2021-03-24 Nr. AB-6127-3-61-3-00267-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-287-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00267-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas L. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2019 m. sausio 1 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas kalėjo įvairiose kamerose vienas ar dar su vienu asmeniu, kameroje Nr. 93 jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas. Plotą kameroje taip pat mažino sanitarinis mazgas, baldai, dėl ko visai nebuvo galimybės judėti. Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant asmeniui turintį tekti plotą kameroje, turi būti atsižvelgiama į sanitarinio mazgo plotą. Kameroje esantis sanitarinis mazgas nebuvo uždaras, o tik atitvertas žema sienele ir užuolaida. Naudojantis sanitariniu mazgu, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar kameroje buvo vienas, ar dviese, pareiškėjo privatumas buvo pažeidžiamas, kadangi jis buvo nuolat stebimas kitų asmenų ir pareigūnų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taip pat buvo kalinamas ir kameroje Nr. 234, kurioje nebuvo atliktas remontas, akivaizdžiai matėsi pelėsis, nuo lubų krito tinkas, dažai, kameroje buvo drėgna, trūko natūralios šviesos. Dėl visų išvardintų kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jis patyrė dvasines kančias, nepatogumus, susirgo depresija.

3. Atsakovas, atstovaujamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių ir pabrėžė, kad pareiškėjui tekęs plotas ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo kameros gyvenamojo ploto atskirti 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja nepažeisdami bendrųjų mandagumo ir profesinės etikos principų.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius ir finansinius resursus. Be to, patys nuteistieji niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą. Lukiškių TI-K nurodė, kad higienos sąlygos (apšvieta, oro temperatūra ir drėgmė, ventiliacija) atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimus, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

9. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas ir nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameros plotą dar labiau mažino baldais užimtas plotas, teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Tesių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir jos pagrindu formuojamą Lietuvos vyriausiojo adminsitracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma, atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą, todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, negali būti nustatytas nei nacionalinių teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nustato sanitarinio mazgo atskyrimą 1,5 m tvorele, o higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai sanitarinio mazgo įrengimui nenustatyti. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atitverti tvorele ir užuolaida.

12. Pažymėjęs, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo likusios patalpos, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti, be to, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu, kai jis kameroje kalėjo ne vienas (146 paras) nes, kaip jau buvo nurodęs, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl kameros Nr. 234 būklės (neatliktas remontas, pelėsis, nelygūs sienų ir lubų paviršiai, drėgmė, natūrali šviesa). Teismo vertinimu, į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo aktas patvirtino, kad kameroje Nr. 234 natūralus apšvietimas atitiko HN 134:2015 nustatytus reikalavimus, vėdinimas, kuris atliekamas per langus, taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus, kameroje Nr. 234 pelėsio, atsilupusių dažų, krentančio tinko nebuvo fiksuota. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo šias aplinkybes vertinti priešingai ir papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas apie kameros Nr. 234 patikrinimo rezultatus buvo informuotas Departamento 2018 m. spalio 19 d. raštu Nr. 2S-3374.

14. Apibendrindamas pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus ir įvertinęs jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad dalį ginčo laikotarpio (kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas), pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista ir tai sudarė pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nors pareiškėjas prašė priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnių nei įprastai patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą.

15. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, nenustatęs, kad Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir su juo nežmoniškai elgtis, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 220 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 16. Pareiškėjas L. Ž. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas aplaidžiai išnagrinėjo bylą, nesivadovavo EŽTT praktika ir netinkamai vertino jo patirtos neturtinės žalos dydį.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą, nenustatydamas pažeidimo dėl neužtikrinamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Tesimo sprendime buvo nurodyta, kad Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrina jais besinaudojančių asmenų privatumo, kadangi asmenys yra stebimi pareigūnų ir tai yra nepriimtina. Tačiau teismas nesivadovavo teisingumo kriterijumi, kadangi pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų, o tai jį žemino, trikdė, kėlė nepatogumus. Pareiškėjo teigimu, EŽTT praktikoje nurodyta, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio ploto užuolaida neužtikrina privatumo kalinamiems asmenims ir tuomet, kai kalinamas kameroje vienas asmuo, be to, pareigūnai neturi matyti, kaip kalinami asmenys atlikinėja gamtinius reikalus.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodydamas, jog niekas negali įvertinti jo patirtos dvasinės skriaudos. Žalos dydis turi būti toks, kad atitiktų teisingumo principą. Taigi teismo priteista žala neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir turi būti priteista ženkliai didesnė kompensacija.

20. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino higienos pažeidimų kameroje Nr. 234, kur akivaizdžiai matėsi pelėsis, atsilupę dažai nuo sienų, ką patvirtina fotonuotraukos (jose nufotografuotas pareiškėjas).

21. Pirmosios instancijos teismas diskriminavo pareiškėją, kadangi analogiškose bylose priteisimos ženkliai didesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos. Pareiškėjas akcentuoja, kad tiek kalint vienam, tiek su kitu asmeniu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, todėl jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas už visą laikotarpį.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės institucijos neteisėti veiksmai, taip pat pareiškėjo patirta žala. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjos patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad sutinka su tais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kurie nėra susieti su pareiškėjui priteista neturtine žala bei sutinka su atsakovo atstovo apeliacinio skundo motyvais. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais, kurie reikšmingi sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos formos ir dydžio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.).

26. Vilniaus PN teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

27. Akcentuodamas CK 6.271 straipsnyje nustatytas būtinas sąlygas viešajai deliktinei atsakomybei kilti, atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuotina, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. sausio 22 d. pateikė prisidėjimą prie atsakovo atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinio skundo, kuriame nurodo, kad palaiko visus šio apeliacinio skundo argumentus, prie jų prisideda, o pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (146 paras, kai kamerose buvo laikomas dviese), buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, ir konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nusprendė, kad pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti pakankamas 220 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, taip pat netenkino skundo reikalavimo priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą.

32. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė abi ginčo šalys. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant privatumo besinaudojant sanitariniu mazgu visu skundžiamu laikotarpiu, netinkamai vertino higienos sąlygas kameroje Nr. 234, todėl priteisė akivaizdžiai per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad buvo neužtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu visu skundžiamu laikotarpiu, kadangi jis net ir būdamas kameroje vienas galėjo būti stebimas pareigūnų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele ir užuolaida visu skundžiamu laikotarpiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus bei atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas vienas, sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, padarė išvadą, kad tomis dienomis nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegija patikslina, kad skundžiamas laikotarpis apima 189 paras, iš jų pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas 43 paras, o dar su vienu asmeniu – 146 paras.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui išsakytas pretenzijas dėl jam neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime „Dėl L. Ž. skundo“ esantį nurodymą, kad įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tik 146 paras, kai jis gyveno kamerose su dar vienu asmeniu, o ne visu skundžiamu laikotarpiu.

35. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).

36. Pažymėtina, kad bylos duomenimis pareiškėjas nebuvo laikomas gyvenamosiose kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos būtų įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 189 dienas, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu pareiškėjas galėjo būti matomas pareigūnų, o priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų atsakovo atstovas nepateikė. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida užtikrina asmeniui privatumą ir nepagrįstai nepripažino šio pažeidimo visu skundžiamu laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020).

38. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino higienos sąlygas kameroje Nr. 234. Pareiškėjas šioje kameroje buvo nuo 2018 m. liepos 13 d. iki 2018 m. liepos 31 d., atsakovo atstovo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 234 ir Nr. 235 atlikta operatyvioji kontrolė, minėtos patalpos tikrintos, ar jos atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus ir šios higienos normos pažeidimų kameroje Nr. 234 nenustatyta. Iš pareiškėjo pateiktų fotonuotraukų nėra galimybės nustatyti, kokiu laikotarpiu ir kokioje kameroje buvo nuotraukoje atvaizduotas asmuo, taigi šie įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

39. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatytas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarytos žalos faktas ir prašo panaikinti teismo sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, nenurodo.

40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dalį vertinto laikotarpio buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu, tačiau kamerose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo pakankamai izoliuotos nuo likusio kameros ploto, ir padarė išvadą, kad 146 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad minėtas pažeidimas truko visu skundžiamu laikotarpiu (189 paras). Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius viešosios civilinės atsakomybės pagrindų ir neturtinės žalos sąvokos aiškinimu teismų praktikoje, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

41. Pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas (klydo tik dėl pažeidimo laikotarpio). Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

43. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

44. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

45. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

46. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

47. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (lot. k. be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

48. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2019 m. sausio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, trukmę (189 dienos, iš kurių jis 43 dienas buvo laikomas vienas) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo.

49. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 400 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai ar kilo kitos neigiamos bei reikšmingos pasekmės. Taigi nors pareiškėjas prašo priteisti jam 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui L. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Ernestas Spruogis