2020-04-21 Nr. BB-1926-1-01-1-29143-2018-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-93-458/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29143-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.1.2.11; 2.1.7.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 9 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu A. N., padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu dėl veikos mažareikšmiškumo, jam baudžiamoji byla nutraukta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 9 d. nutartimi A. N. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. N., padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jam nutraukta dėl to, kad 2018 m. birželio 19 d. prieš 12.18 val. Kelmės rajone, Tytuvėnų miestelyje, (duomenys neskelbtini), prekybos centre (duomenys neskelbtini), parduotuvės (duomenys neskelbtini) nuomojamose patalpose, vieną kartą delnu tyčia sudavė į dešinę plaštaką A. J., šiuo savo veiksmu padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešinės plaštakos IV piršte, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. N. gynėjas advokatas Eduardas Zaleskis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 9 d. nutartį ir bylą A. N. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis), ir dėl šių normų netinkamo aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismai nepagrįstai nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu.

2.2. BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika objektyviai gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, o joje įtvirtinta materialioji nusikaltimo sudėtis, t. y. mušimo, kankinimo atvejais turi būti sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam asmeniui fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus. Teismai nenustatė, kad A. N. mušė byloje nukentėjusiąja pripažintą A. J. ar prieš ją smurtavo, nes to nebuvo ir įrodymų, kurie patvirtintų smurtą prieš nukentėjusiąją, byloje nėra, kadangi nebuvo ir paties smurto.

2.3. Teismai savo sprendimus iš esmės grindė vien A. J. ir jos sesers A. J. parodymais, jos, atsižvelgiant į ilgalaikius iki tol vykusius nesutarimus, yra ir buvo suinteresuotos apkaltinti A. N. nebūtu nusikaltimu, taip šiam keršydamos. Teismai visų nešališkų liudytojų parodymus atmetė ir vertino juos kaip nepatikimus, neobjektyvius arba neva neaktualius ir (arba) nepaneigiančius nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismai, esant prieštaravimų, nesiėmė priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai teisingai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės, įrodymus vertino ne kaip visetą, o atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgdami į jų tarpusavio prieštaravimus ir neatitikimus, nesigilino į bylos medžiagą ir aplinkybes.

2.4. Teismai neatsižvelgė į tai, kad 2018 m. birželio 19 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole A. J. teigė po smūgio pajutusi skausmą, tačiau jokių duomenų ir įrodymų, kad aplinkiniai būtų supratę, jog nukentėjusioji patyrė skausmą, ar kad nukentėjusioji kreipėsi į medikus, nebuvo. Protokolo surašymo dieną nebuvo fiksuotas paraudimas ar poodinė kraujosruva dešinės plaštakos IV piršte, nors A. J. parodymai buvo duoti praėjus pusantros valandos nuo tariamo įvykio. Versija kreiptis į medikus dėl tariamo sužeidimo buvo iškelta tik po kelių dienų, kai A. J. pasikonsultavo su advokate, su kuria nukentėjusioji inicijavo bylą prieš A. N. dėl išlaikymo vaikui pakeitimo, konsultuojasi vykstančiuose ginčuose. 2018 m. birželio 20 d. liudytojo papildomos apklausos protokole nukentėjusioji A. J. nurodė, jog, A. N. vieną kartą delnu sudavus per dešinę plaštaką, ji pajuto fizinį skausmą. Duomenys, kad kiti asmenys, be pačios A. J., būtų matę 8 balų iš 10 stiprumo fizinį kontaktą, niekur nėra užfiksuoti. 2018 m. birželio 20 d. liudytojo papildomos apklausos protokole nukentėjusioji A. J. nurodė, kad apie suduotą smūgį „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės patalpose galėtų paliudyti pašaliniai asmenys: V. Š., N. A., nukentėjusiosios sesuo A. J. bei V. K.. Tačiau nė vienas iš liudytojų (išskyrus nukentėjusiosios seserį) nepatvirtino, kad A. N. nukentėjusiajai A. J. būtų sudavęs ar prieš ją smurtavęs, tai parodo, kad A. N. smūgio A. J. ar smurtavimo prieš ją nebuvo. Bylos duomenys ir liudytojos A. J. parodymai patvirtino, jog ji paties kontakto nematė.

2.5. Teismai be pagrindo konstatavo liudytojų A. J. ir A. J. parodymų patikimumą, nuoseklumą ir nešališkumą. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir akivaizdžiam kaltinamojo bei nukentėjusiosios tarpusavio priešiškumui, kiekvieno jų parodymai turėjo būti vertinami itin atsargiai ir jais turėjo būti remiamasi tik ta apimtimi, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Šiuo atveju A. J. ir A. J. parodymų jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina. Be to, teismas savo sprendime nemotyvavo, kodėl atmetė liudytojos V. K. parodymus, nors ši liudytoja tiesiogiai matė, kas vyksta „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, kadangi jos kasa buvo tiesiai prieš šią parduotuvę. Minėtos liudytojos parodymai negalėjo būti vertinami kaip nepatikimi, nes jie yra nuoseklūs, išsamūs, liudytoja viską, apie ką liudijo, matė tiesiogiai, parodymai buvo duoti gera valia ir iš karto po tariamo įvykio.

2.6. Gynyba siekė teisme dėl pateiktos išvados ir nustatytų aplinkybių apklausti ekspertą, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė teigdamas, jog jam dėl išvados nekyla klausimų. Teismas neišsiaiškino aplinkybių dėl sužeidimo padarymo laiko, nurodyto specialisto išvadoje, nustatytos kraujosruvos dydžio ir formos, nors prašymas apklausti ekspertą buvo reiškiamas ne vieną kartą. Specialisto išvados fiksuotuose sužalojimuose neatsispindi žalojančio daikto požymiai, todėl, kaip reikia suprasti iš specialisto paaiškinimų, jie priklauso plačiai kietų bukų daiktų, turinčių ribotą paviršių, grupei. Tai, kad A. J. buvo nustatyta kraujosruva, kuri yra 1 cm x 1 cm dydžio, rodo, kad jokio kontakto tarp A. N. ir A. J. nebuvo ir ši kraujosruva yra atsiradusi anksčiau nei 2018 m. birželio 19 d. Kaip nurodoma specialisto išvadoje, ji galėjo atsirasti A. J. atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar galimai paviršių.

2.7. Teismų išvados, kad gynybos pozicija dėl sužalojimo, kuris galėjo būti padarytas ir kitomis aplinkybėmis, grindžiama tik prielaidomis, yra nepagrįstos, kadangi iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kuria byloje remiasi teismas, matyti, jog specialistas kategoriškos ir vienareikšmiškos išvados, kaip galėjo atsirasti sužalojimas (kraujosruva), nenurodo. Specialisto išvados, 3 bei 4 punktai, priešingai nei teigia teismas, nėra vienareikšmiškos dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių, todėl teismo teiginys, kad specialisto išvada patvirtina kasatoriaus kaltę, yra nepagrįstas.

2.8. Gynyba viso proceso metu teigė, kad byloje aptariamas mechanizmas, t. y. kontaktas minkštąja delno dalimi (delno pagalve), esant tarp asmenų (esančių ne mažesnio kaip 170 cm ūgio) žingsnio atstumui, sulenkta ranka į nukentėjusiosios plaštaką, kuri yra virš krūtinės, iš viso yra negalimas. Gynyba siūlė daryti eksperimentą, tačiau teismas nurodė, kad įvykio mechanizmas ir jo realumas neturi reikšmės, kas yra nepagrįsta. Gynybos nuomone, jei toks mechanizmas negalimas, teigti apie veikos buvimą nėra jokio pagrindo, todėl tokio pobūdžio bylose įvykio mechanizmo realumo nustatymas yra esminis.

2.9. Teismai nagrinėdami bylą, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl BPK 20 straipsnio taikymo ir aiškinimo, nes nuosprendyje nemotyvavo, kuo remdamiesi laikė įrodyta, kad A. N. padarė jam inkriminuotą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismai apsiribojo bendromis frazėmis, kad kaltinamojo kaltė dėl inkriminuotų nusikaltimų įrodyta nukentėjusiosios parodymais ir kita bylos medžiaga. Kaip įsitikinęs A. N., jis nepagrįstai pripažintas kaltu, neįrodžius neteisėtos jo veikos, tiesioginės tyčios ir tikslo, todėl, nenustačius paties fakto, kad jis nukentėjusiajai sudavė smūgį ir sukėlė fizinį skausmą, ir nenustačius veikos subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios mušti ar kitaip smurtauti (tai, beje, savo procesiniuose sprendimuose pažymėjo ir bylą nagrinėję teismai – kad A. N. smūgį sudavė besibarant, buvo emocijų išraiška, o ne siekimas sukelti fizinį skausmą ar juo labiau sužaloti), nėra pagrindo kasatoriui inkriminuoti veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasatoriaus argumentai dėl BPK normų pažeidimų bei in dubio pro reo principo nesilaikymo yra deklaratyvaus pobūdžio, pateikti siekiant dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis. Kasaciniame skunde pakartojama didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų, kuriais nurodoma, kaip reikėtų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, visokiais aspektais bandoma suteikti A. N. parodymams ypatingą reikšmę, visų kitų byloje surinktų ir įvertintų įrodymų vertinimą ir su jais susijusių išvadų teikimą įvardijant ir kaip teisės taikymo klaidą. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų atitikties bylos aplinkybėms. Kasacinio skundo teiginiai ir keliami įrodymų vertinimo klausimai yra labiau fakto nei teisės klausimai, jie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Minėti skundo argumentai išsamiai išnagrinėti ir apsvarstyti apeliacinės instancijos teisme.

3.2. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus. Teismo išvados buvo padarytos remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, kurie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, visetu ir remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Iš nutarties matyti, kad apygardos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis A. N. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju apeliacinis skundas išnagrinėtas tinkamai – atsakyta į esminius skundo argumentus, sprendimas priimtas remiantis byloje surinktų duomenų visetu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gana išsamiai pasisakė ir dėl kasaciniame skunde minimų argumentų apie galimai padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus ir jų galimos reikšmės vertinant byloje gautus duomenis ar teisėtumui priimant atitinkamus sprendimus byloje.

3.3. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Todėl teigti, kad teismai priėmė nepagrįstus ir naikintinus sprendimus dėl to, jog ne taip, kaip to nori atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės ar jo gynėjas, vertino surinktus įrodymus, nėra pagrindo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-385-942/2017).

6. A. N. kasaciniame skunde didelė dalis dėstomų argumentų yra skirta pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą ir teigiant, kad teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. ginčijamos aplinkybės dėl sužeidimo padarymo laiko, įvykio eigos, pateikiamas liudytojų parodymų, vaizdo įrašo vertinimas. Kaip minėta, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, nagrinėjamoje byloje susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl proceso pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 1 dalį), tai lėmė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas, t. y. nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

9. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

10. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad A. N. vieną kartą delnu tyčia sudavė į dešinę plaštaką A. J., sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios išvados padarytos remiantis liudytojų parodymais, vaizdo įrašo duomenimis, specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais, skambučio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) metu užfiksuotu pokalbiu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos.

11. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neatsižvelgė į specialisto išvadų prieštaringumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nukentėjusiosios patirtas sužalojimas, t. y. poodinė kraujosruva dešinės plaštakos IV piršte, vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nustatytas 2018 m. birželio 21 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Papildomai ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 12 d. pateikęs paaiškinimus tyrimą atlikęs specialistas Tomas Šavyrovas nurodė, kad nukentėjusiajai A. J. nustatytas kūno sužalojimas, surašytas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti padaromas klausime minėtomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. N. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad tiek specialisto išvada, tiek specialisto apklausa vienareikšmiškai patvirtina, jog nukentėjusiajai po įvykio nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiosios nurodytu būdu. Tačiau, cituodamas specialisto išvadą ir ją surašiusio specialisto paaiškinimus, teismas nekreipė dėmesio į jų turinį, kuris prieštarauja kategoriškam teismo teiginiui, kad gynybos argumentai, jog minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas ir kitomis aplinkybėmis, grindžiami tik prielaidomis, o jas patvirtinančių įrodymų nėra. Nors minėtoje specialisto išvadoje ir konstatuotas nukentėjusiajai padarytas sužalojimas, specialistas kategoriškai nenurodė, kad būtent aptartas sužeidimas yra nukentėjusiajai suduoto smūgio pasekmė. Specialisto padaryta išvada Nr. 4 nurodo, kad sužalojimo priežastis galėjo būti ir atsitrenkimas į kietą buką daiktą, paviršių. Pažymėtina, kad minėtas kategoriškas išvadas padaręs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 37 straipsnio taikymo klausimą aptariamame 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendyje, pats motyvuose nurodė, jog sužalojimas būdingas ir atsitiktiniam kontaktui su buities daiktais, tačiau to neįvertino spręsdamas dėl specialisto išvados turinio. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas minėtą specialisto išvadą bei paaiškinimą taip pat traktavo kaip A. N. kaltės įrodymą, tačiau į minėtas abejones, kylančias dėl sužalojimo priežasties aplinkybių, neatkreipė dėmesio.

12. Be jau pirmiau nurodytų nepaneigtų abejonių dėl A. N. veikos (suduodant smūgį) ir ja sukeltų padarinių A. J. įrodytumo ir patikimumo, kilusias abejones sustiprina ir 2018 m. rugpjūčio 12 d. specialisto paaiškinimų protokole (1 t., b. l.

57) užduodamo klausimo aplinkybių neatitiktis bylos metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nukentėjusiosios parodymų turiniui. 2018 m. rugpjūčio 12 d. specialistui T. Šavyrovui užduotas klausimas teiraujantis, ar nukentėjusiajai nustatytas kūno sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant vieną smūgį riešu į nukentėjusiosios dešinę plaštaką, priekinei riešo daliai kontaktuojant su nukentėjusiosios dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus IV piršto artimojo pirštakaulio sritimi, laikant jai savo plaštaką delnu atsuktą į save krūtinės lygyje.

Kaip matyti iš paaiškinimų protokolo, klausime yra tikslinamos smūgio sudavimo aplinkybės, konkretizuojant nukentėjusiosios rankos laikymo poziciją, tačiau, kitaip nei pačioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytose faktinėse aplinkybėse, klausiama apie sudavimą riešu, bet ne delnu, delno pagalve ar jo apatine dalimi, kas yra nustatyta nukentėjusiosios A. J. duotuose parodymuose ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu. Byloje nustatyta, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus bei įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teisme A.

J., įvardydama vietą, su kuria galimai smūgiavo A. N., ją apibūdino taip: dešinė rankos plaštaka ties kauline riešo dalimi (1 t., b. l. 70); dešinės rankos delno pagalvė (1 t., b. l. 92); dešinės rankos delno apatinė dalis (1 t., b. l. 103–104); delno pagalvė (2 t., b. l. 154). Be kita ko, kaltinamuoju aktu A. N. inkriminuotas smūgio sudavimas delnu. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad specialisto apklausa patvirtina nukentėjusiosios nurodytą patirto sužalojimo būdą, yra nepagrįstos, prieštarauja byloje nustatytų įrodymų turiniui.

Apeliacinės instancijos teismas ir šiuo aspektu neištaisė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo klaidos, o cituodamas T. Šavyrovo paaiškinimus nurodė, kad esą specialistas pasisakė dėl sužalojimo, nurodyto nukentėjusiosios apibūdintu būdu ir aplinkybėmis, nors specialisto paaiškinimo protokole užfiksuotas T. Šavyrovo atsakymas dėl būtent klausime nurodytų aplinkybių, kurios, kaip jau minėta anksčiau, skyrėsi nuo esančių byloje. Taip iškreipta ir paties paaiškinimo prasmė.

13. Nagrinėjamoje byloje specialisto išvada turi didelę įrodomąją reikšmę – A. N., be nežymaus sveikatos sutrikdymo, nėra inkriminuojamas fizinio skausmo sukėlimas. Ir nors pastarasis padarinys neinkriminuotas, pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas. Tačiau iš teismo motyvų matyti, kad iš esmės fizinio skausmo sukėlimas pripažintas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo, – teismas nustatė, kad iš karto po sudavimo jokių žymių nebuvo, akcentavo, kad sužalojimas itin nežymus, būdingas atsitiktinio kontakto metu, todėl ir pačios nukentėjusiosios parodymus dėl skausmo stiprumo vertino kritiškai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad J. nesiekė iškraipyti įvykio aplinkybių, neatkreipė dėmesio į BPC skambučio bei nukentėjusiosios parodymų turinio skirtumus – pirminiu pranešimu iškart po įvykio buvo nurodyta, kad smūgis nestiprus, tuo metu pati nukentėjusioji per apklausas teigė, kad juto didelį fizinį skausmą, smūgis pakankamai stiprus. Dėl šių priežasčių pažymėtina, kad, esant šioje nutartyje jau anksčiau išvardytoms abejonėms ir teismo išvadoms, kurios darytos klaidingai įvertinus specialisto išvados bei paaiškinimų turinį, nenustačius tikslios kraujosruvos atsiradimo priežasties, pagrindo teigti, kad nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, nėra. Atitinkamai byloje nėra ir teisinio pagrindo svarstyti kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių keitimo klausimo keičiant kaltinimo apimtį dėl nusikalstamos veikos padarinių.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sutinka, kad byloje neabejotinai yra nustatytas nukentėjusiosios kūno sužalojimas, tačiau, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų turinį ir jų įrodomąją reikšmę, konstatuoja, kad teismai negalėjo daryti vienareikšmiškų ir neabejotinų išvadų, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir paaiškinimas patvirtina A. J. parodymuose nurodytas aplinkybes dėl patirto sužalojimo būdo, t. y. kad šie atsirado būtent dėl A. N. veiksmų suduodant smūgį.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie neatitikimai tarp įrodymų turinio ir teismų padarytų išvadų kelia abejonių ne tik dėl fizinio skausmo kilimo objektyvumo bei nustatytų padarinių kilimo priežasties, bet ir dėl A. N. veikimo – suduoto smūgio. Peržiūrėjus teismų sprendimus, atkreipiamas dėmesys, kad juose, be specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto paaiškinimų, nukentėjusiosios parodymų, skambučio BPC metu užfiksuoto pokalbio (kuriais vadovaujantis padarytos teismų išvados neatitiko šių įrodymų turinio), nėra remiamasi kitais įrodymais, besąlygiškai leidžiančiais konstatuoti A. N. neteisėtą veikimą prieš A. J.. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kiti byloje esantys duomenys, t. y. liudytojų R. V., V. Š., V. K. parodymai bei vaizdo įrašas, patvirtina tik konfliktą tarp nukentėjusiosios ir A. N. ir niekaip nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie A. N. sudavimą. Iš šios teismo padarytos išvados matyti, kad ir šie paminėti byloje esantys įrodymai nei paneigia, nei patvirtina smūgio sudavimą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, teismų sprendimuose esantys prielaidų pobūdžio teiginiai dėl A. N. veikos, t. y. smūgio sudavimo, negalėjo būti laikomi neginčijamai nustatytais faktais.

16. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

17. Kilusių abejonių kontekste nagrinėjamoje byloje aktualūs kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

18. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų vertinimo ir panaudojimo, sprendžia, kad, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl A. N. veiksmų ir jais sukeltų padarinių, laikytina, kad šioje byloje neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymis, t. y. veika – mušimas ar kitoks smurtavimas.

19. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. N. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir kartu su apeliacinės instancijos teismu, kuris paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nevertindamas visų abejonių ir įrodymų prieštaravimų, kurių pašalinti byloje BPK priemonėmis neįmanoma, nepagrįstai nesirėmė in dubio pro reo principu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

20. Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, buvo imtasi visų būtinų proceso veiksmų, įrodinėjimo priemonių ir galimybių, todėl įvardytos abejonės objektyviai negali būti pašalintos net ir bylą grąžinus pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad vertinant įrodymus šioje byloje, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, baudžiamoji byla A. N. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. N. nutraukti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Dalia Bajerčiūtė

Arvydas Daugėla