7bfc8a30-56f6-4e33-a9de-9ba3a7025e8f · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-514/2014Procesinio sprendimo kategorija 36.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 8 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutė GasiÅ«nienė ir Danutė MilaÅ¡ienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovų A. U. ir R. S. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-496-622/2013 pagal ieÅ¡kovo AS „Parex banka“ ieÅ¡kinį atsakovams A.

U. , R. S. dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas AS „Parex banka“ kreipėsi į teismÄ dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti iÅ¡ atsakovų laiduotojų A. U. ir R. S. 181 624,68 EUR skolÄ , penkių procentų dydžio metines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad atsakovai laidavo už skolininko kredito gavėjo BUAB „Alrivo prekyba“ tinkamÄ prievolių įvykdymÄ , Å¡is skolos negrÄ Å¾ino, todėl laiduotojai privalo sumokėti už skolininkÄ .

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. preliminariu sprendimu ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai.Atsakovai pareiÅ¡kė teismui prieÅ¡taravimus, prašė panaikinti šį preliminarų sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, jog laidavimo sutartimis Å¡alys susitarė, kad laiduotojų įsipareigojimai galioja iki visiÅ¡ko prievolių bankui pagal kreditavimo sutartis įvykdymo. Taigi Å¡alys sutarė, kad laidavimas yra terminuotas. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi iÅ¡kėlė UAB „Alrivo prekyba“ bankroto bylÄ , todėl įmonės prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo terminai yra pasibaigę nuo Å¡ios nutarties įsiteisėjimo dienos.

IeÅ¡kovas nesilaikė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino po bankroto bylos UAB „Alrivo prekyba“ iÅ¡kėlimo kreiptis į teismÄ dėl terminuoto laidavimo įvykdymo, todėl ieÅ¡kovas neturi teisės reikÅ¡ti reikalavimų atsakovams, nes jų laidavimas laikytinas pasibaigusiu. Be to, banko pateiktos 2008-09-22 laidavimo sutarties Nr. LS/14/512 atsakovė R. S. neturi, paraÅ¡as sutartyje yra ne jos, todėl Å¡i laidavimo sutartis galimai yra suklastota. Teigė, jog UAB „Alrivo prekyba“ bendradarbiavo su banku, pagal galimybes maksimaliai vykdė kreditavimo sutarties nuostatas, tačiau jis vengė tinkamai bendradarbiauti, nurodinėjo prieÅ¡taringas nekilnojamojo turto pardavimo sÄ lygas bei tvarkÄ , nesuteikdavo praÅ¡omos informacijos, dirbtinai sudarinėjo kliÅ«tis laiku grÄ Å¾inti įmonei suteiktÄ kreditÄ .

Dėl banko galimai neteisėtų ir nesÄ Å¾iningų veiksmų nebuvo parduoti nekilnojamojo turto objektai galimiems pirkėjams, įmonė patyrė nuostolių. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu preliminarų teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimÄ paliko nepakeistÄ . Remdamasis materialinės teisės normomis, taip pat teismų praktika, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, jog laidavimas yra pasibaigęs (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str., 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d., 6.88 str., str.).

Nurodė, kad tuo atveju, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiÅ¡ko paskolos grÄ Å¾inimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas.Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad 2008-09-22 laidavimo sutartyje Nr. LS/14/512 atsakovės R. S. paraÅ¡as yra suklastotas, nurodė, kad teismo paskirtoje ekspertizėje buvo pateikta iÅ¡vada, jog nėra galimybės nustatyti, ar Å¡iÄ laidavimo sutartį pasirašė pati R.

S. . Teismas nustatė, jog R. S. buvo UAB „Alrivo prekyba“ akcininkė, akcijas pardavė 2009-02-17, t. y. po laidavimo sutarčių sudarymo, UAB „Alrivo prekyba“ siekė gauti kreditÄ , aplinkybė, kad bankas reikalavo iÅ¡ abiejų bendrovės akcininkų prievolių įvykdymo užtikrinimui sudaryti laidavimo sutartis, buvo įprasta banko praktika. Teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, taip pat tuo, kad byloje yra pateiktas 2008-09-22 laidavimo sutarties Nr. LS/14/512 originalas, sprendė, jog Å¡ios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovė R.

S. su ieÅ¡kovu sudarė abi laidavimo sutartis. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovai taip pat neįrodė ieÅ¡kovo neteisėti veiksmų ir piktnaudžiavimo, dėl kurių jis negalėtų reikalauti vykdyti laisva valia atsakovų prisiimtų įsipareigojimų (CPK 178 str.). Pažymėjo, kad asmenys savo nuožiÅ«ra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, todėl atsakovai galėjo ir nesudaryti laidavimo sutarčių, tačiau jas sudarius, tenka pareiga vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Nurodė, kad Å¡alys neginčijo negrÄ Å¾intos skolos dydžio, todėl sprendė, jog preliminariu sprendimu skola yra priteista pagrįstai ir naikinti jį nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atsakovai R. S. ir A. U. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti šį Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimÄ , priimti naujÄ ir ieÅ¡kinį atmesti, o atsisakius ieÅ¡kinį atmesti – visiÅ¡kai atleisti laiduotojus nuo atsakomybės bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Skunde nurodo Å¡iuos argumentus:1. Teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo terminus, nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovų laidavimas nėra pasibaigęs. IeÅ¡kovo ir atsakovo kreditavimo sutartyje yra apibrėžtas galutinis kredito grÄ Å¾inimo terminas, t. y., iki 2009-12-28, todėl darytina iÅ¡vada, kad ir atsakovai, sudarydami 2008-09-22 laidavimo sutartis, susitarė, kad laidavimas yra terminuotas (CK 6.88 str.), o pati laiduotojų atsakomybė galioja iki visiÅ¡ko prievolių Bankui pagal Kreditavimo sutartis įvykdymo (laidavimo sutarčių Nr. LS/14/512 9.1. p.) (pvz.:

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-286/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi iÅ¡kėlė UAB „Alrivo prekyba“ bankroto bylÄ , nuo Å¡ios nutarties įsiteisėjimo visi įmonės skolų mokėjimo terminai baigėsi, tačiau ieÅ¡kovas per tris mėnesius nesikreipė į laiduotojus dėl skolos priteisimo, todėl laidavimas yra pasibaigęs.2.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė R. S. sudarė abi byloje esančias laidavimo sutartis, nes antroji laidavimo sutartis yra suklastota. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė atsisakė sudaryti antrÄ jÄ laidavimo sutartį, nes ketino parduoti savo UAB „Alrivo prekyba“ turimas akcijas, su banku buvo sudariusi kredito gavimo sutartį asmeniniais tikslais, kurioje buvo įsipareigojusi nelaiduoti trečiųjų asmenų naudai. Be to, laidavimo sutartyje nėra atsakovės ranka raÅ¡yto jos vardo ir pavardės, nenurodyta, kad ji sudaryta laiduotojos sutuoktiniui sutinkant, nors 2007-08-22 laidavimo sutartyje tokia žyma yra.3.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas, kuris yra savo srities profesionalas, teikdamas finansines paslaugas, privalo įvertinti rizikÄ dėl kredito sutarties sÄ lygų vykdymo bei klientų finansinę bÅ«klę, tačiau Å¡iuo atveju pažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimus, prisiėmė rizikÄ , visiÅ¡kai neįvertindamas atsakovų turtinės padėties ir galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, pasirašė laidavimo sutartis su atsakovais, kurie neturėjo jokio turto.

IeÅ¡kovas pats neteisėtais veiksmais prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, todėl atsakovai yra visiÅ¡kai atleistini nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str. 5 d.).4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pasaulinės finansinės krizės metu UAB „Alrivo prekyba“ pagal galimybes maksimaliai vykdė Kreditavimo sutarties nuostatas, visomis įmanomomis galimybėmis stengėsi laiku grÄ Å¾inti įmonei suteiktÄ kreditÄ , bendradarbiavo, teikė visÄ reikalingÄ informacijÄ bankui, tai patvirtina byloje pateikti raÅ¡tai, tačiau bankas vengė bendradarbiauti, žodžiu ir raÅ¡tu nurodinėjo prieÅ¡taringas nekilnojamojo turto pardavimo sÄ lygas bei tvarkÄ , nesuteikdavo praÅ¡omos informacijos ir dirbtinai sudarinėjo kliÅ«tis laiku grÄ Å¾inti įmonei suteiktÄ kreditÄ .

Dėl banko galimai neteisėtų ir nesÄ Å¾iningų veiksmų, įmonė patyrė nuostolių ir tai iÅ¡ esmės lėmė įmonės nemokumÄ . Bankroto proceso metu UAB „Alrivo prekyba“ priklausęs ir bankui įkeistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už nepagrįstai maÅ¾Ä kainÄ , taigi pats bankas, neleisdamas parduoti turto už rinkos kainÄ ir atsisakydamas bendradarbiauti, elgėsi nesÄ Å¾iningai. IeÅ¡kovas AS „Parex banka“ atsiliepime į atsakovų skundÄ praÅ¡o atmesti jį kaip nepagrįstÄ .

Nurodo, kad:1. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog laidavimas yra pasibaigęs. Å alys laidavimo sutartyse aiÅ¡kiai susitarė, kad laidavimas galioja iki visiÅ¡ko prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo. Apeliantai nepagrįstai remiasi kasacinio teismo nutartimis, kurių faktinės bylos aplinkybės visiÅ¡kai skiriasi nuo Å¡ios bylos aplinkybių.2. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog laidavimo sutartis yra suklastota. Abu akcininkai laidavo už UAB „Alrivo prekyba“ prievolių pagal kredito sutartį vykdymÄ tiek pagal 2005-08-25, tiek pagal 2008-08-22 kredito sutartis.

Ä®monės praÅ¡ymu kreditas pagal 2007-08-22 kredito sutartį buvo refinansuotas su sÄ lyga, kad toliau galios laidavimo sutartys, tai įtvirtinta kredito sutarties specialiosios dalies 4.9 ir 4.10 punktuose.3. Apeliantai be pagrindo teigia, jog bankas neįvertino laiduotojų finansinės padėties. Banko veiklos rizikos prisiėmimas negali bÅ«ti pagrindas atleisti laiduotojus nuo atsakomybės. Be to, bankas, suteikdamas kreditÄ , pasirÅ«pino prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, t. y. atsakovų laidavimu.

4. Apeliantų teiginiai, susiję su neįprastai maža bankroto procese parduoto įmonės turto kaina, yra nesusiję su nagrinėjamu ginču. Apeliantai galėjo ginčyti turto pardavimo tvarkÄ , kainas bankroto procese, tačiau nepasinaudoję Å¡ia teisę be pagrindo teigia, jog bankas kaltas dėl susidariusių nuostolių. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas bÅ«tų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindÄ , privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliantų atsakovų R.

S. ir A. U. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog prieÅ¡ pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, yra tikslinga dar kartÄ pažymėti aktualias pirmosios instancijos teismo nustatytas bei kitas bylos faktines aplinkybes, kuriomis teisėjų kolegija remiasi spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Dėl faktinių bylos aplinkybių AB „Parex bankas“ ir UAB „Alrivo prekyba“ 2005-08-25 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/14/512 dėl 211 522,78 EUR kredito suteikimo, sutarties įvykdymui užtikrinti banko naudai įkeistas įmonės nuosavybės teise priklausantis turtas.AB „Parex bankas“ ir UAB „Alrivo prekyba“ 2007-08-22 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/14/210 dėl 700 000 Lt kredito suteikimo. 2007-08-22 laidavimo sutartimis R.

S. ir A. U. , akcininkai, turintys po 50 procentų įmonės akcijų (brolis ir sesuo), įsipareigojo atsakyti už kredito gavėjÄ visu savo turtu, jeigu jis neįvykdys bankui visų ar dalies savo prievolių pagal prieÅ¡ tai nurodytÄ kredito sutartį. AB „Parex bankas“ ir UAB „Alrivo prekyba“ 2008-09-22 pasirašė susitarimÄ dėl paminėtų 2005-08-25 bei 2007-08-22 kreditavimų sutarčių apjungimo ir sÄ lygų pakeitimo, kuriuo buvo padengtas įmonės įsiskolinimas, susidaręs pagal 2007-08-22 kreditavimo sutartį, o 2005-08-25 kreditavimo sutartis buvo iÅ¡dėstyta nauja redakcija.

Å alys susitarė, kad skola bankui yra 377 576,61 EUR. Sutartyje nurodyta, kad už Å¡ios sutarties UAB „Alrivo prekyba“ prievolių tinkamÄ Ä¯vykdymÄ laiduoja R. S. ir A. U. .2008-09-22 Laidavimo sutartimis R. S. ir A. U. įsipareigojo atsakyti už kredito gavėjÄ visu savo turtu, jeigu jis neįvykdys bankui visų ar dalies savo prievolių pagal prieÅ¡ tai nurodytÄ kredito sutartį. R. S. 2009-02-17 sutartimi pardavė jai priklausančias 50 procentų UAB „Alrivo prekyba“ akcijas A. U. .Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi UAB „Alrivo prekyba“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtintas AB „Parex bankas“ 1 362 947,18 Lt kreditorinis reikalavimas.Apeliantai Å¡ių paminėtų aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad R.

S. nepasirašė 2008-09-22 laidavimo sutarties, o jos paraÅ¡as yra suklastotas, nurodo, kad teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo pabaigÄ , be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog pats Bankas neįvertino atsakovų finansinių galimybių vykdyti savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis ir grÄ Å¾inti suteiktÄ kreditÄ , nebendradarbiavo su UAB „Alrivo prekyba“ ir elgėsi nesÄ Å¾iningai, o tai sudaro pagrindÄ atleisti laiduotojus nuo atsakomybės. Dėl laidavimo sutarties suklastojimo Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė skolÄ iÅ¡ laiduotojos R.

S. , nes 2008-09-22 laidavimo sutartis yra suklastota. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Kaip minėta, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme bÅ«tent atsakovų R. S. ir A. U. iniciatyva buvo paskirta raÅ¡ysenos ekspertizė (2 t., b. l. 4), jÄ atlikti buvo pavesta ekspertui A. B. , kurį pasiÅ«lė patys atsakovai (1 t., b. l. 183-184). 2012-09-19 Ekspertizės akte Nr. 20120919/01 ekspertas pateikė iÅ¡vadÄ , jog į teismo užduotÄ klausimÄ ,,ar 2008-09-22 laidavimo sutartyje pasirašė pati R.

S. ar kitas asmuo?“ nėra galimybės atsakyti, nes paraÅ¡as yra trumpas, paprastos sandaros, mažai informatyvus (2 t., b. l. 11).Kaip žinoma, civiliniame procese Å¡alių ginčui iÅ¡spręsti tiriami ir vertinami Å¡alių pateikti bei teismo iniciatyva surinkti įrodymai, kurių pagrindu teismas daro iÅ¡vadÄ dėl aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo ar neegzistavimo (CPK 176 str. 1 d.). Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikÅ¡mingų faktų civilinėje byloje buvimo ar nebuvimo pasiekti.

Baigtinis įrodymų sÄ raÅ¡as CPK nėra nustatytas, taigi jais civilinėje byloje gali bÅ«ti bet kokie faktiniai duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 180 str.). Viena iÅ¡ CPK įtvirtintų įrodymų rÅ«Å¡ių – eksperto iÅ¡vada (CPK 212-219 str.). Ji pateikiama tada, kai byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Ekspertizės iÅ¡vada pateikiama ir iÅ¡dėstoma raÅ¡tu ekspertizės, atliktos kompetentingo subjekto (eksperto), akte.

Pažymėtina, kad ekspertizės iÅ¡vada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų iÅ¡tyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto iÅ¡vada, tokio nesutikimo motyvus iÅ¡dėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nesutikimo su eksperto iÅ¡vada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali bÅ«ti įvairių: iÅ¡vados neiÅ¡samumas, neaiÅ¡kumas, tam tikrų reikÅ¡mingų faktorių neįvertinimas, prieÅ¡taravimas kitai ekspertizės iÅ¡vadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto neÅ¡aliÅ¡kumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiÅ¡kėjimas ir kt.

Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas iÅ¡vadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomÄ ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011 ir kt.).Taigi, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ekspertas negalėjo nustatyti, ar paraÅ¡as yra atsakovės, todėl kaip matyti iÅ¡ skundžiamos teismo nutarties turinio, spręsdamas dėl laidavimo sutarties sudarymo, tai yra dėl atsakovės R.

S. valios sudaryti tokiÄ sutartį, etc., teismas pagrįstai vadovavosi įrodymų pakankamumo bei tikėtinumo taisyklėmis ir rėmėsi byloje nustatytomis reikÅ¡mingomis aplinkybėmis: R. S. buvo net penkiasdeÅ¡imties procentų skolininko UAB „Alrivo prekyba“ akcijų turintis asmuo; ji vienÄ kartÄ jau buvo laidavusi už įmonės prievoles, kurių refinansavimui ieÅ¡kovas AB „Parex bankas“ suteikė dalį ginčo skolos; Å¡i įmonė siekė gauti kreditÄ verslo vystymui; abiejų įmonės akcininkų laidavimas buvo įprasta banko praktika.

Pabrėžtina tai, jog Å¡ių faktų bei argumentų atsakovė neginčijo ir neginčija.Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas yra ne kartÄ nurodęs, jog bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai bÅ«tų protingi. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigÄ elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Å i pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ bendro pobÅ«džio pareigÄ asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011 ir kt.).

Bankas yra kredito įstaiga, todėl vienas jo tikslų – pelno siekimas teikiant finansines paslaugas. Bendriausia prasme kreditavimo sutartimi Bankas įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sÄ lygomis pinigines lėšas (kreditÄ ), o kredito gavėjas įsipareigoja gautÄ sumÄ grÄ Å¾inti kreditoriui ir mokėti palÅ«kanas (CK 6.881 str.). Taigi kredito gavėjo ekonominis interesas yra gauti, naudotis lėšomis ir už naudojimÄ si jomis iki jų grÄ Å¾inimo mokėti kuo mažesnes palÅ«kanas, o Banko interesas – paskolinti savo lėšas kredito gavėjui už kuo didesnes palÅ«kanas.Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė laidavimo sutarties sudarymo metu buvo akcininkė, turinti net 50 procentų visų įmonės akcijų, taigi ji privalėjo ir galėjo aktyviai dalyvauti ne tik įmonės veikloje, bet ir priimant atitinkamus sprendimus.

Todėl akivaizdu, pati buvo suinteresuota tiek Å¡ios bendrovės veiklos vystymu, tiek, esant bÅ«tinybei, kredito gavimu, tiek laidavimu, etc. Taip pat akivaizdu, jog ji, kaip asmuo, valdantis tokio dydžio akcijų paketÄ , taigi iÅ¡ esmės strategiÅ¡kai valdantis Å¡iÄ Ä¯monę – žinojo/privalėjo žinoti apie visas įmonės Å«kines finansines operacijas, tarp jų – ir dėl kredito refinansavimo sudaromas sutartis, jų tiek bendras sÄ lygas, tiek sÄ lygas, susijusias su jos kaip akcininkės laidavimu (CPK 185 str.).

Tuo tarpu apeliantų nurodoma aplinkybė, jog atsakovė R. S. nedalyvavo įmonės veikloje, jos valdymÄ buvo patikėjusi kitam akcininkui, tai yra savo broliui, nepaneigia jos pačios kaip akcininkės pareigų ir iÅ¡ to kylančios atsakomybės, apie kÄ ne kartÄ yra nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose tokiu klausimu (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios iÅ¡vados nepaneigia apeliantų nurodoma aplinkybė, jog atsakovė buvo atsisakiusi sudaryti Å¡iÄ laidavimo sutartį, nes visų pirma apeliantai nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, antra, atsakovei priklausančios akcijos buvo parduotos apytiksliai tik po pusės metų nuo Å¡ios sutarties sudarymo.

Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodė ieÅ¡kovas, iÅ¡ 2008-09-22 kredito sutarties specialiosios dalies 4.9 ir 4.10 punktų, kurie atsakovei R. S. buvo/turėjo bÅ«ti žinomi, matyti, jog 2007-08-22 kredito sutartis buvo refinansuota pačios įmonės praÅ¡ymu su sÄ lyga, jog akcininkai ir toliau laiduos už įmonės priimamas prievoles (1 t. b. l. 9-12). Apeliantė nurodo, jog su banku 2006-10-11 buvo sudariusi kredito gavimo sutartį asmeniniais tikslais, kurioje buvo įsipareigojusi nelaiduoti trečiųjų asmenų naudai, tačiau pažymėtina, kad nepaisant Å¡io įsipareigojimo, už minimos įmonės įsipareigojimų vykdymÄ ji jau buvo laidavusi 2007-08-22 sutartimi, be to, kredito sutartis asmeniniais tikslais sudaryta su tuo pačiu AB ,,Parex banku“.

Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantė iki ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo Å¡ioje byloje bÅ«tų ginčijusi minėtÄ laidavimo sutartį ar reiÅ¡kusi reikalavimus dėl jos pripažinimo negaliojančia. Apeliantai, atstovaujami profesionalaus atstovo – advokato, nagrinėjamoje byloje taip pat neprašė skirti naujos ar papildomos ekspertizės, be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos, kuri, kaip žinia, yra fakto instancija, teismams nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų sprendimui, kad laidavimo sutartis yra suklastota (CPK 178 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo iÅ¡vadÄ , jog nėra objektyvių duomenų apie laidavimo sutarties suklastojimÄ , taip pat netiesiogiai patvirtina tai, kad atsakovų apeliaciniame skunde bei kituose procesiniuose dokumentuose nurodomi motyvai dėl Å¡ios sutarties pripažinimo pasibaigusia, taip iÅ¡ esmės pripažįstant, kad sutartis sudaryta. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantei manant, jog laidavimo sutartį pasirašė ne ji, o kitas asmuo, ji gali kreiptis į atitinkamas instancijas baudžiamojo proceso tvarka, kad bÅ«tų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos minimų faktų.

Bylos duomenimis, tokia procesine teise ji iki šiol nėra pasinaudojusi (CPK 185 str.). Kaip žinia, nustačius, jog toks nusikaltimas yra padarytas, atsakovė R. S. turėtų galimybe siekti proceso atnaujinimo šioje byloje (CPK 366 str.). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė, įvertino byloje esančius įrodymus, aplinkybes, o teismo išvadų, susijusių su 2008-09-22 R. S. laidavimo sutartimi, apeliantai nepaneigė (CPK 178 str.).

Dėl laidavimo sutarčių pabaigos Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai neteisingai aiÅ¡kindami laidavimo pabaigos terminus, be pagrindo teigia, jog ieÅ¡kovui nepareiÅ¡kus ieÅ¡kinio dėl skolos iÅ¡ laiduotojų priteisimo per 3 mėnesius nuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutarties iÅ¡kelti UAB „Alrivo prekyba“ bankroto bylÄ , jų laidavimas pasibaigė (CK 6.88 str. 1 d., 185 str.).IÅ¡ tiesų, pagal Ä®monių bankroto įstatymo 16 straipsnį nuo bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kuriÄ suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiÅ¡kia laiduotojui ieÅ¡kinio.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinęs laidavimo terminų pabaigÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, siekdama užtikrinti vienodÄ teismų praktikÄ aiÅ¡kinant ir taikant CK 6.88 straipsnį, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga, iÅ¡aiÅ¡kino, kad tuo atveju, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiÅ¡ko paskolos grÄ Å¾inimo (analogiÅ¡ka nuostata įtvirtinta Å¡ios bylos Å¡alių laidavimo sutartyse), tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas.

Kasacinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sÄ lyga neprieÅ¡tarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir Å¡alių dispozityvumo principÄ , sutarties Å¡alims sukuria atitinkamas teises ir pareigas, todėl prieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, toks laidavimo instituto aiÅ¡kinimas nesuteikia teisės kreditoriui piktnaudžiauti savo teise (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiÅ¡ko užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, Å¡alutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobÅ«dį.

Civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 pateiktų iÅ¡aiÅ¡kinimų kasacinis teismas laikosi ir vėlesnėse bylose, kuriose keliamas klausimas, ar Å¡alys, sudarydamos laidavimo sutartis, kuriose įtvirtinta analogiÅ¡ka sÄ lyga, susitarė dėl laidavimo termino (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012, 2013 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013 ir kt.). Taigi Å¡iuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grÄ Å¾inta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai, neteisingai aiÅ¡kindami laidavimo pabaigÄ , be pagrindo remiasi tomis teismų nutartis, kurių faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo Å¡ios bylos aplinkybių. Kasacinis teismas yra ne kartÄ nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiÅ¡kina ir taiko ne a priori (lot. – iÅ¡ anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir Å¡ias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiÅ¡kinimas gali ir turi bÅ«ti suprantamas ir aiÅ¡kinamas tik konkrečios bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009, 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014 ir kt.).

Tuo tarpu apelianto nurodomų bylų ir Å¡ios nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa, todėl apeliantai be pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos (CPK 178 str.).Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieÅ¡kovo ir atsakovų sudarytose laidavimo sutartyse 9.1 Å¡alys susitarė, jog tokia sutartis įsigalioja nuo jos pasiraÅ¡ymo momento ir galioja iki visiÅ¡ko prievolių bankui pagal kreditavimo sutartis įvykdymo. Taigi, Å¡i sutarties sÄ lyga suponuoja iÅ¡vadÄ , kad laidavimas nebuvo apibrėžtas konkrečiu terminu, todėl nėra pagrindo jį laikyti terminuotu ir reiÅ¡kia, kad toks įsipareigojimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

Taigi, nors UAB „Alrivo prekyba“ prievolių terminai ir pasibaigė po bankroto bylos iÅ¡kėlimo, byloje nustatyta, kad įmonė savo prievolių pagal kredito sutartis neįvykdė, Å¡alys to neginčija, taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai be pagrindo remiasi CK 6.89 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad laidavimas yra pasibaigęs (CK 6.87 str. 1 d., CK 6.123 str. 1 d., CPK 185 str.). Dėl apeliantų argumentų, susijusių su banko atsakomybe ir laiduotojų atleidimu nuo atsakomybės Apeliantai taip pat teigia, jog pats bankas kaltas dėl kilusių nuostolių, todėl jie turi bÅ«ti atleisti nuo civilinės atsakomybės, nes bankas neįvertino jų finansinių galimybių realiai įvykdyti laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, taigi bankas veikė savo rizika, be to, elgėsi nesÄ Å¾iningai, nebendradarbiavo, nesuteikė leidimo parduoti bankui įkeisto nekilnojamojo turto, kuris UAB „Alrivo prekyba“ bankroto proceso metu buvo parduotas už nepagrįstai maÅ¾Ä kainÄ ir kt.Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai) patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečiÄ sutartį ar nesudaryti, kuri nuo sudarymo momento Å¡alims įgyja įstatymo galiÄ , jei sudaryti – tai kokiomis sÄ lygomis (CK 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.).

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsižvelgiant į sandorių prigimtį, Å¡alis bei jų sudarymo aplinkybes, patys paskoliniai santykiai savo esme visada yra siejami su tam tikra ne tik banko, kuris vertina kliento kreditingumÄ , bet ir kredito gavėjo, ir asmenų, kurie imasi užtikrinti kredito grÄ Å¾inimÄ (laidavimas, garantija, hipoteka ir t. t.) rizika. Akivaizdu, jog kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl kredito gavimo/suteikimo, aktyviai veikia ne tik bankas, bet ir pats kreditÄ siekiantis gauti asmuo.

Tuo tarpu banko veiklos rizikos prisiėmimas negali bÅ«ti vertinamas kaip aplinkybė, atleidžianti padariusį žalÄ asmenį nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011 ir kt.). Kaip jau buvo paminėta, nagrinėjamu atveju laiduotojai buvo įmonės akcininkai, turintys po 50 procentų įmonės akcijų. Apeliantė R. S. , kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, VÄ® Klaipėdos greitosios medicininės pagalbos stotyje užimanti viešųjų pirkimų specialistės pareigas, taigi turinti atitinkamÄ iÅ¡silavinimÄ , darbinę patirtį, apeliantas A.

U. yra ilgametis įmonės vadovas, atsižvelgiant į jų amžių, socialinę padėtį, sveikatÄ , leidžia spręsti, kad nėra pagrindo apeliantus traktuoti kaip silpnÄ jÄ teisinių santykių pusę, kuri visiÅ¡kai nesuprato esamos situacijos ir negalėjo suvokti prisiimamų įsipareigojimų esmės bei masto, todėl turi bÅ«ti atleisti nuo prievolių vykdymo (CPK 185 str.). Kartu pažymėtina ir tai, jog apeliantai, pasiraÅ¡ydami laidavimo sutartis ir prisiimdami tokio masto įsipareigojimus, tuo pačiu patvirtino, kad patys yra pajėgÅ«s laiduoti ir įvykdyti prievolę už skolininkÄ .Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Å¡iuo atveju apeliantai patys valdė įmonę ir priėmė sprendimus tiek dėl jos veiklos, tiek dėl įmonės plėtros, finansinių įsipareigojimų apimties.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiÅ¡kai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumÄ Ä¯vykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimÄ informacijÄ iÅ¡ asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryÅ¡iai suponuoja laiduotojo pareigÄ pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (CK 6.80 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryÅ¡ių su juo iÅ¡raiÅ¡ka, nes Å¡ie jų ryÅ¡ių bruožai svarbÅ«s laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiÅ¡kai privalo rÅ«pintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (CK 6.6 str. 4 d.). Be to, teisėjų kolegija, vertindama apeliantų teiginius dėl ieÅ¡kovo pareigos patikrinti laiduotojų finansines galimybes įvykdyti laidavimo sutartį, pažymi, kad jie, remdamiesi Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktais, teisingai nurodo, jog bankas turi pareigÄ , prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog jis sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

Pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, finansų įstaigos klientas – tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog Å¡io įstatymo normų sisteminė analizė nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad paminėtos įstatymo normos turi bÅ«ti taikomos ir finansų įstaigai sudarant laidavimo sutartį, kuria užtikrinamas finansų įstaigos ir jos kliento (nagrinėjamu atveju – kredito gavėjo) sudarytos sutarties tinkamas įvykdymas.

Å ioje normoje nėra imperatyvo finansų įstaigai atlikti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus laiduotojo atžvilgiu. Nors laiduotojo turtinė padėtis yra svarbus laidavimo instituto aspektas, vertinant iÅ¡ laidavimÄ priimančio subjekto pozicijų, finansų įstaiga yra suinteresuota, kad laiduotojas turėtų pakankamai galimybių vykdyti prievoles, o laidavimas palengvintų iÅ¡ieÅ¡kojimo galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-138/2014; 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2005/2013 ir kt.).

Taigi Å¡iuo atveju svarbu atkreipti apeliantų dėmesį į tai, kad ieÅ¡kovas teikė finansines paslaugas ne laiduotojams, o pagrindiniam skolininkui, tai yra UAB ,,Alrivo prekyba“, todėl apeliantų argumentai dėl ieÅ¡kovo pareigos įvertinti jų kaip laiduotojų finansines galimybes įvykdyti laidavimo sutartis nevykdymo nagrinėjamu atveju iÅ¡ esmės nėra reikÅ¡mingi.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog bankas nebendradarbiavo su UAB ,,Alrivo prekyba“ ir sudarė kliÅ«tis parduoti bankui įkeistÄ turtÄ .

Visų pirma, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, bankas, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, bendravo su kredito gavėju (1 t., b. l. 113-1140, antra, bankas buvo suteikęs leidimÄ parduoti įkeistÄ turtÄ , tačiau su tam tikromis sÄ lygomis, kurios buvo įtvirtintos 2008-09-22 kredito pagal 2005-08-25 ir 2007-08-22 sutartis refinansavimo sutarties 6.2 punkte, tai yra, dar 2008-09-22 sutartyje Å¡alys susitarė, jog bankas suteikia leidimÄ parduoti įkeistÄ turtÄ su sÄ lyga, kad ne mažesnė kaip 80 procentų pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 2 700 už kv. m., bus nekreipta kredito grÄ Å¾inimui banke.

Tuo tarpu UAB ,,Alrivo prekyba“ Å¡ios sÄ lygos netenkino ir turtÄ ketino parduoti mažesnėmis kainomis. Pažymėtina tai, kad UAB ,,Alrivo prekyba“ turto pardavimo kainos, tvarka ir aplinkybės bankroto proceso metu nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi teisinės reikÅ¡mės sprendžiant kilusį ginÄÄ , nes apeliantai, nesutikdami su turto pardavimo tvarka, turėjo teisę naudotis proceso teisėmis ir jÄ ginčyti bankroto bylos metu (skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus ir kt.).

Pažymėtina tai, kad apeliantai neginčija to, kad UAB ,,Alrivo prekyba“ neįvykdė savo prievolių ieÅ¡kovui pagal kredito sutartis, skolos dydžio neneigia, tuo tarpu remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad skola ieÅ¡kovui priteistina iÅ¡ laiduotojų (CPK 185 str.). Vadovaudamasi prieÅ¡ tai nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieÅ¡kovo AS ,,Parex banka“ ieÅ¡kinį, atskleidė bylos esmę, iÅ¡tyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, tinkamai aiÅ¡kino bei taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl apeliantų atsakovų R.

S. ir A. U. apeliacinį skundÄ atmeta, nenagrinėdama kitų juose nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikÅ¡mės teisingam bylos iÅ¡sprendimui, o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palieka nepakeistÄ (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Danutė GasiÅ«nienė Danutė MilaÅ¡ienė   Â