, nes nėra teisinio pagrindo. Kitaip traktuoti šių dokumentų nuostatas teisėjų kolegija negali, kadangi savivaldybės pozicija suformuota aiškiai ir vienareikšmiškai. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad jis negali būti laikomas savo pirmtakų neteisėtos veiklos rezultatų perėmėju.

Bylos duomenys tvirtina, kad ieÅ¡kovas VÅ¡Ä® Centro poliklinika yra Pylimo poliklinikos (buvusios Vilniaus miesto 8-osios vaikų ir studentų poliklinikos) visų teisių, pareigų ir prievolių perėmėja (b.l. 85, t.1, įstatų 4 p.). Tokiu atveju, jokios iÅ¡lygos nėra galimos, nes 2002-01-17 redakcijos įstatai jokių iÅ¡lygų dėl teisių perėmimo nenumatė. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad pagal 2011-02-01 redakcijos VÅ¡Ä® Centro poliklinikos įstatų 58 punktÄ jai leidžiama iÅ¡nuomoti materialųjį turtÄ , gavus savininko leidimÄ .

Taigi apelianto argumentai, kad jis negali sudaryti nuomos sutarties ar paÅ¡alinti nuomos sutarties trÅ«kumų, prieÅ¡tarauja jo paties įstatų nuostatoms. Apeliacinis skundas grindžiamas taip pat aplinkybe, kad teismas taikė ieÅ¡kinio senatį, nors atsakovas to nereikalavo. Å is apelianto argumentas prieÅ¡tarauja bylos aplinkybėms. 2009-11-17 parengiamajame teismo posėdyje atsakovo atstovas rėmėsi ieÅ¡kinio senatimi, nors tiesiogiai ir neprašė jos taikyti (b.l. 123, t.1). Pirmosios instancijos teismas vertino tai kaip reikalavimÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kinio senaties taikymo pagrįstumÄ patvirtina ir 2010-09-02 teismo posėdyje atsakovo atstovo iÅ¡reikÅ¡ta pozicija, jog suėjo ieÅ¡kinio senaties terminai ir atsakovas praÅ¡o tuos terminus taikyti (b.l. 74, t.2). Taigi atsakovo atstovas konkrečiai ir aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė savo praÅ¡ymÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį, nors pirmosios instancijos teismas Å¡ios aplinkybės skundžiamame sprendime ir neakcentavo. IeÅ¡kinio senaties instituto tikslas – sudaryti realiÄ galimybę asmeniui apginti pažeistÄ teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumÄ ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistÄ teisę, palengvinti įrodinėjimo procesÄ .

IeÅ¡kovas tinkamai ieÅ¡kinio senaties terminu neįgyvendino teisės ginčyti nuomos sutarties sudarymo fakto, todėl turi bÅ«ti ginami sÄ Å¾iningos nuomos sutarties Å¡alies – atsakovo interesai, pagrįsti ir jų teisėtais lÅ«kesčiais nuomoti patalpas iki nuomos sutartyje numatyto termino pabaigos. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nuomos sutarties pasekmių Å¡ios dienos požiÅ«riu nagrinėjamu atveju nėra reikÅ¡mingi, kadangi konkrečių pasekmių vertinimas neįeina į ieÅ¡kinio reikalavimais apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

Pažymėtina, jog restitucijos taikymas iÅ¡ tikrųjų spręstinas bet kuriuo atveju, kai ginčijamas sandoris pripažįstamas niekiniu arba negaliojančiu, nepriklausomai nuo to, ar ginčo Å¡alis to praÅ¡o ar ne, tačiau nagrinėjamu atveju, atmetus ieÅ¡kinį dėl ginčo nuomos sandorio nuginčijimo, nėra teisinio pagrindo taikyti restitucijÄ . Per maži nuompinigiai ar kitos ginčo sandorio sÄ lygos sudaro pagrindÄ keisti atitinkamas nuomos sutarties sÄ lygas, bet nepripažinti nuomos sutartį negaliojančia.

Apelianto naujai pateikti įrodymai, kad ieÅ¡kovo patalpose ketinama įrengti slėptuves ir pan. taip pat nesudaro pagrindo pripažinti nuomos sutartį negaliojančia. Pagal Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių statinių ir patalpų, skirtų kolektyvinei gyventojų apsaugai, sÄ raÅ¡Ä , eil. Nr. 50 numatytos 300 kv.m ploto rÅ«sio patalpos, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad slėptuvės turi bÅ«ti įrengtos bÅ«tent atsakovo pagal ginčo nuomos sutartį naudojamose patalpose. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų nutraukti sutartį pagal CK 6.204 straipsnį, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiÅ¡kia, kad Å¡alys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t.y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo bÅ«dÄ . Asmuo, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo bÅ«dÄ , nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikÅ¡ti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieÅ¡kinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikÅ¡tų reikalavimų, iÅ¡skyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad, taikant dispozityvumo principÄ , ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalykÄ nustato ginčo Å¡alys, o teismas turi spręsti bylÄ vertindamas tik Å¡alių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. IeÅ¡kovas trečiojo asmens atsiliepime minimo ieÅ¡kinio reikalavimo byloje nereiÅ¡kė, o trečiojo asmens procesinė padėtis Å¡ioje byloje yra trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų. Vadinasi, trečiasis asmuo neturi ieÅ¡kovo teisių ir pareigų (CPK 46 str. 2 d.), negali keisti/plėsti ieÅ¡kinio dalyko ir bylos nagrinėjimo ribų.

Dėl Å¡ių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti trečiojo asmens argumentų, kurie iÅ¡eina už bylos nagrinėjimo ribų.   Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡tyręs bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 178 str., 185 str.), teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas iÅ¡vadas, tinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir pritaikė materialinės bei proceso teisės normas, atmesdamas ieÅ¡kinį teismo sprendime nurodytais motyvais.Atmetus apeliacinį skundÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo VÅ¡Ä® Centro poliklinika atsakovui UAB „Rožių alėja“ priteistinos 500 Lt dydžio iÅ¡laidos už teisinę pagalbÄ , suraÅ¡ant atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ ir atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme, valstybei priteistina 10,80 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 ir 6 p., 93 str., 96 str. 2 d., 98 str.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a :             Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo vieÅ¡osios įstaigos Centro poliklinika, į.k. 125873515, atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rožių alėja“, į.k. 121951525, 500 Lt (penkis Å¡imtus litų) iÅ¡laidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.             Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo vieÅ¡osios įstaigos Centro poliklinika, į.k. 125873515, valstybei 10,80 Lt (deÅ¡imt litų 80 centų) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.  Kolegijos pirmininkė                                                                           Alma Urbanavičienė Kolegijos teisėjai                                                                              Dalia ViÅ¡inskienė                                                                                                                                                                                                          Petras Jaržemskis  Â