A-520-2294-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2294/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02446-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 5-PRS-491 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės apskr. VPK) viršininką priimti jį į Marijampolės apskr. VPK Nusikaltimų skyriaus Nusikaltimų nuosavybei tyrimo poskyrio tyrėjo pareigas.

Atsakovas Marijampolės apskr. VPK su pareiškėjo A. D. skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 5-PRS-491 ir įpareigoti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką priimti jį į bet kokias pareigas policijos tarnyboje, atitinkančias jo išsilavinimą, Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Kalvarijos ar Kazlų Rūdos policijos komisariatuose.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas Marijampolės apskr. VPK atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir perdavė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl pareiškėjo A. D. priėmimo į tarnybą policijoje.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 5-PRS-491 nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Nustatė, kad atsakovas Policijos departamentas, teikdamas atsikirtimus į pareiškėjo skundą, nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu nuspręsta nepriimti pareiškėjo į tarnybą policijoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 2 dalies reikalavimų, konstatavus, jog pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 28 d. iki 2011 m. rugpjūčio 27 d. padarė net 7 administracinius teisės pažeidimus. Pažymėjo, kad tarnybiniame pranešime yra nurodyta tik tai, kad pareiškėjo padaryti sisteminiai administraciniai teisės pažeidimai ir jų pobūdis neigiamai charakterizuoja jo, kaip kandidato į policijos pareigūnus, asmenybę ir jis nėra nepriekaištingos reputacijos. Šio tarnybinio pranešimo pagrindu darė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo priimtas į tarnybą policijoje (į valstybės tarnybą) iš esmės dėl to, kad padarė administracinius teisės pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas stoja į vidaus tarnybą, remdamasis stojimo į vidaus tarnybą sutartimi, kurią 2008 m. spalio 20 d. sudarė pareiškėjas, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas ir atsakovas Policijos departamentas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 9 ir 10 straipsniais. Sudarant sutartį Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnis numatė asmens, pageidaujančio mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigoje, kitoje švietimo įstaigoje ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursuose, tikrinimą, t. y. buvo numatyta, kad vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka asmuo tikrinamas pagal vidaus reikalų įstaigų įskaitas (jei būtina – pagal kitų operatyvinės veiklos subjektų įskaitas). Nustačiusi, kad asmuo, pageidaujantis mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigoje, kitoje švietimo įstaigoje ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursuose, atitinka Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytus reikalavimus, vidaus reikalų įstaiga išduoda šiam asmeniui siuntimą į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija išduoda siuntimą į kitą švietimo įstaigą. Pažymėjo, jog iš vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 1V-321 patvirtintų Asmenų, kuriems gali būti išduodami siuntimai į įvadinio mokymo kursus vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigoje ar į kitą švietimo įstaigą, atrankų atlikimo, siuntimų į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas bei į kitas švietimo įstaigas išdavimo ir asmenų priėmimo į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas taisyklių matyti, kad išduodami siuntimai mokytis ir pasirašoma stojimo į vidaus tarnybą sutartis tik nustačius, kad asmuo tinkamas vidaus tarnybai, atitinka Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytus reikalavimus ir nėra Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 1-4 ir 6 punktuose nustatytų aplinkybių.

Nurodė, jog pagal bylos medžiagą pareiškėjas iki stojimo į vidaus tarnybą sutarties pasirašymo buvo padaręs 4 administracinius teisės pažeidimus (2007 m. liepos 28 d. vairavo transporto priemonę neblaivus (0,75 prom.), 2008 d. birželio 5 d. vairuodamas automobilį naudojosi mobiliuoju telefonu, 2008 m. rugsėjo 23 d. pastatė automobilį ant vejos, 2008 m. spalio 7 d. pėsčiojo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas). Po sutarties pasirašymo pareiškėjas padarė 3 administracinius teisės pažeidimus (2009 m. vasario 3 d. vairuodamas automobilį pažeidė naudojimosi saugos diržais reikalavimus, 2010 m. balandžio 21 d. nesilaikė kelio ženklų ar ženklinimo reikalavimų, 2011 m. rugpjūčio 27 d. viršijo leistiną greitį 47 km/h). Tačiau sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo priėmimo į tarnybą policijoje ir su pareiškėju sudarytos sutarties vykdymo, t. y. prisiimto įsipareigojimo užtikrinti, kad pareiškėjas, baigęs universiteto Viešojo saugumo fakulteto policijos veiklos neuniversitetinių dieninių studijų programą ir gavęs nustatytos formos diplomą, patvirtinantį jo įgytą profesinę kvalifikaciją, teisės aktų nustatyta tvarka būtų paskirtas į jo išsilavinimą ir profesiją atitinkančias pareigas atitinkamoje šalies policijos įstaigoje, šios aplinkybės neanalizuotos ir nevertintos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ne teismas, nagrinėdamas asmens, kuris nebuvo priimtas į tarnybą policijoje, skundą, turi nustatyti konkrečias aplinkybes, dėl kurių turi būti nustatyta, kad tas asmuo yra ne nepriekaištingos reputacijos, o tas aplinkybes turi išanalizuoti ir įvertinti Policijos departamentas, priimdamas individualų administracinį teisės aktą.

IV. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo teismo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012.

Prašyme pažymi, jog Policijos departamentas yra įpareigotas iš naujo nagrinėti klausimą dėl pareiškėjo A. D. priėmimo į tarnybą policijoje. Teigia, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, nėra aišku, ar sprendimas dėl priėmimo į tarnybą turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, buvusiomis panaikinto Policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo momentu, t. y. duomenimis apie pareiškėjo elgesį iki 2011 m. rugsėjo 15 d., ar turėtų būti analizuojamos ir pareiškėjo elgesio faktinės aplinkybės iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2012 m. liepos 20 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo, kuriuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir perduoti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl pareiškėjo A. D. priėmimo į tarnybą policijoje, išaiškinimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ normos aiškinimo ir taikymo praktiką: pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai.

Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, inter alia argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556- 200/2009).

Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-459/2009; 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009; 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-737/2010).

Iš atsakovo pateikto prašymo išaiškinti teismo sprendimą matyti, kad atsakovas nesiekia, jog jam būtų išaiškintas neaiškus ar dviprasmiškas teismo sprendimas, o prašo teismo nurodyti, kaip įvykdyti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įpareigojimą Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl pareiškėjo A. D. priėmimo į tarnybą policijoje. Atsakovas teigia, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, jam nėra aišku, ar sprendimas dėl priėmimo į tarnybą turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, buvusiomis panaikinto Policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo momentu, t. y. duomenimis apie pareiškėjo elgesį iki 2011 m. rugsėjo 15 d., ar turėtų būti analizuojamos ir pareiškėjo elgesio faktinės aplinkybės iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2012 m. liepos 20 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks atsakovo prašymas siejamas ne su nepakankamu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su siekiu, kad būtų išaiškinta tolimesnė situacija teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu, todėl vadovaujantis suformuota teismų praktika teismo sprendimo išaiškinimas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies pagrindu negalimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo prašymą bei apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. priimtas sprendimas yra nedviprasmiškas ir pakankamai aiškus. Tokio sprendimo įvykdymas nėra apsunkintas, jo rezoliucinė dalis aiški ir suprantama – joje konkrečiai nurodyta, jog panaikinamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos perduodamas iš naujo nagrinėti klausimas dėl pareiškėjo A. D. priėmimo į tarnybą policijoje. Konstatuotina, kad teismo sprendimo, kurį prašoma išaiškinti, rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta atsakovui adresuotų įpareigojimų, kuriuos būtų galima traktuoti dviprasmiškai.

Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje taip pat suformuluotos aiškios ir nedviprasmiškos išvados, t. y. nurodyta, kad Policijos departamentas turi išanalizuoti ir įvertinti konkrečias aplinkybes, dėl kurių turi būti nustatyta, ar asmuo yra / nėra nepriekaištingos reputacijos, ir priimti dėl to individualų administracinį teisės aktą.

Kaip minėta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką teismo sprendimo išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas iš esmės siekia, jog tam tikru konkrečiu būdu būtų papildyti (išplėsti) teismo sprendime išdėstyti motyvai. Taigi darytina išvada, kad atsakovas iš esmės siekia priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimo, o tai daryti remiantis ABTĮ 94 straipsnio 3 dalimi pagrindo nėra.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių atsakovo prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012 netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė