A-520-2909-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2909/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00034-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.3.2; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mariui Embrektui,

atsakovo atstovei G. V.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Romualdui Mikliušui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Alovė“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 340 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – ir Klaipėdos filialas, teritorinis registratorius) 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-1133; 2) įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti iš nekilnojamojo turto registro uždarosios akcinės bendrovės „Alovė“ (toliau – ir UAB „Alovė“) vardu įregistruotos kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), registraciją.

Pareiškėjas nurodė, kad jo teisę kreiptis į atsakovus, ginčo atveju, patvirtina šio teismo administracinėje byloje Nr. I-89-609/2011 nagrinėjamas ginčas, t. y. ginčas tarp Palangos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo dėl jo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (byla, kurioje sprendžiama, ar pareiškėjui grąžintinoje žemėje yra UAB „Alovė“ priklausanti ginčo kiemo aikštelė ar jos dalis). Teigė, kad nei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas), nei Nekilnojamojo turto registro nuostatai, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kad prašymą išregistruoti nekilnojamuosius daiktus ar nuosavybės teises į juos gali pateikti tik daiktą (nuosavybės teisę) įgijęs asmuo. Manė, kad ginčo kiemo aikštelė buvo įregistruota nesant tam teisėto pagrindo ir remiantis tikrovės neatitinkančiais dokumentais, ji suformuota neteisėtai, nes nėra nei statybos leidimo, nei statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto ir pan., neaišku, kas ją sukūrė ir kas bei kokiu būdu tapo jos savininku. Pažymėjo ginčo kiemo aikštelės įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinius pagrindus ir manė esant akivaizdžia aplinkybe, kad UAB „Alovė“ priklauso tik administracinis pastatas, tačiau kiemo aikštelė šios bendrovės nuosavybėn neperduota ir jos nuosavybe nėra ir negali būti. Taip pat nurodė teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. atskirąją nutartį administracinėje byloje Nr. I-1248-163/2006, kuria vienas iš ginčo aikštelės įregistravimo registre pagrindų – 2001 m. kovo 27 d. statybos inspektoriaus pažyma Nr. 59 – buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tai, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad UAB „Alovė“ nuosavybės teisė į administracinį pastatą ir kiemo aikštelę yra įregistruotos neteisėto dokumento pagrindu. Pažymėjo, kad Komisija neneigė aplinkybės, jog minėta pažyma pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės, tačiau pažymėjo, kad minėtoje pažymoje kalbama apie nekilnojamuosius įrenginius – atrakcionus, ir nėra jokių duomenų apie kiemo statinius – kiemo aikštelę. Su tokia Komisijos pozicija pareiškėjas sutiko, tačiau pažymėjo, kad ginčo kiemo aikštelė nėra minima kituose dokumentuose, tariamai patvirtinančiuose kiemo aikštelės perdavimą UAB „Alovė“ nuosavybėn.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepimu prašė netenkinti skundo reikalavimų.

Atsiliepime nurodė, jog kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro duomenimis įregistruota UAB „Alovė“ vardu. Atsiliepimą grindė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1, 4 dalimis, 23 straipsniu, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19, 35, 36 punktais. Nurodė, jog dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė Klaipėdos filialui, nepatvirtina jo teisės pateikti prašymą dėl UAB „Alovė“ nuosavybės teisės į kiemo aikštelę išregistravimo. Teigė, jog pareiškėjas atitinkamų dokumentų, patvirtinančių, jog UAB „Alovė“ neteko nuosavybės teisės į ginčo kiemo statinius (kiemo aikštelę) ar ją perleido, ir (ar) dokumentų, patvirtinančių, jog ginčo daiktas žuvo (ar išnyko) pats, nepateikė.

Nurodė, jog tokių duomenų nėra ir kadastrinių matavimų byloje. Taip pat pareiškėjas nepateikė ir dokumentų, patvirtinančių, jog jis yra asmuo, suinteresuotas UAB „Alovė“ daiktinių teisių į ginčo kiemo aikštelę išregistravimu. Teigė, kad pareiškėjas nėra ginčo nekilnojamojo daikto – kiemo aikštelės, savininkas, todėl teisės aktai nesuteikia tokiam subjektui teisės paduoti prašymą išregistruoti iš registro kito asmens – UAB „Alovė“, nuosavybės teises. Šią poziciją grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, o būtent 2011 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3316/2011.

Pažymėjo, kad ginčo kiemo aikštelė yra registruota viešajame registre kaip administracinio pastato 1B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys. 1995 m. vasario 17 d. Palangos miesto valdybos potvarkiu Nr. 22 1995 m. balandžio 25 d. ginčo nekilnojamieji daiktai perregistruoti UAB „Alovė“ vardu. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog 1995 m. kovo 29 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo turėtų būti pagrindu naikinti UAB „Alovė“ nuosavybės teises į statinius ginčo žemės sklype – (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad minėtas žemės sklypas nėra suformuotas, todėl pareiškėjo teiginys, kad teisme nagrinėjama byla Nr. I-89-609/2011 dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo, nesudaro pagrindo išregistruoti ginčo daiktinę teisę. Nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010, kurioje konstatuota, jog pasirinktas teisinis būdas, siekiant žemės, kurioje yra kitam asmeniui priklausantys pastatai ir kiti statiniai, grąžinimo natūra, yra netinkamas norimam tikslui pasiekti; net jeigu būtų nuginčyta būtent nuosavybės teisė į šiuos daiktus, jie vis tiek liktų ginčo žemės sklype ir dėl to šis negalėtų būti laikomas laisvu (neužstatytu), nepaisant to, kam priklausytų nuosavybės teisė į nurodytus objektus, jiems eksploatuoti būtų reikalingas žemės sklypas.

Teigė, kad nei vienas ginčo daikto įregistravimo registre dokumentas nėra pripažintas neteisėtu ar neatitinkančiu tikrovės. Pareiškėjo nurodytoje pažymoje Nr. 59 kalbama apie nekilnojamuosius įrenginius – atrakcionus, ir joje nėra jokių duomenų apie ginčo kiemo aikštelę, todėl su šia pažyma susijusius argumentus laikė nepagrįstais. Paaiškino, kad duomenys sukaupti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, taip pat ir duomenys apie ginčo kiemo aikštelę ir administracinį pastatą, buvo perrašyti į nekilnojamojo turto registrą.

Pažymėjo, kad minėti nekilnojamieji objektai yra pastatyti 1983 metais ir pirmą kartą inventorizuoti 1986 m. balandžio 4 d.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais argumentais ir aplinkybėmis, kaip ir nurodytais atsakovo Klaipėdos filialo atsiliepime.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu dėl pareiškėjo reikalavimų tenkinimo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Alovė“ atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamus sprendimus nepakeistus.

Nurodė, kad ginčo kiemo aikštelė bei administracinis pastatas yra bendrovės nuosavybės teise įregistruoti viešajame registre nekilnojamieji daiktai. Šių objektų įregistravimo dokumentai nėra panaikinti ar pripažinti negaliojančiais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo objektas – kiemo aikštelė, žuvo ar buvo sunaikinta, nėra įrodymų, kad bendrovė neteko nuosavybės teisių į kiemo statinius (kiemo aikštelę) ar jas perleido. Tokių duomenų nėra ir kadastrinių matavimų byloje, o skundo argumentai, kad ginčo kiemo aikštelė neegzistuoja, nepagrįsti jokiais įrodymais. Teigė, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog 2006 m. rugsėjo 1 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1248-163/2006 pripažino, kad 2001 m. kovo 27 d. statybos inspektoriaus pažyma Nr. 59 neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad šioje pažymoje teismo pasisakyta tik dėl 11 atrakcionų įrenginių naudojimo ir eksploatavimo, o ne dėl kiemo statinių (kiemo aikštelės) eksploatavimo. Nurodė, jog aplinkybė, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Alovė“ teisme nagrinėjama byla Nr. I-89-609/2011 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, kuriame yra bendrovei priklausantys statiniai, tarp jų ir ginčo kiemo aikštelė, nesudaro pagrindo išregistruoti bendrovės nuosavybės teises į ginčo kiemo statinius (kiemo aikštelę), kadangi nėra nei vieno Nekilnojamojo turto registro įstatyme numatyto pagrindo panaikinti teisinę registraciją.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog tiesiogines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent teritorinio registratoriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-1133, kuris ir laikytinas bylos ginčo dalyku.

Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 16 straipsnio 1, 4 dalimis, 23 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11, 19, 35, 36 punktais.

Pažymėjo, jog faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog UAB „Alovė“ nėra ir (ar) nebėra teisėta ginčo kiemo aikštelės bei administracinio pastato ir kitų registro Nr. (duomenys neskelbtini) išraše nurodytų pastatų, savininkė ir (ar) yra kreipusis dėl daiktinių teisių į ginčo objektą išregistravimo į atsakovą(-us) ir pan., nėra ir teismas tokių duomenų nenustatė. Nustatė, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo prašymą teritoriniam registratoriui padavė veikdamas kaip nuosavybės teisės į ginčo objektą turėtojos, t. y. UAB „Alovė“, įgaliotas asmuo ir (ar) yra šios bendrovės įgaliotas kreiptis į registratorių dėl atitinkamų daiktinių teisių išregistravimo, įregistravimo ar kitais klausimais. Darė išvadą, jog pareiškėjas nėra daiktinių teisių į ginčo kiemo statinius (kiemo aikštelę) savininkas ir (ar) kitu teisės aktų nustatytu būdu įgijęs nuosavybės teisę į juos. Nustatė, jog pareiškėjas, nebūdamas ginčo kiemo statinių (kiemo aikštelės) savininkas, negali būti laikomas asmeniu, turinčiu teisę kreiptis dėl ginčo daiktinių teisių, priklausančių kitam asmeniui, t. y. UAB „Alovė“, išregistravimo iš nekilnojamojo turto registro.

Darė išvadą, jog pareiškėjas pasirinko netinkamą galimai pažeistų teisių, susijusių su nuosavybės teisės atkūrimu į žemę, gynimo būdą. Be to, pažymėjo, jog pareiškėjas skundu ir neginčijo, kad ginčo kiemo aikštelė yra žemėje, į kurią jis siekia atkurti nuosavybės teises ir pan. Pabrėžė, jog byloje nesprendžiamas pareiškėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisėtumas ir pagrįstumas, o sprendžiamas ginčas tik dėl skundžiamų sprendimų ir įpareigojimo atlikti veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.

Konstatavo, jog skundžiamas teritorinio administratoriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-1133 priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, objektyviai išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo prašymo faktines aplinkybes, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis bei tinkamai realizuojant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus bendruosius reikalavimus, kurie keliami individualių administracinių aktų turiniui ir formai.

III. Pareiškėjas M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Kadangi Palangos miesto savivaldybės administracija kiemo aikštelės registraciją laiko priežastimi, dėl kurios pareiškėjui negali būti atkurtos nuosavybės teisės, akivaizdu, kad kiemo aikštelės registracijos faktas turi tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms, konkrečiai – teisei į nuosavybės teisių atkūrimą, įgyvendinti. Mano, jog dėl šios priežasties pareiškėjas turi neabejotiną teisinį ir faktinį suinteresuotumą ginčyti kiemo aikštelės registracijos teisėtumą, t. y. kvestionuoti, (i) ar kiemo aikštelė galėjo būti įregistruota kaip nekilnojamasis daiktas ir (ii) ar buvo pagrindas ją registruoti kaip UAB „Alovė” nuosavybę.

2) Pirmosios instancijos teismas iš esmės analizavo teisių į nekilnojamąjį daiktą išregistravimo iš nekilnojamojo turto registro teisinius pagrindus ir sąlygas, tačiau pareiškėjas savo prašymu atsakovo VĮ Registrų centro reikalavo ne išregistruoti UAB „Alovė” daiktinę (nuosavybės) teisę į kiemo aikštelę, bet apskritai panaikinti kiemo aikštelės, kaip nekilnojamojo daikto, registraciją nekilnojamojo turto registre. Teigia, jog šį reikalavimą pareiškėjas motyvavo tuo, kad kiemo aikštelė nekilnojamojo turto registre apskritai negalėjo būti įregistruota kaip nekilnojamojo turto objektas, kadangi registracijos metu (2001 m. vasario 8 d.) nebuvo jokių duomenų, kurie būtų galėję patvirtinti kiemo aikštelės, kaip nekilnojamojo turto objekto, sukūrimą. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju kiemo aikštelė buvo įregistruota nesant jokių duomenų (įrodymų), pagrindžiančių UAB „Alovė” nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai remiasi teisės normomis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 1 punktu, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19, 35 ir 36 punktais), kurios reglamentuoja teisėtai įregistruoto nekilnojamojo turto objekto išregistravimą tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto savininkas netenka savo daiktinės teisės arba nekilnojamasis daiktas žūva. Teigia, jog pareiškėjo prašymas negali būti laikomas prašymu dėl nekilnojamojo turto išregistravimo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 punkto, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19, 35 ir 36 punktų prasme. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas neturi teisės pateikti prašymo dėl kiemo aikštelės registracijos panaikinimo, neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde ir bylos nagrinėjimo metu išdėstytų argumentų, kurie patvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų (įrodymų), patvirtinančių kiemo aikštelės įregistravimo nekilnojamojo turto registre atitikimą registravimo metu (2001 m. vasario 8 d.) galiojusių teisės aktų reikalavimams, t. y. teisinį pagrindą, taip pat kiemo aikštelės įregistravimo UAB „Alovė” vardu teisėtumą.

3) Joks teisės aktas nenumato baigtinio sąrašo asmenų ir atvejų, kuomet gali būti teikiami prašymai dėl nekilnojamojo turto registracijos panaikinimo. Nekilnojamojo turto registro veiklą reglamentuojantys, taip pat ir kiti teisės aktai nedraudžia bet kuriam suinteresuotam asmeniui pateikti prašymą dėl nekilnojamojo turto registracijos panaikinimo.

4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3316/2011, kadangi šios bylos esminės, t. y. lemiamą reikšmę turinčios, aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pirmiausia, esminis skirtumas tarp nagrinėjamos ir cituojamos bylos yra tas, kad nurodytoje byloje pareiškėja buvo pareiškusi prašymą dėl nekilnojamojo turto išregistravimo tuo pagrindu, kad statinys yra išnykęs (realiai neegzistuojantis). Toks prašymas atitinka Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 ir 36 punktuose numatytą objekto išregistravimo pagrindą tuo atveju, kai nekilnojamasis daiktas išnyksta, todėl jį pateikti galėtų tik nekilnojamojo turto savininkas. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamoje byloje jis nesiremia Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 ir 36 punktais, tačiau teigia, kad kiemo aikštelė yra įregistruota nesant tam teisinio pagrindo. Antra, pareiškėja nurodytoje byloje prašymo dėl išregistravimo pateikimo metu jau buvo sklypo, kuriame buvo prašomas išregistruoti statinys, savininkė, todėl savo teisę galėjo ginti vienu iš turto savininko teisių gynimo būdų. Tuo tarpu pareiškėjo prašymas kaip tik yra pareikštas siekiant įgyvendinti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra kiemo aikštelė.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą. Atsakovas papildomai nurodo, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas M. S. nepateikė kokių nors naujų įrodymų ir nenurodė naujų aplinkybių, patvirtinančių jo skundo pagrįstumą. Pažymi, jog 2011 m. spalio 17 d. prašyme neteisingai nurodytas kiemo aikštelės unikalus numeris bei nurodyta kiemo aikštelės, kaip nekilnojamojo turto objekto, sukūrimo data. Nurodo, jog būtent 1983 metais pastatyta ir 1988 m. gegužės 26 d. Palangos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 48 įregistruota kiemo aikštelės dalis yra toje žemės sklypo vietoje, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Šios kiemo aikštelės dalies, kaip nekilnojamojo daikto, suformavimo ir įregistravimo pareiškėjas 2011 m. spalio 17 d. prašyme neginčijo.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą.

Atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Mano, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 gegužės 21 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimdamas sprendimą, teismas įvertino visus ištirtus įrodymus, konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, išsprendė skundo (prašymo) tenkinimo klausimą. Mano, jog pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3316/2011, negali būti aplinkybe, kuria grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Teigia, jog pareiškėjas reikalavimo įvertinti kiemo aikštelės įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisėtumą (ar registracija atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus) ir įvertinti kiemo aikštelės įregistravimo UAB „Alovė” vardu teisėtumą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui neteikė, todėl šis apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas nėra susijęs su anksčiau pareikštais reikalavimais, o yra naujas reikalavimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo spręsti dėl apeliacinio skundo tenkinimo teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Alovė“ atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant nei materialių, nei procesinių teisės normų. Pažymi, jog pareiškėjas teikė prašymą panaikinti UAB „Alovė” vardu registruotos kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), registraciją, t. y. išregistruoti kiemo aikštelę. Niekaip kitaip pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjo prašymas negali būti traktuojamas ir aiškinamas, nes panaikinus registraciją atitinkamai būtų išregistruotas ir nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį. Teigia, jog apeliantas net nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu jis grindžia savo prašymą ir apeliacinį skundą, kokiomis teisės normomis remiasi. Nurodo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1, 4 dalys, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19, 35 ir 36 punktai reglamentuoja ne specifines situacijas, kaip tai nurodo apeliantas, bet pagrindinius ir vienintelius išregistravimo pagrindus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dalykas – VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 340 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. (4.6.10.)RS-1133 teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos duomenis VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-1133 „Dėl daiktinių teisių registravimo Nekilnojamojo turto registre“ (t. 1, b. l. 16-17) netenkino pareiškėjo M. S. prašymo išregistruoti UAB „Alovė“ daiktines teises į kiemo statinius - kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturėjo teisės paduoti tokio prašymo, nes teisės aktai nesuteikia pareiškėjui, kuris nėra daiktinės teisės turėtojas ar asmuo, kuris yra suinteresuotas daiktinių teisių įregistravimu, ar UAB „Alovė” įgaliotinis, paduoti prašymą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro kito asmens (UAB „Alovė”) nuosavybės teises. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 340 pripažino, kad minėtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino pagrįstais ir teisėtais VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo argumentus, kurių pagrindu nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas, nurodydamas, kad pareiškėjas neturėjo teisės pateikti prašymą teritoriniam registratoriui dėl kitam asmeniui priklausančios daiktinės teisės išregistravimo, o Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis bei tinkamai realizuojant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus bendruosius reikalavimus, kurie keliami individualių administracinių aktų turiniui ir formai.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, t. y. panaikinti Komisijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 340 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-1133; įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti iš nekilnojamojo turto registro UAB „Alovė“ vardu įregistruotos kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), registraciją. Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjas turi teisinį ir faktinį suinteresuotumą ginčyti kiemo aikštelės registracijos teisėtumą, kad pareiškėjas savo prašymu atsakovo VĮ Registrų centro reikalavo ne išregistruoti UAB „Alovė” daiktinę (nuosavybės) teisę į kiemo aikštelę, bet apskritai panaikinti kiemo aikštelės, kaip nekilnojamojo daikto, registraciją nekilnojamojo turto registre tuo pagrindu, kad kiemo aikštelė nekilnojamojo turto registre apskritai negalėjo būti įregistruota kaip nekilnojamojo turto objektas, kadangi registracijos metu nebuvo jokių duomenų, kurie būtų galėję patvirtinti kiemo aikštelės, kaip nekilnojamojo turto objekto, sukūrimą, kiemo aikštelė buvo įregistruota nesant jokių duomenų (įrodymų), pagrindžiančių UAB „Alovė” nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nekilnojamojo turto registro veiklą reglamentuojantys bei kiti teisės aktai nedraudžia bet kuriam suinteresuotam asmeniui pateikti prašymą dėl nekilnojamojo turto registracijos panaikinimo.

Įvertinus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nepanaikino viešojo administravimo subjekto - VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimo Nr. (4.6.10.)RS-1133 ir neįpareigojo šio subjekto panaikinti iš nekilnojamojo turto registro UAB „Alovė“ vardu įregistruotos kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), registraciją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad ginčo kiemo statiniai - kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), įregistruoti nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise UAB „Alovė“ vardu, nurodant, kad priklausinys (kiemo aikštelė), 1/1 priklausantis pastatui Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytam p. 2.1., t. y. administraciniam pastatui, kuris nuosavybės teise taip pat įregistruotas UAB „Alovė“ vardu, kad UAB „Alovė“ nuosavybės teisės į ginčo kiemo aikštelę ir administracinį pastatą teisiniais pagrindais nurodyti: 1991 m. sausio 7 d. priėmimo-perdavimo aktu, 1993 m. gegužės 7 d. įstatinio kapitalo suformavimo sutartimi, 1993 m. gegužės 17 d. priėmimo-perdavimo aktu, 1995 m. vasario 17 d. miesto (rajono) valdybos potvarkiu Nr. 22 ir 2001 m. kovo 27 d. statybos inspektoriaus pažyma Nr. 59.

Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2011 m. spalio 17 d. prašymu kreipėsi į nekilnojamojo turto registro tvarkytoją su prašymu panaikinti UAB „Alovė“ vardu įregistruotos kiemo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), registraciją. Prašymą grindė tuo, kad nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys, susiję su kiemo aikštelės registracija, neatitinka faktinės situacijos, kiemo aikštelė UAB „Alovė“ vardu buvo įregistruota nesant tam teisėto pagrindo ir tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu (t. I, b. l. 71-72). Pareiškėjas prašyme nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis teritorinis registratorius turėjo panaikinti statinių teisinę registraciją. Skunde, paduotame teismui, pareiškėjas nurodė, kad turėjo būti įvertintas pareiškėjo teisėtas interesas pateikti prašymą išregistruoti UAB „Alovė“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, o aplinkybę, kad pareiškėjas, nors ir nebūdamas nekilnojamojo daikto (kiemo aikštelės) savininku ar savininko įgaliotu asmeniu, turi teisėtą interesą kreiptis dėl nuosavybės teisės į šį daiktą įregistravimo, patvirtina Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-89-609/2011 nagrinėjamas ginčas tarp Palangos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo. Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad teisę pateikti minėtą prašymą jam suteikė ir Lietuvos Respublikos teisės aktai, ir buvo nurodomi Nekilnojamojo turto registro nuostatų 15-19 punktai. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, pagrįstai pasisakė dėl šių teisės aktų taikymo nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su teisės aktų nuostatų, kurios numato daiktinių teisių įregistravimą ir išregistravimą, taikymu, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios numato teisę ar pareigą nekilnojamojo turto registro tvarkytojui panaikinti teisinę registraciją pagal pareiškėjo prašymą.

Vertinant pareiškėjo skunde nurodytus tiek faktinius, tiek teisinius pagrindus, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, viešojo administravimo institucija, vykdydama jai pavestas funkcijas tvarkant nekilnojamojo turto registrą, privalėjo išregistruoti UAB „Alovė“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (kiemo aikštelę), pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus, negali savo veikla pažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Pagal viešojoje teisėje veikiančius teisėtumo, įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principus viešojo administravimo subjektai privalo veikti neperžengdami įstatymo suteiktų įgaliojimo ribų, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visi viešojo administravimo subjektai turi tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas.

Teisinius santykius dėl nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą išregistravimo reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35, 36 punktai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą.

Pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19 punktą, prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punkte numatyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas, o 36 punkte numatyta, kad nekilnojamasis daiktas, kuriam statyti, rekonstruoti ar atnaujinti (modernizuoti) reikia leidimo statyti naują statinį, leidimo rekonstruoti statinį ar leidimo atnaujinti (modernizuoti) pastatą, išregistruojamas, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto žuvimo (nugriovimo, sugriovimo, sunykimo, sudegimo ir panašiai) faktą.

Kitais atvejais nekilnojamasis daiktas išregistruojamas, kai pateikiamoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje užfiksuotas nekilnojamojo daikto žuvimo faktas. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatą, reiškia, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais duomenimis tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui).

Šios nuostatos yra taikomos nekilnojamojo turto registratoriui, kuris, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti nekilnojamojo turto registre esančių duomenų (keisti įrašą apie daiktinės teisės turėtoją), kitaip vertindamas tuos pačius duomenis (įstatymų nustatytus dokumentus), kurie buvo pagrindas padaryti nekilnojamojo turto registre pirminį įrašą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punktas numato, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti (šiuo pagrindu teritorinis registratorius atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nėra ginčo objekto (nekilnojamojo daikto – kiemo aikštelės) daiktinės teisės turėtojas, todėl nėra tinkamas subjektas paduoti prašymą išregistruoti šį nekilnojamąjį daiktą pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19 punktą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nesuteikta teisė ginti pareiškėjo nurodomų pažeistų teisių ir teisėtų interesų, t. y. panaikinti UAB „Alovė“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 9 punktas numato, kad Teritoriniai registratoriai vykdo šias funkcijas: tvarko registro duomenis – šių nuostatų nustatyta tvarka juos įrašo, pakeičia, panaikina, pataiso (raštu informuodami suinteresuotus asmenis), perkelia į archyvinių nekilnojamųjų daiktų kadastro ir registro duomenų bazę (9.1); priima ir registruoja prašymus įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo- pardavimo ir nuomos sutartis (9.2); priima ir registruoja prašymus pakeisti ir išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis (9.3); priima sprendimus dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutarčių įregistravimo, pakeitimo ir išregistravimo (9.4); tvarko registrui pateikiamų dokumentų archyvus, dokumentų kopijų skaitmeninius archyvus, užtikrina jų apsaugą (9.6); rengia ir spausdina iš registro centrinio duomenų banko registro informacinius išrašus apie nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimą registre, pažymas, spausdina registro tvarkymo įstaigos registro centriniame duomenų banke saugomus duomenis ir išduoda juos fiziniams ir juridiniams asmenims (9.7); teikia registro statistikos duomenis (9.8); pagal nekilnojamojo turto sandorių viešosios elektroninės paslaugos informacinės sistemos pranešimus apie rengiamus nekilnojamojo turto sandorius patikrina nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis ir suformuoja registre žymą apie duomenų patikslinimą ar atsisakymą juos tikslinti (9.9); vykdo kitas teisės aktų nustatytas ir Centrinio registratoriaus pavestas funkcijas (9.10).

Pažymėtina, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; kt.). Teisinės registracijos panaikinamas yra išvestinis reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; kt.) nurodoma, jog teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką; registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami teisinei registracijai atlikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.). Ginčas dėl UAB „Alovė“ nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo tuo pagrindu, kad neteisėtai, t. y. nesant teisėto pagrindo, UAB „Alovė“ įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą ir nebuvo teisėto pagrindo įregistruoti nuosavybės teisę šio juridinio asmens vardu, teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatydamas, kad pareiškėjas neturėjo teisės paduoti prašymo teritoriniam registratoriui dėl kitam asmeniui priklausančios daiktinės teisės išregistravimo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A492-3316/2011, nes šioje administracinėje byloje buvo aiškinamos teisės aktų nuostatos, numatančios asmenis, kurie turi teisę paduoti prašymus išregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog asmenys, nesantys daiktinės teisės turėtojai, nėra tinkami subjektai paduoti prašymą išregistruoti nekilnojamąjį daiktą pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11 ir 19 punktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė