2016-08-05 Nr. AB-15543-3-64-3-01642-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1429-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01642-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardas Piličiauskas (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 21 d. (žr. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos spaudą ant voko) padavė teismui skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. spalio 11 d. atitinkamais periodais buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų nustatytas sąlygas. Kamerose būdavo 1–14 asmenų, drėgna, šalta, trūko oro, tamsu. Ploto (ypač jei neįskaičius ploto, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas) tekdavo mažiau, nei nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte, pagal kurį vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Dėl to pareiškėjui teko visą laiką sėdėti ar gulėti. Kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tai labai pakenkė regėjimui. Rūkantys buvo laikomi kartu su nerūkančiais ir dėl to dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Atvykusių ir išvykstančių asmenų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl laikymo tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją, taip patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2011 m. rugpjūčio 19 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. spalio 11 d. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, buvo laikomas kamerose Nr. 88, 56, kuriose būdavo 2–10 asmenų. Kamerose esančių asmenų skaičius nuolat kinta, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,91 kv. m iki 9,37 kv. m gyvenamojo ploto. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, veikia laisvalaikio užimtumo programa.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu buvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas (Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-254), nustatyta, kad kameroje Nr. 88 sienos lygios, pelėsio nėra, yra sanitarinis mazgas, vandentiekis, kamera netvarkyta, nevalyta, išplėšta dieninės šviesos lempa. Kratos atvykstantiems ir išvykstantiems atliekamos pagal teisės aktų reikalavimus, atlikus patikrinimus, antisanitarinių sąlygų neužfiksuota. Rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi atskirai, pagal jų pačių pateiktus prašymus.

Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų nedetalizuoti. Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjas žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo L. S. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. spalio 11 d. buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas vadovavosi CK 6.246–6.250 bei 6.271 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 padarytomis išvadomis.

Remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. spalio 11 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka. Sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999), pagal kurią kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu taikyti 3 metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2015 m. gegužės 21 d., t. y. taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteista už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. spalio 11 d.

Įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas priėjo išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš atsakovo pateiktos 2015 m. gegužės 28 d. pažymos Nr. 69/06-18271 „Dėl L. S. laikymo“ teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, į Šiaulių TI buvo etapuotas 2012 m. gegužės 21 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. spalio 11 d. Pažymoje nurodyta, kokią dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. spalio 11 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 27 dienas. Per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 1,90 kv. m iki 9,36 kv. m kameros ploto, 19 dienų pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 9,36 kv. m kameros ploto, o likusias 8 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija nurodytu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Iš Šiaulių TI 2015 m. gegužės 29 d. pažymos Nr. 62/04-1344 teismas taip pat nustatė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. spalio 11 d. pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI 2015 m. birželio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-634 „Apie L. S. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais, visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), tualetai atitverti ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma danga, tvarką kamerose turi palaikyti patys suimtieji ar nuteistieji, dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams neatliko. 2012 m. liepos 9 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 88 sienos lygios, pelėsio nėra, sanitarinis mazgas, vandentiekis yra, tačiau kameroje apgyvendinti asmenys nesirūpina švaros ir tvarkos palaikymu, kamera netvarkyta, nevalyta, išplėšta dirbtinio apšvietimo lempa. Teismas pažymėjo, kad kitų įrodymų dėl kamerų atitikimo higienos normoms nepateikta.

Teismas nurodė, kad priėmimo paskirstymo skyrius įrengtas rūsyje, persirengimo kabinos tvarkingos, išvalytos, laikino sulaikymo kameroms reikalingas paprastasis remontas, karantino kameros išvalytos, vietomis atsilupę dažai. Susipažinęs su pateikta asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, jog nerūko, dėl pablogėjusio regėjimo nesiskundė, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė. Atvykęs į Šiaulių TI, pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą Šiaulių TI direktoriui, nurodydamas, jog rūko, prašo paskirti į kamerą su rūkančiais asmenimis.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalies, Higienos normos HN 76:2010 6 punkto, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją) ir konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas konstatavo, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgę į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas atsižvelgė į taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Teismų praktikoje (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.) yra pažymėta, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 2 su puse metų nuo tada, kai išvyko iš Šiaulių TI. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme); laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Atsižvelgdamas į tai, aplinkybę, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik 2 su puse metų, teismas vertino kaip leidžiančią daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, Šiaulių TI buvo trumpą laiką, tik 27 dienas, jo buvimo metu jam tenkantis plotas 19 dienų buvo virš 3,6 kv. m ir tik 8 dienas buvo mažesnis, nei nustatyta teisės aktais. Be to, nors pareiškėjas nurodė, jog kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, tačiau to nedetalizavo, nenurodė nei kokiose kamerose, nei kokiais laikotarpiais pasireiškė konkrečios antisanitarinės sąlygos. Teigdamas, kad jis patyrė žalą būdamas kartu su rūkančiais asmenimis, pareiškėjas nenurodė, jog pats pateikė prašymą būti kameroje su rūkančiais.

Spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai ir nėra paneigta byloje surinkta medžiaga, be to, Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, vertinamu laikotarpiu pareiškėjas pas gydytojus dėl regėjimo nesikreipė). Įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgęs į LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymėdamas, kad laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, buvo trumpas (tik 8 dienos), kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik 2 su puse metų po to, kai išvyko iš Šiaulių TI, teismas nusprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas L. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nesutinka su Šiaulių TI pateiktais duomenimis apie jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, kameras, kuriose jis buvo kalinamas, taip pat su teismo sprendimu taikyti ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senaties terminą, teismas turi nustatyti subjektyvią aplinkybę – kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas teigia apie savo teisių pažeidimą sužinojęs maždaug 2015 m. balandžio mėnesį. Teismas iš Šiaulių TI turėjo išreikalauti informaciją apie visų ginčo laikotarpiu Šiaulių TI laikytų asmenų skaičių, nes turint tokią informaciją būtų galima apskaičiuoti, kiek vienam asmeniui teko gyvenamo ploto. Byloje nėra įrodymų, kad jis sugadino apšvietimą ar sudaužė stiklą. Gyvenamosios patalpos yra tikrinamos kiekvieną vakarą, nustačius netvarką, yra rašomas tarnybinis pranešimas ir nusižengęs asmuo yra baudžiamas, tačiau tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei teisingai pritaikius teisės normas. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, negynė savo teisių, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik galbūt siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti). Atsakovas pažymi, kad Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumų, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Nr. XII-2399). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš to, kad laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. spalio 11 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nežmoniškomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Pripažinęs, kad ginčo laikotarpio atitinkamais periodais pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatytas minimalus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.), tačiau nenustatęs pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas laikotarpiu, kurio neapima ieškinio senaties terminas, atliko bausmę pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, įvertinęs kitų byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. spalio 11 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Šiaulių TI pateiktais duomenimis apie jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį ir kameras, kuriose buvo kalinamas, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti ieškinio senaties terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.) 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalimi dėl ieškinio senaties taikymo, atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl ieškinio senaties termino yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti ir ieškinio senatis; neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgus į nurodytą EŽTT jurisprudenciją, nėra pagrindo išvadai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nacionalinėje teisėje nustatyta ieškinio senatimi reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr. A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Remiantis CK 1.126 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir taiko ją tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo atstovaujantis Šiaulių TI pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo siekia dėl kalinimo perpildytose kamerose. Pareiškėjas nepagrindė aiškiais argumentais bei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis savo apeliacinio skundo teiginio, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m. balandžio mėnesį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog kalinamas asmuo kiekvieną kalinimo dieną negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose ar ne) jis kalinamas, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui apie jo laikymą Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis tapo žinoma ne jo buvimo Šiaulių TI metu, o tik maždaug po 2 su puse metų nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. gegužės 21 d. pateikus skundą teismui dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatis taikytina dėl jo suėmimo vykdymo Šiaulių TI laikotarpio periodų nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. gegužės 21 d., todėl pagrįstai nagrinėjo, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. spalio 11 d.

Dėl nurodytų motyvų apelianto argumentai, esą teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuva yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu. Tai suponuoja, kad nacionalinis teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr.

EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr.

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr.

EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia minėtoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Paminėtas nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ buvo pripažinta netekusia galios nuo 2010 m. balandžio 11 d. (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymas Nr. V-241), todėl ginčui aktualiu laikotarpiu minėta Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta, kad vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nebegaliojo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymui Nr. V-908) kameros ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau šios normos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, EŽTT konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos asmeniui plotas (3,6 kv. m), taip pat kitos teisės aktų nustatytos sąlygos, kurių neužtikrinimu jis skundžiasi, tenka atsakovui, kurį atstovauja Šiaulių TI. Priešingai nė teigiama apeliaciniame skunde, esą teismas iš Šiaulių TI neišreikalavo informacijos apie visų ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose laikytų asmenų skaičių, iš bylos dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Šiaulių TI pateikti duomenis (ABTĮ 68 str.) apie pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu. Pareiškėjas skunde teismui bei kartu su skundu pateiktoje Šiaulių TI pažymoje buvo nurodęs jo laikymo Šiaulių TI pradžią ir pabaigą, kamerų numerius, jų įrengimo trūkumus, kamerų apytikslius plotus ir jose laikytų asmenų apytikslį skaičių. Šiaulių TI pateikė teismui detalius duomenis apie pareiškėjo laikymo ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI konkrečius periodus, detalizuodamas kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kiekvienoje nurodyto ploto kameroje bei koks būtent asmenų skaičius buvo laikomas kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje parą rytinio ir vakarinio patikrinimų metu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skunde nurodytą kameroje laikomų asmenų skaičių (nuo 1 iki 14 asmenų) paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikti faktiniai duomenys, iš kurių matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. spalio 11 d.) kamerose Nr. 88 ir Nr. 56, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo kalinama nuo 2 iki 8 asmenų ir tik vieną kartą iš viso tik pusę dienos 2012 m. spalio 11 dieną kameroje Nr. 56 buvo laikoma 10 asmenų (b. l. 21–24).

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TĮ sąlygas atitikties Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui aspektu, konstatavo, kad ginčo laikotarpio, kurio neapima ieškinio senaties terminas, t. y. nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. spalio 11 d., atitinkamais periodais pareiškėjas iš viso 8 paras buvo laikomas sąlygomis, kai kiekvienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos ploto dalis svyravo nuo 1,91 kv. m iki 3,18 kv. m. Teismas priėjo prie išvadų, kad šiuo aspektu atsakovo atstovas neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, nes pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Konstatavęs, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam tyčia bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nusprendė, kad, nors pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl teismas apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A-444-619/2008, Nr. A-424-575/2015, Nr. A-984-575/2015, Nr. A-676-858/2015, Nr. A-1111-575/2015, Nr. A-1050-442/2015, Nr. A-189-442/2015, Nr. A-1205-575/2015 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju pažeidimo trukmė trumpa (laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis pareiškėjas Šiaulių TI laikytas iš viso 27 paras, iš jų 8 paras neužtikrina minimalaus ploto vienam asmeniui), pažeidimo intensyvumas nežymus, kitas 19 parų pareiškėjui teko didesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktais (nuo 3,75 kv. m iki 9,37 kv. m) ir tai iš dalies kompensavo ankstesnes laikymo sąlygas, byloje nenustatyta, kad minėtas 8 laikymo paras pareiškėjui ploto trūkumą sunkino kokie nors kiti jo teises pažeidžiantys veiksniai, taip pat nenustatyta, kad minėtas neilgai trukęs (8 dienas) pažeidimas turėjo pareiškėjui kokį nors ilgesnį poveikį, išskyrus tuos nepatogumus, kuriuos jis patyrė per minėtas 8 dienas. Todėl šiuo konkrečiu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančia, pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą nedidelę skriaudą.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė