2025-01-15 Nr. AB-729-3-62-3-01572-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1107-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01572-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „TS Start“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 24S180491 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:

2.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „TS Start“ (toliau – ir Bendrovė), pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760203678. Pareiškėjas sudarė laikinojo darbo sutartį su Bendrove ir nuo 2023 m. lapkričio 10 d. pradėjo dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

2.2. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ir Bendrovės atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20230921-181458 (toliau – ir tarpininkavimo raštas) nurodyto atlyginimo, o Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodyta Bendrovės tarpininkavimo rašte.

2.3. Sprendimas yra neteisėtas, pažeidžiantis proporcingumo principą, jame išdėstyti motyvai ir argumentai yra formalūs. Pareiškėjas neįvykdė jokių pažeidimų, neturėjo sąmoningo siekio padaryti žalą valstybei ar iškreipti darbo rinką ir konkurenciją. Pareiškėjas prašė suteikti nemokamas atostogas dėl asmeninių priežasčių, dėl to jam buvo mokėtas mažesnis atlyginimas, negu nurodyta tarpininkavimo rašte. Migracijos departamentas padarė grubią klaidą, nes neteisingai interpretavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenis. Pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „TS Start“ ir dirbo visą laiką, gavo darbo užmokestį, jam buvo mokami dienpinigiai. Pareiškėjas prašė suteikti nemokamas atostogas tik du kartus dėl šeimyninių priežasčių, atostogos truko labai trumpą laiko tarpą. Nors pareiškėjas naudojosi nemokamomis atostogomis, šiuo periodu jo gautos piniginės lėšos nebuvo mažesnės nei 1 789 Eur.

2.4. Nei pareiškėjas, nei jo darbdavys neteikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančių duomenų. Prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo Migracijos departamentui metu pareiškėjas negalėjo prognozuoti, kad atsiras poreikis išeiti nemokamų atostogų. Įstatymuose nėra įtvirtintas draudimas Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į nemokamas atostogas.

2.5. Pareiškėjui papildomai buvo mokami dienpinigiai, kurių dydžio Migracijos departamentas nevertino. Atsakovas taip pat neišsiaiškino, ar yra pagrindas įskaičiuoti į pareiškėjo gaunamas pajamas dienpinigius, kokia jų paskirtis, koks jų dydis ir kt. Pareiškėjo laikinojo darbo sutartyje numatyta, jog dienpinigiai yra darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjas nuolat gavo pakankamai lėšų ir reguliarių pajamų, tačiau atsakovas įvertino tik dalį pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio, neatsižvelgė į dienpinigius, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą.

2.6. Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, numatytą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu). Pareiškėjas atitiko visas Įstatyme numatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje. Jo kvalifikacija yra susijusi su atliktinu darbu, buvo gautas reikiamas Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas, UAB „TS Start“ yra įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, o pareiškėjo atlyginimas kartu su dienpinigiais niekada nebuvo mažesnis nei 2022 m. paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) ir UAB „TS Start“ tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas atlyginimas. Skaičiuojant pareiškėjo gaunamą atlyginimą, turėjo būti sumuojamas bazinis atlyginimas ir gaunami dienpinigiai, gautos sumos yra didesnės, nei apskaičiavo Migracijos departamentas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir nurodė tokius argumentus:

3.1. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 31 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, nes jis ketino dirbti UAB „TS Start“. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį. Bendrovė tarpininkavimo rašte įsipareigojo įdarbinti asmenį pagal laikinojo darbo sutartį, patvirtindama, kad įmonė yra įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, ir įsipareigojo užsieniečiui nustatyti visą darbo laiko normą ir darbo Lietuvoje metu mokėti mėnesinį darbo užmokestį (1 803 Eur), ne mažesnį, negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį, negu vienas minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA).

3.2. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatyta, kad pareiškėjas UAB „TS Start“ yra įdarbintas nuo 2023 m. lapkričio 10 d., už 2023 m. gruodžio mėn. jam buvo išmokėta 1 390,00 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 1 389,74 Eur, už 2024 m. vasario mėn. – 0 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 1 073,39 Eur, už 2024 m. balandžio mėn. – 1 081,33 Eur, už 2024 m. gegužės mėn. – 0 Eur, už 2024 m. birželio mėn. 1 803, 00 Eur.

3.3. Bendrovė pateiktame paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. vasario ir gegužės mėnesiais nedirbo, be to, visą pareiškėjo įdarbinimo laikotarpį jam buvo mokami dienpinigiai. Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas tarpininkavimo rašte, todėl atsakovas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

3.4. Teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos, priimant ginčijamą Sprendimą, aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjui nemokamo darbo užmokesčio. Pagal tarpininkavimo raštą ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo darbo užmokestis turėjo būti 1 803 Eur, tačiau pareiškėjas negavo jo ir dėl to jis neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Be to, pareiškėjas turėjo pareigą informuoti atsakovą apie pasikeitusias aplinkybes (apie teikiamą prašymą dėl nemokamų atostogų, t. y. jog ruošiasi leidimo laikinai gyventi laikotarpiu nedirbti įmonėje ir išvykti iš Lietuvos Respublikos), tačiau jis nepadarė to.

3.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad į darbo užmokesčio sąvoką įeina ir dienpinigiai. Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatose įtvirtinta, kad dienpinigiai ir išmokos, skirtos su komandiruote susijusioms faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidoms kompensuoti, neįeina į darbo užmokesčio sąvoką.

3.6. Migracijos departamentas priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą ir neturėjo diskrecijos teisės nepriimti tokio sprendimo. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TS Start“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė patenkinti pareiškėjo skundą. Bendrovė nurodė, kad nuo pat įdarbinimo pradžios pareiškėjui buvo mokamas didesnis nei tarpininkavimo rašte nurodytas 1 803 Eur darbo užmokestis kartu su dienpinigiais. Bendrovė pažymėjo, kad pareiškėjas yra atsakingas ir pareigingas darbuotojas, visada atlieka darbą gerai, laiku, nėra gavęs nei vieno nusiskundimo iš klientų bei kolegų.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. spalio 28 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo, atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas, norėdamas dirbti UAB „TS Start“ pagal laikinojo darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį. Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoja mokėti 1 803 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį.

6.2. Atsakovas 2023 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „TS Start“. Pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „TS Start“ pagal laikinojo darbo sutartį nuo 2023 m. lapkričio 10 d.

6.3. Atsakovas, patikrinęs duomenis apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį VSDFV informacinėje sistemoje, padarė išvadą, kad numatytas darbo užmokestis nebuvo mokamas pareiškėjui beveik visą įdarbinimo laikotarpį, todėl priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir, teikdamas prašymą dėl darbdavio pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

7. Atsakovas Sprendime taip pat vertino, kad per paskutinius 6 mėnesius pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio vidurkis buvo 891 Eur, todėl nesiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (MMA), pareiškėjas negauna jokių kitokių reguliarių pajamų, todėl pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas rėmėsi Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktų nuostatomis, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 punkto nuostatomis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktu, kuriame nurodytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Teismas nustatė, kad, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 1014, 2023 metais MMA sudarė 840 eurų, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. 516, 2024 metais MMA sudaro 924 Eur.

9. Teismas pažymėjo, kad, spręsdamas, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, Migracijos departamentas vadovavosi VSDFV informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį, nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas taip pat turėjo atsižvelgti ir į jam mokamus dienpinigius.

10. Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad, nustatant, kokios darbdavio darbuotojui mokamos išmokos gali būti laikomos sudėtine darbo užmokesčio dalimi, turi būti vertinamos ir kituose tokius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytos išmokos.

11. Teismas įvertino 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punkto, 7 dalies nuostatas ir konstatavo, kad, pagal šias nuostatas, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas. Tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad kasacinis teismas akcentavo būtinybę įvertinti konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtį, t. y. ar dienpinigiai (komandiruotpinigiai) buvo mokami, siekiant kompensuoti faktines turėtas su komandiruote susijusias kelionės, buto ir maisto išlaidas, ar buvo mokami kaip papildomos su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos (tokiu atveju jie įskaitomi į mokėtą darbo užmokestį), ir pažymėjo, kad šiomis kasacinio teismo išvadomis vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, akcentuodamas, kad tokiais atvejais Migracijos departamentas turi pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais ir atlikti individualų, išsamų pareiškėjo situacijos vertinimą.

12. Teismas nurodė, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo gautas pajamas, privalėjo išsiaiškinti papildomas aplinkybes dėl pareiškėjo gautų dienpinigių paskirties, jų dydžio, taip pat įvertinti, ar prie gauto darbo užmokesčio pridėjus dienpinigių sumą, pareiškėjo gautos pajamos viršija 1 MMA, tačiau nepadarė to, net ir turėdamas Bendrovės paaiškinimą dėl pareiškėjui mokėtų dienpinigių, kaip darbo užmokesčio dalies. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo laikinojo darbo sutarties 1.6 punkte aiškiai ir tiesiogiai numatyta, jog sutarties šalys susitaria, kad dienpinigiai nėra skirti kompensuoti su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo ar kitas išlaidas, o komandiruotės į užsienį metu darbuotojui (t. y. pareiškėjui) priskaičiuoti ir mokami dienpinigiai Direktyvos prasme yra laikomi darbo užmokesčio atitinkamoje užsienio šalyje dalimi.

13. Teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai, tarp jų ir reikalavimai administraciniame sprendime nurodyti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, administracinio sprendimo motyvus.

14. Teismas nustatė, kad, VSDFV duomenimis, bendra pareiškėjo darbo užmokesčio suma per ginčo laikotarpį (be dienpinigių) yra 7 710,80 Eur, o, pagal Bendrovės pateiktus duomenis, pareiškėjui per ginčo laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 10 d. iki 2024 m. birželio 28 d. buvo išmokėta iš viso 10 516,24 Eur dienpinigių ir 4 433,70 Eur darbo užmokesčio „į rankas“, taigi pareiškėjo realiai gauto darbo užmokesčio vidurkis minėtu laikotarpiu buvo 1 868,74 Eur, t. y. didesnis, nei tarpininkavimo rašte nurodytas atlyginimas, netgi neatskaičius mokesčių, ir didesnis nei 1 MMA. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas 2024 m. vasario ir gegužės mėnesiais negavo jokių pajamų, tačiau iš Bendrovės pateiktų duomenų matyti, kad minėtais mėnesiais pareiškėjui buvo mokami dienpinigiai (1 891,46 Eur ir 1 810 Eur). Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog visą įdarbinimo laikotarpį pareiškėjas kas mėnesį gaudavo dienpinigius, atsakovui buvo nurodyta Bendrovės 2024 m. birželio 28 d. paaiškinime Nr. 24/28 (toliau – ir Paaiškinimas).

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad Paaiškinime nurodomos kitos dienpinigių (8 052,96 Eur) ir darbo užmokesčio „į rankas“ sumos (4 896,98 Eur), tačiau Migracijos departamentas apskritai nevertino ir neanalizavo šių duomenų, nevertino informacijos apie dienpinigių mokėjimą ir Sprendime formaliai konstatavo, kad, pagal VSDFV duomenis, pareiškėjui nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis. Atsakovas nesiaiškino pareiškėjo realiai „į rankas“ gaunamų pajamų dydžio su dienpinigiais ir išsamiai neištyrė pareiškėjo individualios situacijos, nors turėjo tokią pareigą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas (asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje) buvo taikytas nepagrįstai, taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl darbdavio pakeitimo, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas realiai dirbo Bendrovėje ir kiekvieną mėnesį gavo šioje įmonėje darbines pajamas (darbo užmokesčio ir / arba dienpinigių forma).

16. Teismas, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, akcentavo, kad aplinkybė, jog užsienietis naudojosi Darbo kodekse įtvirtinta galimybe gauti nemokamas atostogas ir dėl to negavo darbo užmokesčio, savaime nepatvirtina, kad jis, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir padarė išvadą, kad Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) – taip pat buvo taikytas nepagrįstai, taip pat nepagrįstai buvo taikomas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei asmuo neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

17. Teismas akcentavo, kad užsienietis atitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodytas užsieniečio darbui pagal laikinojo darbo sutartį keliamas sąlygas; iš bylos duomenų matyti, kad UAB „TS Start“ yra įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, o pareiškėjo atlyginimas (neatskaičius mokesčių) kartu su dienpinigiais niekada nebuvo mažesnis negu 2023 m. paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (2 013,80 Eur).

18. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl naikintinas kaip nepagrįstas.

19. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, pažymėjo, kad pareiškėjo atstovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo po teismo posėdžio, todėl atmetė šį pareiškėjo prašymą.

III. 20. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo sprendimo dalį dėl ginčijamo Sprendimo ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

21. Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

21.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atlyginimas (neatskaičius mokesčių) kartu su dienpinigiais niekada nebuvo mažesnis negu 2023 m. paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (2 013,80 Eur), be to, teismas vadovavosi neaktualia teismų praktika.

21.2. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas tuo pagrindu, kad užsienietis ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį. Įstatyme tiesiogiai ir imperatyviai nurodyta, kad jeigu užsienietis įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje, dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta MMA.

21.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, todėl, siekiant nustatyti, ar dienpinigiai gali būti įskaitomi į darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį, turi būti įvertinta konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtis.

21.4. Byloje nėra pateiktų įrodymų, kad pareiškėjui mokėti dienpinigiai atliko kitą funkciją, o ne jo išlaidų kompensavimo funkciją, nes priešingu atveju jie būtų atsispindėję VSDFV pažymoje, tačiau nagrinėjamu atveju to nėra, todėl darytina išvada, kad jie atliko išlaidų kompensavimo funkciją, todėl jie neturi būti įskaičiuojami į darbo užmokesčio dydį.

21.5. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

22. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

23.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, jog pareiškėjui mokėti dienpinigiai atliko išlaidų kompensavimo funkciją, todėl neturi būti įskaičiuojami į darbo užmokesčio dydį. Pagal Direktyvoje, reglamentuojančioje komandiruojamiems darbuotojams taikomas garantijas dėl darbo sutarties sąlygų, išdėstytą reguliavimą, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas, ir atsakovas turi pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais, ir atlikti individualų, išsamų pareiškėjo situacijos vertinimą.

23.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo gautas pajamas, privalėjo išsiaiškinti papildomas aplinkybes dėl pareiškėjo gautų dienpinigių paskirties, jų dydžio, taip pat įvertinti, ar prie gauto darbo užmokesčio pridėjus dienpinigių sumą, gautos pajamos viršija 1 MMA, tačiau atsakovas nevertino tokių duomenų, nepašalino iškilusių abejonių dėl pareiškėjui mokėtų darbo užmokesčio sumų.

23.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagristo individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus.

23.4. Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentus sudaro tik argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neteisingo dienpinigių skaičiavimo, tačiau Sprendimas buvo grindžiamas ir tuo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau atsakovas nepateikia argumentų dėl šio pagrindo, tikriausiai sutikdamas, kad pareiškėjo pateikta informacija buvo teisinga.

23.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas atitiko užsieniečio darbui pagal laikinojo darbo sutartį keliamas sąlygas.

23.6. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs į bylą pateiktus įrodymus, vadovaudamasis teisės aktais bei aktualia teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateiktame atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visą bylos medžiagą bei nustatė, kad pareiškėjo gautas vidutinis darbo užmokestis atitiko ir net viršijo tarpininkavimo rašte nurodytą atlyginimą, o Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą sprendimą, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad Migracijos departamento sprendime nurodytas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas buvo taikytas nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 24S180491 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino skundžiamą Sprendimą, konstatavęs, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo gautas pajamas, privalėjo išsiaiškinti papildomas aplinkybes dėl pareiškėjo gautų dienpinigių paskirties, jų dydžio, taip pat įvertinti, ar prie gauto darbo užmokesčio pridėjus dienpinigių sumą, pareiškėjo gautos pajamos viršija 1 MMA, tačiau jis nepadarė to, todėl nepagrįstai Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

27. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skundė teigia, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, jog pareiškėjui mokėti dienpinigiai atliko kitą funkciją, o ne jo išlaidų kompensavimo funkciją, be to, dienpinigių mokėjimas neatsispindi VSDFV informacinėje sistemoje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įtraukė pareiškėjui mokėtus dienpinigius į jo vidutinį darbo užmokestį ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „TS Start“, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Bendrovė tarpininkavimo rašte įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal laikinojo darbo sutartį ir mokėti jam 1 803 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Nr. 760203678. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 9 d. sudarė laikinojo darbo sutartį Nr. S23-006 su UAB „TS Start“ (I t., b. l. 17–30) ir nuo 2023 m, lapkričio 10 d. pradėjo dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutarties 1.6 punkte, be kita ko, šalys susitarė, kad dienpinigiai nėra skirti kompensuoti su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo ar kitas išlaidas; komandiruotės į užsienį metu darbuotojui priskaičiuoti ir mokami dienpinigiai ES komandiravimo direktyvos prasme yra laikomi darbo užmokesčio atitinkamoje užsienio šalyje dalimi.

30. Byloje taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Sprendimas buvo priimtas, nustačius, kad, VSDFV duomenimis, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei nurodytas darbo sutartyje darbo užmokestis (už 2023 m. gruodžio mėn. išmokėta 1 390,00 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 1 389,74 Eur, už 2024 m. vasario mėn. – 0 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 1 073,39 Eur, už 2024 m. balandžio mėn. – 1 081,33 Eur, už 2024 m. gegužės mėn. – 0 Eur, už 2024 m. birželio mėn. 1 803,00 Eur darbo užmokesčio). Atsakovas Sprendime nurodė, kad per paskutinius 6 mėnesius pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio vidurkis yra 891 Eur (t. y. nesiekia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto MMA), pareiškėjas negauna kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, be kita ko, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

32. 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, pagal šią direktyvą, minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 konstatavo, kad, vadovaujantis Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktu, komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos dėl komandiravimo 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, pagal šią direktyvą, minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas. Taigi, pagal Direktyvoje, reglamentuojančioje komandiruojamiems darbuotojams taikomas garantijas dėl darbo sutarties sąlygų, išdėstytą reguliavimą, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas. Tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Todėl, siekiant nustatyti, ar dienpinigiai gali būti įskaitomi į darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį, turi būti įvertinta konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtis.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui tenkančio pragyvenimo lėšų dydžio, rėmėsi tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis ir nevertino kitų duomenų ar informacijos (su pareiškėju sudarytos darbo sutarties, Bendrovės pateiktų paaiškinimų), t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gaunamų dienpinigių, nevertino, ar yra pagrindas įskaičiuoti dienpinigius į pareiškėjo gaunamas pajamas, kokia šių mokamų dienpinigių paskirtis, koks jų dydis ir kt. Nors atsakovas apeliaciniame skunde pateikia vertinimą dėl pareiškėjui mokėtų dienpinigių, tačiau pažymėtina, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte (žr., pvz., 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2023 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023), taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame Sprendime taip pat nurodė, kad paminėtais kasacinio teismo išaiškinimais nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1946-822/2024 nurodė, kad būtent Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais ir atlikti individualų pareiškėjo vertinimą, tačiau jis nepadarė to. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nurodomoje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios ne su laikinojo darbo sutartimi, nereiškia, kad aplinkybės, susijusios su dienpinigių mokėjimu, neturi būti vertinamos ir nagrinėjamu atveju. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi neaktualia teismų praktika.

36. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose numatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019; 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020; 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju būtent Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais, ir atlikti individualų pareiškėjo vertinimą, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant administracinius aktus, nenustatė visų esminių aplinkybių, t. y. priėmė Sprendimą, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 725,27 Eur išlaidas.

40. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, t. y. šis teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

41. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas sudarė atstovavimo sutartį su advokatu Tomu Bagdanskiu (I t., b. l. 9-10), kuris 2025 m. sausio 3 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus – PVM sąskaitą faktūrą ir 2024 m. gruodžio 20 d. Swedbank sąskaitos išrašą, iš kurių matyti, kad pareiškėjo darbdavys UAB „TS Start“ sumokėjo advokato išlaidas už pareiškėją.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė 725,27 Eur išlaidas už atsiliepimo apeliacinės instancijos teismui surašymą. Pareiškėjo prašoma išlaidų suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija nustatyto dydžio (Rekomendacijų 7, 8.11 p.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti 725,27 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 725,27 Eur (septynis šimtus dvidešimt penkis eurus dvidešimt septynis centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis