2018-05-09 Nr. AB-9178-3-61-3-04132-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1314-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04132-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. spalio mėnesio buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos buvo atitvertas 1 m aukščio sienele, kuri nesulaikydavo nemalonių kvapų bei neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad LAVL nebuvo kirpyklos, todėl pareiškėjas negalėjo apsikirpti. Netinkamos LAVL laikymo sąlygos sukėlė pareiškėjui nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą ir dėl to pareiškėjas jautėsi kankinamas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime (b. l. 8–10) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad LAVL patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko įrengimo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 17.3 punkto nuostatas, nustatančias, kad nesant techninių galimybių kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Sanitarinio mazgo patalpa įrengta atokiau nuo kameros durų, taip pat pareiškėjas turėjo galimybę užsitraukti užuolaidą, todėl jo privatumas nebuvo pažeidžiamas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas LAVL buvo tik 7 paras, todėl kirpėjo paslaugomis galėjo pasinaudoti pieš atvykdamas į LAVL ar iš jos išvykęs. LAVL nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas bendro pobūdžio teiginiais, nepagrįstas jokiais įrodymais. Be to, neįrodytas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis, todėl tenkinti jo skundą nebuvo teisinio pagrindo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjas A. K. LAVL nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 16 d. buvo laikomas minimalaus ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose.

6. Teismas nustatė, kad laikymo LAVL metu pareiškėjui 7 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau kitokių laikymo sąlygų pažeidimų nebuvo. Be to, teismas atkreipė dėmesį jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi praėjus metams po išvykimo iš LAVL, tai rodo, kad skunde išdėstytų pažeidimų pareiškėjas nelaikė itin reikšmingais. Byloje nenurodyta, kad minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas lėmė pareiškėjo sveikatą ar sukėlė kitokias sunkias neigiamas pasekmes. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų LAVL veiksmų ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas tik septynias dienas, šis laikotarpis yra per trumpas tam, kad negalėjimas pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, galėtų sukelti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, prilygstančius neturtinei žalai.

8. Teismas konstatavo, kad įvertinus byloje nustatytą LAVL pažeidimo laikotarpį, pobūdį ir mastą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais bei apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. 9. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismas pripažinęs pareiškėjo pažeistas teises netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, o tik apsiribojo pažeistų teisių pripažinimu. Teismas neatsižvelgė į pažeidimo intensyvumą ir į faktą, kad pažeidimas vyko visą laikotarpį, kol jis buvo LAVL.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovas teigia, kad tam, kad atsirastų pagrindas atlyginti žalą, neigiamas poveikis turi sukelti pakankamai intensyvius, o ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas patyrė mažareikšmius nepatogumus, todėl pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. K. už buvimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 16 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

14. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

15. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, pripažindamas, kad pareiškėjui teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas ligoninės palatos plotas, tačiau vertindamas tai, jog pažeidimas trumpalaikis bei tai, kad minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas nenulėmė pareiškėjo sveikatos ar nesukėlė kitokių sunkių neigiamų pasekmių, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais. Taip pat teismas, nenustatęs LAVL palatoje esančio sanitarinio mazgo pažeidimų bei įvertinęs, kad pareiškėjo negalėjimas apsikirpti nesukėlė jam neigiamų išgyvenimų, šiuos pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad teismas konstatavęs pareiškėjo pažeistas teises dėl jam tenkančio mažesnio nei teisės aktuose nustatymo patalpos ploto, netenkino jo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o tik apsiribojo teisių pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjas nekonkretizavo su kuriais konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais jis nesutinka.

17. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus padalinyje buvo gydomas nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 16 d. Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus 27 kamerų tipo patalpoje. Pagal atsakovo pateiktą 2015 m. liepos 17 d. pažymą Nr. BD-983 „Apie kamerų / patalpų plotą ir inventorių režiminis korpusas“, pareiškėjas buvo gydomas 27 palatoje, kurios plotas yra 21,25 kv. m, patalpoje yra 3 vieno aukšto lovos ir 2 dviejų aukštų lovos ir atskirtas sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, patalpoje kartu su juo buvo gydomi 7 ligoniai. Atsakovas teigė, jog negali pateikti konkretaus ligonių skaičius, kadangi nevedama statistika, kiek tuo laikotarpiu buvo gydoma ligonių.

18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklų (toliau – ir Taisyklių) 111 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (Taisyklių 111.4 punktas).

19. Atsižvelgiant į tai, jog LAVL 27 palatos plotas yra 21,25 kv. m, tuo tarpu atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų teiginių, kad jo gydymosi laikotarpiu patalpoje buvo 7 ligoniai (7 lovos), teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad pareiškėjui tenkantis 3,04 kv. m plotas neatitiko Taisyklių 111.4 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija vertina, jog A. K. nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 16 d. būnant LAVL 8 dienas, atsakovas neužtikrino minimalaus teisės aktų reikalavimų atitinkančio palatos ploto.

20. Vertinant pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo reikalavimų neatitikimo bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) (redakcija galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 27 d.) 16.5 punkte, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

21. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

22. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti galimybę vėdinti gyvenamąsias patalpas pro langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kita vertus, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši Higienos norma yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

23. Teisėjų kolegija, vertindama sanitarinio mazgo įrengimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad LAVL Higienos normos įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose, taip pat ir sanitariniuose mazguose, įrengti vėdinimo ar kondicionavimo sistemas. Pareiškėjas neneigė galimybės išvėdinti patalpą pro langą, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 24 punkto pažeidimo fakto.

24. Tačiau, vertindama asmens privatumo užtikrinimo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką bei pažymi, jog tualeto atskyrimas užuolaida nuo kitos ligoninės palatos erdvės, nėra pakankamas asmens privatumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 16 d. nebuvo užtikrinta teisė į privatumą, kas konstatuotina, jog buvo padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas.

25. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, kad LVAL nebuvo kirpyklos ir kad jis neturėjo galimybės apsikirpti, pažymėtina, kad Taisyklių 107 punkte nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Nors pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista jo teisė apsikirpti, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LVAL administraciją su prašymu apsikirpti, be to, pareiškėjas ligoninėje buvo tik 8 dienas, gulėjo chirurginiame skyriuje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog negalėjimas pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, pareiškėjui būtų sukėlę neigiamus išgyvenimus, prilygstančius neturtinei žalai CK 6.250 straipsnio prasme.

26. Atsižvelgus į šias aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas būdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto bei neužtikrinus reikiamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), patyrė nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų LAVL pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą bei privatumo pažeidimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

27. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

29. Visgi, remiantis EŽTT praktika, vien tik EŽTT išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu konstatuotas pažeidimas (dėl gydymo kameros tipo palatoje, neatitinkančioje nustatytų ploto reikalavimų bei dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu) vyko trumpą laiko tarpą (8 dienas), o byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai pareiškėjo sveikatai. Iš pateiktų medicininių dokumentų (epikrizės) matyti, jog ligonio būklė pagerėjusi. Be to, byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, patyrė jo nurodomą 500 Eur neturtinę žalą, juo labiau pareiškėjas žalos dydžio neargumentavo.

30. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui priteistina 280 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri, atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo nagrinėjamu atveju patirtus nepatogumus.

31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjui priteisiama 280 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų), neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys