2024-09-18 Nr. AB-13242-3-61-3-03577-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-582-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03577-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. D. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti negaliojančiu (panaikinti) Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Audito tarnyba) direktoriaus 2024 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. V4-58 (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus, todėl teismo buvo priimtinas.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo galiojimą – pareiškėjo teisės administruoti nemokumo panaikinimą ir išbraukimą iš nemokumo administratorių sąrašo – iki teismo procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindė tuo, kad dėl Įsakymo galiojimo (nebuvimo teisės toliau teikti nemokumo administravimo paslaugas), iki skundo padavimo, pareiškėjas pradėjo patirti realius finansinius nuostolius dėl negaunamų pajamų: 1) vien uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Šiauleksa“, kurioje iki Įsakymo priėmimo buvo vienintelis darbuotojas – fizinis nemokumo administratorius, 2024 m. birželį buvo paskirti administruoti net trys juridinių asmenų – UAB „Railsbank Technology“, UAB „Pekla“ ir UAB „Ekenex“ – bankroto procesai; visų šių nemokumo procesų administravimas būtų buvęs pavestas pareiškėjui, kaip juridinio nemokumo administratoriaus įgaliotam asmeniui; atitinkamai, jau skundo padavimo metu pareiškėjas negali gauti užmokesčio ir (ar) priklausančių priedų už minėtų nemokumo procesų administravimą iš savo darbdavio UAB „Šiauleksa“, t. y. patiria realią finansinę žalą. Pareiškėjas pažymėjo, kad neigiamos finansinės pasekmės tik didės, remiantis Kasacinio teismo viešai skelbiamais duomenimis apie vidutinę baudžiamųjų bylų nagrinėjimo kasacine tvarka trukmę, baudžiamoji byla paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl tikėtina, kad tai truks ne mažiau nei 8 mėnesius ir galiojant Įsakymui, visą šį laiką pareiškėjas negalės užsiimti nemokumo administravimo veikla ir gauti už tai teisėtas pajamas. Taip pat pažymėjo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų iš esmės neįmanoma ar bent itin sudėtinga tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti Įsakymo galiojimo pareiškėjui padarytą žalą, siekiant atkurti iki Įsakymo priėmimo buvusią teisinę padėtį. Pareiškėjo teigimu, dėl įsakymo jam neturint teisės administruoti nemokumo procesus, nė vienas iš pareiškėjo darbdavių – juridinio nemokumo administratorių – net nesvarstys patikėti pareiškėjui administruoti bet kurioje ateityje jiems pavesto administruoti nemokumo proceso; todėl bus sudėtinga ar net neįmanoma nustatyti pareiškėjo turtinius pavedimus (negautą darbo užmokestį ir (ar) priedus nesant patikimos informacijos, kokie konkrečiai nemokumo procesai būtų buvę pavesti administruoti (atstovauti darbdaviui) būtent pareiškėjui).

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, o pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas apžvelgė ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl jų taikymo ir pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės argumentus. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas savo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad vien UAB „Šiauleksa“, kurioje iki ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo vienintelis darbuotojas – fizinis nemokumo administratorius, 2024 m. birželį buvo paskirti administruoti net trys juridinių asmenų – UAB „Railsbank Technology“, UAB „Pekla“ ir UAB „Ekenex“ – bankroto procesai; visų šių nemokumo procesų administravimas būtų buvęs pavestas pareiškėjui, kaip juridinio nemokumo administratoriaus įgaliotam asmeniui. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 5 d. teikdamas prašymą Audito tarnybai bei prašydamas atidėti Įsakymo priėmimą nurodė, kad mano, jog laikinas (iki Kasacinio teismo sprendimo priėmimo) teisės administruoti nemokumo procesus sustabdymas (kadangi šiuo metu neturi jokių vykdomų nemokumo procesų) užtikrintų ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio (kaip galimo pagrindo panaikinti administravimo teisę) tinkamą vykdymą. Iš Nemokumo procesų informacinio portalo teismas nustatė, kad UAB „Šiauleksa“ vykdomos nemokumo procedūros – UAB „Railsbank Technology“ – administravimo pradžia – 2024 m. gegužės 24 d., bylos pradžia – 2024 m. birželio 5 d.; UAB „Pekla“ – administravimo pradžia 2024 m. birželio 5 d.; UAB „Enenex“ bylos pradžia 2024 m. gegužės 20 d., apie bylos pradžią duomenų nėra. Teismo vertinimu, iš pareiškėjo pateiktų teismui duomenų nebuvo galima neginčijamai nustatyti, kad visų šių nemokumo procesų administravimas būtų buvęs pavestas pareiškėjui. Taip pat teismas pažymėjo tai, kad pareiškėjas neįvardijo, kokius galimai nuostolius jis patirtų (nurodė, kad iš UAB „Šiauleksa“ jau patiria realią finansinę žalą, bet kokią teismui nenurodė). Taip pat teismo vertinimu šios bylos kontekste nėra svarbu, kiek užtruks pareiškėjo pateikto skundo dėl įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo nagrinėjimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Teismas nenustatė neginčijamų aplinkybių, kurios leistų spręsti apie reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumą, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kaip nepagrįstą ir neteisėtą; taikyti prašomą reikalavimų užtikrinimo priemonę: sustabdyti ginčijamo Įsakymo galiojimą – pareiškėjo teisės administruoti nemokumo panaikinimą ir išbraukimą iš nemokumo administratorių sąrašo – iki teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas teigia, jog priešingai pirmosios instancijos teismo motyvams, skundu siekiamos apginti teisės užsiimti konkrečia (nemokumo administravimo) veikla ir (ar) dirbti atitinkamą darbą pažeidimas skundo pateikimo metu jau buvo padarytas (egzistavo nuo pat ginčijamo Įsakymo įsigaliojimo), o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama apsaugoti tiktai nuo minėto jau padaryto teisės pažeidimo pasekmių bei išvengti teisminių ginčų (skirtų pašalinti jau padaryto teisės pažeidimo neigiamas pasekmes) ateityje. Pareiškėjas paaiškina, kad skundu siekiama apginti teisė užsiimti nemokumo proceso administravimu buvo pažeista (atimta ir (ar) apribota) dar iki skundo padavimo dienos, t. y. dar iki 2024 m. liepos 5 d. Atitinkamai, pateiktu skundu (jame be kita ko išdėstytu prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę) buvo prašoma apginti vis dar pažeistą pareiškėjo teisę vykdyti nemokumo procesų administravimą, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė skirta apsaugoti nuo jau padaryto teisės pažeidimo rezultate atsiradusių ir vis dar galinčių atsirasti neigiamų pasekmių bei, atitinkamai, siekiant išvengti teisminių procesų (dėl neteisėtai apribotos teisės neigiamų pasekmių) ateityje.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino skundo argumento, jog Įsakymu pažeista jo teisė užsiimti nemokumo administravimo veikla ir (ar) dirbti atitinkamą darbą yra konstitucinė, o jos atėmimas (apribojimas) esamoje situacijoje yra akivaizdžiai abejotinas. Vien pareiškėjo teisės administruoti nemokumo procesus atėmimas (suvaržymas) – dar galutinai neišsprendus baudžiamosios bylos, kaip teisės atėmimo pagrindo (nesant galutinio teismo sprendimo baudžiamojoje byloje) – jau sukėlė pareiškėjui ženklias neigiamas pasekmes: uždraudžiant vykdyti nuo 2009 metų nuolatos vykdytą ūkinę veiklą (dirbtą darbą) administruojant nemokumo procesus ir, atitinkamai, gaunant už tai teisėtas pajamas, nors vienintelis Įsakymo priėmimo pagrindas (Apeliacinio teismo nuosprendžio dalis) visiškai tikėtinai gali būti Kasacinio teismo panaikintas (neegzistuoti).

Pareiškėjas tvirtina, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, jog dėl to, kad skunde jis nenurodė konkrečių turtinių praradimų dėl atimtos (apribotos) teisės teikti nemokumo administravimo paslaugas (užsiimti šia veikla ir (ar) dirbti atitinkamą darbą), negalimas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas. Pareiškėjo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (ne)taikymo, esminę reikšmę turi pats turtinių praradimų faktas, o ne konkreti atitinkamų turtinių praradimų suma.

Pareiškėjas nurodo, kad kartu su skundu pateiktiems įrodymams prieštarauja teismo motyvas, jog tariamai nepatiria turtinių praradimų dėl jo darbdaviui UAB „Šiauleksa“ iki Įsakymo priėmimo paskirtų administruoti nemokumo procesų. Šį teismo argumentą paneigia juridinio nemokumo administratoriaus UAB „Šiauleksa“ 2024 m. liepos 5 d. pažyma, pateikta teismui su 2024 m. liepos 5 d. skundu, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta ne tik tai, kad minėtus bankroto procesus buvo planuojama pavesti administruoti būtent pareiškėjui, o tai nebuvo padaryta tiktai dėl Įsakymu atimtos jo teisės administruoti nemokumo procesus, tačiau ir aiškiai nurodyta, kad už kiekvieno iš minėtų nemokumo procesų administravimą pareiškėjas būtų gavęs „sutarto dydžio darbo užmokestį bei atitinkamus priedus už kiekvieną nemokumo procesą“. Skundo padavimo metu pareiškėjas negalėjo įgyvendinti ginamos teisės administruoti konkrečius nemokumo procesus su visomis iš to kylančiomis materialinėmis pasekmėmis, įskaitant gauti darbo užmokestį už konkrečių nemokumo procesų administravimą iš savo darbdavio UAB „Šiauleksa“.

Pareiškėjas nesutinka ir su teismo motyvu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės negalima būtų taikyti dėl to, kad pareiškėjas nėra nurodęs konkrečios turtinių praradimų dėl prarastos teisės teikti nemokumo administravimo paslaugas sumos. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės esminės reikšmės turi pats turtinių praradimų faktas, o ne konkreti atitinkamų turtinių praradimų suma, be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinių aplinkybių, jog iki skundui pateikti įstatymu nustatyto termino paskutinės dienos – šiuo atveju, 2024 m. liepos 8 d. – neegzistavo objektyvios galimybės paskaičiuoti ir įvardinti konkrečius turtinius praradimus dėl negalimumo verstis nemokumo administravimo veikla ir (ar) dirbti atitinkamą darbą.

Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė taikyti prašytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikiną Įsakymo galiojimo sustabdymą ir, atitinkamai, laikiną pareiškėjo teisės administruoti nemokumo procesų suvaržymų netaikymą – nors su skundu buvo pateikti neginčijami rašytiniai įrodymai, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 10 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkintas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858- 602/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Būtina pažymėti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės sudaro teisinį mechanizmą, kurio pagrindu, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, gali būti užkertamas kelias neatitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai, atsižvelgiant į konkrečios bylos medžiagą bei faktinę situaciją.

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2024 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. V4-58 panaikinimo.

Audito tarnybos Įsakymas buvo priimtas nustačius, kad pareiškėjas nebeatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų – Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nemokumo administratorius D. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį (toliau ir – Nuosprendis).

Iš Nuosprendžio matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. (pareiškėjas) buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 2 dalį, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 11 d. nutartimi priėmė nuteistojo (pareiškėjo) D. D. gynėjo kasacinį skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 str. 1 ir 2 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1946-822/2024); kad kasacijos institutas yra specifinis, nustatyti tikslai ir funkcijos – viešojo intereso gynimas, vienodas teisės aiškinimas ir taikymas. Kasacija galima tik dėl esminių teisės klausimų, pažeidimų, ji (kasacija) netiria fakto klausimų, dažniausiai nagrinėjamos jau įsiteisėjusios apeliacinio teismo nutartys, nuosprendžiai. Kasacijos tikslas apginti viešąjį interesą, o funkcijos – vienodinti teismų praktiką, plėtoti, aiškinti, teisės normas, jų taikymą. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, turėdama omenyje pareiškėjui inkriminuotos teisei priešingos veikos padarymo laiką (2012 m.), atsižvelgdama į priimtus skirtingus bendrosios kompetencijos teismų procesinius sprendimus (2019 m. Klaipėdos apygardos teismas pareiškėjo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį; Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ne visa pareikštų kaltinimų apimtimi), priimtą kasaciją ir jos funkciją, yra tos nuomonės, kad šiuo konkrečiu atveju, esama situacija visiškai patenka į įstatymų leidėjo keliamus reikalavimus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką, dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, yra nurodęs, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas būtų atmestas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-244/2008).

Laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas, priemonė, kuri, šiuo konkrečiu atveju, būtų proporcinga (proporcingumo principas (principle of proportionality, principe de proportionnalité) administracinėje teisėje reiškia, kad taikomos priemonės negali būti per griežtos, nei būtina norimam tikslui pasiekti; turi būti surasta pusiausvyra tarp asmens ir visuomenės intereso) jos siekiamam tikslui – užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą teisme, išvengti neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos, kuri galėtų atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, daro išvadą, kad gautoje patikrinti administracinėje byloje yra pakankamas pagrindas stabdyti Įsakymo galiojimą, kol šio Įsakymo teisėtumas bus patikrintas išnagrinėjus bylą teisme. Taigi į teismą besikreipiančiam asmeniui aptariamu atveju turi būti taikoma laikinoji apsauga, kad nebūtų pažeisti jo interesai, nebūtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala vykdant administracinį sprendimą, kurio galiojimas kvestionuojamas nurodant svarbius argumentus. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę naikintina – tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. D. atskirąjį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti reikalavimo užtikrinimo priemonės klausimą iš esmės.

Sustabdyti Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2024 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. V4-58 galiojimą iki teismo procesinio sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius