2026-03-18 Nr. AB-5751-3-61-3-04163-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1871-815/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04163-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 24S251205 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: i) pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); ii) nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai (toliau – ir ES) nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

2. Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Sprendimas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjas neskundė atsakovo 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo konstatuota, jog pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta.

2.2. Priimdamas Sprendimą atsakovas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas). Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais. Pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo Sprendimą. Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas ES šalis.

2.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti pagrindas asmeniui nustatyti ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui Sprendimu.

2.4. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovo sprendimas galėtų likti galioti. Pareiškėjas nesiekė apeiti teisės aktų reikalavimų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tuo metu aktuali informacija.

2.5. Vadovaujantis SIS reglamento 21 ir 24 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei jo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimus judėti ES teritorijoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Kadangi pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje atsiėmė, o į Lietuvos Respubliką neatvyko, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi, siekė kitų tikslų, nei dirbti Lietuvos Respublikoje pas pasirinktą darbdavį uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Mabrocona“ (toliau – ir darbdavys, ir įmonė), ir taip savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

4.2. Priimant Sprendimą buvo vadovaujamasi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu, kuris numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

4.3. Sprendime nurodytais veiksmais pareiškėjas apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į ES valstybių narių teritoriją ar buvimo joje, todėl Migracijos departamentas darė pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

4.4. Pareiškėjas nepateikė paaiškinimų ir įrodymų, kokie buvo jo veiksmai po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas nenurodė, ar jis atvyko į Lietuvą (o jei atvyko, tai kada), ar atvyko į kurią nors kitą Šengeno erdvės valstybę (o jei atvyko, tai kada), ar išvyko iš Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno valstybės, jeigu išvyko – kada išvyko, o jei neišvyko – tai su kokiu dokumentu, leidžiančiu teisėtai gyventi Šengeno zonos valstybėje. Šios aplinkybės yra reikšmingos, siekiant įvertinti, ar nekyla užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Jei pareiškėjas nebuvo ir nėra atvykęs, tai Sprendimas nesukelia jam teisinių pasekmių ir neriboja jo judėjimo teisės.

4.5. Prašant leidimo laikinai gyventi ir esant įvestam perspėjimui į SIS valstybės narės vykdo konsultavimosi procedūrą. Siekiant pareiškėjui atvykti ir priėmus kuriai nors Šengeno zonos valstybei sprendimą išduoti jam leidimą gyventi ar vizą, ši valstybė informuotų Lietuvos Respubliką apie priimtą sprendimą. Lietuvos Respublika turėtų pareigą panaikinti įvestą perspėjimą į SIS, bet galėtų palikti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi Lietuvos Respublika nėra gavusi iš kitos valstybės narės informacijos apie išduotą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo teiginius dėl judėjimo teisės apribojimo vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus teisėtą gyvenimą kurioje nors Šengeno valstybėje patvirtinančiais dokumentais.

4.6. Užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Nacionalinio sąrašo ar SIS. Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams. Pareiškėjas nėra pateikęs prašymo išbraukti iš Nacionalinio sąrašo ar SIS duomenis apie jį.

4.7. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų nei Migracijos departamentui, nei teismui, kuriais būtų patvirtinta, jog tarpininkavimo raštą teikusi įmonė atsisakė jį įdarbinti, ir sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo neskundė, todėl nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, nes nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė racionalius paaiškinimus, jog darbdavys atsisakė jį įdarbinti.

4.8. Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikai, bet dėl to, kad pareiškėjas siekė apeiti valstybės narės teisę pažeisdamas migracijos procedūras ir nepagrįstai gaudamas leidimą laikinai gyventi kaip ketinantis Lietuvos Respublikoje dirbti užsienietis. Pareiškėjas, teigdamas, kad turi būti nustatyta jo keliama grėsmė, kad būtų galima priimti sprendimą dėl perspėjimo įvedimo į SIS, nepagrįstai susiaurina SIS reglamentu siekiamus tikslus, ignoruodamas SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte numatytus atvejus, kai užsienietis apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ar buvimo joje. Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su Sprendime nurodytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu ir esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

4.9. Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių, o pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dirbti Lietuvos Respublikoje ar kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS.

4.10. Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 5. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas yra Bangladešo pilietis, kuriam 2024 m. kovo 20 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. kovo 20 d. (toliau – ir Leidimas). Leidimas pareiškėjui įteiktas 2024 m. kovo 28 d. per pasirinktą išorės paslaugų teikėją Singapūre.

6.2. 2024 m. rugsėjo 5 d. Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, priėmė sprendimą Nr. 24S203334 (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimas) panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl Leidimo užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su juo nesudaryta.

6.3. Sprendimu atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. (3 m.); įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėn. (3 m.). Sprendimas priimtas, nes asmens Leidimas buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu; Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais.

7. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo turinio nustatyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta; darbdavys darbo sutarties su pareiškėju nesudarė; jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas sprendimo priėmimo metu nedirbo. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis Sprendimas nėra apskųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs.

8. Iš byloje esančio 2024 m. balandžio 25 d. pareiškėjo būsimo darbdavio pranešimo Migracijos departamentui teismas nustatė, kad įmonė atsakovui pranešė apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis, nurodydama, kad jis neatvyko į darbą, todėl neįdarbintas, su asmeniu nepavyksta susisiekti, jis neatsiliepia į skambučius, nėra informacijos, kada atvyks į darbą. Tokiu būdu atsakovas tame tarpe padarė išvadą, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

9. Teismas laikėsi pozicijos, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis minėtas 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimas nėra apskųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025, laikėsi pozicijos, kad nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad papildomai Sprendimu vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvoje. Tokiu būdu Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, buvo įvertinta kaip pareiškėjo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

12. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas, siekdamas gauti Leidimą, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nustatyta įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, jog darbdavys jam nesuteikė darbo vietos (pvz. susirašinėjimo su būsimu darbdaviu duomenų ir t. t.). Taip pat pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų paneigiančių byloje esančius duomenis, kad jis nebuvo atvykęs į Lietuvą. Anot teismo, byloje yra priešingi duomenys, t. y., darbdavys informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko į darbą, su asmeniu nepavyksta susisiekti, jis neatsiliepia į skambučius, nėra informacijos, kada atvyks į darbą. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad neturi pagrindo abejoti darbdaviui pranešime nurodytų duomenų patikimumu. Įvertinęs šią nustatytą faktinę aplinkybę, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir tokiu būdu nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

13. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Leidimą pasiėmė 2024 m. kovo 28 d. per pasirinktą išorės paslaugų teikėją Singapūre ir iki 2024 m. rugsėjo 5 d. (t. y. sprendimo priėmimo) neatvyko į Lietuvą, tačiau leidimo laikinai gyventi negrąžino, teismas vertino, kad pareiškėjas ir neketino vykti į Lietuvą. Teismas laikėsi pozicijos, kad nusprendęs nevykti dirbti į Lietuvą, pareiškėjas galėjo leidimo laikinai gyventi nebeatsiimti, jį grąžinti ar informuoti, kad nusprendė neatvykti ir leidimas laikinai gyventi nebėra reikalingas. Įvertindamas tai, kad pareiškėjas nė vieno iš šių veiksmų neatliko, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai.

14. Apibendrindamas teismas sprendė, kad yra pagrindas nustatyti draudimą atvykti, nes pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Šiuo atveju, priimant Sprendimą dėl uždraudimo atvykti, buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, Lietuvoje nėra įdarbintas ir net nebuvo atvykęs.

15. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje panašioje byloje laikosi tokios pat pozicijos (žr., pvz., 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025).

16. Teismas taip pat pastebėjo, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismo vertinimu, Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

17. Vertindamas Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pabrėžė, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas, atkreipęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, ar perspėjimo įvedimas būtų proporcingas, turi būti nustatyta, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, pažymėjo, kad pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus ir sprendė, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, tačiau Migracijos departamento įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismas vertino, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

18. Apibendrinęs teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

III. 19. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

20.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad darbdavys atsisakė jį įdarbinti, ir sutiko su darbdavio argumentais, kad pareiškėjas neatvyko į darbą, su asmeniu nepavyksta susisiekti, jis neatsiliepia į skambučius, nėra informacijos, kada atvyks į darbą. Būtent, darbdavys taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad jis siūlė pareiškėjui atvykti dirbti. Taigi, pirmosios instancijos teismas lygiaverčius įrodymus, t. y. tokią pačią įrodomąją galią turinčius įrodymus vertino skirtingai, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

20.2. Pareiškėjas atsiėmė Leidimą, kadangi tikėjosi atvykti dirbti į Lietuvą, kas įrodo jo siekį dirbti, tačiau tai savaime nereiškia, kad jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Pareiškėjas gali grąžinti atsakovui negaliojantį leidimą laikinai gyventi. Kadangi leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, pareiškėjas nemanė, kad jis turi jį grąžinti.

20.3. Pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai, t. y. šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo ginčijamą Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas praktiką tokiose byloje taip pat nurodo, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus (žr., pvz., praktiką administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024). Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas ES šalis. Nors įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi nustatyti minėtą ribojimą.

20.4. Nagrinėjamu atveju reikšminga atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose. Teismas yra priėmęs daug sprendimų analogiškuose arba panašiose bylose, kuriuose nurodė, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas, negali būti pagrindas asmeniui nustatyti minėtus ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui ginčijamu Sprendimu (žr., pvz., administracinėse bylose Nr. eA-2378-575/2024; eA-1881-525/2025).

20.5. Nagrinėjamu atveju remiantis teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, galima teigti, kad atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei pareiškėjo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimas judėti ES teritorijoje. Todėl teismas neteisingai taikė SIS reglamentą, ignoravo imperatyvų reikalavimą nustatyti asmens grėsmę, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl įspėjimo į SIS įtraukimo.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

22.1. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas teisingai vertino su pareiškėju susijusias aplinkybes ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

22.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui, kurio su Lietuvos Respublika niekas nesieja, išduotas leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas ne tik dėl to, kad darbo sutartis su juo nebuvo nesudaryta, bet ir dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taikoma Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas ir 2 dalies c punktas. Be to, draudimo atvykti ir gyventi įvedimas bei perspėjimo įvedimas į SIS laikytinas proporcingu, pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu (žr., pvz., 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinė byloje Nr. eA-1873-624/2025, 2025 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2135-624/2025).

22.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y., tokią pačią įrodomąją galią turinčius įrodymus vertino skirtingai, teikė prioritetą darbdavio teiginiams. Teismas aiškiai nurodė, jog vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje teigiama, kad pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui.

22.4. Pareiškėjo teiginiai, kad jis tikėjosi, jog darbdavys suteiks jam darbo vietą neatvykus į Lietuvą neturi racionalaus pagrindo. Pareiškėjas turėjo pareigą atvykti į Lietuvą ir dirbti pas darbdavį, išdavusį tarpininkavimo raštą. Tai, kad pareiškėjas šio ketinimo nevykdė, suteikia pagrindą vertinti, kad pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi, teikė duomenis, neatitinkančius tikrovės. Be to, šioje administracinėje byloje nėra ginčijamas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Taigi, ir pareiškėjo argumentai dėl ketinimų dirbti susiję ne su ginčijamu sprendimu, bet su sprendimu panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris nėra ginčijamas šioje administracinėje byloje.

22.5. Kadangi pareiškėjas Leidimą atsiėmė, o į Lietuvos Respubliką neatvyko, Migracijos departamentas turėjo pagrindą vertinti, kad pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi, siekė kitų tikslų, nei dirbti Lietuvos Respublikoje pas pasirinktą darbdavį, ir taip savo nesąžiningais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus piktnaudžiavo migracijos procedūromis, ir todėl vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi priėmė ginčijamą Sprendimą.

22.6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nenustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti ginčijamą Sprendimą pažymėtina, kad pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas būtent dėl migracijos procedūrų pažeidimo, o siekis užkardyti nelegalią migraciją Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje įgyvendinamas, įtraukiant pranešimą į SIS.

22.7. Tai, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi pasiėmė ir neatvyko, tačiau leidimo laikinai gyventi negrąžino, sudaro prielaidas vertinti, kad pareiškėjas ir neketino vykti į Lietuvą, o neteisėtai naudojosi leidimu laikinai gyventi atvykdamas į Šengeno erdvę. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nagrinėjant bylą nėra pateikęs duomenų, kad naudodamasis išduotu Leidimu nevyko į Šengeno erdvę (pvz., paso kopijos). Skunde pareiškėjas nepateikė paaiškinimų, tuo labiau įrodymų, kokie buvo jo veiksmai po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjas nenurodė, ar jis atvyko į Lietuvą (o jei atvyko, tai kada), ar atvyko į kurią nors kitą Šengeno erdvės valstybę (o jei atvyko, tai kada), ar išvyko iš Lietuvos ar kitos Šengeno valstybės, jeigu išvyko – kada išvyko, o jei neišvyko – tai su kokiu dokumentu, leidžiančiu teisėtai gyventi Šengeno zonos valstybėje, pareiškėjas yra.

22.8. Jei pareiškėjas nebuvo ir nėra atvykęs, tai Migracijos departamento priimtas sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir, be kita ko, neriboja užsieniečiui judėjimo teisės. Jei pareiškėjas ketintų atvykti į kurią nors Šengeno zonos valstybę, taip pat pažymėtina, kad prašant leidimo laikinai gyventi ir esant įvestam perspėjimui į SIS valstybės narės vykdo konsultavimosi procedūrą. Kita Šengeno valstybė nėra varžoma Lietuvos įvesto perspėjimo į SIS, priešingai – Lietuva, kitai Šengeno valstybei priėmus sprendimą išduoti leidimą gyventi arba vizą, turėtų pareigą įvestą perspėjimą pašalinti, kadangi SIS įvestas draudimas atvykti ir apsigyventi neužkerta kelio kitai Šengeno valstybei po konsultacijų su Migracijos departamentu išduoti asmeniui leidimą gyventi ar nacionalinę vizą bei ištrinti perspėjimą iš SIS. Todėl pareiškėjui nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamu Sprendimu jam galėtų būti taikomi kokie nors judėjimo ribojimai. Be kita ko, pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nėra nurodęs, jog norėtų vykti į kurią nors Šengeno zonos valstybę, todėl nėra aišku, kaip pareiškėjo judėjimo teisę varžo ginčijamas Sprendimas.

22.9. Kadangi pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, tai Leidimas buvo panaikintas būtent dėl migracijos procedūrų pažeidimo, o siekis užkardyti nelegalią migraciją Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje įgyvendinamas, įtraukiant pranešimą į SIS.

22.10. Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su Sprendime nurodytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu ir esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Todėl atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS. Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių, o pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dirbti Lietuvos Respublikoje ar kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

22.11. Nors pareiškėjo skunde gausiai cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, susijusiose su draudimu atvykti ir perspėjimo įvedimu į SIS, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose toli gražu nevienareikšmė. Kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai.

22.12. Pareiškėjas skunde cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, kuri savo aplinkybėmis gana panaši į pareiškėjo atvejį, tačiau cituojamos bylos atveju užsienietis pateikė racionalius paaiškinimus (darbdavys atsisakė jį įdarbinti), kuriais pakankamo pagrindo abejoti nėra, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad darbdavys atsisakė jį įdarbinti, taip pat nepateikė nė vieno įrodymo, kad nebuvo atvykęs į Šengeno erdvę ir nesinaudojo išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje (pvz., paso kopijos, patvirtinančios, kad pareiškėjas nesilankė Šengeno zonoje arba turėjo kitą dokumentą, suteikiantį galimybę teisėtai būti kurioje nors valstybėje narėje).

22.13. Pareiškėjas nėra ES pilietis, nėra ES piliečio šeimos narys, o tretieji asmenys neturi prigimtinės teisės atvykti ir apsigyventi nei Lietuvoje, nei kurioje nors kitoje Šengeno erdvės valstybėje, jei tokios teisės nesuteikia kuri nors valstybė narė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 24S251205, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jam taikomos poveikio priemonės neproporcingos, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus, atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas ES šalis, teismas neteisingai taikė SIS reglamentą, ignoravo imperatyvų reikalavimą nustatyti asmens grėsmę, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl įspėjimo į SIS įtraukimo.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui išduotas Leidimas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje)) buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 6 p., 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.). Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendime nurodė, kad Leidimas panaikinamas, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad darbdavys 2024 m. balandžio 25 d. Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis 2404-PRNŠ-5094, kuriame nurodė, kad asmuo neįdarbintas, nes su asmeniu nepavyksta susisiekti, jis neatsiliepia į skambučius, nėra informacijos, kada atvyks į darbą.

27. Skundžiamame Sprendime nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Skundžiamas Sprendimas priimtas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto, 2 dalies c punkto, Taisyklių 15 punkto bei Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktų pagrindu.

Sprendime konstatuota, kad pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Migracijos departamentas taip pat konstatavo, kad asmeniui anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens įdarbinimą Lietuvoje, tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ryšių Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Migracijos departamento vertinimu, šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Įvertinęs tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

Įvertinęs tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

28. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, <...> kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, <...>, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau ši diskrecija yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1813-492/2025).

30. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienus metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 str. 1 d. 2 arba 8 p.), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

31. Kaip minėta, Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, be kita ko, nurodant priežastį, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Byloje nėra ginčo, kad minėtas sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad tais atvejais, kai sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo vertinamas teismo, ir administracinėje byloje yra vertinamas tik sprendimo uždrausti atvykti ir / ar įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, teisėtumas ir pagrįstumas, teismas taip pat vertina Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priežastis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2025, 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1762-602/2025; kt.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Migracijos departamentas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir kuriais iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, ir šis neatitikimas paaiškėjo vėliau. Kitaip tariant, turi būti nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1921-968/2025).

34. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvą, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, neatvyko į Lietuvos Respubliką dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo nagrinėjamu klausimu (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, siekė suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), taip siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

36. Byloje taip pat nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi, nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino Sprendimo dalies dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

37. Teisėjų kolegija vertina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas remiasi prielaidomis, teigdami, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Pažymėtina, kad savaime išvadų, kad užsienietis siekė pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis nepatvirtina ir atsakovo argumentai, kad pareiškėjas negrąžino Leidimo. Nors atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad naudodamasis išduotu Leidimu nevyko į Šengeno erdvę (pvz., paso kopijos), paaiškinimų ir įrodymų, kokie buvo jo veiksmai po Leidimo išdavimo, ir pan., tačiau pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad administracinės procedūros metu Migracijos departamentas šios informacijos iš viso iš pareiškėjo reikalavo.

38. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, jog ginčijamas Sprendimas nesukelia teisinių pasekmių ir nevaržo pareiškėjo judėjimo laisvės. Visų pirma, pats atsakovas neginčija to, kad Sprendimas yra individualus administracinis aktas ir skųstinas teisės aktų nustatyta tvarka. Kita vertus, akivaizdu, kad minėtu sprendimu išspręsti tam tikri su pareiškėjo teisine padėtimi susiję klausimai, kurie akivaizdžiai sukelia tam tikrų teisinių pasekmių pareiškėjui.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar nagrinėjamu atveju pakanka nustatytų faktinių duomenų patvirtinti, kad pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, siekė suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), yra įrodymų vertinimo dalykas. Kiekvienu atveju atliekamas individualus aplinkybių visumos vertinimas, formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Nagrinėjamu atveju, kaip konstatuota pirmiau, draudimo atvykti į Lietuvą kontekste surinktų duomenų nepakanka vienareikšmiškai padaryti išvadą, kad užsienietis siekė pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką įvestas nepagrįstai.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Sprendimo dalyje dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Ginčijamame Sprendime perspėjimas į SIS įvestas SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto, 2 dalies c punkto bei Taisyklių 15 punkto pagrindu, įvertinus tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti Leidimą, tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, todėl užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

42. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba <...>. To pačio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, be kita ko, kai:<...> c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

43. Taisyklių 15 punktas nustato, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima užsieniečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Teisėjų kolegija vertina, kad nepakanka, jog tokias priemones pripažino proporcingomis pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad kaip jau aptarta pirmiau, šioje nutartyje konstatuota, kad duomenų apie tai, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y., piktnaudžiavo procedūromis, nepakanka. Todėl skundžiamas Sprendimas dalyje dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi taip pat nėra teisėtas ir pagrįstas.

46. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

47. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.). Išlaidas už advokato padėjėjo pagalbai pirmosios instancijos teisme pagrįsti pareiškėjas pateikė advokato padėjėjos L. T. 2025 m. liepos 9 d. sąskaitą už teisines paslaugas (300 Eur sumai), tačiau nepateikė šios sąskaitos apmokėjimo patvirtinimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui nepagrindus patirtų išlaidų, nėra pagrindo jas priteisti. Iš byloje esančių dokumentų taip pat matyti, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur, o už apeliacinį skundą 11,25 Eur žyminį mokestį (viso 33,75 Eur), minėtos išlaidos pagrįstos, todėl priteistinos pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 24S251205.

Priteisti pareiškėjui A. A. 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus, septyniasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis