2013-07-11 Nr. AB-3496-3-61-3-00380-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1407/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00380-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 34 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Plass Investments Limited apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Plass Investments Limited skundą atsakovui Lietuvos bankui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims įmonių grupei „Alita“, AB, FR&R IGA S.A. ir V. J. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Plass Investments Limited (toliau – ir pareiškėjas) skundu (1 t., b. l. 1-13), kurį patikslino (2 t., b. l. 42-60), kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. priimtą sprendimą Nr. S2012/(21.4-2100)-12-306 patvirtinti privalomo nekonkurencinio oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB akcijas, cirkuliarą; 2) paskirti nepriklausomą ekspertizę siekiant nustatyti likusių balsavimo teisę suteikiančių įmonių grupės „Alita“, AB akcijų, oficialaus siūlymo supirkimo kainą; 3) teismui nustačius oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB akcijas kainą, pratęsti oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB akcijas galiojimą naujam 21 dienų terminui nuo galutinio teismo sprendimo šiuo klausimu įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad yra įmonių grupės „Alita“, AB (toliau – ir „Alita“, ir bendrovė) akcininkas ir turi nuosavybės teise įsigijęs 169 209 vnt. paprastųjų vardinių akcijų. „Alita“ įstatinis kapitalas yra 20 000 000 Lt ir suskirstytas į 20 000 000 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė yra 1 Lt. Pareiškėjas turi 0,846045 procento visų „Alita“ akcijų ir yra smulkusis akcininkas. „Alita“ 2011 m. spalio 12 d. per AB NASDAQ OMX Vilniaus vertybinių popierių biržą viešai išplatino informaciją apie 2011 m. spalio 12 d. gautą pranešimą, kad FR&R Invest IGA S.A. (toliau – ir FR&R), pagal Liuksemburgo įstatymus įsteigta ir veikianti bendrovė, valdybos sprendimu ketina teikti privalomą nekonkurencinį oficialų siūlymą supirkti likusias 230 636 „Alita“ paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės akcijas, sudarančias 1,15 procento akcijų ir jų suteikiamų balsų „Alita“ visuotiniame akcininkų susirinkime.

Taip pat pranešė, kad ji buvo informuota, jog vadovaudamasi Vertybinių popierių įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad nurodytu „Alita“ įstatinio kapitalo padidinimu siekta be kita ko padėti finansinius nuostolius patiriančiai bendrovei, FR&R planuoja kreiptis į Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisiją su prašymu ir siekti, kad privalomo oficialaus siūlymo kaina būtų nustatoma pagal vidutinę svertinę bendrovės akcijų rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje (AB NASDAQ OMX Vilnius), kuomet „Alita“ akcijų kaina reguliuojamoje rinkoje buvo reali ir kainai neturėjo įtakos subjektyvūs veiksniai, tačiau ne pagal naujų bendrovės akcijų įsigijimo kainą.

„Alita“ 2012 m. sausio 19 d. per Vilniaus vertybinių popierių biržą viešai išplatino pranešimą, kuriame informavo, kad 2012 m. sausio 19 d. gavo pranešimą iš bendrovės akcininkės FR&R apie Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. priimtą sprendimą patvirtinti privalomo nekonkurencinio oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias „Alita“ akcijas cirkuliarą. Oficialaus siūlymo kaina yra 0,616 EUR už 1 paprastąją vardinę 1 Lt nominalios vertės akciją (ekvivalentas litais lygus 2,127 Lt). Oficialaus siūlymo įgyvendinimo pradžia 2012 m. sausio 24 d., pabaiga – 2012 m. vasario 13 d.

Minėtu skundžiamu 2012 m. sausio 18 d. sprendimu Lietuvos bankas nusprendė atsižvelgdamas į oficialaus siūlymo teikėjo FR&R 2011 m. lapkričio 2 d. prašymą patvirtinti „Alita“ oficialaus siūlymo cirkuliarą ir leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą (su vėlesniais papildymais), bei vadovaudamasis Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir Vertybinių popierių įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis Lietuvos bankas tvirtina FR&R pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą, skirtą supirkti „Alita“ likusias paprastąsias vardines akcijas, mokant už vieną akciją 0,616 EUR. 2011 m. lapkričio 2 d.

Privalomo nekonkurencinio oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias „Alita“ akcijas cirkuliare nurodyta, kad:

1) FR&R ir V. J. kartu 2011 m. spalio 6 d. įgijo „Alita“ akcijų, kurios suteikia daugiau nei 1/3 „Alita“ akcijų (t. y. 98,85 proc. visų „Alita“ akcijų) ir turi pareigą teikti oficialų siūlymą dėl likusių „Alita“ akcijų supirkimo (toliau – ir Oficialus siūlymas);

2) FR&R teikia Oficialų siūlymą dėl 230 636 vnt. „Alita“ akcijų (toliau – ir Akcijos);

3) Oficialaus siūlymo kaina yra 0,616 EUR už vieną akciją (ekvivalentas - 2,127 Lt);

4) pagal Vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 34 straipsnio 1 dalį Oficialaus siūlymo kaina turi būti ne mažesnė už didžiausią Akcijų kainą, už kurią FR&R įsigijo per 12 mėn. iki 1/3 balsų ribos peržengimo dienos, ir ne mažesnė už vidutinę svertinę rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje per 6 mėnesius iki nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kai Akcijomis yra prekiaujama reguliuojamoje rinkoje;

5) Vertybinių popierių komisija (nuo 2012 m. sausio 1 d. Lietuvos bankas) turi teisę leisti pakeisti Oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei. Sandorių, kuriais FR&R įgijo „Alita“ akcijas, tikslas buvo atkurti „Alita“ mokumą;

6) per 12 mėnesių iki Oficialaus siūlymo ribos peržengimo FR&R buvo sudarę vieną sandorį, pagal kurį sumokėjo po 5,3971841 Lt (1,5631326 EUR) už vieną „Alita“ akciją. Ši kaina buvo nustatyta išimtinai siekiant atkurti „Alita“ mokumą ir negali būti naudojama kaip pagrindas Oficialaus siūlymo kainai nustatyti;

7) vidutinė svertinė Akcijų kaina per 6 mėnesius iki 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo 0,616 EUR. Kaina skaičiuojama iki 2011 m. rugsėjo 7 d., nes būtent nuo tos datos sudarytiems Akcijų sandoriams turėjo įtakos viešai paskelbta informacija apie būsimą Oficialų siūlymą. Skunde taip pat nurodė, kad pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalį ir 37 straipsnio 4 dalį privalomo oficialaus siūlymo kaina turi būti teisinga. VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo įgyja bendrovės kontrolę, turi būti ginami kiti tos bendrovės vertybinių popierių savininkai.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas taip pat yra skirtas kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, turtinėms teisėms apsaugoti. Vadinasi, Oficialaus siūlymo Akcijų kaina turi būti teisinga, o nustačius neteisingą kainą būtų pažeidžiama viena iš esminių Konstitucijoje įtvirtintų teisių - teisė į nuosavybės neliečiamumą. Akcijų kainos nustatymui turi būti panaudoti teisėti ir pagrįsti kainos nustatymo būdai. Atsakovas pripažino, kad negali nustatyti Akcijų kainos pagal bendrą, įstatyme numatytą, taisyklę.

FR&R cirkuliaro 13 punkte nurodė, kad pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatas Oficialiam siūlymui turėtų būti taikoma 5,3971841 Lt vienos Akcijos kaina. Būtent už tokią vienos Akcijos kainą FR&R įgijo „Alita“ akcijas per 12 mėn. laikotarpį iki 2011 m. spalio 6 d. Tačiau FR&R taip pat nurodė, kad minėta kaina yra neteisinga, nes Akcijas FR&R įgijo vienu sandoriu, kurio tikslas buvo „Alita“ mokumo atstatymas. Taigi FR&R pripažino, kad negali nustatyti Akcijų kainos vadovaudamasi bendrąja Akcijų kainos nustatymo taisykle, nurodyta VPĮ 34 straipsnio 1 dalyje.

Nurodė, kad Akcijų kaina nustatyta netinkamu būdu. Teisinga kaina yra ta, kuri yra didesnė iš alternatyvių pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą. VPĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog kaina bus teisinga tik tada, jeigu bus ne mažesnė už abi (kartu) šioje teisės normoje nurodytas kainas, t. y. kaina bus ne mažesnė už didžiausią, kurią FR&R už „Alita“ akcijas sumokėjo per pastaruosius 12 mėnesių ir ne mažesnė nei vidutinė „Alita“ akcijų biržos kaina per pastaruosius 6 mėnesius. VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte naudojamas jungtukas „ir“ rodo konjunkciją, todėl iš nurodytų alternatyvų privalo būti parinkta didesnė kaina.

Įmonių perėmimo pasiūlymų direktyvos 5 straipsnio 4 punktas nustato, kas yra teisinga kaina, t. y. aukščiausia kaina, kurią už tuos pačius vertybinius popierius moka siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys per tam tikrą valstybių narių nustatytą ne trumpesnį kaip šešių mėnesių ir ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį iki šio straipsnio 1 dalyje minėto pasiūlymo, laikoma teisinga kaina. VPĮ įgyvendina būtent minėtą direktyvą, todėl VPĮ privalo būti aiškinamas ne bet kaip, o taip, kad atitiktų direktyvos nuostatas.

Tai yra direktyvų netiesioginio veikimo principas, kurį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išplėtojo įvairiose bylose, tame tarpe ir Konstanttons Adeneler et ai. vs. Elinlkos Organismos Galaktos (didžioji kolegija). Lygiai tokia pati direktyvų netiesioginio veikimo principo taikymo praktika yra plėtojama ir Lietuvos Aukščiausiame Teisme. VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punktas aiškintinas ne bet kaip, o pagal logikos dėsnius (konjunkcija) ir garantuojant Įmonių perėmimo pasiūlymų direktyvos 5 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl šiuo atveju teisinga kaina yra 5,3971841 Lt, nes tai didžiausia žinoma kaina ir tokią kainą FR&R sumokėjo už įsigytą kontrolinį „Alita“ akcijų paketą.

Alternatyvi kaina - vidutinė „Alita“ akcijų biržos kaina per 6 mėn. iki 2011 m. spalio 6 d. (1/3 balsų peržengimo ribos) - yra, kaip nurodoma, 2,127 Lt ir ji yra mažesnė, todėl nėra teisinga VPĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Vidutinė „Alita“ akcijų biržos kaina būtų teisinga, jeigu ji būtų didesnė nei (šiuo atveju) 5,3971841 Lt. Net laikant, jog teisinga kaina gali būti ir mažesnioji iš alternatyvių galimų pagal VPĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2,127 Lt kaina vis tiek buvo nustatyta neteisingai dėl neteisingai parinkto vidutinės kainos nustatymo laikotarpio.

FR&R visas turimas „Alita“ akcijas įsigijo vienu sandoriu 2011 m. spalio 6 d., todėl balsų peržengimo data yra 2011 m. spalio 6 d., ir būtent tai turėjo būti atskaitos taškas nustatant vidutinę „Alita“ rinkos kainą. Tuo tarpu vidutinę svertinę „Alita“ akcijų rinkos kainą buvusią per 6 mėn. FR&R nustatė (Lietuvos bankas patvirtino) per 6 mėn. laikotarpį iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Visiškai nesvarbu, jog FR&R cirkuliare teigia neva po 2011 m. rugsėjo 7 d. „Alita“ akcijų kainai turėjo įtakos viešai paskelbtos informacijos apie „Alita“.

Įstatyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad oficialaus siūlymo kaina turi būti nustatoma atsižvelgiant į vidutinę svertinę akcijų rinkos kainą, buvusią per 6 mėn. iki balsų ribos peržengimo dienos (VPĮ 34 str. 1 d. 1 p.). Jokių akcijų ir balsų iki 2011 m. spalio 6 d. FR&R iš viso neturėjo. Įstatymo leidėjas nesuteikė teisės oficialaus siūlymo teikėjui pačiam pasirinkti laikotarpį Akcijų kainos nustatymui. Pažymėjo, kad reikalavimas viešai skelbti informaciją apie „Alita“ esminius įvykius ir pareiga skelbti informaciją apie planuojamą Oficialų siūlymą yra numatyta įstatyme.

Vadinasi, įstatymo leidėjas numatė, kad „Alita“ ir kiti emitentai prieš teikiant oficialius siūlymus jų akcijų pirkimui turi viešai skelbti visą svarbią informaciją apie emitentą ir patį oficialų siūlymą. Įstatymų leidėjas nustatydamas oficialaus siūlymo kainos apskaičiavimo tvarką tuo pačiu numatė viešos informacijos atskleidimo pareigą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad vienų VPĮ nuostatų vykdymas (informacijos atskleidimas) pažeidžia kitų VPĮ nuostatų (oficialaus siūlymo kainos nustatymo) vykdymą ar kad šios nuostatos nesuderinamos tarpusavyje.

VPĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra numatyta galimybė Lietuvos bankui sumažinti Oficialaus siūlymo kainą jeigu yra manipuliuojama „Alita“ akcijų rinkos kaina. Tačiau nei FR&R savo parengtame cirkuliare, nei Lietuvos bankas ginčijamame sprendime nepateikė jokių motyvų, vertinimų ir pan., kad buvo manipuliuojama „Alita“ akcijų rinkos kaina. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad „Alita“ akcijų rinkos kaina po 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo neteisėtai manipuliuojama ar kad ji neatitinka tikrosios rinkos kainos. Todėl ji yra tinkamas pagrindas Oficialaus siūlymo kainai nustatyti.

Taip pat pažymėjo, kad FR&R cirkuliare nurodė, kad Oficialaus siūlymo Akcijų kaina skaičiuojama pagal svertinę Akcijų rinkos kainą per 6 mėn. iki 2011 m. rugsėjo 7 d., vadinasi, FR&R nustatydama Akcijų kainą rėmėsi Akcijų rinkos kainomis nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. spalio 28 d. „Alita“ per Vilniaus vertybinių popierių biržą viešai pranešė, jog 2011 m. spalio 28 d. Vertybinių popierių komisija paskyrė „Alita“ net 10 000 Lt baudą už netinkamą apskaitos tvarkymą ir įpareigojo ištaisyti klaidas 2009 ir 2010 metų finansinėse ataskaitose.

„Alita“ viešai paskelbti faktai akivaizdžiai rodo, kad investuotojai atlikdami sandorius su „Alita“ akcijomis nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. (kuriuo remiasi FR&R) rėmėsi netinkamai sudarytomis „Alita“ finansinėmis ataskaitomis ir tai turėjo įtakos „Alita“ akcijų vertei. Todėl, nustatant Oficialaus siūlymo Akcijų kainą, negalima remtis vien 2011 m. kovo 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. laikotarpio svertine Akcijų rinkos kaina. Taip pat nurodė, kad Lietuvos bankas neteisėtai leido pakeisti Oficialaus pasiūlymo kainą.

VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei. Įmonių perėmimo pasiūlymų direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kada priežiūros institucija gali leisti pakeisti „teisingą kainą“, t. y. nustatyti mažesnę nei 5,3971841 Lt, jei yra laikomasi 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų principų, valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas pakoreguoti šios dalies pirmojoje pastraipoje minėtą kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus.

Tuo tikslu jos gali sudaryti sąrašą aplinkybių, kuriomis aukščiausia kaina gali būti koreguojama ją didinant arba mažinant, pavyzdžiui, kai aukščiausia kaina buvo nustatyta pirkėjo ir pardavėjo susitarimu, kai atitinkamų vertybinių popierių rinkos kaina yra manipuliuojama, kai apskritai rinkos kainoms arba tam tikroms rinkos kainoms įtakos turi išimtiniai įvykiai, arba siekiant išgelbėti sunkumus patiriančią įmonę. Jos taip pat gali nustatyti taikytinus tokiais atvejais kriterijus, pavyzdžiui, vidutinę rinkos vertę per tam tikrą laikotarpį, likviduojamos bendrovės vertę arba kitus objektyvius vertinimo kriterijus, kurie paprastai yra taikomi finansų analizėje.

Vertybinių popierių komisija nagrinėdama VPĮ 34 straipsnio 4 dalies nuostatas yra išaiškinusi, kad VPĮ 34 straipsnio 4 dalis numato, kad Vertybinių popierių komisija turi teisę leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei. Komisija pabrėžė, kad ši įstatymo nuostata įgyvendina 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimų pasiūlymų (toliau – ir Įmonių perėmimo direktyva) 5 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Tiek pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės nuostatas, tiek pagal Vertybinių popierių komisijos praktiką, VPĮ 34 straipsnio 3 dalies nuostata aiškintina taip, jog Lietuvos bankas gali leisti pakeisti „teisingą kainą“, jeigu siekiama „išgelbėti“ įmonę (o ne siekiama „padėti“, kas atitiktų lingvistinį VPĮ 34 straipsnio 3 dalies aiškinimą). Be to, sąvoka „išgelbėti“ aiškinama siaurinamai, kaip išimtinis atvejis, kadangi kainos mažinimas pažeidžia mažųjų akcininkų nuosavybės teises. Nėra absoliučiai jokių duomenų (ir jokie nebuvo vertinti), jog Oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo metu (2012 m. sausio 24 d.), ar net nuo laikotarpio, kai FR&R įgijo „Alita“ akcijas (2011 m. spalio 6 d.), reikėtų išgelbėti įmonę „Alita“.

Tokių aplinkybių ir negalėjo būti, kadangi neįmanoma įsivaizduoti, kaip „Alita“ galėtų „išgelbėti“ dėl kainos sumažinimo „sutaupyti“ 754 222,17 Lt (754 tūkst. Lt). Tokia suma bendrovei „Alita“, kurios trumpalaikiai įsipareigojimai yra 70,1 mln. Lt, ilgalaikiai – 10.8 mln. Lt, o viso turto vertė yra 105,8 mln. Lt, jokiu atveju negalėtų padaryti reikšmingos įtakos. Be to, tiek pati FR&R, tiek ir „Alita“ aiškiai akcentavo, jog būtent akcijų perleidimo sutartis (pagal kurią FR&R įgijo kontrolinį 84 proc.

„Alita“ akcijų paketą) buvo skirta „Alita“ „gelbėjimui“. Kai FR&R įgijo didžiąją dalį „Alita“ akcijų, pasibaigė 96 333 120 Lt „Alita“ skola bankui „Swedbank“. Būtent tai ir „išgelbėjo“ „Alita“ nuo bankroto ir pan. Pagal 2011 m. III ketvirčio „Alita“ balansą matyti, kad iki Akcijų perleidimo FR&R ir V. J. „Alita“ visi trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 176,8 mln. Lt dydžio. Vadinasi, „Alita“ Akcijų pardavimo sandorių dėka padengė didelę dalį visų savo trumpalaikių įsipareigojimų, t. y. iš 176,8 mln.

Lt dydžio įsipareigojimų liko tik 70,1 mln. Lt. Ilgalaikių „Alita“ įsipareigojimų suma buvo 10,8 mln. Lt. Tuo tarpu „Alita“ turto vertė yra 105,8 mln. Lt. FR&R cirkuliare nenurodo, kur ir kokiems tikslams būtų panaudotos lėšos, sutaupytos sumažinus Oficialaus siūlymo kainą, nors tai pagrįsti privalo. FR&R nepateikia duomenų apie tikrąją „Alita“ padėtį ir grėsmes (jei tokių yra) įmonės išlikimui, nes tokių grėsmių, kaip aptarta, nėra. Pažymėjo, kad Lietuvos banko sprendime nėra absoliučiai jokio pagrindimo, kodėl kaina buvo sumažinta, nors Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

VPĮ 34 straipsnio 4 dalis nurodo Lietuvos bankui pareigą pagrįsti kainos sumažinimą. Įmonių perėmimo direktyva (kurios kontekste aiškintini visi paminėti teisės aktai, tame tarpe ir Viešojo administravimo įstatymo 8 str.) 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad bet koks priežiūros institucijos sprendimas koreguoti teisingą kainą turi būti pagrįstas ir viešai paskelbtas. Lietuvos bankas sprendime nepateikė jokių motyvų, vertinimų, argumentų, kodėl buvo sumažinta Oficialaus pasiūlymo kaina nuo 5,3971841 Lt iki 2,127 Lt. Todėl sprendimas naikintinas savarankišku pagrindu - dėl prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, VPĮ 34 straipsnio 4 daliai, Įmonių perėmimo direktyvos 5 straipsnio 4 daliai.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Akcijų įsigijimo kaina turi atitikti ištiestosios rankos principą. FR&R cirkuliare nurodo, kad ji ir V. J. įsigijo „Alita“ akcijas už kainą lygią 5,3971841 Lt vien tik tam, jog atstatytų „Alita“ mokumą ir tai nėra tikroji rinkos kaina, kuria galima remtis nustatant Oficialaus siūlymo Akcijų kainą. Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnyje nurodyta, kad vienetai apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą.

Jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei tokių sąlygų nebūtų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Finansų ministras nustato šios dalies įgyvendinimo taisykles. Ir mokesčių mokėtojas, ir mokesčių administratorius, apskaičiuodamas sandorio ar ūkinės operacijos kainą, privalo laikytis ištiestosios rankos principo.

Ištiestosios rankos principas - tai principas, pagal kurį kontroliuojamųjų transakcijų kainos neturi skirtis nuo tikrosios rinkos kainos, o atlikus kontroliuojamąsias transakcijas uždirbtas pelnas arba gautos pajamos neturi skirtis nuo pelno (pajamų), kuris būtų uždirbtas, atlikus transakciją tikrąja rinkos kaina. Taigi, pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas sandoriai tarp asocijuotų asmenų turi būti vykdomi pagal rinkos kainas. V. J. buvo „Alita“ generalinis direktorius nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d., valdybos narys nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. spalio 5 d., stebėtojų tarybos narys yra nuo 2011 m. spalio 6 d. iki šiol.

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 ir 33 punktus, V. J. ir „Alita“ yra asocijuoti asmenys, todėl visi sandoriai tarp V. J. ir „Alita“ turėjo būti atliekami pagal tikrąją rinkos kainą. „Alita“ akcijomis yra prekiaujama Vilniaus vertybinių popierių biržoje, todėl „Alita“ kaip emitentui yra taikomas ypač didelis apdairumo ir skaidrumo reikalavimas. Todėl turi būti preziumuojama, kad „Alita“ veikdama ypač skaidriai, apdairiai ir rūpestingai laikėsi teisės aktuose numatytų pareigų sudaryti sandorius su asocijuotais asmenimis laikantis tikrosios rinkos kainos.

FR&R ir V. J. 2011 m. spalio 6 d. įsigijus „Alita“ akcijas už tikrąją rinkos kainą nėra pagrindo teigti, kad ši kaina negali būti taikoma apskaičiuojant Oficialaus siūlymo kainą smulkiesiems „Alita“ akcininkams. VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tuo atveju jeigu nėra galimybės nustatyti Oficialaus siūlymo kainos pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus abu kainos nustatymo kriterijus, Oficialaus siūlymo kaina nustatoma turto vertintojo pasinaudojant ne mažiau kaip dviem požiūriais nustatyta kaina.

FR&R atmetė Oficialaus pasiūlymo kainos nustatymą pirmuoju VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu metodu (pagal pačios FR&R „Alita“ akcijų įsigijimo kainas). Antruoju VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu metodu (pagal 6 mėn. vidutinę svertinę rinkos kainą) FR&R naudojasi neteisėtai, nes pasirinko netinkamą laikotarpį rinkos kainų skaičiavimui. Ginčijamu sprendimu padaryta žala smulkiesiems „Alita“ akcininkams, kadangi privalomo oficialaus siūlymo kaina turi būti teisinga. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog subjektas, įgijęs tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali kontroliuoti bendrovės veiklą, privalo pateikti oficialų pasiūlymą supirkti smulkiesiems akcininkams priklausančias akcijas - šie turi turėti galimybę savo akcijas parduoti ne už bet kokią, o už teisingą kainą.

Privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas turi padėti apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintą asmens nuosavybės teisės apsaugą. Nustačius neteisingą Oficialaus siūlymo kainą būtų apribotos smulkiųjų akcininkų nuosavybės teisės, faktiškai atimta nuosavybė be teisingos kompensacijos. Pažymėjo, kad pagal VPĮ 37 straipsnį FR&R turės galimybę ir priverstinai supirkti visas smulkiųjų „Alita“ akcininkų akcijas, nes kartu su V. J. turi daugiau nei 95 proc. „Alita“ akcijų.

Pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalį, priverstinai superkant smulkiųjų akcininkų akcijas FR&R galės pasiūlyti tokią kainą, kokia buvo nustatyta ginčijamu sprendimu arba savo nuožiūra pasirinkti būdą kainai nustatyti. Ginčijamas sprendimas turi tiesioginę įtaką ne tik savanoriškam „Alita“ Akcijų pardavimui pagal VPĮ 31 straipsnio ir 34 straipsnio nuostatas, bet ir privalomam akcijų supirkimui iš smulkiųjų akcininkų pagal VPĮ 37 straipsnį. Taip pat pažymėjo, kad Oficialaus siūlymo kaina, kurią patvirtino Lietuvos bankas, negali būti laikoma teisinga ir dėl to, jog Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.

V. buvo ilgametis advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatas, asocijuotasis partneris. Būtent ši advokatų kontora konsultuoja „Alita“. Ginčijamą sprendimą pasirašė pats V. V., todėl „Alita“ ir jos Akcijų Oficialaus siūlymo kainą patvirtinusi valstybės institucija yra susiję. Siekiant objektyvaus Akcijų kainos nustatymo yra būtinas nepriklausomas Akcijų vertinimas.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (2 t., b. l. 80-90, 3 t., b. l. 80-83) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad per NASDAQ OMX Vilnius informacinę sistemą 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo paskelbta informacija apie bendrovės FR&R (toliau - ir oficialaus siūlymo teikėjas) ketinimą teikti oficialų siūlymą supirkti likusias „Alita“ akcijas, jeigu bus sėkmingai užbaigtas numatomas sandoris dėl bendrovės skolų ir naujos emisijos akcijų. „Alita“ 2011 m. spalio 12 d. per NASDAQ OMX Vilnius biržos informacinę sistemą paskelbė pranešimą, kad bendrovė FR&R ketina teikti privalomą nekonkurencinį oficialų siūlymą supirkti likusias 230 636 „Alita“ paprastąsias vardines akcijas, sudarančias 1,15 proc. akcijų ir jų suteikiamų balsų „Alita“ visuotiniame akcininkų susirinkime.

FR&R 2011 m. spalio 6 d. įsigijo daugiau nei 1/3 „Alita“ akcijų, todėl FR&R turi 84,37 proc. akcijų ir jų suteikiamų balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime. Tarp FR&R ir bendrovės akcininko V. J. 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo sudaryta akcininkų sutartis, todėl minėti asmenys laikytini kartu veikiančiais asmenimis, kurie kartu turi 98,85 proc. akcijų ir jų suteikiamų balsų „Alita“ visuotiniame akcininkų susirinkime, todėl bendru atveju pareiga teikti šį oficialų siūlymą kiltų šiems asmenims kartu, tačiau atsižvelgiant į VPĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą išimtį oficialų siūlymą teikia tik FR&R.

V. J., kaip kartu veikiantis asmuo, į privalomą oficialų siūlymą atsiliepti negalės. Viešai per biržos informacinę sistemą taip pat buvo pranešta, kad vadovaujantis VPĮ 34 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgiant į tai, jog minėtu įstatinio kapitalo padidinimu siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai bendrovei, FR&R planuoja kreiptis į Vertybinių popierių komisiją (toliau – ir Komisija) su prašymu, kad privalomo oficialaus siūlymo kaina būtų nustatoma pagal vidutinę svertinę bendrovės akcijų rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje, kai „Alita“ akcijų kaina reguliuojamoje rinkoje buvo reali ir nenulemta subjektyvių veiksnių, tačiau ne pagal naujų bendrovės akcijų įsigijimo kainą.

Komisija 2011 m. lapkričio 2 d. gavo oficialaus siūlymo teikėjo bendrovės FR&R prašymą (pakartotiniai prašymai teikti 2011 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gruodžio 20 d., 2011 m. gruodžio 30 d., galutiniai dokumentai Lietuvos bankui pateikti 2012 m. sausio 11 d.) patvirtinti „Alita“ oficialaus siūlymo cirkuliarą, siekiant supirkti likusias 230 636 paprastąsias vardines akcijas, mokant už vieną paprastąją vardinę akciją 0,616 EUR. Kartu su prašymu buvo pateiktas prašymas leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, vadovaujantis VPĮ 34 straipsnio 3 dalimi, siekiant padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei.

Lietuvos bankas 2012 m. sausio 18 d. patvirtino FR&R pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą, skirtą supirkti „Alita“ likusias paprastąsias vardines akcijas, mokant už vieną akciją 0,616 EUR. Sprendimas priimtas atsižvelgus į oficialaus siūlymo teikėjo FR&R 2011 m lapkričio 2 d. prašymą patvirtinti „Alita“ oficialaus siūlymo cirkuliarą ir leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą. Oficialaus siūlymo įgyvendinimo pradžia 2012 m. sausio 24 d., pabaiga – 2012 m. vasario 13 d. Oficialaus siūlymo cirkuliarui rengti ir vidutinės svertinės rinkos kainai reguliuojamoje rinkoje nustatyti taikomos Oficialaus siūlymo cirkuliaro rengimo, tvirtinimo ir oficialaus siūlymo įgyvendinimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės) nuostatos.

Taip pat nurodė, kad FR&R yra pagrindinio „Alita“ kreditoriaus „Swedbank“ grupės įmonė. 2011 m. rugpjūčio 15 d., pasirašydamas reikalavimo perleidimo sutartį, „Swedbank“ perleido 27,9 mln. eurų dydžio savo reikalavimo teisių į „Alita“ oficialaus siūlymo teikėjui FR&R. Sudarydamos ši sandorį, jo šalys nusprendė jo užbaigimo metu panaikinti didelę dalį nurodyto „Alita“ įsiskolinimo. Todėl „Alita“ 1 523 701 EUR skola buvo nurašyta, o 26 376 299 EUR dalis kapitalizuota. 2011 m. spalio 3 d. „Alita“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu padidintas bendrovės įstatinis kapitalas išleidžiant tikslinę 16 874 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos akcijos nominalioji vertė 1 Lt, emisijos kaina lygi 5,3971841 Lt, emisiją.

Bendrovei FR&R perėmus iš „Swedbank“ didelę dalį „Alita“ skolų, jos buvo panaikintos įskaitymo būdu bendrovei FR&R įsigijus „Alita“ naujos emisijos akcijas. Įsigydamas šios emisijos akcijas oficialaus siūlymo teikėjas FR&R įgijo 84,37 proc. visų balsų ir pareigą pateikti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusias akcijas. Iki minėto sandorio „Alita“ finansinė padėtis buvo sunki - bendrovė buvo nemoki. Tai akivaizdžiai matyti iš bendrovės konsoliduotųjų tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio už 6 mėn. laikotarpį, pasibaigusį 2011 m. birželio 30 d.

„Alita“ kreditoriui „Swedbank“ už skolas yra įkeitusi didžiąją dalį viso grupės turto (pastatai, įrengimai, atsargos, esamos ir būsimos grupės lėšos bankuose, grupės įmonių akcijos ir kt.), todėl kreditorius turėjo visą teisę pasirinkti jiems priimtiniausią sprendimą, t. y. „Alita“ inicijuoti bankroto procedūrą arba už negrąžintas skolas paimti savo nuosavybėn visą bendrovės įkeistą turtą, o tai taip pat reikštų bendrovės bankrotą. Oficialaus siūlymo teikėjas FR&R prašė leisti supirkti likusias „Alita“ paprastąsias vardines akcijas už kainą, kuri būtų ne mažesnė už vidutinę svertinę jų rinkos kainą AB NASDAQ OMX Vilnius biržoje per 6 mėnesius iki viešo ketinimo teikti oficialų siūlymą paskelbimo (2011 m. rugsėjo 7 d. pranešimas), bet ne iki ribos peržengimo (2011 m. spalio 6 d.), kaip yra nustatyta Taisyklių 6.7.2 punkte.

Šis prašymas buvo teisėtas, logiškas ir pagrįstas, ir Lietuvos bankas neturėjo pagrindo į jį neatsižvelgti. 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo atskleistas faktas apie FR&R numatomą teikti oficialų siūlymą supirkti likusias akcijas, todėl vėlesni sandoriai reguliuojamoje rinkoje jau buvo nulemti būsimo įvykio - numatomo teikti privalomo oficialaus siūlymo. Po viešo informacijos paskelbimo bendrovės kaina rinkoje per dvi dienas pakilo apie 30 proc. Nors, kaip skunde nurodo pareiškėjas, įstatymo leidėjas nesuteikia teisės oficialaus siūlymo teikėjui pačiam pasirinkti laikotarpį akcijų kainai nustatyti, vadovaujantis protingumo principu ir atsižvelgus į priežiūros institucijos teisę tikslinti oficialaus siūlymo kainą, akivaizdu, kad pasirinktas laikotarpis turi rodyti tikrąją, t. y. subjektyvių veiksnių nepaveiktą, akcijų rinkos kainą.

Nors informacija apie tai, kad bus kreipiamasi į priežiūros instituciją su prašymu tikslinti kainą ir buvo atskleista, nebuvo aišku, ar priežiūros institucija sutiks taikyti išimtį ir tikslinti akcijų kainą, o jeigu ir sutiks, tai kokiu mastu, todėl po viešo informacijos paskelbimo 2011 m. rugsėjo 7 d. atsirado neaiškumas dėl tikslios oficialaus siūlymo kainos ir investuotojų spekuliacijos neapibrėžta informacija, todėl prekybos laikotarpis po viešo informacijos paskelbimo nėra objektyvus ir kaina neparodo tikslios informacijos, nes investuotojų priimamus sprendimus lėmė subjektyvūs veiksniai ir spėliojimai dėl tikrosios būsimo oficialaus siūlymo kainos.

Oficialaus siūlymo kaina yra konfidenciali ir įprastu atveju jos neįmanoma nustatyti, kol nesudaromas sandoris ir kol apie jį nepaskelbiama viešai, todėl ir oficialaus siūlymo kainos skaičiavimo taisyklė numato, kad kainos svertinis vidurkis turi būti skaičiuojamas iki sandorio sudarymo datos. Šiuo atveju informacija apie teiktiną oficialų siūlymą buvo atskleista dar iki sandorio sudarymo ir nustatytos ribos peržengimo, todėl sandoriai sudaryti po 2011 m. rugsėjo 7 d., neturėtų daryti įtakos oficialaus siūlymo kainai. Atkreipė dėmesį į tai, kad VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta priežiūros institucijos teisė leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei, įtvirtinta atsižvelgus į Įmonių perėmimo direktyvos nuostatas, leidžiančias lanksčiai taikyti direktyvoje nustatytas pareigas.

Priešingai, nei skunde teigia bendrovė Plass Investments Limited, iš Įmonių perėmimo direktyvos 5 straipsnio į VPĮ 34 straipsnio 3 dalį parkeltos nuostatos tikslas - išgelbėti sunkumų patiriančią įmonę ir taip jai padėti. Šį teiginį patvirtina ir minėtos direktyvos nuostata anglų kalba, kurios angliškas terminas „rescue“ verčiasi kaip „gelbėti“, ir direktyvos preambulėje įtvirtinti principai. Atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo praktiką, nacionaliniai teismai privalo aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos nuostatas ir tikslus.

Skirtingos Bendrijos normos kalbinės versijos turi būti aiškinamos vienodai. Jeigu versijos tarpusavyje skiriasi, norma turi būti aiškinama pagal bendrąją reglamentavimo, kurio dalis ji yra, sistemą ir jo tikslą bei prireikus vadovaujantis tikrąja jos leidėjo valia. Akivaizdu, kad atsižvelgiant į „Alita“ sunkią finansinę situaciją, t. y. į bendrovės nemokumą taip pat ir į nepriklausomo auditoriaus išvadoje dėl 2010 m. konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinio pateiktą išvadą dėl veiklos tęstinumo, konkrečiu atveju bendrovę reikėjo gelbėti, todėl priežiūros institucija turėjo teisę pasinaudoti VPĮ 34 straipsnio 3 dalies įtvirtinta galimybe ir tikslinti kainą nepaisant to, kad VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje vartojamas terminas ne „gelbėti“, bet „padėti“, nes pagal ETT praktiką būtina atsižvelgti į pačios direktyvos nuostatas ir tikslus, o konkrečios nuostatos tikslas - bendrovės gelbėjimas.

Be oficialaus siūlymo teikėjo FR&R veiksmų (įsigijo visas naujos emisijos akcijas, sumokėdamas už jas naujų akcijų emisijos kainą įskaitymo būdu, taip panaikindamas didesnę dalį bendrovės įsipareigojimų), „Alita“ turima 1 523 701 EUR skola nebūtų nurašyta (kapitalizuota 27 mln. eurų, o nurašyta 1 mln. eurų). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl to, kad Lietuvos bankas gali keisti oficialaus siūlymo kainą, kai reikia išgelbėti įmonę, o ne jai padėti, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad tam tikrų ES valstybių reglamentavimas apskritai numato galimybę po įmonės gelbėjimo nereikalauti teikti privalomą oficialų siūlymą.

Reikšmingą neapibrėžtumą dėl „Alita“ veiklos tęstinumo rodė viešai paskelbta finansinė informacija. Vadovaujantis turinio prieš formą principu svarbu įvertinti, kad nurodyta naujai išleidžiamų bendrovės akcijų emisijos kaina buvo nustatyta išimtinai pagrindinio bendrovės akcininko ir siūlymo teikėjo abipusiu susitarimu, neatlikus realios bendrovės vertės vertinimų. Derybų būdu buvo sutarta, kokia kredito dalis pagal kredito sutartį turi būti nurašyta, t. y. derybų objektas nebuvo bendrovės vertė ir akcijų kaina.

Šalims nesusitarus dėl visoms pusėms priimtinų sandorio sąlygų, mažai tikėtina, kad susitarimas dėl bendrovės skolos panaikinimo būtų pasirašytas, dėl to bendrovės finansinė situacija nebūtų pagerinta. Oficialaus siūlymo teikėjas pakankamai sąžiningai elgėsi smulkiųjų investuotojų atžvilgiu, nes susitarus mokėti 1 Lt už vieną naujai išleidžiamą akciją oficialaus siūlymo teikėjo turimo kapitalo dalis padidėtų, o smulkiųjų akcininkų sumažėtų, palyginti su dabartinėmis proporcijomis. Atsižvelgdama į tai, bendrovė FR&R siekė, kad nustatant oficialaus siūlymo kainą nebūtų atsižvelgiama į didžiausią bendrovės akcijų, kurias siūlymo teikėjas yra įsigijęs per 12 mėnesių iki įstatyme nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kainą, t. y. kad nebūtų taikoma VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta kainos skaičiavimo taisyklė.

Siūlymo teikėjas siekė neatsižvelgti į bendrovės akcijų rinkos kainą laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 7 d., kai buvo viešai paskelbta informacija apie būsimą oficialų siūlymą 5, iki 2011 m. spalio 6 d., kai buvo užbaigtas visas sandoris. Buvo prašoma vidutinę svertinę rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje skaičiuoti iki 2011 m. rugsėjo 7 d. (šios dienos neįskaičiuojant). Šis prašymas buvo pagrįstas tuo, kad dėl informacijos paskelbimo rinkoje galėjo būti sukelti nepamatuoti ir nepagrįsti lūkesčiai dėl bendrovės akcijų vertės, t. y. kad būsimam oficialiam siūlymui bus nustatyta tokia kaina, kurią siūlymo teikėjas įsigis akcijas įstatinio kapitalo didinimo metu.

Atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes, Lietuvos bankas turėjo teisėtą ir akivaizdų pagrindą vadovautis VPĮ 34 straipsnio 3 dalimi ir tenkinti oficialaus siūlymo teikėjo pagrįstą prašymą leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, nustatant žemesnę oficialaus siūlymo kainą nei aukščiausia oficialaus siūlymo teikėjo mokėta kaina už akcijas per 12 mėn. iki ribos peržengimo (5,3971841 Lt). Pažymėjo, kad Lietuvos banko mažėjimo linkme patikslinta oficialaus siūlymo kaina neprieštarauja Konstitucinio Teismo nuomonei, jog privalomo oficialaus siūlymo supirkti likusius vertybinius popierius paskirtis - apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises, visų pirma, nuosavybės teisę, nes konkrečiu atveju, atkūrus bendrovės mokumą ir išvengus jos bankroto, smulkiųjų akcininkų teisės buvo tinkamai apsaugotos; mažesnė oficialaus siūlymo kaina buvo proporcinga ir adekvati priemonė šiam tikslui pasiekti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sąvoka „teisinga akcijų kaina“ yra vertinamojo pobūdžio kategorija, todėl akivaizdu, jog nustatant teisingą kainą kiekvienu atveju turi būti sprendžiama atskirai, atsižvelgiant į visas reikšmingas ir susijusias faktines konkretaus atvejo aplinkybes. Pareiškėjo argumentai dėl ištiestosios rankos principo ir Pelno mokesčio įstatymo taikymo nepagrįsti. Susitarimas dėl įsiskolinimo padengimo įskaitymo būdu ir naujos emisijos akcijų kainos nustatymo buvo vykdomas ne tarp V.

J. ir „Alita“, bet tarp V. J. ir bendrovės FR&R, minėtam susitarimui taikomi civiliniai teisiniai santykiai ir visų pirma sutarties laisvės principas, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutarties sąlygos nebuvo teisėtos, bet taip pat nėra pagrindo teigti, jog sutarta kaina automatiškai laikoma teisinga kaina vėliau teikiamam oficialiam siūlymui, kai oficialaus siūlymo pareiga atsirado vien dėl to, kad buvo siekiama išgelbėti finansinius sunkumus patiriančią bendrovę. Dėl pareiškėjo argumento, kad turėjo būti atliktas nepriklausomas akcijų vertinimas, nurodė, jog teisės aktai konkrečiu atveju tokio reikalavimo nenustato, nebent nėra galimybės nustatyti oficialaus siūlymo kainos pagal bendrą taisyklę.

VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos dvi kainos nustatymo taisyklės ir priežiūros institucijos teisė tam tikrais atvejais keisti oficialaus siūlymo kainą; akcininkams taip pat nustatyta galimybė oficialaus siūlymo kainą ginčyti teisme. Todėl reikalaudama nepriklausomo vertinimo, kai yra galimybė akcijų kainą nustatyti pagal bendrą taisyklę, priežiūros institucija peržengtų savo kompetencijos ribas ir pažeistų Viešojo administravimo įstatymą, nes nepriklausomo vertinimo reikalavimas konkrečiu atveju būtų perteklinis ir FR&R uždėtų neproporcingą administracinę naštą.

Dėl netinkamos „Alita“ apskaitos tvarkymo nurodė, kad Komisija atliko išsamų bendrovės 2009 m. konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir patronuojančiosios bendrovės finansinių ataskaitų patikrinimą. Pažymėjo, kad skunde minimas 2011 m. spalio 27 d. Komisijos priimtas sprendimas Nr. 2K-189 dėl „Alita“ paskirtos 10 000 Lt baudos buvo priimtas už iki galo neįvykdytą 2011 m. sausio 6 d. Komisijos sprendimu Nr. 2K-5 nustatytą įpareigojimą, t. y. kad „Alita“ rengdama 2010 m. finansines ataskaitas retrospektyviai jų neištaisė.

Komisijos sprendimai ir visos bendrovės metinės audituotos finansinės ataskaitos kartu su auditoriaus išvadomis bei tarpinės finansinės ataskaitos yra skelbiamos viešai ir su šiais dokumentais gali susipažinti visi investuotojai. Auditoriaus išvadose dėl 2009 m. „Alita“ konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir patronuojančiosios bendrovės finansinių ataskaitų nepriklausomas auditorius buvo pareiškęs sąlygines išvadas, o dėl 2010 m. „Alita“ konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir patronuojančiosios bendrovės finansinių ataskaitų nepriklausomas auditorius atsisakė pareikšti nuomonę, tačiau apie tai visuomenė buvo informuota.

Dėl argumento, kad nustatant oficialaus siūlymo akcijų kainą negalima remtis laikotarpio nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. svertine akcijų rinkos kaina, nes ji buvo nulemta neteisingų „Alita“ finansinių duomenų paskelbimu, pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d., už kurį buvo apskaičiuota vidutinė svertinė akcijų kaina per 6 mėn. ir kuri buvo patvirtinta kaip oficialaus siūlymo kaina, ir laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. spalio 6 d., už kurį skunde teigiama turėjo būti apskaičiuota vidutinė svertinė akcijų kaina kaip oficialaus siūlymo kaina, investuotojams buvo pateikta tokia pati finansinė informacija, susijusi su „Alita“.

Pareiškėjo argumentai dėl galimo Lietuvos banko pirmininko V. V. interesų konflikto pasirašius ginčijamą sprendimą atmestini kaip nepagrįsti. V. V. buvę darbiniai santykiai su „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatų kontora, kuri konsultuoja „Alita“, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad yra interesų konfliktas ir V. V. turėjo nusišalinti nuo sprendimo priėmimo. V. V., būdamas Lietuvos banko pirmininkas, neturi jokio asmeninio intereso dėl konkrečios situacijos vertinimo. Vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 3 straipsniu, Lietuvos bankas yra nepriklausomas, sprendimus priima savarankiškai ir jiems negali būti daroma įtaka.

Taip pat papildomame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. priimtas sprendimas buvo pagrįstas ir faktinėmis konkretaus atvejo aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, kurios nustatė Lietuvos banko teisę priimti atitinkamą sprendimą. Lietuvos bankas 2012 m. sausio 19 d. savo tinklalapyje paskelbė informacinį pranešimą apie „Alita“ oficialaus siūlymo cirkuliaro patvirtinimą, kuriame, be kitos informacijos, nustatyta, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į oficialaus siūlymo teikėjo FR&R 2011 m. lapkričio 2 d. prašymą patvirtinti „Alita“ oficialaus siūlymo cirkuliarą ir leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą.

Iš informacinio pranešimo akivaizdu, kad sprendimas pakeisti oficialaus siūlymo kainą buvo priimtas atsižvelgiant į oficialaus siūlymo teikėjo prašymą. Prie minėto informacinio pranešimo buvo pridėtas minėtas oficialaus siūlymo cirkuliaras, kuriame išsamiai aprašomos kainos keitimo priežastys, t. y. pateikiami oficialaus siūlymo teikėjo argumentai, į kuriuos atsižvelgė Lietuvos bankas, priimdamas atitinkamą sprendimą dėl kainos tikslinimo. Oficialaus siūlymo cirkuliaro 13 punkte aprašoma superkamų bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, vertybinių popierių įkainojimo metodika ir kainos pagrindimas.

Kaina, už kurią oficialaus siūlymo teikėjas įsigijo akcijas bendrovės įstatinio kapitalo didinimo metu, buvo nustatyta išimtinai siekiant atkurti bendrovės mokumą. Kaina buvo nustatyta buvusio didžiausio bendrovės akcininko V. J. ir oficialaus siūlymo teikėjo susitarimu bei neatsižvelgiant į jokius objektyvius kriterijus, naudojamus nustatant realią akcijų kainą. Vadovaudamasis VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje Lietuvos bankui suteikta teise leisti pakeisti oficialaus siūlymo kainą, atsižvelgiant į oficialaus siūlymo teikėjo pateiktus teisėtus ir pagrįstus argumentus, į bendrovės išskirtinę finansinę būklę, objektyviai ir nešališkai išnagrinėjęs visus pateiktus dokumentus, ir, vadovaudamasis protingumo principu, Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į visas faktines atvejo aplinkybes ir konkretų teisinį santykį reglamentuojančias teisės nuostatas, sutiko su oficialaus siūlymo teikėjo pateiktais argumentais ir tenkino prašymą tikslinti oficialaus siūlymo kainą.

Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. sprendime aiškiai išdėstyta, kad Lietuvos banko sprendimas priimtas atsižvelgiant į oficialaus siūlymo teikėjo FR&R 2011 m. lapkričio 2 d. prašymą patvirtinti „Alita“ oficialaus siūlymo cirkuliarą ir leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą. Oficialaus siūlymo cirkuliaras yra pridedamas prie Lietuvos banko viešai paskelbto sprendimo ir yra neatsiejama sprendimo dalis, nes minėtu sprendimu yra tvirtinamas konkretus oficialaus siūlymo cirkuliaras, jame yra išdėstyti išsamūs oficialaus siūlymo kainos tikslinimo argumentai, be to, Lietuvos banko sprendime nurodyta, kad priimant sprendimą buvo atsižvelgta būtent į oficialaus siūlymo cirkuliare išdėstytus argumentus, todėl Lietuvos banko sprendimas yra argumentuotas ir motyvuotas.

Pakartotinis sprendimo motyvų kartojimas Lietuvos banko sprendime, kai jie jau yra išdėstyti prie sprendimo pridedamame oficialaus siūlymo cirkuliare, būtų perteklinis ir galėtų pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą ir viešojo administravimo subjektui taikomą efektyvumo principą. Tvirtinant bendrovės oficialaus siūlymo cirkuliarą, motyvų pateikimo būdas buvo blanketinis, t. y. nuoroda į Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. sprendimo sudedamąją dalį - oficialaus siūlymo cirkuliarą. Taip buvo laikomasi sprendimo aiškumo, glaustumo ir perteklinės informacijos nepateikimo principų.

Atsižvelgiant į tai, investuotojų interesai netgi teoriškai negalėjo būti pažeisti, o Lietuvos banko sprendimas atitinka VPĮ 34 straipsnio 4 dalies nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo teisė pavesti institucijai pakartotinai atlikti tyrimą iš esmės yra išimtinio pobūdžio. Ši teisė pripažintina tik tais atvejais, kai yra objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo (2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2448/2011).

Taigi, siekiant pripažinti, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai buvo neteisėti arba turėjo neigiamos įtakos galutinio sprendimo priėmimui, būtina įrodyti, kad yra aplinkybių, kurios trukdė priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, t. y. aplinkybės turi būti ne mažareikšmės, bet esminės ir turėjusios esminės įtakos galutinio sprendimo priėmimui. Oficialaus siūlymo teikėjo pateiktas prašymas dėl kainos keitimo buvo išnagrinėtas laikantis įstatymo viršenybės, teisėtumo, nešališkumo ir viešumo principų. Blanketinė Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. sprendimo nuoroda į oficialaus siūlymo cirkuliare pateiktus argumentus neturėjo ir negalėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pareiškėjas neįrodė Lietuvos banko veiksmų neteisėtumo ir siūlymas naikinti Lietuvos banko sprendimą nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (3 t., b. l. 84-90) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį pagrindžiantys dokumentai bus pateikti teismo posėdžio metu.

V. J. nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos bankui adresuoto FR&R prašymo argumentus apie akivaizdų trečiojo asmens nemokumą ir to sąlygojamą poreikį pakeisti Oficialaus siūlymo kainą. Remiantis bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais ir pateiktais duomenimis, kuriais priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi atsakovas, akivaizdu, kad bendrovės finansinė padėtis nurodytu laikotarpiu buvo kritiška ir nesiėmus jokių priemonių šiai padėčiai ištaisyti bendrovei būtų buvusi keliama bankroto byla. Atsakovas pagrįstai taikė VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį ir leido pakeisti (sumažinti) Oficialaus siūlymo kainą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo įmonių grupė „Alita“, AB atsiliepimu į pareiškėjo skundą (4 t., b. l. 1-7) prašė jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo FR&R Invest IGA S.A. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (4 t., b. l. 124-137) prašė jį atmesti, nurodydamas, kad pareiškėjas skunde siaurinamai aiškina teisės normas, susijusias su atskaitingų emitentų įstatinio kapitalo didinimu, taip pat su po kapitalo padidinimo galimai kylančia pareiga pateikti ir įgyvendinti oficialų siūlymą supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias jų akcijas ir vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius.

Nesutinka su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais dėl siūlymo kainos nustatymo neteisingumo. Vadovaujantis taikytinais teisės aktais, siūlymo teikėjui įrodžius, kad siūlymo kainos nustatymui turėtų būti taikoma VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, siūlymo teikėjui paliekama diskrecijos teisė pasirinkti siūlymo kainos nustatymo būdą. Tai yra taikytini teisės aktai aiškiai nenumato, kaip ši kaina turėtų būti nustatyta, tačiau bet kokiu atveju siūlymo teikėjo pasirinktu būdu nustatyta kaina privalo būti teisinga.

Priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, tais atvejais, kuomet oficialaus siūlymo kainos nustatymui taikytina VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, taikytini teisės aktai nenumato ir reikalavimo šią kainą nustatyti ne mažiau kaip dviem būdais. Taip pat pažymėjo, kad atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjo atžvilgiu jokių teisinių pasekmių, jis yra privalomas FR&R. Jei pareiškėjas nesutiks su privaloma tvarka išperkamų bendrovės akcijų kaina, jis galės savo tariamai pažeidžiamas teises ginčyti bendrosios kompetencijos teisme.

Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių racionalių argumentų, patvirtinančių jo teisinį suinteresuotumą. Be to, sprendimo neginčija kiti bendrovės akcininkai, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad yra įgaliotas šiame ginče atstovauti kitiems smulkiesiems bendrovės akcininkams. Be to, pareiškėjo teisinis suinteresuotumas byloje nepasireiškia dar ir dėl to, kad jis Oficialaus siūlymo metu neišreiškė valios parduoti savo turimas bendrovės akcijas (nepateikė pavedimo Oficialų siūlymą įgyvendinusiam tarpininkui), taigi jo atžvilgiu skundžiamas sprendimas apskritai nebuvo pritaikytas (jam nesukėlė teisinių pasekmių), o inicijuotas teisminis procesas vertintinas, kaip piktnaudžiavimas teise.

Pareiškėjas būtų laikomas suinteresuotas byloje tik tuo atveju, jeigu jis būtų atsiliepęs į Oficialų siūlymą, tačiau manytų, kad nustatyta siūlymo kaina yra neteisinga - tik šiuo atveju pareiškėjas turėtų teisę ginčyti sprendimą įrodinėdamas, kad teisinga Siūlymo kaina yra kita, nei nustatyta FR&R ir patvirtinta atsakovo sprendimu, ir kad būtent dėl šiuo sprendimu patvirtintos galimai neteisingos Oficialaus siūlymo kainos jis patyrė tam tikro dydžio žalą (skirtumą tarp neteisingos kainos ir turto vertintojo ar kitu pagrįstu būdu nustatytos teisingos kainos).

Kadangi pareiškėjas neatsiliepė į Oficialų siūlymą, kad jis apskritai nesiekė perleisti savo turimų Bendrovės akcijų, ir atitinkamai neturi teisinio suinteresuotumo šia byla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu (6 t., b. l. 1-25) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad proceso šalių atstovų paaiškinimais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo FR&R 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartimi įsigijęs 16 874 000 vnt., t. y. 84,37 proc., įmonių grupės „Alita“, AB akcijų, 2011 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Vertybinių popierių komisiją, tuo metu vykdžiusią finansinių priemonių rinkų priežiūros funkcijas, su prašymu patvirtinti privalomą nekonkurencinį oficialaus siūlymo supirkti balsavimo teisęs suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB akcijas, taip pat, vadovaudamasis Vertybinių popierių įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, leisti pakeisti šio privalomojo oficialaus siūlymo kainą.

Išnagrinėjęs šiuos trečiojo suinteresuoto asmens FR&R prašymus ir pateiktą cirkuliarą, Lietuvos bankas, kuris nuo 2012 m. sausio 1 d. ėmė vykdyti finansinių priemonių rinkų priežiūros funkcijas, 2012 m. sausio 18 d. sprendimu patvirtino FR&R pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą, leisdamas pakeisti šio privalomojo oficialaus siūlymo kainą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vertybinių popierių įstatymo (bylai reikšminga 2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1673 redakcija) 31 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, 34 straipsnio 1, 2, 3, 4, 7 dalimis, 2004 m. balandžio 21 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų 5 straipsnio 4 dalimis. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą reglamentavimą, nurodė, kad galima teigti, jog privalomo oficialaus siūlymo teisinga kaina VPĮ 34 straipsnio 1 dalies prasme nebūtinai yra kaina, atitinkanti bendrą teisingumo sampratą: kaina yra laikoma teisinga, jeigu yra nustatyta vadovaujantis VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais principais. Jei dėl VPĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų aplinkybių teisinga kaina (VPĮ 34 str. 1 d. prasme) neatitiktų bendrųjų oficialaus siūlymo principų, priežiūros institucija, reikalaudama arba leisdama pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, gali ją koreguoti atsižvelgdama į VPĮ 34 straipsnio 4 dalies 1-3 punktuose numatytus kriterijus.

Bet kokiu atveju priežiūros institucijos sprendimas, kuriuo patvirtinamas cirkuliaras, t. y. tiek sprendimas, kuriuo tvirtinama pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus numatytus principus nustatyta kaina, tiek sprendimas, kuriuo tvirtinama koreguota „teisinga kaina“, nesukuria privalomų teisinių pasekmių akcininkams: bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, akcininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl VPĮ 34 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. bet kokia tvarka, nustatytos privalomo oficialaus siūlymo kainos atitikties teisingumo reikalavimams, kuris nagrinėjamas Civilinio kodekso 2.118, 2.119 ir 2.127-2.130 straipsnių nustatyta tvarka bendros kompetencijos teisme.

Teismo vertinimu, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovo Lietuvos banko sprendimas patvirtinti FR&R IGA S.A. pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą yra pagrįstas ir teisėtas: kadangi FR&R IGA S.A. privalomo oficialaus siūlymo kainą buvo galima paskaičiuoti pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą principą – buvo galima nustatyti didžiausią įmonių grupės „Alita“, AB akcijų, kurias FR&R IGA S.A. įsigijo per 12 mėnesių iki 2011 m. spalio 6 d. imtinai, kainą (5,3971441 Lt), šiomis akcijomis buvo prekiaujama vertybinių popierių biržoje AB NASDAQ OMX Vilnius, nustatinėti jo (oficialiojo siūlymo) kainą pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą principą – atsižvelgiant į turto vertintojo ne mažiau kaip dviem požiūriais nustatytą vertybinių popierių vertę – nebuvo pagrindo, kadangi vadovaujantis šiuo principu kaina nustatoma kai nėra galimybės tai padaryti pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytąjį.

Skundo teiginiai, kad iki 2011 m. spalio 6 d. FR&R IGA S.A. įmonių grupės „Alita“, AB akcijų neturėjus, nustatinėti oficialaus siūlymo kainą pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą nebuvo galima, kadangi pagal šią normą privalomo oficialaus siūlymo kaina turėtų būti ne mažesnė už akcijų, kurias FR&R IGA S.A. įsigijo per 12 mėnesių iki 2011 m. spalio 6 d., t. y. VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta balsų ribos peržengimo diena nėra įskaitoma į 12 mėnesių terminą, yra nepagrįsti: tarp Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 1K-9 patvirtintų Oficialaus siūlymo cirkuliaro rengimo, tvirtinimo ir oficialaus siūlymo įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6-6.10.4 p. numatytų duomenų, kuriuos asmuo, ketinantis oficialaus siūlymo būdu įsigyti visus bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius ar jų dalį, privalo pateikti Vertybinių popierių komisijai – visi per 12 mėnesių iki VPĮ nustatytos balsų ribos peržengimo dienos (įskaitytinai) oficialaus siūlymo teikėjo (-ų) sudarytų sandorių kainų įrodymai (akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių kopijas, sandorių, sudarytų reguliuojamoje rinkoje ar daugiašalėje prekybos sistemoje, suvestinę ir pan.) (Taisyklių 6.7.1 p. (2011 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 1K-12), kas jau patvirtina, jog oficialaus siūlymo tiekėjo sandoriai, sudaryti VPĮ nurodytos ribos peržengimo dieną, įvertinami nustatant siūlymo kainą.

Tuo tarpu vidutinės svertinės rinkos kainos reguliuojamoje rinkoje ir daugiašalėje prekybos sistemoje per 6 mėnesius iki VPĮ nurodytos balsų ribos peržengimo dienos duomenys, kaip numato Taisyklių 6.7.2 punktas (2011 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 1K-12), pateikiami apskaičiuoti tik pagal automatinio vykdymo sandorius, sudarytus reguliuojamoje rinkoje bei daugiašalėje prekybos sistemoje, neįskaičiuojant VPĮ nurodytos ribos peržengimo dieną sudarytų sandorių. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų neįpareigoja įtvirtinti teisinio reguliavimo, kuris atitiktų pareiškėjo pateikiamą VTP 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte termino skaičiavimo aiškinimą, o reguliavimas, pagal kurį į VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą 12 mėnesių terminą nebūtų įskaičiuojama VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta balsų ribos peržengimo diena, teismo vertinimu, nepagrįstai apribotų VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkto principo, būtent kurio esminiai elementai ir yra įtvirtinti minėtoje direktyvoje, taikymą nustatant teisingą oficialiojo siūlymo kainą.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovo sprendimas leisti pakeiti oficialaus siūlymo kainą yra neteisėtas ar nepagrįstas: kadangi Įmonių perėmimo direktyvoje nėra pateikiamas sąrašas konkrečių aplinkybių, kurioms esant valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas pakoreguoti „teisingą kainą“ – šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies 2 pastraipoje pateikiami tik tokių aplinkybių pavyzdžiai, tame tarpe – ir „siekiant išgelbėti sunkumus patiriančią įmonę“, taip pat galimų, o ne privalomų nustatyti tokiais atvejais taikytinų kriterijų pavyzdžiai, aplinkybė, kad VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog priežiūros institucija turi teisę leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti, o ne išgelbėti finansinius nuostolius patiriančią įmonę, savaime jau nereiškia, kad minėta direktyva yra netinkamai įgyvendinta: svarbiausia, kad valstybės narės nustatytu teisiniu reguliavimu būtų užtikrintas Įmonių perėmimo direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytų principų laikymasis, tame tarpe – neturi būti sukurtos pasiūlymą gaunančios bendrovės, siūlytojo bendrovės ar bet kurios kitos su pasiūlymu susijusios bendrovės vertybinių popierių rinkos, dėl kurių vertybinių popierių kainos didėjimas arba mažėjimas taptų dirbtinis ir būtų iškraipytas normalus rinkų funkcionavimas.

Lietuvos bankui FR&R pateiktų duomenų apie įmonių grupės „Alita“, AB finansinę padėtį iki 2011 m. spalio 6 d., t. y. iki FR&R įskaitymo būdu įsigyjant naujai išleistas akcijas, pagrindu įmonių grupė „Alita“, AB galėjo būti apibūdinta tiek kaip nuostolinga (nuostolius patyrė tiek 2010 m., tiek 2011 m. I pusmečio finansinių ataskaitų duomenimis), tiek kaip sunkumus patirianti (2011 m. I pusmečio duomenimis įmonės turtas 113 561 000 Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai – 182 665 000 Lt). Šios aplinkybės patvirtina tiek FR&R paaiškinimus Lietuvos bankui, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų įmonių grupės „Alita“, AB, FR&R ir V.

J. atstovų paaiškinimus administracinės bylos nagrinėjimo metu, kad FR&R 2011 m. spalio 6 d. sumokėta kaina už įmonių grupės „Alita“, AB akcijas – po 5,3971441 Lt (ekvivalentas eurais – 1,5631356 EUR) vieną paprastą vardinę akciją – buvo nustatyta FR&R ir V. J. susitarimu, siekiant atstatyti įmonių grupės „Alita“, AB mokumą ir neatsižvelgiant į objektyvius vertinimo kriterijus, naudojamus nustatant įmonės akcijų realią kainą. Teismas pažymėjo, kad reguliuojamoje rinkoje į tokias aukštumas įmonių grupės „Alita“, AB akcijų kaina – 5,3971441 Lt (ekvivalentas eurais – 1,5631356 EUR) už vieną paprastąją vardinę akciją – 2010-2012 m. taip pat niekada nebuvo pakilusi.

Kadangi pagal VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkto principą paskaičiuota privalomo oficialaus siūlymo supirkti įmonių grupės „Alita“, AB akcijas kaina, dėl minėtų priežasčių, akivaizdžiai būtų buvusi dirbtinė, t. y. didesnė nei reali jos vertė, Lietuvos bankas pagrįstai pripažino esant VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatytą aplinkybę, sudarančią pagrindą priimti sprendimą leisti pakeisti oficialaus siūlymo kainą, o pasirinktas kainos nustatyto kriterijus – vidutinė svertinė akcijų rinkos kaina per 6 mėnesius iki 2011 m. rugsėjo 7 d., kada viešai buvo paskelbta apie FR&R planus įsigyti akcijų kiekį, įpareigojantį teikti privalomąjį oficialųjį siūlymą – iš esmės atitinka Įmonių perėmimo direktyvos 5 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad nesant duomenų, jog po to, kai FR&R įsigijo įmonių grupės „Alita“, AB akcijas, pastarąją įmonę būtų reikėję „gelbėti“, taip pat kad sąlyginai menka privalomojo oficialaus siūlymo metu sutaupyta lėšų suma pagelbėtų įmonių grupei „Alita“, AB, be to, esant duomenims, jog įmonių grupė „Alita“, AB netinkamai vedė 2009-2010 m. apskaitą, leidimas pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą yra duotas neteisėtai, o kainos nustatymui negalima remtis vien vidutine svertine akcijų rinkos kaina per 6 mėnesius iki 2011 m. rugsėjo 7 d., akcijų įsigijimo kaina turi atitikti ištiestosios rankos principą, yra nepagrįsti:

VPĮ 34 straipsnio 3 dalies tikslas – padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei leidžiant pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą – pasiekiamas ne tiesiogiai padedant įmonei, kuri tokiu atveju ir negali būti siūlymo teikėja (Akcinių bendrovių įstatymo 54 str. 6 d.), bet motyvuojant akcininką, tiesiogiai dalyvaujantį įmonės veiklos tęstinumo užtikrinime, tuo, kad kiti akcininkai, realizuojant šį siekį, jei ir neprisidės, tai bent jau nepagrįstai nepraturtės pagalbą teikiančio asmens sąskaita; pareiškėjas nepagrindė kaip aplinkybė, kad įmonių grupės „Alita“, AB finansinės ataskaitos už 2009-2010 m. buvo sudarytos su tam tikrais pažeidimais, padarė įtaką automatinio vykdymo sandorių, sudarytų vertybinių popierių biržoje AB NASDAQ OMX Vilnius dėl šios įmonės akcijų, kainai, juo labiau – kad dėl to akcijų kaina buvo mažesnė, atitinkamai – kad buvo pažeistos akcininkų, kuriems buvo teikiamas privalomas oficialus siūlymas, teisės, todėl su šia aplinkybe susiję skundo teiginiai vertinami kaip nemotyvuoti spėjimai; pareiškėjo argumentai, susiję su ištiestosios rankos principo taikymu nustatant įmonių grupės „Alita“, AB akcijų, įsigytų 2011 m. spalio 6 d., kainą, pagrįsti klaidingu teiginiu, kad FR&R ir V.

J. 2011 m. spalio 6 d. įsigijo įmonių grupės „Alita“ akcijas: cirkuliare, priešingai nei teigiama skunde, nėra nurodyta, o 2011 m. spalio 6 d. akcijų pasirašymo sutartis nenumato, kad šia sutartimi akcijas įgytų ir V. J. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo teiginiais, kad ginčijamas Lietuvos banko sprendimas neatitinka bendrųjų turinio reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. VPĮ numato skirtingus savo pobūdžiu priežiūros institucijos administracinius sprendimus, priimamus gavus prašymą dėl privalomo oficialaus siūlymo cirkuliaro tvirtinimo – dėl cirkuliaro, kurio kaina nustatyta pagal VPI 34 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus patvirtinimo, dėl reikalavimo pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą, dėl leidimo pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą, konkretaus sprendimo pobūdis savaime apsprendžia ir priimamo individualaus administracinio akto turinį: priežiūros institucijos sprendimas reikalauti pakeisti privalomojo siūlymo kainą, kaip numato VPĮ 34 straipsnio 4 dalis, turi būti motyvuotas ir paskelbiamas viešai, tuo tarpu sprendimui dėl pateikto cirkuliaro tvirtinimo, tame tarpe ir tuo atveju, kai kartu tenkinamas prašymas dėl leidimo pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą, reikalavimas dėl jo (sprendimo) motyvavimo, kaip ir daugelyje kitų viešojo administravimo sričių priimamiems tokio pobūdžio administraciniams aktams (pavyzdžiui, statybos leidimui), nenumatytas, kadangi tokiu sprendimu iš esmės tik patvirtinama, kad prašymas ir su juo pateikti duomenys atitinka teisės aktuose, šiuo atveju – VPĮ ir Taisyklėse, nustatytus reikalavimus.

Kiti pareiškėjo skunde ir jo atstovo teismo posėdyje nurodyti teiginiai – kad akcijų kainą turi nustatyti nepriklausomas vertintojas, kadangi įmonių grupės „Alita“, AB ir Lietuvos bankas, kurio valdybos pirmininkas V. V. iki šių pareigų užėmimo dirbo advokatų kontoroje, konsultuojančioje įmonių grupę „Alita“, AB, yra susiję, kad privalomojo oficialaus siūlymo kainos nepagrįstumą patvirtina FR&R ir V. J. 2011 m. rugsėjo 7 d. sudaryta akcijų įsigijimo sutartis, kad ginčijamu sprendimu padaryta žala smulkiesiems akcininkams – yra nepagrįsti: skunde nėra teigiama, o ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.

V., dalyvaudamas priimant ginčijamą sprendimą, būtų pažeidęs viešųjų ir privačių interesų derinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, atitinkamai – pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie V. V. profesinę veiklą iki užimant Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas nėra pagrindas dėl to naikinti ginčijamą sprendimą, nei pripažinti, kad dėl to akcijų kaina turi būti nustatyta nepriklausomo vertintojo; FR&R ir V. J. 2011 m. rugsėjo 7 d. sudaryta akcijų įsigijimo sutartimi negali būti ir nėra nustatoma privalomojo oficialaus siūlymo kaina:

šios sutarties 5.1 punkte aptariama tik didžiausia galima privalomojo oficialiojo siūlymo, kurį FR&R privalės pateikti, kaina, be to, aptariama V. J. pareiga, atsižvelgiant į privalomojo oficialiojo siūlymo aplinkybes, neatsakyti į jį. Teismas pažymėjo, kad Taisyklės nenumato, kad tokio pobūdžio sutartis turėtų būti pateikiama priežiūros institucijai su prašymu tvirtinti cirkuliarą, todėl pareiškėjo atstovo teiginiai, jog šiai sutarčiai esant pateiktai, sprendimas leisti sumažinti privalomojo oficialiojo siūlymo kaina nebūtų priimtas, nėra pagrįsti, Lietuvos banko procesinė pozicija administracinėje byloje nepakito ir pateikus šią sutartį; kiti smulkieji įmonių grupės „Alita“, AB akcininkai, kaip nustatyta trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimais, neskundė nei šioje administracinėje byloje ginčijamo sprendimo, nei, kaip ir pareiškėjas, kreipėsi į bendros kompetencijos teismą VPĮ 34 straipsnio 7 dalies nustatyta tvarka dėl nustatytos privalomojo oficialaus siūlymo kainos atitikties teisingumo reikalavimams, FR&R per VPĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nerealizavo savo VPĮ 37 straipsnyje įtvirtintos teisės teikti pasiūlymą dėl privalomo akcijų pirkimo, todėl nėra pagrindo manyti, kad ginčijamu sprendimu smulkiųjų akcininkų teisės ar teisėti interesai buvo/yra pažeisti.

Kiti administracinės bylos proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti ir jų atstovų teismo posėdyje išsakyti teiginiai, susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nėra reikšmingi, todėl atskirai neaptariami. Netenkinus reikalavimo dėl Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. S2012/(21.4-2100)-12-306 panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir kitų, savo pobūdžiu išvestinių, t. y. dėl privalomojo oficialaus siūlymo kainos nustatymo, jo įgyvendinimo termino pratęsimo, reikalavimų. Be to, nei VPĮ, nei poįstatyminiai teisės aktai nenumato, kad administracinis teismas, išnagrinėjęs ginčą dėl sprendimo patvirtinti oficialaus siūlymo cirkuliarą, galėtų pakeisti jo (cirkuliaro) sąlygas.

Kadangi tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti sprendžiami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (6 t., b. l. 38-58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime be teisinio ir faktinio pagrindo konstatuota, jog Lietuvos bankas galėjo remtis VPĮ 34 straipsnio 3 dalies išimtimi - t. y. mažinti oficialaus siūlymo kainą kai siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei. Teismas sprendime nukrypo nuo fundamentalių Įmonių perėmimo direktyvos nuostatų ir tikslų, todėl netinkamai išaiškino ir pritaikė VPĮ normas, reglamentuojančias oficialaus pasiūlymo institutą.

2. Oficialaus siūlymo institutas ir akcijų kainos nustatymo principai yra skirti smulkiųjų akcininkų apsaugai ir be to užtikrina, jog akcininkai visada galės teisinga kaina palikti įmonę, kurios kontrolė keičiasi. Teismo sprendime apskritai neišaiškintas ir neatskleistas VPĮ 34 straipsnio 3 dalies sąlygos turinys. Visų pirma, turi būti aiškiais kriterijais apibrėžta VPĮ 34 straipsnio 3 dalies „padėti finansinius nuostolius patirianti įmonė“ sąvoka. Tiek Įmonių perėmimo direktyvos tikslai, tiek VPĮ 34 straipsnio 3 dalies išimtinumas (lex specialis) ir šios nuostatos ribojanti prigimtis, tiek Europos komisija reikalauja, jog sąlygos nukrypti nuo teisingos kainos taisyklės privalo būti preciziškai apibrėžtos. Kadangi šiuo atveju nėra įstatyminio nei poįstatyminio reglamentavimo dėl šios sąvokos, aiškinant minėtą sąvoką privaloma remtis: a) Direktyvos tikslais, b) išimtine šios normos prigimtimi, ir c) šios normos taikymo administracine praktika Lietuvos Respublikoje. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika Chomel v. Comission byloje, konstatuotina, kad administracinių subjektų formuojama praktika sukuria teisėtą lūkestį (bendrasis Europos Sąjungos teisės principas) ir būtent dėl to teismas negalėjo ignoruoti kvalifikuoto ir įstatymais įgaliotos subjekto – Vertybinių popierių komisijos - pateikto VPĮ 34 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimo. Tuo tarpu teismas nepateikė šios sąvokos analizės ir ad hoc taikęs šią normą bylos faktams taip ir nepaaiškino, kokia konkreti įmonės situacija turėtų atitikti aptariamą išimtinę nuostatą. Taikant VPĮ 34 straipsnio 3 dalį, reikia ne tik skaidriais ir preciziškais kriterijais apibrėžti įmonės padėtį, bet oficialaus siūlymo metu (dėl kainos sumažinimo) sutaupytas lėšas privaloma panaudoti konkrečiam tikslui - investicijai į įmonės veiklos atstatymą. Būtent tokia praktika įtvirtinta tiek nacionalinės Lietuvos teisės administracinėje praktikoje, o konkrečiai tai numatyta Vertybinių popierių komisijos 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendime (Nr. 2K-251) dėl AB „Dvarčionių keramikos“ oficialaus siūlymo cirkuliaro patvirtinimo.

3. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad oficialaus siūlymo cirkuliaro patvirtinimas yra konstatuojamojo pobūdžio administracinis teisės aktas, tačiau cirkuliaro patvirtinimas (VPĮ 42 str. 1 d. 4 p.) ir sprendimas leisti modifikuoti oficialaus siūlymo kainą (VPĮ 34 str. 3 d.) yra du visiškai skirtingi administraciniai aktai, kurių sprendime teismas nesugebėjo atskirti.

4. Lietuvos banko diskrecija patvirtinti oficialaus pasiūlymo cirkuliarą pakeičiant teisingą akcijų kainą negali virsti nemotyvuota savivale. Lietuvos banko sprendime du kartus sumažinti oficialaus siūlymo kainą nėra nurodytas nė vienas motyvas. Todėl teismas sprendime netinkamai išaiškino Lietuvos banko pareigą motyvuoti akcijų kainos pakeitimą (VPĮ 34 str. 4 d., Įmonių perėmimo direktyvos 5 str. 4 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str.).

5. Teismo sprendime atmestas argumentas dėl pažeisto ištiestos rankos principo yra nepagrįstas, kadangi pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas sandoriai tarp asocijuotų asmenų turi būti vykdomi pagal rinkos kainas. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 ir 33 punktus V. J. ir „Alita“ yra asocijuoti asmenys.

6. Byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad įmonės padėtis buvo reikalaujanti „pagalbos“. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad sutaupyti pinigai būtų panaudojami įmonės tęstinumui užtikrinti. Nuo Lietuvos banko buvo nuslėpta tikroji „Alita“ finansinė būklė, o iš byloje esančių kitų duomenų negalima konstatuoti fakto, kad įmonė buvo atsidūrusi VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatytoje situacijoje (t. y. įmonę reikėtų „gelbėti“). „Alita“ už melagingą apskaitos vedimą tiriamu laikotarpiu gavo 10 tūkst. Lt baudą, kurią skyrė Vertybinių popierių komisija. Lietuvos bankas tai žinojo, nes pats tą baudą skyrė. Tuo tarpu Lietuvos bankui 2011 m. lapkričio 2 d. FR&R pateikė finansines ataskaitas, kurių turiniui tiesiogiai turėjo įtakos neteisingai vesta finansine apskaita. FR&R atsakovui kartu su 2011 m. lapkričio 2 d. prašymu, adresuotu atsakovui Lietuvos bankui, nepateikė audituotų „Alita“ finansinių duomenų, o pateikė tik neaudituotus tarpinius 6 mėn. duomenis. Tuo tarpu tikrąją „Alita“ finansinę būklę žinojo tik FR&R ir V. J., kurie vieninteliai turėjo audituotus finansinius duomenis, kuriais remiantis nustatė tiek „Alita“ perėmimo kainą, tiek oficialaus siūlymo kainą. Nors pareiškėjas teismo ir prašė išreikalauti į bylą 09/07 sutarties 23 priedą, teismas to nepadarė. Todėl nei Lietuvos bankas, nei teismas neturėjo tinkamų duomenų apie „Alita“ finansinę būklę, tad ir negalėjo padaryti išvadą, jog ši būklė atitinka VPĮ 34 straipsnio 3 dalies sąlygą.

7. Teismo išvada, jog nagrinėjamos situacijos atveju kainos nustatymo laikotarpį galima skaičiuoti ne nuo balsų peržengimo dienos, iškreipia teisingos kainos nustatymo esmę: tiek Įmonių perėmimo direktyva (5 str. 4 d.), tiek VPĮ (31 str. 1 d. 1 p.) nurodo, jog kaina nustatymo laikotarpio terminas yra balsų peržengimo dieną (kontrolinio akcijų paketo įgijimas). Byloje esantys rašytiniai įrodymai (paties FR&R teiktas cirkuliaras ir akcijų pasirašymo sutartis) patvirtina, jog balsų peržengimo diena yra konkreti data – 2011 m. spalio 6 d., nes FR&R visas „Alita“ akcijas įgijo vienu sandoriu – 2011 m. spalio 6 d. Akcijų pasirašymo sutartimi. Į bylą pateiktos dokumentų ištraukos apie akcijų kainos pasikeitimą (po viešo paskelbimo) yra nepakankamos, kadangi FR&R teikdamas informaciją Lietuvos bankui sąmoningai manipuliavo informacijos turiniu.

8. Byloje netinkamai išspręstas taikytinos teisės turinys (VPĮ 31 str. 1 d., 34 str. 3, 4 d.) Tiek Įmonių perėmimo direktyvos, tiek oficialaus siūlymo instituto fundamentalus tikslas yra smulkiųjų akcininkų nuosavybės apsauga - teisė teisinga kaina palikti įmonę keičiantis įmonės pagrindiniam akcininkui. Teismo sprendimo argumentacijos kryptingumas ignoruoja pačius pamatinius tikslus, kuriems skirtas oficialaus siūlymo ir teisingos kainos institutas. Sprendimo konstatuojamoje dalyje pasirinkta vienašališka pozicija neigti apsauginius minėtų institutų tikslus ir ekonominę prasmę (skatinti smulkiųjų akcininkų investicijas ir taip sumažinant kapitalo kainą, kas naudinga visai ekonomikai), prioritetą suteikiant plečiamam išimčių aiškinimui, kuris riboja smulkių akcininkų teises. Teisingas teisės taikymas bei aiškinimas, visų pirma, siejamas su reglamentavimo tikslų bei siekių analize (teleologinis teisės aiškinimas). Privalomo oficialaus siūlymo institutą reglamentuoja VPĮ 29-40 straipsniai. Šios VPĮ nuostatos įgyvendina Europos Sąjungos teisę (VPĮ 1 str. 2 d.), t. y. Įmonių perėmimo direktyvą. Būtent ši Įmonių perėmimo direktyva harmonizuoja privalomo siūlymo institutą visoje Europos Sąjungoje. Tiek VPĮ, tiek Įmonių perėmimo direktyva teisingos kainos nustatymą sieja tik su dviem principais (VPĮ 34 str. 1 d.) ir visuomet pasirenkant tik aukštesnę kainą.

9. Teismas privalėjo aiškiai ir skaidriai apibrėžti VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje naudojamų sąvokų turinį: tiek kas yra „finansinius nuostolius patirianti įmonė“ (akivaizdu, jog ne bet kokio dydžio nuostolis tenkina VPĮ 34 str. 3 d. sąlygą), tiek patikrinti, ar oficialaus siūlymo lėšos buvo panaudotos būtent tuos sunkumus patiriančios įmonės gelbėjimui, o ne pasilieka FR&R (Swedbank dukterinės įmonės) akcininkų kišenėse.

10. Lietuvos banko sprendimas keisti/modifikuoti akcijų kainą privalo būti motyvuotas (VPĮ 34 str. 4 d.). Teismas aiškiai supainiojo 2 esminius dalykus: a) Lietuvos banko pareigą motyvuoti teisingos kainos keitimą (VPĮ 34 str. 4 d.), bei b) oficialaus cirkuliaro tvirtinimą (42 str. 1 d. 4 p.). Diskrecinius sprendimus priimantis subjektas visais atvejais privalo išsamiai ir nešališkai ištirti visus, su sprendimo priėmimu susijusius, reikšmingus aspektus ir, be to, juos atskleisti adekvačiai motyvuojant sprendimą.

11. Bylos faktai pagrindžia, kad „Alita“ padėtis neatitiko VPĮ 34 straipsnio 3 dalies kriterijaus, todėl teisinga akcijų kaina negalėjo būti modifikuojama. Byloje nėra nei vieno įrodymo, jog FR&R sutaupyti pinigai būtų panaudoti „Alita“ būklei gerinti. Nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų apie sutaupytų lėšų panaudojimą „ne į savo kišenę“, o „į Alitos balansą“. Iš byloje esančių įrodymų (o ne bylos dalyvių deklaracijų) negalima teigti, jog Lietuvos bankas ir teismas apskritai žinojo tikrąją „Alita“ finansinę būklę. Teismo išvada dėl šalių sutarimu (dirbtinai) sutartos akcijų kainos prieštarauja Įmonių perėmimo direktyvos tikslams bei yra ekonomiškai nepagrįsta.

12. Teismo sprendime atliktas plečiamasis VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punkto, numatančio teisingos kainos nustatymo termino skaičiavimą, aiškinimas yra nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis.

13. Teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi buvo išreikalauta esminę reikšmę bylos nagrinėjimui turinti 09/07 sutartis tarp FR&R ir V. J., tačiau teismas atsisakė išreikalauti sutarties priedus. 09/07 sutarties priedai yra neatskiriama sutarties dalis (žr. 09/07 sutarties 10.5 punktą). 09/07 sutarties 1 priede (FR&R ir V. J. akcininkų sutartis) yra aptariamas akcijų kainos nustatymas atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę (tiek 5,39 Lt, už kurią FR&R įsigijo „Alita“ akcijas, tiek 7 Lt, už kurią FR&R sutiko pirkti akcijas oficialaus siūlymo metu). Pareiškėjas negali pats gauti prašomos 09/07 sutarties 23 priedo, kadangi šiuos įrodymus atsisakoma teikti netgi teismui. Pareiškėjas prašo teismo išreikalauti visus 09/07 sutarties priedus, kurie yra neatskiriama 09/07 sutarties dalis (žr. 09/07 sutarties 10.5 punktą), yra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą (6 t., b. l. 64-79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir tinkamai motyvuotas. Pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad įmonės padėtis buvo reikalaujanti pagalbos ir kad pats Lietuvos bankas nežinojo tikrosios finansinės bendrovės padėties, nes neturėjo audituotų finansinių duomenų, yra nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Pastebi, kad Lietuvos bankui buvo pateikta neaudituota 6 mėnesių finansinė atskaitomybė, kuria Lietuvos bankas galėjo remtis priimdamas ginčijamą sprendimą, nes teisės aktai nereikalauja atlikti tarpinių finansinių ataskaitų audito.

Dar daugiau, kadangi 2010-2011 m. Vertybinių popierių komisija vykdė bendrovės finansinės atskaitomybės patikrinimą dėl atitikimo tarptautinių apskaitos standartų nuostatoms, priežiūros institucijai buvo puikiai žinoma kokia yra tikroji bendrovės finansinė situacija, kad bendrovėje svarstomi įvairūs sprendimai siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą ir išvengti bankroto, todėl pareiškėjo argumentas, jog priimant sprendimą nebuvo pakankamai duomenų dėl sunkios bendrovės finansinės padėties, yra visiškai nepagrįstas.

Be to, nuo pat įmonių grupės „Alita“, AB įsteigimo, t. y. nuo 2009 m. spalio 7 d., pati bendrovė ir visa įmonių grupė veikė nuostolingai. Apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra įrodymų, kur buvo panaudotos neva sutaupytos lėšos, taip pat nėra pagrįstas. Visų pirma, teisės aktai nenustato pareigos kaupti ir pateikti tokius duomenis, kita vertus, pareiškėjas savo apeliaciniame skunde visiškai nemini paties svarbiausio momento - dėl pasirašytų susitarimų buvo nurašyta didžiausia bendrovės skola, todėl bendrovė galėjo tęsti savo veiklą.

Vien ant bankroto ribos esančios bendrovės įsipareigojimų prisiėmimas ir (ar) jų grąžinimo terminų peržiūrėjimas vertinamas kaip reikšminga pagalba bendrovei. Nors pareiškėjas savo apeliaciniame skunde sąmoningai to nemini, tačiau po nagrinėjamų sandorių sudarymo ir skolų nurašymo bendrovės finansinė situacija iš esmės pagerėjo - bendrovė turėjo ženkliai mažesnius nuostolius, o bendrovės nuosavas kapitalas iš neigiamo tapo teigiamu. Dėl šių veiksmų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, laimėjo ne tik oficialaus siūlymo teikėjas, bet ir visi investuotojai, tame tarpe ir smulkūs. Lietuvos bankas neginčija fakto, kad oficialaus siūlymo teikimo metu turi būti užtikrinami smulkiųjų akcininkų interesai ir turi būti suteikta galimybė už teisingą kainą pasitraukti iš bendrovės valdymo, tačiau apeliacinio skundo argumentas, jog konkrečiu atveju turėtų būti vadovaujamasi nuostatomis dėl smulkiųjų akcininkų galimybės pasitraukti iš įmonės valdymo už aukštesnė kainą, netgi gaunant tam tikrą premiją, nėra pagrįsti.

Tuo labiau, pareiškėjas klaidina teismą nagrinėdamas pareigą neva mokėti premiją akcininkams ir nurodydamas VPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris tokios pareigos nenumato ir apie premiją apskritai nekalba, dar daugiau, apie premiją ir negali būti kalbama kai priežiūros institucija priima sprendimą sumažinti oficialaus siūlymo kainą dėl to, kad būtų padėta rimtus finansinius nuostolius patiriančiai bendrovei. Nei Lietuvos bankas, nei teismas, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nenukrypo nuo teisės aktuose įtvirtintų fundamentalių principų ir atrado tinkamą balansą tarp smulkiųjų akcininkų apsaugos ir bendrovės išsaugojimo ir veiklos tęstinumo užtikrinimo.

Taip pat, kaip teisingai nurodo ir teismas, bet kokiu atveju priežiūros institucijos sprendimas, kuriuo patvirtinamas cirkuliaras, tiek sprendimas, kuriuo tvirtinama koreguota teisinga kaina, nesukuria privalomų teisinių pasekmių akcininkams. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad oficialaus siūlymo teikėjas sąmoningai pasirinko laikotarpį, kai akcijų kaina svyravo, siekdamas suklaidinti Lietuvos banką, yra visiškai nepagrįstas. Akcijos kainų svyravimai vyko reguliuojamoje rinkoje ir į juos buvo privalu atsižvelgti priimant atitinkamą sprendimą dėl teisingos kainos nustatymo.

Konkrečiu atveju neturi reikšmės, ar akcijų kainos svyravimas buvo trumpalaikis, svarbu tai, kad jis vyko, buvo reikšmingas ir buvo sąlygotas subjektyvių veiksnių. Pažymi, kad priešingai, nei savo skunde teigia bendrovė Plass Investments Limited, iš Įmonių perėmimo direktyvos 5 straipsnio į VPĮ 34 straipsnio 3 dalį parkeltos nuostatos tikslas - išgelbėti sunkumų patiriančią įmonę ir taip jai padėti. Šį teiginį patvirtina ir minėtos direktyvos nuostata anglų kalba. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad įmonių grupė „Alita“, AB priežiūros institucijos sprendimo priėmimo metu galėjo būti apibūdinta tiek kaip nuostolinga, tiek kaip sunkumus patirianti.

Atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes, Lietuvos bankas turėjo teisėtą ir akivaizdų pagrindą vadovautis VPĮ 34 straipsnio 3 dalimi ir tenkinti oficialaus siūlymo teikėjo pagrįstą prašymą leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, nustatant žemesnę oficialaus siūlymo kainą nei aukščiausia oficialaus siūlymo teikėjo mokėta kaina už akcijas per 12 mėn. iki ribos peržengimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sąvoka „teisinga akcijų kaina“ yra vertinamojo pobūdžio kategorija, todėl akivaizdu, jog nustatant teisingą kainą kiekvienu atveju turi būti sprendžiama atskirai, atsižvelgiant į visas reikšmingas ir susijusias faktines konkretaus atvejo aplinkybes.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei Lietuvos bankas, nei teismas, neaiškino išimties koreguoti oficialaus siūlymo kainą plečiamai. Priežiūros institucija neišėjo nei už įstatymo, nei už savo kompetencijos ribų, ir šią aplinkybę patvirtino teismas. Lietuvos bankas sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad išimtis dėl kainos koregavimo turi būti taikoma tik išskirtiniais atvejais, tačiau būtent toks atvejis priežiūros institucijos ir buvo vertinamas priimant ginčijamą sprendimą. Lietuvos banko sprendimas yra argumentuotas ir motyvuotas, tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl sprendimo motyvų nebuvimo yra atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys faktinės padėties.

Pareiškėjo argumentai dėl ištiestosios rankos principo ir Pelno mokesčio įstatymo taikymo nepagrįsti.

Tretieji suinteresuoti asmenys „Alita“, V. J., FR&R atsiliepimu į apeliacinį skundą (6 t., b. l. 80-95) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir priimtas nustačius visas bylai turinčias reikšmės esmines aplinkybes. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apie oficialaus siūlymo instituto tikslus yra fragmentiški ir aiškinami atsietai nuo konkrečiu atveju specialiai teisės aktuose numatytos išimties iš bendrosios taisyklės, kai leidžiama keisti oficialaus siūlymo kainą. Pareiškėjo argumentai apie tariamai netinkamai nustatytus bendrovės nuostolius (tariamai melagingai vestą apskaitą bei neaudituotų tarpinių finansinės atskaitomybės duomenų nepatikimumą) atmestini; bendrovė pagrįstai laikytina finansinius sunkumus patiriančia įmone ir jos atžvilgiu galėjo bei turėjo būti taikoma VPĮ 34 straipsnio 3 dalis, kadangi bendrovė buvo nemoki; atsakovo sprendimas tinkamai motyvuotas, skundžiamo sprendimo motyvai šiuo klausimu ginčijami nepagrįstai; „ištiestos rankos“ principas nebuvo (ir negalėjo būti) pažeistas, kadangi konkrečiu atveju (atsakovo sprendimui) jis netaikytinas; Oficialaus siūlymo teikėjas turi teisę pasirinkti siūlymo kainos nustatymo būdą. FR&R pasirinko tinkamą, teisėtą ir pagrįstą būdą Oficialaus siūlymo kainos nustatymui; Atsakovas pagrįstai sprendime pritarė, jog nustatant siūlymo kainą nebūtina atsižvelgti į bendrovės įstatinio kapitalo didinimo metu numatytą naujų akcijų emisijos kainą už kurią bendrovės akcijas įgijo FR&R; FR&R pagrįstai nustatant Oficialaus siūlymo kainą rėmėsi vidutine svertine bendrovės akcijų rinkos kaina per 6 mėnesius iki 2011 m. rugsėjo 7 d.; pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo byloje (atsakovo sprendimas nesukėlė pareiškėjui jokių teisių ir pareigų; pareiškėjo pareikštas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo nepagrįstas ir pareikštas akivaizdžiai piktnaudžiaujant teise, siekiant administracinį teismą panaudoti kaip įrankį savo asmeninio intereso (bendrovės komercinių paslapčių prievartiniam išreikalavimui) patenkinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo visiškai atsisakyta tenkinti jo pateiktus reikalavimus, kreipėsi apeliacine tvarka į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, įvardydamas konkrečius argumentus, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Argumentų daugetą būtų galima suskirstyti į dvi grupes: apeliacija dėl pažeistų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų priimant 2012 m. sausio 18 d. sprendimą bei apeliacija dėl netinkamos ginčui spręsti taikyto teisinio reguliavimo interpretacijos, nulėmusios neigiamą pareiškėjo (apelianto) atžvilgiu sprendimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma, būtų tikslinga pasisakyti dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų nesilaikymo, kaip savarankiško 2012 m. sausio 18 d. sprendimo naikinimo pagrindo. Nustačius minėtą aplinkybę teisiškai būtų beprasmiška pasisakinėti dėl teisės normų, skirtų ginčui išspręsti, aiškinimo bei taikymo.

VPĮ 41 straipsnio 3 dalyje (remtinas redakcija galiojusia 2012 m. sausio 18 d. sprendimo priėmimo metu) buvo pasisakyta, jog priežiūros institucijos (priežiūros institucija - Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atliekantis finansinių priemonių rinkų priežiūros funkcijas) veiksmai ar neveikimas skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos bankas 2012 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą (bendrine prasme; 1 T, b.l. 27), vadovaudamasis Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir Vertybinių popierių įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriuo patvirtino FR&R Invest IGA S.A. pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą ir iš esmės leido supirkti įmonių grupės „ALITA“, AB paprastąsias vardines akcijas, mokant už vieną akciją 0,616 euro. Kitaip tariant, pastaruoju teisės aktu buvo nustatyta/patvirtinta privalomo oficialaus siūlymo kaina.

VPĮ 34 straipsnio 7 dalyje buvo nurodyta, jog bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, akcininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl VPĮ 34 straipsnio nustatyta tvarka nustatytos privalomo oficialaus siūlymo kainos atitikties teisingumo reikalavimams. Plass Investment Limited, būdamas įmonių grupės „ALITA“, AB akcininkas, kaip suinteresuotas asmuo, pasinaudojo šia teise ir apskundė Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. sprendimą administraciniam teismui, taip realizuodamas įstatymų leidėjo jam suteiktą teisę.

VPĮ 34 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinti principai, kuriais remiantis nustatytina privalomojo oficialaus siūlymo kaina, o šio straipsnio 2 dalyje įvardyti atvejai, kada priežiūros institucija turi teisę reikalauti pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą. VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje priežiūros institucijai suteikta teisė nukrypti nuo privalomojo oficialaus siūlymo kainos, kai nustatoma nurodyta teisėkūros subjekto sąlyga. Taigi būtų galima teigti, jog priežiūros institucijai suteikta teisė reikalauti pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą, kai ji yra neteisinga ir teisė leisti pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą (ją sumažinant), kai kaina iš principo yra teisinga. Spręstina apie egzistuojančias dvi skirtingas priežiūros institucijos teisines galimybes, tačiau bet kurios iš jų atveju yra siekiama atlikti korektūrą privalomos oficialios siūlymo kainos srityje. Teisinis vienetas prižiūrintis finansinių priemonių rinką, esant atitinkamoms aplinkybėms, daro intervenciją į besiklostančius finansinius santykius, priimdamas atitinkamus sprendimus. Siekiant tokių sprendimų aiškumo bei skaidrumo įstatymų leidėjas Įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje priežiūros institucijai numatė pareigą, priimant sprendimą, kuriuo reikalaujama pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą, jį motyvuoti bei paskelbti viešai, bet nieko nepasisakė dėl kitokio pobūdžio sprendimo, t.y. sprendimo, kai yra leidžiama pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą.

VPĮ priimtas įgyvendinant inter alia ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/25/EB Dėl įmonių perėmimo pasiūlymų, kurios normos, kaip nacionalinės teisės dalis, taip pat taikytinos sprendžiant šį ginčą.

Pagrindiniai ES teisės šaltiniai, suteikiantys jos subjektams reikšmingų teisių bei nustatantys pareigas ir turintys privalomąją galią, – Europos Sąjungos steigimo sutartis (su visais pakeitimais), reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Europos Sąjungos mastu priimami ir kiti teisės aktai, tačiau jie yra tik rekomendaciniai. Sutartis yra pirminis teisės šaltinis.

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB Dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (vienos iš Europos Sąjungos teisės šaltinių) 5 straipsnio 4 dalies 3 pastraipoje pasisakyta, kad bet koks priežiūros institucijos sprendimas koreguoti teisingą kainą turi būti pagrįstas ir viešai paskelbtas. Taigi bet koks priežiūros institucijos sprendimas, susijęs su teisingos kainos korekcija, turi būti motyvuotas bei viešai paskelbtas. Vadinasi, ir sprendimas dėl leidimo nukrypti nuo privalomojo oficialaus siūlymo kainos turėtų būti motyvuotas. Tokią išvadą suponuoja ir pirmiau išdėstytos nuostatos bei nacionalinis reguliavimas. Juk sprendimas leisti pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą iš esmės bendrine prasme yra sprendimas dėl privalomojo oficialaus siūlymo kainos korekcijos, todėl ir jam turėtų būti taikytos VPĮ 34 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (įstatymo redakcija galiojusi 2012 m. sausio 18 d.) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)

Kaip matyti iš apskųsto Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. priimto sprendimo turinio, jame atsispindi tik į banką kreipiąsis subjektas ir to subjekto pateikto prašymo pavadinimas, priimtas Lietuvos banko sprendimas bei teisinis to sprendimo pagrindimas, įvardinant konkrečius teisės aktus bei tų aktų nuostatas. Tačiau, kokie faktiniai argumentai, t.y., kokie motyvai sąlygojo trečiojo suinteresuoto asmens prašymo tenkinimą ir leidimą atlikti vertybinių popierių įsigijimą pakoreguota privalomo oficialaus siūlymo kaina, nenurodyta. Nėra pagrindo sutikti, kad prie 2012 m. sausio 18 d. sprendimo pridėtas (siųstas adresatui kartu su 2012 m. sausio 18 d. sprendimu) Privalomojo oficialaus siūlymo cirkuliaras yra sudėtinė 2012 m. sausio 18 d. sprendimo dalis, nes tai visiškai nepažymėta Lietuvos banko sprendime. O, kita vertus, Privalomojo oficialaus siūlymo cirkuliaras ir jame esantys duomenys yra ne priežiūros institucijos surašytas dokumentas bei jos išreikšta valia įstatymų leidėjo numatytos kompetencijos ribose, bet asmens, suinteresuoto jam palankiu Lietuvos banko priimtinu sprendimu. Tik pripažįstant pagrįsta (nutylėjimo būdu) informaciją esančią Privalomojo oficialaus siūlymo cirkuliare nebeteku prasmės reikalavimas priežiūros institucijai motyvuoti priimtinus aptariamus sprendimus bei juos savarankiškai pagrįsti atitinkamais VPĮ nurodytais kriterijais. Ginčijamame sprendime nėra pateikiama jokios individualios nepriklausomos Lietuvos banko informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu duotas leidimas pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą.

„<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011; Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2009-0).

Tikrinamoje administracinėje byloje yra pagrindas teiginiui, jog sprendimo faktinio pagrindimo nebuvimas yra esminis trūkumas ir esminis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas bei, kaip savarankiškas pagrindas, suponuoja skundžiamo sprendimo naikinimą. Suinteresuotiems asmenims, priėmus 2012 m. sausio 18 d. sprendimą, nebuvo įmanoma suprasti, dėl ko buvo leista pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą, o teismui patikrinti, ar tai padaryta pagrįstai. Nesant faktinio pagrindimo ginčo nagrinėjimo ribos tapo neapibrėžtos ir teismui buvo atimta teisė bei pareiga patikrinti, ar tai padaryta pagrįstai.

Dėl išdėstytų aplinkybių, kaip jau ir buvo minėta, nebetenka teisinės reikšmės nagrinėjimas kitų apeliacinio skundo argumentų, nes tik žinant Lietuvos banko sprendimo faktinį pagrindimą, toks vertinimas būtų teisiškai prasmingas. Tos pačios išdėstytos priežastys lemia ir išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dėl nesilaikytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų priimant skundžiamą banko sprendimą galėjo neteisingai išspręsti bylą. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Reikalavimas panaikinti Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. priimtą sprendimą Nr. S2012/(21.4-2100)-12-306 patvirtinti privalomo nekonkurencinio oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB akcijas, cirkuliarą tenkintinas ir FR&R Invest IGA S.A. 2011 m. lapkričio 2 d. prašymas patvirtinti įmonių grupės “ALITA”, AB oficialaus siūlymo cirkuliarą ir leisti pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą Lietuvos bankui perduotini nagrinėti iš naujo.

Kiti likę pareiškėjo (apelianto) skundo reikalavimai iš esmės yra išvestiniai ir priklausomi nuo pirmojo reikalavimo, todėl, atsižvelgiant į priimtiną sprendimą, atmestini.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Plass Investment apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos banko 2012 m. sausio 18 d. priimtą sprendimą Nr. S2012/(21.4-2100)-12-306 patvirtinti FR&R Invest IGA S.A. pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą, skirtą supirkti įmonių grupės „Alita“, AB likusias paprastąsias vardines akcijas, mokant už vieną akciją 0,616 EUR (šešiasdešimt vieną ir šešias dešimtąsias euro cento).

Reikalavimus, - paskirti nepriklausomą ekspertizę, siekiant nustatyti likusių balsavimo teisę suteikiančių įmonių grupės „Alita“, AB akcijų, oficialaus siūlymo supirkimo kainą, teismui nustačius oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB akcijas kainą, pratęsti oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB akcijas galiojimą naujam 21 dienų terminui nuo galutinio teismo sprendimo šiuo klausimu įsiteisėjimo dienos, atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius