2023-05-03 Nr. AB-9317-3-61-3-00640-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-288-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00640-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės Macte Invest FM atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Macte Invest FM skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė Macte Invest FM (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko valdybos 2022 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 03-206 „Dėl poveikio priemonės taikymo Macte Invest FM, AB“ (toliau – ir Nutarimas) arba, jeigu Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu yra pagrindas pareiškėjo atžvilgiu taikyti poveikio priemonę, išspręsti ginčą iš esmės ir pritaikyti švelnesnę, nei licencijos panaikinimas, poveikio priemonę; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki kol byla bus išnagrinėta; 3) priteisti pareiškėjo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys įrodymai bus pateikti įstatymų nustatyta tvarka proceso eigoje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 7 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti klausimą iš esmės, pritaikant reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų motyvų, dėl kurių negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, nesiaiškino ir nenustatė pareiškėjui Nutarimu taikytos poveikio priemonės pobūdžio bei nenurodė konkrečios teisės normos, kurioje būtų įtvirtintas draudimas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sieja su galimai neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele žala. Nors pareiškėjas prašymą grindžia būtent šiuo argumentu, t. y. reputacine ir finansine žala, tačiau nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima ne tik matyti realų galimai atsirasiančios žalos faktą, bet ir žalos dydį. Pareiškėjo teiginiai apie galimą patirti žalą deklaratyvūs ir abstraktūs, nepatvirtinti jokiais skaičiavimais. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo labiau, kad pareiškėjas jų neįvardijo ir neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos finansų rinkos dalyvis, kurio priežiūrą vykdo Lietuvos bankas ir kuris privalo užtikrinti, kad finansų rinkoje finansinių paslaugų neteiktų finansų rinkos dalyviai, negalintys užtikrinti jiems ir jų veiklai teisės aktais keliamų reikalavimų. Taigi, šiuo aspektu Nutarimas akivaizdžiai susijęs su viešuoju interesu. Aplinkybė, kad Lietuvos bankas Nutarimą paskelbė viešai savo interneto svetainėje, jau yra įvykusi ir savaime negali būti pagrindu stabdyti Nutarimo galiojimą. Lietuvos bankas yra viešojo administravimo subjektas, gaunantis finansavimą iš valstybės biudžeto, todėl net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas ateityje galėtų patirti žalą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, jo teises dėl tokios žalos atlyginimo užtikrina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki kol byla bus išnagrinėta.

Pareiškėjas taip pat prašo priimti kartu su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus ir prijungti juos prie bylos.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl egzistuoja pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Vilniaus apygardos administracinis teismas į skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį de facto (faktiškai) perkėlė Lietuvos banko nuomonėje išreikštą poziciją. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo veiklos specifiką, taip pat nepakankamai įdėmiai analizavo į bylą pateiktus duomenis. Argumentacija, jog neva pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog licencijuojamoje veikloje netekus licencijos yra sukeliami negrįžtami procesai su atitinkamomis, tiek reputacinėmis, tiek ir finansinėmis pasekmėmis, yra nepagrįsta ir nelogiška. Licencija yra galimybė uždirbti pajamas. Neturint licencijos yra paralyžiuota pareiškėjo veikla ir dėl to ji tampa neįmanoma. Negaudamas pelno, pareiškėjas negali vykdyti jokių savo įsipareigojimų.

Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę pagrindžiančių įrodymų, tačiau niekaip nepaaiškino, kodėl įrodymais yra pripažįstami tik dokumentai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys. Teismo nutartyje nepaaiškinta, kodėl pareiškėjo skundas ir jame esantys paaiškinimai nėra vertinami kaip faktiniai duomenys, kuriuos galima vertinti kaip įrodymus. Šiuo atveju nereikia įrodinėti, kad licencijos atėmimas yra pareiškėjo paslaugų teikimo pabaiga. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš pareiškėjo reikalauja pateikti dokumentinius įrodymus, kad veiklos nutraukimo rezultatas turės neigiamų pasekmių pareiškėjo pajamingumui. Pareiškėjas nei moka verstis kokia nors kita veikla, nei turi objektyvias galimybes savo veiklą perorientuoti.

Pareiškėjas nurodo, kad iš nutarties turinio akivaizdu, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas galimai nepastebėjo kartu su skundu pateiktų priedų. Priešingu atveju, nutartyje nebūtų keliama klausimo dėl įrodymų nepakankamumo. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo šioje situacijoje būtinybę. Pareiškėjas teisiškai neturi galimybės vykdyti veiklą. Lietuvos bankas į bylą nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas netinkamai elgėsi pagal Klientų finansinių priemonių ir piniginių lėšų sąskaitų tvarkymo naikinant finansų maklerio įmonės licenciją taisykles.

Akcentuoja, kad pareiškėjo portfelio apyvarta sumažėjo dramatiškai ir toliau mažėja, nes pareiškėjas yra priverstas vykdyti Nutarimą. Pareiškėjo portfelio mažėjimo dinamika turi tiesioginės įtakos pareiškėjo pajamoms, kurios sumažėjo dramatiškai ir yra matyti iš pareiškėjo pajamų / sąnaudų suvestinės laikotarpiu nuo 2022 m. spalio iki 2023 m. vasario. Pareiškėjo veiklos pajamos nuo (duomenys neskelbtini) tūkstančių eurų ir (duomenys neskelbtini) tūkstančių eurų 2022 m. lapkritį ir gruodį sumažėjo iki (duomenys neskelbtini) tūkstančių eurų 2023 m. vasario mėnesį. Argumentas, jog Nutarimas pareiškėjo veiklai neturėjo ypatingai stiprios įtakos yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėjas ne tik vykdo Nutarimą, bet apie tai tinkamai ir laiku informuoja Lietuvos banką teikdamas ataskaitas, ką patvirtina pateikti duomenys.

Pažymi, kad pareiškėjo depozitoriumai sustabdė operacijas sąskaitose, kuriose laikomas klientų turtas. Ypatingai didelę reputacinę ir turtinę žalą sukėlė aplinkybė, kad dėl Nutarimo sutartinis kontrahentas (duomenys neskelbtini) nutraukė santykius. Sutartinių santykių su šiuo kontrahentu pareiškėjas siekė ir susitarimą derino apie metus. 2022 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pareiškėjas buvo priverstas atleisti 5 darbuotojus, ką įrodo viešai prieinama informacija. Reikalavimas pareiškėjui įrodyti žalos dydį yra perteklinis. Reikalavimas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra ieškinys dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui pakanka tikėtinai pagrįsti žalos faktą, kas yra nepaneigiamai nustatyta. Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentas, kad sėkmingos bylos baigties atveju pareiškėjas galės prisiteisti žalą iš Lietuvos valstybės, vertintinas kaip deklaratyvus. Pareiškėjas nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės tiek laiko nesugebės vykdyti veiklos.

Lietuvos bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriame prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. palikti nepakeistą.

Lietuvos bankas taip pat prašo priimti kartu su atsiliepimu teikiamą dokumentą – pareiškėjo įstatus ir prijungti juos prie bylos medžiagos.

Lietuvos bankas pažymi, kad skundžiama teismo nutartis buvo priimta tinkamai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir yra pagrįsta bei motyvuota. Pareiškėjas nepateikė argumentų dėl reikalavimo užtikrinimo būtinybės, o atskirajame skunde yra pateikti argumentai dėl Nutarimu sukeliamų neigiamų pasekmių pareiškėjui. Vien tai, kad pareiškėjui buvo pritaikyta poveikio priemonė nereiškia, kad pareiškėjas neteko galimybės uždirbti pajamas. Pareiškėjas netekęs teisės teikti investicines paslaugas, gali verstis kita veikla, kurios vykdymui finansų maklerio įmonės licencija nėra reikalinga. Pareiškėjo įstatuose nustatyta, kad be vertimosi finansinių (investicinių) paslaugų teikimu, pareiškėjas turi teisę verstis nuosavo nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu, nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimu, vykdyti nekilnojamojo turto operacijas už atlygį arba pagal sutartį. Be to, pareiškėjas turi teisę užsiimti ir kita Lietuvos Respublikos įstatymais neuždrausta veikla, kuri nėra licencijuojama, ar kuriai nėra reikalingi atitinkami leidimai. Dėl minėtų argumentų nėra pagrįstas pareiškėjo teiginys, kad neturėdamas licencijos teikti investicines paslaugas, pareiškėjas neteko galimybės uždirbti pajamas.

Nurodo, kad vien tai, kad pareiškėjas, neturėdamas finansų maklerio įmonės licencijos, negali vykdyti licencijuojamos veiklos, negali būti vertinama kaip aplinkybė, patvirtinanti pareiškėjui daromą neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė reiškia neigiamų pasekmių atsiradimą dėl teisės aktų nesilaikymo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad objektyviai negali veiklos perorientuoti ir pradėti vykdyti kitos ekonominės veiklos. Pareiškėjas neįrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo padaryti pažeidimai diskredituoja Lietuvos Respublikos finansų rinką, todėl nesiėmus adekvačių priežiūros veiksmų, kiti finansų dalyviai galėtų pagrįstai abejoti finansų rinkos priežiūros sistemos veiksmingumu ir patikimumu. Nutarimu pareiškėju pritaikyta griežčiausia poveikio priemonė nustatyta Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme. Sustabdžius Nutarimo galiojimą pareiškėjas iš esmės liktų nenubaustas ir nepatirtų jokių neigiamų pasekmių.

Lietuvos bankas pažymėjo, jog civilinių santykių nutraukimas vienai iš sutarties šalių panaikinus licencijos galiojimą yra visiškai įprasta praktika. Pareiškėjo skundas ir jame išdėstytas faktų ir aplinkybių vertinimas yra subjektyvus ir atspindi pareiškėjo, kaip suinteresuoto asmens, vertinimą, todėl negali būti pripažįstamas kaip objektyvus tikrovės atspindys ir dėl to vertintinas kritiškai. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir dėl jų motyvuotai pasisakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikė prašymą priimti kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir prijungti juos prie bylos medžiagos. Pareiškėjas argumentavo, jog teikiami įrodymai yra pertekliniai ir teikiami tik dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas de facto (faktiškai) jų reikalauja. Dauguma teikiamų įrodymų neegzistavo skundo padavimo metu arba iki pirmosios instancijos skundžiamos nutarties priėmimo, todėl objektyviai negalėjo būti pateikiami su skundu.

Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą pateikė prašymą priimti kartu su atsiliepimu teikiamą dokumentą – pareiškėjo įstatus ir prijungti juos prie bylos medžiagos. Lietuvos bankas pažymi, kad teikiamas dokumentas įrodo, kad pareiškėjas turi teisę verstis ir kita, ne tik licencijuojama veikla.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies bei 151 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos ar atskiro klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.), o pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų, nors kaip matyti apie daugelį iš jų buvo žinoma iki pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nurodė, kad šie įrodymai yra pertekliniai ir nenurodo svarbių priežasčių, kodėl jie turėtų būti prijungti prie bylos. Dėl nurodytų priežasčių atsisakytina priimti pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus.

Teisėjų kolegija vertina, jog Lietuvos banko pateiktas įrodymas, nors ir buvo pateiktas jau apeliacinės instancijos teisme, turi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl yra priimamas ir tiriamas.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog Nutarimas akivaizdžiai susijęs su viešuoju interesu. Pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialiąsias pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodomas argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje perkelta Lietuvos banko nuomonės pozicija, yra iš esmės nepagrįstas, nes pareiškėjas nenurodė, kodėl šie pirmosios instancijos teismo argumentai turėtų būti vertinami kritiškai kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos bankas Nutarimu panaikino pareiškėjui finansų maklerio įmonės licencijos galiojimą. Priimdamas Nutarimą Lietuvos bankas konstatavo, kad pareiškėjas padarė itin reikšmingų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) nuostatų pažeidimų, kurie daro didelę neigiamą įtaką teisės norma saugomoms vertybėms; pareiškėjo pažeidimai nėra vienkartiniai; pareiškėjo tyrimo metu buvo nustatyti šiurkštūs ir sistemingi PPTFPĮ pažeidimai; teisės akto pažeidimu pažeisti labai svarbūs teisės aktų reikalavimai, susiję su priemonių visoms pinigų plovimo ir teroristų finansavimo (toliau – ir PPTF) rizikos rūšims nustatyti, vertinti ir valdyti įdiegimu, tinkamu klientų PPTF rizikos nustatymu ir vertinimu, o pažeidimo padariniai reikšmingi, nes kliento keliamos PPTF rizikos lygio neteisingas nustatymas neleido užtikrinti atitinkamų PPTF prevencijos priemonių taikymo konkrečiam klientui; teisės aktų pažeidimais pažeisti labai svarbūs teisės aktų reikalavimai, susiję su kertinėmis PPTFPĮ įtvirtintomis pareiškėjo pareigomis nustatyti ir patikrinti kliento, naudos gavėjo ir kliento atstovo tapatybę, taikyti sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemones didesnės PPTF rizikos grupės klientams, atlikti informacijos apie kliento naudos gavėją patikrą patikimame ir nepriklausomame šaltinyje, o pažeidimo padariniai itin reikšmingi, nes pareiškėjui kilo ir išliko rizika, kad neužtikrinus tinkamo tapatybės nustatymo nepatikrinus kliento pateiktos informacijos patikimame ir nepriklausomame šaltinyje, klientų, su kuriais pareiškėjas užmezgė dalykinius santykius, vardu gali veikti kiti asmenys, suinteresuoti nuslėpti savo tapatybę ir tikrąją mokėjimo operacijų paskirtį, taip sudarant sąlygas anonimiškumui ir kita. Be kita ko, Nutarime Lietuvos bankas akcentavo, jog pareiškėjas, ypač atsižvelgiant į finansų rinkos dalyviams keliamus didesnius atidumo ir rūpestingumo reikalavimus, negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais (neveikimu) pažeidžia teisės aktų reikalavimus

Remiantis bylos duomenimis, Lietuvos bankas, priimdamas Nutarimą, rėmėsi atlikto patikrinimo rezultatais, pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, jog spręsdama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nevertina Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas bus vertinamas bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš esmės.

Vertinant pareiškėjo argumentus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti jo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, akcentuotina, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021). Taip pat ir prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-556/2022).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios; toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009; 2014 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1075/2014). Šiuo atveju remiantis viešai prieinama informacija skelbiama pareiškėjo interneto svetainėje adresu https://macteinvest.com matyti, kad pareiškėjas stabdo investicinių ir papildomų paslaugų teikimą. Iš pareiškėjo argumentų galima daryti išvadą, pareiškėjas siekia, jog būtų laikinai sureguliuota padėtis, susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais, t. y., kad pareiškėjas ir toliau galėtų užsiimti veikla, kuriai reikalinga licencija.

Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė atsižvelgęs į bylos duomenis. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Atkreiptinas dėmesys, kad galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto (Nutarimo) priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjo argumentai dėl žalos atlyginimo yra hipotetiniai, nepagrįsti konkrečiais duomenimis, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, viešojo intereso reikšmę nagrinėjamoje byloje bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės Macte Invest FM atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė