2016-06-06 Nr. AB-12125-3-62-3-00123-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2774-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00123-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. V. (toliau – ir pareiškėja) padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 6–8), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 8.13-4550 „Dėl S. V. teisės į motinystės pašalpą“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 8.13-4550); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8714 „Dėl motinystės pašalpos“ (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. (11.1) I-8714); 3) skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki įstatymo nustatytos teisės galiojimo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Kauno skyrius Sprendimu Nr. 8.13-4550 nusprendė neskirti jai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d. motyvuodamas tuo, kad ji neturi 12 mėnesių per paskutiniuosius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 24 mėnesius yra 6 mėnesiai 16 dienų), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSDĮ) 16 straipsnio 2 dalimi. Šį teritorinio skyriaus sprendimą VSDFV sprendimu Nr. (11.1) I-8714 paliko nepakeistą. Pareiškėjos nuomone, šie jos skundžiami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies taikymui reikalingos trys sąlygos: 1) asmuo yra iki 26 m. amžiaus; 2) LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatytas stažas iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios nebuvo įgytas dėl mokymosi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose; 3) laikotarpis nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) iki tampant apdraustuoju negali būti ilgesnis nei 3 mėnesiai. Pareiškėja paaiškino, kad ji įsidarbino 2013 m. balandžio 18 d., aukštąjį mokslą baigė 2013 m. birželio 21 d., teisę į motinystės pašalpą įgijo 2013 m. lapkričio 4 d. VSDFV Kauno skyrius Sprendimas Nr. 8.13-4550 iš esmės motyvuojama tuo, kad pareiškėja įsidarbino iki mokslo baigimo, todėl neatitinka LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies 3-osios sąlygos (laikotarpis nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) iki tampant apdraustuoju asmeniu negali būti ilgesnis nei 3 mėnesiai).

Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-304/2010; 2010 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-777/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-l417/2011), kurioje, aiškinat LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.iki 2013 m. liepos 1 d. be kita ko, nurodyta, kad tuo atveju, jei šios LMSDĮ normos sąlygas atitinkantis asmuo įsidarbina anksčiau negu jam įteikiamas mokslo baigimą patvirtinantis diplomas, ši aplinkybė negali būti pagrindas neskirti motinystės pašalpos pagal šį LMSDĮ straipsnį, o priešingas LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies aiškinimas būtų nelogiškas ir prieštaraujantis bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, kadangi susidarytų tokia situacija, jog praktiškai baigęs dienines studijas ir operatyviai įsidarbinęs asmuo turėtų mažesnes socialines garantijas už tą, kuris apdraustuoju tapo vėliau, t. y. tik po to, kai oficialiai gavo mokslo baigimą ir atitinkamą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą – diplomą. Nuo 2013 m. galiojančioms Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kurios iš esmės yra tapačios ankstesnėms, turi būti taikomi minėti teismų praktikoje pateikti išaiškinimai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, pareiškėja teigė, kad ji atitinka visas LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies sąlygas todėl nėra teisinio pagrindo neskirti jai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pareiškėjos skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15–20) rėmėsi LMSDĮ 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 16 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 43 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir LMSD pašalpų nuostatai) 38.3 ir 53 punktais.

Paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis (toliau – ir Apdraustųjų registras) pareiškėja tapo apdraustąja valstybiniu socialiniu draudimu (įsidarbino) 2013 m. balandžio 18 d. Jos stažas per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos, t.y. iki 2013 m. lapkričio 4 d. sudarė 6 mėnesius 16 dienų. Pareiškėja neturėjo reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti ir neatitiko LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos motinystės pašalpai gauti. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje yra nustatytos 4 sąlygos, kurioms esant asmuo įgyja teisę į motinystės pašalpą: 1) asmeniui negali būti daugiau kaip 26 metai; 2) asmuo neturi įgijęs reikiamo motinystės pašalpai skirti socialinio draudimo stažo, kadangi nurodytais laikotarpiais mokėsi; 3) asmuo tapo apdraustuoju (įsidarbino) tik po mokslų baigimo; 4) pertrauka po mokslo baigimo ir įsidarbinimo (socialinio draudimo pradžios) yra ne didesnė nei 3 mėnesiai. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrosios ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo taisyklės išimties nustatymo tikslas buvo numatyti teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą ir tiems apdraustiesiems, kurie negalėjo jo įgyti dėl mokymosi, joje numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo stažo išimtis gali būti taikoma, tik atitinkamą mokyklą baigusiems ir per tris mėnesius tapusiems apdraustaisiais (įsidarbinusiems) asmenims ir teigė, kad aplinkybės, jog asmuo mokėsi bendrojo lavinimo, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje ir turėjo galimybę studijų metu dirbti, rodo, kad mokymasis šiam asmeniui netrukdė įgyti reikalaujamo stažo, t. y. aplinkybė, jog pareiškėja pradėjo dirbti anksčiau nei baigė nuolatines studijas Vilniaus universitete leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja turėjo galimybę dirbti studijų metu ir LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatyto stažo neįgijo ne dėl studijų aukštojoje mokykloje. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata praplėtė asmenų, turinčių teisę gauti motinystės pašalpą ratą ir pagerino tokių asmenų socialinę padėtį, tačiau skirtingai nei nurodė pareiškėja šia nuostata suteiktos socialinės garantijos tik tiems asmenims, kurie studijų metu ne dirbo, o mokėsi, ir įsidarbino jau baigę studijas.

Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog tiek galiojusios minėtos teisės normos nuostatos, tiek šiuo metu galiojanti straipsnio redakcija savo prasme ir tikslu yra tapačios, dėl to turėtų būti aiškinama kaip nediskriminuojanti tų asmenų kurie apdraustaisiais tapo prieš tai kai oficialiai gavo mokslo baigimą patvirtinantį diplomą ir pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. gegužės 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18, 181, 183, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 241 straipsniu įstatymą (toliau – ir LMSDĮ papildymo įstatymas), kurio 7 straipsniu, atsižvelgdamas į taikant Įstatymo nuostatas susiklosčiusią administracinių teismų praktiką bei siekdamas spręsti galiojusio Įstatymo taikymo praktikoje atsiradusias problemas, nusprendė sukonkretinti nuostatą dėl teisės gauti socialinio draudimo išmoką tais atvejais, kai asmuo neturi reikalaujamo stažo atitinkamai socialinio draudimo išmokai gauti, pakeitė LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį. Savo poziciją grindė ir 2012 m. gruodžio 7 d. aiškinamajame rašte dėl LMSDĮ papildymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 9, 20, 36, 50, 55, 59, 60, 63, 64, 65, 68, 71, 72, 77, 772 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 651 straipsniu įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamojo rašto (toliau – ir Aiškinamasis raštas) pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos vadovaujantis LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi, numatytas 3 mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo mokslo pabaigos (pagal tai įrodantį dokumentą) iki asmens įsidarbinimo (Aiškinamojo rašto 4 dalies 2.2 punktas). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas tvirtino, jog tiek galiojusios Įstatymo nuostatos tiek šiuo metu galiojanti sukonkretinta straipsnio redakcija asmens įsidarbinimą (tapimą apdraustuoju) sieja su mokslų (aukštojoje) mokykloje pabaiga, bet ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo šios mokyklos baigimo.

Atkreipė dėmesį į tai, Lietuvos vyriausiasis teismas yra suformavęs praktiką, kurioje išaiškinta, kad LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų neatitinka asmuo, kuris kreipiasi dėl motinystės pašalpos skyrimo ir pirmą nėštumo ir gimdymo atostogų dieną dar nėra pabaigęs mokslų ar studijų. Jeigu asmuo pirmąją nėštumo ir gimdymo atostogų dieną buvo pirmosios (bakalauro) arba antrosios (magistrantūros) pakopos nuolatinių ar dieninių studijų studentu šis asmuo laikomas nebaigusiu mokslų LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies prasme ir jis pagal šioje teisės normoje numatytą išimtį neįgyja teisės į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1777/2013; 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2414/2012). Šiuo atveju, Vilniaus universitete pareiškėjai 2013 m. birželio 21 d. išduotas bakalauro diplomas patvirtina, kad ji 2013 metais baigė kultūros vadybos studijų programą ir jai suteiktas vadybos ir verslo administravimo bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Pareiškėja, baigusi pirmosios pakopos (bakalauro) studijas, pradėjo nepertraukiamai studijuoti antros pakopos universitetinį laipsnį suteikiančias studijas ir tai ginčo situacijos iš esmės nekeičia.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjos S. V. skundą atmetė.

Nustatė, kad ginčas kilęs dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 8.13-4550 „Dėl S. V. teisės į motinystės pašalpą“ (b.l. 11) ir VSDFV 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (11.1)1-8714, kuriuo teritorinio skyriaus sprendimas pripažintas pagrįstu ir teisėtu (b.l. 12, 13).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2013 m. lapkričio 4 d. išduotas nėštumo ir gimdymo pažymėjimas. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dirbo UAB „Devalta“ ir kad ji tiek per paskutiniuosius 12, tiek per paskutiniuosius 24 mėnesius turi 6 mėnesių ir 16 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. birželio 21 d. baigė kultūros vadybos studijų programą ir įgijo vadybos ir verslo administravimo bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Švietimo informacinių technologijų centro 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 90-(1.6)-D3-259 patvirtina, kad pareiškėja tęsė studijas ir nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. studijavo antroje pakopoje nuolatine studijų forma, meno vadybos studijų programoje, o nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. išėjo akademinių atostogų.

Socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas. LMSDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, privalomai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys. LMSDĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis. Pagal LMSDĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, motinystės pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims – moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu. LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojanti nuo 2010 m. Gruodžio 31 d.) nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1-3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi laikotarpiai per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat laikotarpiai per kuriuos apdraustajam buvo mokamos LMSDĮ nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatytos ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinės ligos pašalpos, nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir/ar darboviečių pateiktas pažymas (Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 43 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.3 ir 53 punktai).

Remiantis Apdraustųjų registro duomenimis, pareiškėja 2013 m. balandžio 18 d. tapo apdraustąja valstybiniu socialiniu draudimu (įsidarbino). Pareiškėjos stažas per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos, t.y. iki 2013 m. lapkričio 4 d. sudarė 6 mėnesius 16 dienų. Taigi pareiškėja neturėjo reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti ir neatitiko LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos motinystės pašalpai gauti.

LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apdraustiesiems asmenims galima netaikyti 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius socialinio draudimo stažo reikalavimo tada, kai asmuo atitinka visas LMSDĮ įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas motinystės pašalpai skirti. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos LMSD pašalpų nuostatų 38.4 punkte (redakcija galiojanti nuo 2013 m. spalio 31 d.). Taigi LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžtos 4 sąlygos, kurioms esant asmuo įgyja teisę į motinystės pašalpą:

1) asmeniui negali būti daugiau kaip 26 metai;

2) asmuo neturi įgijęs reikiamo motinystės pašalpai skirti socialinio draudimo stažo, kadangi nurodytais laikotarpiais mokėsi;

3) asmuo tapo apdraustuoju (įsidarbino) tik po mokslų baigimo 4) pertrauka po mokslo baigimo ir įsidarbinimo (socialinio draudimo pradžios) yra ne didesnė nei 3 mėnesiai. Iš pareiškėjos pateikto mokslo baigimą įrodančio dokumento - bakalauro diplomo (b.l. 24-26) teismas nustatė, kad Vilniaus universitetą pareiškėja baigė 2013 m. birželio 21 d., o apdraustąja ligos ir motinystės socialiniu draudimu tapo anksčiau nė baigė šias studijas – 2013 m. balandžio 18 d., t. y. studijų Vilniaus universitete metu, o ne faktiškai baigusi mokslus.

Nuo mokslo pabaigos iki to momento, kai pareiškėja tapo apdraustuoju asmeniu jokios pertraukos nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja įsidarbino ir tapo apdraustąją iki aukštosios mokyklos baigimo, teismas priėjo prie išvadų kad ji neatitinka LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant jai galėtų būti mokama motinystės pašalpa. VSDFV Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.13-4550 dėl motinystės pašalpos neskyrimo pagrįstai buvo priimtas remiantis bendrąja LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostata, t.y. atsižvelgiant į pareiškėjos turimą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, o ne taikant šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytas nuostatas.

Atsakydamas į pareiškėjos teiginį, kad jeigu LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies sąlygas atitinkantis asmuo įsidarbina anksčiau negu jam įteikiamas baigimą patvirtinantis diplomas, ši aplinkybė nėra pagrindas pagal šio įstatymo straipsnį jam neskirti motinystės pašalpos, teismas rėmėsi LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo reikalaujamo stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi nustatyta tvarka.

Pabrėžė, kad šioje LMSDĮ nuostatoje numatytas bendrosios ligos ir motinystės socialinio stažo taisyklės išimties nustatymo tikslas buvo numatyti teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą ir tiems apdraustiesiems, kurie negalėjo jo įgyti dėl mokymosi (studijų) nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose (LVAT 2013 m., gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1777/2013). LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje yra numatyta. kad valstybinio socialinio draudimo stažo išimtis gali būti taikoma, tik atitinkamą mokyklą baigusiems ir per tris mėnesius tapusiems apdraustaisiais (įsidarbinusiems) asmenims.

Aplinkybės, jog asmuo mokėsi bendrojo lavinimo, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje ir turėjo galimybę studijų metu dirbti, rodo, kad mokymasis šiam asmeniui netrukdė įgyti reikalaujamo stažo. Todėl tuomet, kai apdraustasis iki mokslų pabaigos įgyja ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, jam taikoma bendroji stažo taisyklė ir ar stažas yra pakankamas motinystės pašalpai gauti, skaičiuojama pagal LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, kai asmuo įsidarbina po mokslo baigimo (neviršijant 3 mėnesių termino) preziumuojama, jog apdraustasis dėl mokymosi (studijų) iki motinystės atostogų pradžios nespėjo įgyti reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nurodo, jog ginčo atveju aplinkybė, jog pareiškėja pradėjo dirbti anksčiau nei baigė nuolatines studijas Vilniaus universitete leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja turėjo galimybę dirbti studijų Vilniaus universitete metu ir LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatyto stažo neįgijo ne dėl studijų aukštojoje mokykloje. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata neabejotinai praplėtė asmenų, turinčių teisę gauti motinystės pašalpą ratą ir pagerino tokių asmenų socialinę padėtį, tačiau, skirtingai nei nurodo pareiškėja, šia nuostata suteiktos socialinės garantijos tik tiems asmenims, kurie studijų metu ne dirbo, o mokėsi, ir įsidarbino jau baigę studijas.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad įstatymų leidėjas asmens teisės gauti motinystės pašalpą LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nesiejo su įgyta kvalifikacija ar mokymosi pasiekimais, kuriuos patvirtina nustatyta tvarka išduotas diplomas. Tuo tikslu tiek LMSDĮ, tiek LMSD pašalpų nuostatuose buvo įtvirtintas reikalavimas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo mokslo pabaigos tapti apdraustuoju asmeniu. Nesant minėto reikalavimo asmenims po mokslų baigimo nespėjusiems įgyti reikalaujamo stažo aplamai nebūtų suteikta jokių papildomų garantijų. Pareiškėja skunde tvirtina, jog asmuo patenka į LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytą asmenų turinčių teisę gauti motinystės pašalpą kategoriją nepriklausomai nuo to, prieš ar po to, kai oficialiai gavo kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantį pažymėjimą – diplomą, tapo apdraustuoju. Remiantis pareiškėjos aiškinimu, išeitų, kad visi asmenys nebaigę studijų, bet įsidarbinę (nepriklausomai nuo to ar iš vis baigė (aukštąją) mokyklą), turėtų tokias pačias socialines garantijas kaip ir tie asmenys, kurie apdraustaisiais tapo tik po to, kai oficialiai gavo kvalifikaciją ir laipsnį liudijantį pažymėjimą - diplomą. Tokia situacija prieštarautų įstatymo išimčiai ir įstatymo leidėjo minėta išimtimi siekiamiems tikslams.

Administraciniai teismai, skirtingai nė nurodo pareiškėja, yra išaiškinę, jog LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas yra siejamas su mokslo pabaigos diena, todėl jeigu asmuo nėra baigęs studijų arba po (aukštosios) mokyklos baigimo neatitinka kitų sąlygų dėl nustatyto 3 mėnesių termino tapti apdraustuoju jam Įstatyme numatyta valstybinio socialinio draudimo stažo lengvata nėra taikoma (LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1777/2013).

Pareiškėja skunde nurodė, kad iki 2013 m. liepos 1 d. galiojanti LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies redakcija teisę į motinystės pašalpą siejo su sąlyga, jog apdraustieji asmenys neįgijo nustatyto stažo dėl to, kad mokėsi nustatyta tvarka ir pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), kol jie tapo apdraustaisiais asmenimis, neviršijo 3 mėnesių. Pagal aktualią LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies redakciją įstatymo leidėjas teisę į motinystės pašalpą sieja su sąlyga, jog apdraustieji asmenys neįgijo nustatyto stažo dėl to kad mokėsi nustatyta tvarka ir tik baigę mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo.

Tiek galiojusios minėtos teisės normos nuostatos, tiek šiuo metu galiojanti minėto straipsnio redakcija, pareiškėjos nuomone, savo prasme ir tikslu tapati dėl to turėtų būti aiškinama kaip nediskriminuojanti tų asmenų, kurie apdraustaisiais tapo prieš tai kai oficialiai gavo mokslo baigimą patvirtinantį diplomą. Lietuvos respublikos Seimas 2013 m. gegužės 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6. 8, 9, 11, 15, 16, 18, 181, 183, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 įstatymą, kurio 7 straipsniu pakeitė LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį, ją išdėstant taip:

„teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą)".

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į susiklosčiusią administracinių teismų praktiką, taikant LMSDĮ nuostatas bei siekdamas spręsti šiuo metu galiojančio LMSDĮ taikymo praktikoje atsiradusias problemas, nusprendė sukonkretinti nuostatą dėl teisės gauti socialinio draudimo išmoką tais atvejais, kai asmuo neturi reikalaujamo stažo atitinkamai socialinio draudimo išmokai gauti. Aiškinamajame rašte dėl minėto LMSDĮ papildymo nurodyta, jog vadovaujantis LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi, numatytas 3 mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo mokslo pabaigos (pagal tai įrodantį dokumentą) iki asmens įsidarbinimo.

Teismas akcentavo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2013 m. birželio 21 d. Vilniaus universitete pareiškėjai buvo išduotas bakalauro diplomas, kuris patvirtina, kad ji 2013 metais baigė kultūros vadybos studijų programą ir jai suteiktas vadybos ir verslo administravimo bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Diplome nurodyta, kad pareiškėjos studijos yra nuolatinės pirmosios pakopos (bakalauro) studijos ir pareiškėja turi teisę stoti į antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. 2014 m. rugpjūčio 1 d. Švietimo informacinių technologijų centro raštas Nr. 90-(1.6)-D3-259 patvirtina, kad pareiškėja nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. tęsė mokslus ir studijavo antroje pakopoje nuolatine studijų forma, meno vadybos studijų programoje, nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. išėjo akademinių atostogų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų neatitinka asmuo, kuris kreipiasi dėl motinystės pašalpos skyrimo ir pirmą nėštumo ir gimdymo atostogų dieną dar nėra pabaigęs mokslų ar studijų. Jeigu asmuo pirmąją nėštumo ir gimdymo atostogų dieną buvo pirmosios (bakalauro) arba antrosios (magistrantūros) pakopos nuolatinių ar dieninių studijų studentu šis asmuo laikomas nebaigusiu mokslų LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies prasme ir jis pagal šioje teisės normoje numatytą išimtį neįgyja teisės į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu (LVAT 2013 m., gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1777/2013, 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2414/2012).

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad pareiškėjos ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, todėl pareiškėjos reikalavimus dėl šių aktų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo skirti jai motinystės pašalpą už prašomą laikotarpį, atmetė kaip nepagrįstus (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėja S. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 66–71) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi savo skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos argumentus:

1. Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo (LVAT nutartys administracinėse bylose:2010 m. birželio 28 d. Nr. A756-304/2010; 2010 m. liepos 15 d. Nr. A5()2-777/2010, 2011 m. gegužės 27 d. Nr. A146-1417/2011).Taikant lingvistinio aiškinimo metodą, tiek iki 2013 m. liepos 1 d. galiojusios LMSDĮ nuostatos, tiek nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančios LMSDĮ nuostatos savo prasme ir taikymo tikslais yra tapačios LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, galiojančioms nuo 2013 m. liepos 1 d., todėl ginčo atveju turi būti vadovaujamasi nurodytoje teismų praktikoje pateiktais šios įstatymo normos aiškinimais. Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2013 m., gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1777/2013), nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

2. Teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendime siaurinamai aiškino mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) sąvoką, neatsižvelgdamas į LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatų tikslus ir paskirtį, nesivadovaudamas šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika. Pagal teismo aiškinimą susidaro situacija, kad asmuo, baigęs pagrindines studijas ir įgijęs bakalauro kvalifikacinį laipsnį bei per 3 mėnesius įsidarbinęs turi geresnes socialines garantijas už tą, kuris apdraustuoju tapo po pagrindinių studijų ir papildomai tęsė mokslus antrosios pakopos magistrantūros studijose ir šių studijų metu liko apdraustuoju asmeniu. Apeliantės nuomone, tai yra nelogiška ir prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Situacijos, kai asmuo, baigęs pagrindines studijas ir įgijęs bakalauro kvalifikacinį laipsnį, per 3 mėnesius įsidarbina ir toliau nesimoko magistrantūroje, ir kai asmuo, baigęs pagrindines studijas ir įgijęs bakalauro kvalifikacinį laipsnį, per 3 mėnesius įsidarbina ir toliau mokosi magistrantūroje ir toliau dirba, pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatų tikslus ir siekiamas teisines pasekmes iš esmės yra tapačios. LMSDĮ nėra aiškiai apibrėžta, kas yra mokslo baigimas, todėl formaliąja prasme galima laikyti, kad asmuo baigė mokslus tuomet, kai apskritai daugiau nesimoko, tačiau toks formalus LMSDĮ nuostatų aiškinimas yra nelogiškas ir prieštarauja teisingumo bei protingumo principams. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, be kita ko, atsižvelgiant į šiame įstatyme esančią mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) sampratą, 4 straipsnio 23 dalį, 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 2 dalį ir 51 straipsnio 1 dalį. Apeliantė pažymi, kad ji baigė pagrindinę bakalauro studijų programą, o tai, kad ji mokosi antrosios pagal neprivalomos pakopos magistrantūros studijų programą, negali būti laikoma, jog ji nebaigė mokslo LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies prasme. Tai, kad pareiškėja mokosi pagal magistrantūros studijų programą ir šių studijų metu yra apdraustasis asmuo LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies prasme sukelia tas pačias teisines pasekmes, jeigu asmuo nesimokytų pagal magistrantūros studijų programą, o dirbtų.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86–91) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus. Be to, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šiam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT 2013 m., gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1777/2013, 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2414/2012). Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. gegužės 9 d. LMSDĮ papildymo įstatyme nusprendė sukonkretinti nuostatą dėl teisės gauti socialinio draudimo išmoką tais atvejais, kai asmuo neturi reikalaujamo stažo atitinkamai socialinio draudimo išmokai gauti. Apeliantės nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (LVAT nutartys administracinėse bylose:2010 m. birželio 28 d. Nr. A756-304/2010; 2010 m. liepos 15 d. Nr. A5()2-777/2010, 2011 m. gegužės 27 d. Nr. A146-1417/2011) faktinės aplinkybės nėra tapačios ar iš esmės panašios į pareiškėjos nurodomų administracinių bylų faktines aplinkybes, todėl pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį pareiškėjos argumentas dėl jos nurodytos teismų praktikos taikymo yra nepagrįstas.

2. Atsižvelgiant į LVAT praktiką (LVAT 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2414/2012, 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1777/2013), tai, kad pareiškėja prašymo skirti motinystės pašalpą pateikimo metu buvo antrosios (magistrantūros) pakopos nuolatinių studijų studentė bei jos studijos vyko pagal dviejų pakopų universitetines laipsnį suteikiančias studijų programas (bakalauro ir magistrantūros programas) nepertraukiamai (Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnis), pareiškėjai iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios buvo išduotas bakalauro diplomas, tačiau pareiškėja besikreipdama dėl motinystės pašalpos skyrimo 2013 m. lapkričio 4 d. buvo (ir šiuo metu vis dar yra) Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto antrosios pakopos (magistrantūros) nuolatinių studijų studentė, pareiškėjos studijos Vilniaus universitete yra tos pačios studijų krypties bei vyko pagal dviejų pakopų universitetines laipsnį suteikiančias studijų programas nepertraukiamai, Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja pirmąją nėštumo ir gimdymo atostogų dieną nebuvo baigusi mokslų LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalies prasme bei neįgijo teisės į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo išimtį.

3. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatyta ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo išimtimi nėra ribojama galimybė mokytis. Priešingai, joje nustatytos konkrečios sąlygos, kurias atitinkantiems besimokinantiems ar studijuojantiems asmenims yra taikoma išimtis dėl LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatyto bendrojo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Šia LMSDĮ nuostata yra praplėstas asmenų, turinčių teisę gauti motinystės pašalpą ratas ir pagerinta tokių asmenų socialinė padėtis, tačiau ja suteiktos socialinės garantijos tiems studijuojantiems asmenims, kurie studijų metu ne dirbo, o mokėsi, ir įsidarbino baigę studijas.

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 75–78) trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas LMSDĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas aiškino ir taikė teisingai. Atsiliepimą trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia argumentais, kurie yra analogiški atsakovo atsiliepimo argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė, nesutikdama su VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 8.13-4550, kuriuo Fondo valdybos teritorinis skyrius nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d., taip pat su VSDFV 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (11.1) I-8714, kuriuo Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, konstatavo, kad teritorinis skyrius priėmė pagrįstą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjos skundžiamus sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ginčui aktualios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-584 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 1 d.) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

Įstatymų leidėjas LMSDĮ 16 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatė išimtis, kurioms esant šio straipsnio 1 dalyje nustatytos trukmės stažo taisyklė, suteikianti teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, netaikoma. LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą). Taigi, pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį išimtis iš bendrosios taisyklės, nustatytos šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, gali būti taikoma esant šių aplinkybių visumai: 1) apdraustasis asmuo yra iki 26 metų; 2) iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo būtent dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą; 3) šias (amžiaus ribos ir stažo iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijimo priežasčių) sąlygas atitinkantis asmuo tapo apdraustuoju tik baigęs atitinkamą mokyklą ir tai įvyko per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

Byloje nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis LMSDĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 8.13-4550 nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d. motyvuodamas tuo, kad ji iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios (2013 m. lapkričio 4 d.) neturėjo įgijusi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, kaip yra nustatyta pagal LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalį (stažas per šį laikotarpį buvo 6 mėnesiai 16 dienų), o LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis jai negali būti taikoma, nes S. V. įsidarbino (tapo apdraustąja) iki mokslo baigimo (įsidarbino 2013 m. balandžio 18 d., mokslą baigė 2013 m. birželio 21 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pagal šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje išdėstytą prašymą ištyrė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) atitiktį atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdraustieji, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad toms pačioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.4 punktas (2013 m. spalio 23 d. redakcija), kuriame buvo nustatytas analogiškas teisinis reguliavimas kaip ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. redakcija).

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalyje buvusiu nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia situacija, kai tie apdraustieji asmenys, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi, kurie dirbti pradėjo vėliau (t. y. tik baigę atitinkamą mokyklą per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą)), atsidūrė palankesnėje padėtyje nei tie, kurie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi, tačiau įsidarbino anksčiau (t. y. dar prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą), nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas: tiek tie asmenys, kurie įsidarbino prieš gaudami mokslo baigimą įrodantį dokumentą, tiek tie, kurie įsidarbino jau jį gavę (per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo), išeidami nėštumo ir gimdymo atostogų, buvo apdraustieji (dirbantys), tačiau nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti nebuvo įgiję dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo programas ar aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą.

Tai, ar asmuo įsidarbino turėdamas mokslo baigimą įrodantį dokumentą, ar dar jo negavęs, negali būti laikoma objektyviai pateisinamu pagrindu skirtingai traktuoti asmenis, vienodoje padėtyje esančius tuo požiūriu, kad jie nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi. Taigi, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančių reikalavimų, kartu ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Įstatymų leidėjas, Įstatymo 16 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 dalyje nustatęs, jog teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi tik tie apdraustieji, neįgiję nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl to, kad mokėsi, kurie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą), netinkamai įgyvendino Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę kurti inter alia motinystei palankią aplinką ir jos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti dirbančioms motinoms garantuojamų mokamų atostogų tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo suteikimo sąlygas, taigi pažeidė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus.

Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas oficialiai paskelbtas 2016 m. balandžio 28 d. (TAR, 2016-04-28, Nr. 10540).

Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktos išvados, kad ginčui aktualios redakcijos LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis ir LMSD pašalpų nuostatų 38.4 punktas, kuriuos taikydamas atsakovas 2013 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr.8.13-4550 nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d., prieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegijai yra pagrindas spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, taip pat dėl pareiškėjos skundžiamų VSDFV teritorinio skyriaus bei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtų sprendimų panaikinimo, atsižvelgiant į Konstitucijos 107,110 straipsnių, taip pat į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taikė šioje konkrečioje byloje 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi kreipdamasi į Konstitucinį Teismą.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Simo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Fondo valdybos Kauno skyrius 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr.8.13-4550 neskyrė pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d. būtent dėl to, kad pareiškėja neatitiko LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje (taip pat ir LMSD pašalpų nuostatų 38.4 punkte), t.y. teisės normose, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, nustatytos trečiosios sąlygos – ji apdraustąja tapo ne per 3 mėnesius nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodant dokumentą), o iki mokslo baigimą įrodančio dokumento išdavimo (pareiškėja įsidarbino ir tapo apdraustąja 2013m. balandžio 18 d.; Vilniaus universiteto diplomas, įrodantis, kad pareiškėja baigė nuolatines pirmosios pakopos (bakalauro) studijas ir jai suteiktas vadybos ir verslo administravimo bakalauro laipsnis, išduotas 2013 m. birželio 21 d.).

Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes nustato Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pakartotas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiais teisės aktų padariniai apeliantei atsirado iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, t.y. šiuos padarinius sukėlė VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr.8.13-4550 neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, nesutikdama su minėtu Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimu, 2013 m. lapkričio 25 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, o šiai institucijai pritarus teritorinio skyriaus priimtam sprendimui, nepraleisdama įstatymo nustatyto termino kreipėsi teisminės gynybos į administracinį teismą. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovo dėl motinystės pašalpos neskyrimo už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d. negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, t.y. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu atsakovo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr.8.13-4550 nelaikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialaus paskelbimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžia būtinumą atsižvelgti į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje) įtvirtintą imperatyvą, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Ypač pabrėžtina tai, kad šioje konkrečioje administracinėje byloje buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti dėl šioje byloje taikytinų teisės aktų normų atitikties Konstitucijai ir Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu nustatė, kad teisės normos, kuriomis pagrįsti pareiškėjos skundžiami sprendimai, prieštaravo Konstitucijai.

Minėta, kad sprendžiant nagrinėjamą administracinę bylą turi būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuris buvo priimtas pagal šioje byloje pateiktą apeliacinės instancijos administracinio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, pateiktais išaiškinimais (Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis). Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Vadovaudamasi šiais imperatyvais teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl šio sprendimo bylos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose pateiktų nuomonių analizės atlikimas šiuo konkrečiu atveju praranda teisinę prasmę, nes minėti bylos procesiniai dokumentai buvo parengti atsižvelgiant į teisės normas, kurias po to, kai šie procesiniai dokumentai buvo parengti, Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, pareiškėjos teisė į motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d. turi būti ginama ir Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės normų sukelti pareiškėjai padariniai turi būti pašalinti. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą ir patenkinant pareiškėjos skundą bei panaikinant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 8.13-4550 bei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8714 ir įpareigojant atsakovą paskirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos S. V. skundą patenkinti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 8.13-4550 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8714 panaikinti.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių paskirti pareiškėjai S. V. motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. kovo 9 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė