2020-04-09 Nr. AB-7162-3-62-3-02434-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1599-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02434-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad jis nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m rugpjūčio 18 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo laikotarpiu jis periodiškai buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurioje buvo laikoma 12 nuteistųjų, bei gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, kurioje buvo laikomi 6 nuteistieji. Pareiškėjo teigimu, jam teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose nustatyta minimali norma, šią normą žymiai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai. Gyvenamųjų patalpų grindys buvo supuvę, gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo silpnas apšvietimas, nebuvo įmanoma skaityti bei rašyti. Pareiškėjo teigimu 3 būryje buvo įrengti tik du tualetai, pisuarai neveikė, todėl rytais visada tekdavo laukti eilėse, tualete nebuvo įrengta ventiliacija. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstituciją. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Įstaigos 1 sektoriaus gyvenamosios patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos). Patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.

5. Būryje, kuriame gyveno pareiškėjas, įrengti 2 unitazai ir 2 pisuarai, 2 būrio gyvenamosiose patalpose bei sanitariniuose mazguose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, 3 būrio sanitariniame mazge yra įrengta ventiliacinė anga. Pareiškėjas nesikreipė į psichologinės tarnybos specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, nustatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai dėl neva kilusios žalos deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

8. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą. Kadangi, teismo vertinimu, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių byloje nebuvo, todėl vienam asmeniui tekusį plotą teismas skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus 3 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 3, kurios plotas 20,67 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,44 kv. m; nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 lokalinio sektoriaus 3 būrio, gyvenamąją patalpą Nr. 1, kurios plotas yra 35,62 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tekdavo 3,23 kv. m.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus 3 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo laikoma 12 nuteistųjų (t. y. įrengtos 6 dviaukštės lovos), taip pat į bylą pateiktą Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 22 d. raštą, teismas pažymėjo, kad šis raštas nepatvirtino, jog minėtoje patalpoje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, nes jame aptariamas spintelių kiekis, jų įrengimas, rašte nėra konkrečiai įvardijamas 1 sektoriaus 3 būrio gyvenamoje patalpoje Nr. 1 įrengtų miegamųjų vietų skaičius, pateiktas ne visos apimties dokumentas. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK teikia teismui klaidinančius duomenis apie ginčo laikotarpiu 3 būryje buvusių asmenų skaičių, nurodydamas, jog ginčo laikotarpiu 3 būryje buvo 31 asmuo, nes pagal atsakovo atstovo pateiktą miegamųjų vietų skaičių 3 būryje įrengtos 28 vietos, kadangi byloje nebuvo pateikta duomenų apie viso būrio gyvenamąsias patalpas ir juose buvusį nuteistųjų bei miegamųjų vietų skaičių. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai ir įrodymai nepaneigė Pravieniškių PN-AK atsakingų pareigūnų parengtuose dokumentuose nurodytų duomenų, todėl teismas jais vadovavosi ir konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 14 punkto reikalavimų dėl dirbtinės apšvietos įstaigoje laikomasi, o perdegusios lemputės nedelsiant pakeičiamos naujomis. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamos kamerų apšvietos nesikreipė, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas savo teiginių ir žalos padarymo fakto nepagrindė.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad būryje trūko sanitarinių įrenginių, teismas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Aprūpinimo normose nustatyta, jog tualete turi būti įrengta po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuarą penkiolikai asmenų. Teismas nustatė, kad 3 būrio sanitariniame mazge yra 2 unitazai ir 2 pisuarai, 2018 m. birželio 18 d. bei 2018 m. liepos 3 d. šiame būryje buvo 31 nuteistasis. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 3 būryje buvo užtikrintas sanitarinių įrenginių skaičius.

13. Teismas iš Pravieniškių PN-AK pateiktos pažymos nustatė, kad 3 būrio sanitariniame mazge buvo ventiliacinė anga. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl 3 būrio sanitariniame mazge neįrengtos ventiliacijos, nes jie, teismo vertinimu, buvo deklaratyvūs. Kaip deklaratyvius teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl supuvusių grindų gyvenamosiose patalpose, kadangi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis 1 sektoriaus 3 būrio 1 bei 3 gyvenamųjų patalpų grindys buvo tvarkingos, grindų danga yra linoleumas. Teismas pažymėjo, kad aplinkybių dėl prastos būklės grindų pareiškėjas nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

14. Nenustatęs neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, t. y. bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) sąlygų, teismas konstatavo, jog žalos atlyginimas negalimas ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, priešiškai nusiteikęs, nesivadovavo teisės ir moralės principais, prašo įvertini, ar bylą nagrinėjusi teisėja nepažeidė profesinės etikos reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik melagingais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kuriuos pareiškėjas buvo paneigęs teismo posėdyje, ir neteisėtai jiems pritarė. Kad teismas formaliai išnagrinėjo bylą ir nesigilino į pareiškėjo argumentus patvirtina faktas, kad sprendimas buvo paskelbtas kitą dieną.

17. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl bendro būryje buvusių nuteistųjų skaičiaus (31 asmuo) ir akcentuoja, kad vertinant atsakovo nurodytą asmenų skaičių konkrečiuose būrio gyvenamuosiuose kambariuose susidaro tik 28 nuteistieji. Atsakovas sąmoningai pateikė tik 2018 m. liepos 3 d. nuteistųjų skaičių gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 (buvo 11 nuteistųjų, nes 1 išvykęs etapu), o kitoms datoms neteikė, nors pareiškėjas prašė teismo šiuos duomenis išreikalauti. Atsakovas sąmoningai nepateikė kambario Nr. 2 duomenų, kuriame taip pat buvo 12 miegamųjų vietų. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. 7-2136 (jis yra byloje) nurodė, jog 3 būrio patalpoje Nr. 1 yra 12 miegamųjų vietų, tačiau teismas nereikalavo papildomų įrodymų, sudarė kliūtis paduoti apeliacinį skundą. Teismas nesivadovavo teismų praktika analogiško pobūdžio byloje, pareiškėjo teigimu, administracinėje byloje Nr. I-2847-442/2017 kitam nuteistajam už ploto pažeidimą 1 sekcijoje buvo priteista 2 800 Eur, todėl teismas turėjo šiuo sprendimu vadovautis. Jeigu atsakovas nurodo, kad patalpų, kuriuose gyveno pareiškėjas, netikrino, tai negalėjo žinoti, ar linoleumas ir apšvietimas buvo tvarkingas, sanitariniame mazge pisuarai neveikė 2 metus.

18. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 2 d., 2020 m. sausio 15 d. ir 2020 m. kovo 6 d. apeliacinio skundo papildymuose nurodo, kad Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių yra melagingi, 3 būrio kambaryje Nr. 1 ir Nr. 2 buvo po 12 miegamųjų vietų, miegamuosius gultus išnešė, kai kiti nuteistieji kreipėsi į teismą. Dirbtinė apšvieta buvo per silpna, tik vėliau įrengtos stipresnės apšvietimo lempos.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliantas skunde buvo nurodęs deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Teismas padarė tinkamą išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių įrenginių trūkumo, netinkamos apšvietos ir gyvenamųjų patalpų būklės, atsakovo atstovo argumentus ir bylos medžiagą, nenustatė Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su šiomis išvadomis nesutinka, nurodo, jog turėjo būti nustatytas gyvenamojo ploto pažeidimas, nes gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 gyveno 12 asmenų. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino įrodymus, neišreikalavo įrodymų, būtinų bylai teisingai išspręsti, vadovavosi melagingais Pravieniškių PN-AK teiginiais, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kurie yra teisingi, o jo reikalavimas pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas kliudė jam paduoti apeliacinį skundą.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Pareiškėjas po apeliacinio skundo priėmimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinio skundo papildymus, kuriuose akcentuoja, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo 12 asmenų, iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, galbūt padarytų kitų pažeidimų, netinkamo įrodymų vertinimo, Pravieniškių PN pateiktų įrodymų melagingumo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nuostatose, reguliuojančiose apeliacinį procesą, nėra įtvirtinta teisė tikslinti apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui, t. y. vėliau nei po trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą ir apeliacinio skundo papildyme tęsia apeliacinio skundo argumentaciją, tikslina savo poziciją dėl galbūt jo teises pažeidusių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, tačiau šie rašytiniai paaiškinimai paduoti praleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirmosios instancijos teismo apskundimo terminą, todėl nelaikytini apeliacinio skundo dalimi ir juose nurodyti argumentai vertinami nebus.

27. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

28. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

29. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

30. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

31. Iš apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto (gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus) vertinimu.

32. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

33. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, ir kt.). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, teko atsakovui

34. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus 3 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 3, kurios plotas 20,67 kv. m ir joje buvo įrengta 6 miegamosios vietos, o nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d. (ginčo laikotarpio pabaigos) paskirtas gyventi į bendrabučio tipo patalpą Nr. 1, kurios plotas buvo 35,62 kv. m ir joje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų. Pareiškėjas skunde ir vėliau teikdamas paaiškinimus tvirtino, jog minėtoje patalpoje visada buvo 12 miegamųjų vietų ir gyveno 12 žmonių, kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos (3,1 kv. m) pažeidimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

35. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo skundo patikslinimas buvo išsiųstas atsakovo atstovui, tačiau duomenų dėl 3 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvusio miegamųjų vietų skaičiaus Pravieniškių PN-AK netikslino, teismas savo iniciatyva taip pat nereikalavo atsakovo pateikti įrodymais pagrįstus paaiškinimus šiuo klausimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pirmosios instancijos teismui skunde ir teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad ginčo patalpoje buvo ne 11 miegamųjų vietų, o 12, byloje esančių įrodymų kontekste yra nuoseklios ir neprieštaringos. Aplinkybė, jog Pravieniškių PN nurodė bendrą būrio nuteistųjų skaičių (31 asmuo), tačiau nepateikė teismui duomenų, kaip šie asmenys paskirstyti gyventi miegamosiose patalpose, taip pat sudaro pagrindą abejoti, kad 3 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurioje, pareiškėjo teigimu, buvo 12 miegamųjų vietų (kaip ir patalpoje Nr. 2), jų buvo 11. Taigi pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl 3 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvusių miegamųjų vietų skaičiaus atsakovas nepaneigė.

36. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjui nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d. (ginčo laikotarpio pabaigos), kai jis buvo paskirtas gyventi į 3 būrio bendrabučio tipo patalpą Nr. 1, kurios plotas buvo 35,62 kv. m ir joje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 2,97 kv. m kambario ploto, t. y. tekęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali 3,1 kv. m riba, o dėl šio pažeidimo konstatuotini Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl blogo apšvietimo, grindų būklės, dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ir būklės. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas šioje dalyje pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo teiginys, jog ginčo gyvenamosios patalpos nebuvo tikrintos, savaime nereiškia, jog skundžiamu laikotarpiu egzistavo pareiškėjo nurodyti higienos pažeidimai, taigi pagrindo pripažinti Higienos normos HN 134:2015, Aprūpinimo normų pažeidimus visose gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjas gyveno, ir sanitariniuose mazguose visu laikotarpiu, nėra. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK ginčijamu laikotarpiu neskundė ar nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją, kad būtų suremontuoti sanitariniai įrenginiai, sutvarkytos patalpų grindys ir pan. Objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo teisė kreiptis su skundais (prašymais) į institucijas buvo varžoma, taip pat nenustatyta. Apeliacinio skundo teiginys, kad sanitariniame mazge pisuarai neveikė 2 metus, nesusijęs su byloje vertinamo laikotarpio trukme.

38. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nusistatęs prieš pareiškėją, bylą išnagrinėjo išimtinai atsakovo atstovo interesais, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Įvertinusi bylos medžiagą, išklausiusi 2019 m. sausio 17 d. teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje, teikti paaiškinimus, įrodymus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas ar tendencingas.

39. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai išsprendžiant pareiškėjo apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nėra apeliacijos dalykas šioje byloje, todėl teisėjų kolegija jų nevertins. Pareiškėjo apeliacinis skundas buvo priimtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta jo teisė į galbūt pažeistų teisių teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nuostatos nesuteikia įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos administracinių teismų teisėjų profesinę etiką.

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

42. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu dalį skundžiamo laikotarpio (nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d., iš viso 47 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose (iki 3,1 kv. m normos trūko 0,13 kv. m).

43. Atsižvelgdamas į kalinimo pataisos namuose ypatumus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog ne visais atvejais padarytus pažeidimus gali kompensuoti žalos atlyginimas pinigais. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos namuose, neretai taikomas teisės pažeidimo pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017 ir kt.).

44. Šiuo atveju reikšminga, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo įstaiga. Į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-145 patvirtinta 3 būrio nuteistųjų dienotvarkė patvirtina, jog pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti socialinės reabilitacijos užsiėmimus, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o gyvenamojoje patalpoje privalėjo būti miego metu, todėl nustatytos minimalios ploto normos trūkumas (trūko 0,13 kv. m) tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurios laikytinos pinigine išraiška atlygintina neturtine žala.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendime byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13) yra nurodęs, kad jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju konstatuotas pažeidimas netruko ilgai, kas, įvertinus bausmės atlikimo režimo pataisos namuose ypatumus, savaime reikštų Konvencijos 3 straipsnio, kuriuo draudžiama asmenį bausti kankinančiu, nežmonišku ar žeminančiu orumą būdu, pažeidimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėją netenkinančios kalinimo sąlygos lėmė jo sveikatos būklės pablogėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui turėtų būti priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

46. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje 47 paras iki 3,1 kv. m normos trūko 0,13 kv. m) ir intensyvumą, taip pat į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų (tik nurodo, kad dėl ploto trūkumo jis jautė diskomfortą, nuolatinę įtampą, diskriminaciją), kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto

47. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė proceso nuostatas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas pripažįstant, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas (nustatytas gyvenamojo ploto trūkumas) buvo pažeista. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 18 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo A. L. (A. L.) teisė į tinkamas teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista. Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė