2024-12-04 Nr. AB-17894-3-62-3-02448-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-692-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02448-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Imlitex“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Imlitex“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 109 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis yra juridinis asmuo, teikiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Pareiškėjas, vykdydamas įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2014–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) 2013 m. vasario 22 d. sutarties dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo Nr. PT0/13/337 pagrindu, buvo pavedęs vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. PTO, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjo pakuočių atliekų tvarkymą 2014–2015 m. ir išdavė pareiškėjui metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1414VI0001-5513-4743 ir Nr. 1514VI0001-5513-4743 (toliau – ir Patvirtinimai). Šie PTO išduoti Patvirtinimai, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjo teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėjas atitinkamai 2014–2015 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Pareiškėjas gavo 2017 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-9547, kuriuo buvo informuotas, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas) panaikino PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko pareiškėjo patikrinimą ir surašė 2018 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktą Nr. K-47 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 25 d. raštu pateikė pastabas ir argumentavo, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Departamentas 2018 m. spalio 4 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 12 307 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) sumą.

2.2. Sprendimas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, kadangi šis administracinis aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais).

2.3. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pareiškėjas yra įvykdęs teisės aktuose jam nustatytas pareigas. Sprendime nurodoma, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais 2014–2015 m. mokestiniais laikotarpiais, todėl pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalies ir MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatas, pareiškėjui atsirado mokestinė prievolė – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2014–2015 m. laikotarpiais. Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, kadangi pareiškėjas yra tinkamai ir laiku įvykdęs PPATĮ nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su PTO pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavęs pakuočių atliekų tvarkymą. Taigi, pareiškėjui tinkamai ir laiku vykdžiusiam pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Dėl to, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo panaikinti pareiškėjui PTO išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo išduoti dokumentai PTO, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei pareiškėjo, nei PTO – pareiškėjo sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės.

2.4. Sprendimu pareiškėjas įpareigojamas antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, taip pareiškėjui yra skiriama sankcija nesant jo kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės, todėl vien šiais pagrindais Sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Sprendime ir Patikrinimo akte nurodoma, kad dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pareiškėjas turėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį, tikslinant deklaracijas, tačiau deklaracijų nepatikslino ir Mokesčio nesumokėjo. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 19 d. Vilniaus RAAD raštu Nr. (38.19)-VR-1.7-9547 buvo informuotas, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti Patvirtinimai, taip pat pareiškėjo buvo prašyta iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir susimokėti Mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) konkrečiu atveju yra išaiškinęs, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu nėra apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis, todėl tiek Sprendime, tiek ir Patikrinimo akte daromos nepagrįstos ir neteisėtos išvados. Įmonė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, atitinkamai ir šiuo metu nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai.

2.5. Sprendime nepagrįstai remiamasi Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, dėl kurio teisėtumo vyksta teisminis ginčas. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui mokestinė prievolė apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį atsirado dėl to, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino PTO išrašytus Patvirtinimus pareiškėjui. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas, kuris buvo pagrindas Sprendimo priėmimui, šiuo metu yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir dėl jo teisėtumo vyksta teisminis ginčas administracinėje byloje Nr. eI-1570-789/2018.

Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo priėmimo pagrindu buvę kiti Vilniaus RAAD sprendimai panaikinti UAB „Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, taip pat yra apskųsti teismui ir administracinės bylos dėl jų teisėtumo nagrinėjamos Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kurios Vilniaus RAAD prašymu sustabdytos iki įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-2341-1053/2018 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00069-2013-9). Tai, kas paminėta, suponavo, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gali būti nustatytos reikšmingos aplinkybės tiek dėl padarytų / nepadarytų teisės aktų pažeidimų (nusikaltimų), juos padariusių asmenų, kas gali būti reikšminga vertinant UAB „Metrail“ PTO išduotų įrodančių dokumentų panaikinimo teisėtumą administracinėse bylose; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai yra panaikinti; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad PTO išduoti Patvirtinimai yra panaikinti; todėl Įmonė sumokėjusi Mokestį patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas.

Pastaruosius teiginius patvirtino tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Konkrečiu atveju, susidaro situacija, kai 2019 metai yra paskutiniai metai, kada pagal minėtas įstatymo nuostatas galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti Mokestį už 2014 metus.

Atsižvelgiant į tai, Įmonei patikslinus mokesčio deklaraciją už 2014 ir 2015 m. ir sumokėjus Mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl Vilniaus RAAD priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, Įmonė nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2014 ir 2015 m. (po 2019 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius. Taigi, ir dėl šios priežasties akivaizdu, kad teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja situacija, kai Įmonė Sprendimo pagrindu verčiama sumokėti Mokestį, nors visas savo pareigas yra įvykdžiusi, o Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas ir jį sąlygoję sprendimai yra ginčijami teisme.

Taigi, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrindu, todėl Sprendimas naikintinas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Departamentas atsiliepime nurodo:

4.1. Pareiškėjas, įvertinęs savo interesus, teises, pareigas, bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. Pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėjas žinojo apie išliekančią jam pareigą MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 3425 straipsnio 3 dalimi, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 56 punktu, Lietuvos Respublkos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išrašyti patvirtinimai apie pakuotės atliekų sutvarkymą.

4.2. Departamento 2018 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu Įmonė buvo informuota apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius. Departamentas, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD ir minimalios, proporcingos kontrolės naštos principu. Departamentas patikrinimo metu analizavo duomenis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9630 pateiktą informaciją apie sprendimą panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo valstybinei mokesčių inspekcijai teiktų deklaracijų forma FR0524, bei ataskaitų apie organizacijos išduotus dokumentus ir gautus dokumentus.

4.3. Pagal pareiškėjo patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2014–2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas, elektroniniu būdu pildydamas ir teikdamas Valstybei mokesčių inspekcijai deklaracijas, pateikė PTO išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Departamento 2017 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO įmonei išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-4743, metalinės pakuotės kiekis 0,424 t; 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-4743, metalinės pakuotės kiekis 5,778 t. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo Įmonę apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius. Tačiau pareiškėjas iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo.

4.4. Departamento atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į 2017 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad Įmonė neįvykdė 2014 m. ir 2015 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduoties (54 proc.) Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 12 307 Eur.

4.5. Po atlikto mokestinio patikrinimo 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. K-47 ir įteiktas pareiškėjui. Vadovaujantis MAĮ 131 straipsnio 1 dalimi per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos pareiškėjas pateikė rašytines pastabas, nurodydamas, kad nesutinka su 2018 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo akto Nr. K-47 išvadomis. Pareiškėjas raštu išdėstė situaciją dėl susiklosčiusių nenumatytų ir nepalankių aplinkybių bei teisminių procesų, pripažinus negaliojančiais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius patvirtinimus. Pareiškėjas pateikė prieštaringą nuostatą PPATĮ apibrėžtoms ir įteisintoms gamintojų ir importuotojų teisėms ir pareigoms dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo, finansavimo bei atsakomybės už prisiimtus sprendimus. Nesant įsiteisėjusios teismo nutarties dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo, kuriomis būtų sustabdytas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. VR-17.5-82, Departamentas pagal VAĮ 364 straipsnio 16 dalies nuostatas, atliko patikrinimą ir nustatė Įmonei mokestinę prievolę. Pastabų dėl patikrinimo akto teikimo metu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie pagrįstų, kad metalinės pakuotės atliekos būtų sutvarkytos ir įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduotis (54 proc.). Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės ir vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu 2018 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktas Nr. K-47 ir mokestinė prievolė už 2014–2015 m. laikotarpius sumoje 12 307 Eur patvirtinta 2018 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 109.

4.6. Mokestinė prievolė – pareiga sumokėti mokestį kyla tik mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui. Mokestinės prievolės dydis negali apspręsti teisinio santykio pobūdžio. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui neskirta sankcija, nebuvo taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2014–2015 m. laikotarpius. PTO išrašyti patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas pareiškėjui buvo pripažinti negaliojančiais remiantis Aprašo 55 punktu, kuris nustato, kad jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeidžiami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Taigi, patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto. Mokesčio lengvata, įvykdžius Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotį, suteikia ne PTO išrašyti Patvirtinimai, o dokumentai, įrodantys metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. ATĮ 3425 straipsnio 1–3 dalyse nurodyti tokie dokumentai, jų negaliojimo pagrindai, institucija, įgaliota juos panaikinti. PPATĮ 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ir jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Aprašo 3 punkte nurodyta, kad patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais (t. y. pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančias dokumentais). Tai reiškia, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies; pakeitė Departamento Sprendimą, sumažinant mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 11 076,3 Eur (už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius); kitoje dalyje skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjui 2012 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija išdavė PTO pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją Nr. 003, suteikiančią teisę organizuoti stiklinių, plastikinių, PET (polietileno tereftalato), kombinuotos, metalines, popierines ir kartonines bei kitos pakuotes atliekų tvarkymą.

6.2. Licencijos pagrindu PTO su pareiškėju sudarė sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo. Šios sutarties pagrindu PTO pareiškėjui 2014 m. ir 2015 m. išrašė patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą.

6.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7- 9547 pareiškėją informavo, jog Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikino PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus.

6.4. PTO, nesutikdamas su Vilniaus RAAD sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-l7.5-82 panaikinimo.

6.5. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris 2018 m. rugpjūčio 31 d. atliko pareiškėjo patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą Nr. K-47.

6.6. Departamentas 2018 m. spalio 4 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė pareiškėjo mokėtiną 12 307 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

6.7. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, pateikė skundą teismui.

7. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš bylos duomenų, taip pat teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82. VAAT 2019 m. birželio 5 d. sprendimu patenkino PTO skundą ir panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82. LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 Aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

8. Teismas nurodė ginčo teisinius santykius reguliuojančias, aktualias ginčui, skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu (t. y. 2018 m. spalio 4 d.) galiojusios redakcijos MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalių, 128 straipsnio 1 ir 2 dalių, ATĮ 32 straipsnio 1 dalies, 3425 straipsnio 3 dalies, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, 7 straipsnio 5 dalies, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 6 dalies, Aprašo 53 ir 54 punktų nuostatas.

9. Teismas, vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog nesant jo kaltės, Departamento Sprendimas negalėjo būti priimtas, nes pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padaręs teisės pažeidimų, susijusių su pakuočių tvarkymu atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

10. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo svarbu įvertinti, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Rašytinių įrodymų apie faktinį atliekų sutvarkymą byloje nėra pateikta.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui / importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, LVAT 2023 m. kovo 1 d. sprendimu nustatė, kad, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą (ABTĮ 56 str. 5 d.).

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nėra skirta sankcija, nėra taikoma atsakomybė, o tiesiog apskaičiuotas mokestis pagal pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenis, nesant pagrindo taikyti MUATĮ numatytą lengvatą. Teismas pažymėjo, kad UAB „Metrail“ veiklos aplinkosauginės kontrolės efektyvumas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Su šiuo aspektu susiję pareiškėjo teiginiai labiau deklaratyvaus pobūdžio. Be to, net ir nustačius, kad aplinkos apsaugos institucijos netinkamai vykdė savo kontrolės funkcijas, šios aplinkybės neturėtų reikšmės vertinant lengvatos taikymo pareiškėjui faktinį pagrindą ir Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

13. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad skundžiamas sprendimas neatitiko esminių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimų, nes skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleido teismui daryti išvadą, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

14. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo skundo argumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas patikrinimo metu ir iš skundžiamo Sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą, Sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.

15. Teismas pažymėjo, kad negali panaikinti Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos pakuotės atliekos ginčijamu laikotarpiu buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos (o taip pat, kad Vyriausybės nustatytas užduoties dydis pasiektas). Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis perdavė PTO metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis. Tačiau, Patvirtinimai pripažinti negaliojančiais, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo teisės pasinaudoti MUATĮ nustatyta lengvata.

16. Apibendrindamas, teismas darė išvadą, kad Sprendimas keistinas, sumažinant mokestį iki 11 076,3 Eur mokėtinos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius. Kita pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 ir 4 p.).

17. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėjo.

III. 18. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimo dalį dėl mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis (už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius) sumažinimo iki 11 076,3 Eur, nustatant, kad pagal Departamento Sprendimą mokėtinas mokestis yra 11 478 Eur, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Atsižvelgiant į LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 129.1 punktą, buvo atliktas mokesčio perskaičiavimas, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjui vietoje 12 307 Eur išlieka pareiga sumokėti 11 478 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Departamentas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu mokesčiu, nes Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuoto mokesčio dydį, neteisingai taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

19.2. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime formaliai nurodydamas, kad „Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Skundžiamas sprendimas, keistinas, sumažinant mokestį iki 11 076,30 Eur mokėtinos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius“, tačiau nenurodė jokių motyvų, argumentų, teisinio pagrindo ar itin svarbių aplinkybių, dėl kurių paskaičiuotas 11 478 Eur mokestis pareiškėjui yra sumažinamas būtent iki 11 076,30 Eur, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, tiesiog deklaratyviai nutarė sumažinti teisės aktais nustatytą mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti pakeistas.

20. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas, apeliaciniu skundu iš esmės ir siekia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pakeistas pagal Sprendimą, ko pasekoje UAB „Imlitex“ mokėtinas mokestis būtų 11 478 Eur, t. y. toks, kokį perskaičiavo Departamentas. Kitaip tariant, atsakovas laikosi pozicijos, jog teismas gali sumažinti mokėtiną mokestį tik pagal Departamento atliktą perskaičiavimą. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia atsakovo pozicija yra nepagrįsta, kadangi Departamentas nepagrįstai kvestionuoja teismo diskreciją sumažinti mokėtiną mokestį ex officio, t.y. nebūtinai remiantis atsakovo atliktu mokesčio perskaičiavimu. Teismo diskrecija sumažinti mokėtiną mokestį ex officio, pareiškėjo įsitikinimu, kyla iš konstitucinės teismo prigimties teisingai išspręsti bylą. Taigi, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, sumažinęs pareiškėjos mokėtiną mokestį ne pagal Departamento atliktą mokesčio perskaičiavimą, neviršijo savo diskrecijos, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą tenkino iš dalies (žr. nutarties 5 p.), dėl ko ir buvo paduotas apeliacinis skundas (žr. nutarties 18 p.), pažymint, jog teismas nenurodė jokių motyvų dėl ko pakeitė Sprendimą (žr. nutarties 19. 2 p.).

24. Išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo nuomone, leidžia teigti, kad ginčas yra kilęs tik dėl mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą sumažinimo nuo 11 478 Eur iki 11 076,3 Eur (už 2014 – 2015 metų mokestinius laikotarpius).

25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Administracinėje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, yra nurodęs: „<...> skirtingai nei vertina apeliantas, Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį“.

27. Toje pačioje, ką tik paminėtoje nutartyje (žr. nutarties 26 p.), Lietuvos vyriausiais administracinis teismas taip pat pažymėjo: „<...> nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose“.

28. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra išdėstyta: „Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina“.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016). Tikrinamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir iš principo jau pasisakyta dėl apeliacinio skundo klausimo. Tai viena iš aplinkybių dėl ko turi būti keičiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas.

30. Be kita ko, nėra pagrindo nesutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacijos stokos. Paneigdamas pareiškėjo teisę pasinaudoti MUATĮ nustatyta lengvata (žr. nutarties 15 p.), teismas nenurodo, kodėl mokestis mažintinas iki 11 076,30 mokėtinos mokesčio už aplinkos teršimą sumos (žr. nutarties 16 p.). Nutarties 11 punkte minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat negalėjo būti pagrindu keisti Sprendimą, kadangi mokesčio už aplinkos teršimą dydis nurodomoje administracinėje byloje buvo išspręstas faktinių duomenų pagrindu. Administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023 pabrėžiama, jog „<...> pareiškėjas ir skunde nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima būtų konstatuoti, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ perdavė metalines pakuotes ir jam buvo išrašytas dokumentas Nr. 1314VI0001-5513-1674, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, tačiau, kaip jau minėta, šis dokumentas yra galiojantis tik dėl dalies sutvarkytų atliekų kiekio (už 3,1592 proc.)“. Taigi pastarojoje administracinėje byloje mokesčio už aplinkos teršimą dydis buvo mažintas ne ex officio pagrindu, o atsižvelgiant į dokumentus, patvirtinančius apie sutvarkytas atliekas.

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris tenkinant apeliacinį skundą, turi būti pakeistas, priteisiant visą Departamento Sprendime nurodytą mokėtiną sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą pakeisti, nustatant, kad pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Imlitex“ mokėtinas mokestis yra 11 478 Eur.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius