2013-06-27 Nr. AB-3113-3-61-3-00542-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1956/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00542-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 1D-1106(11) bei priteisti iš LR VRM ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., viso 39 793,68 Lt.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad LR VRM nuo 2001 m. spalio 1 d. jam paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio LR VRM išmokėjo jam sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. Pareiškėjo nuomone, nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

LR VRM su pareiškėjo skundu nesutiko, nurodydama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui G. M. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 39 793,68 Lt, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Kitą pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Teismas nustatė, kad LR VRM 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjui nuo 1998 m. gruodžio 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, dėl kurios sumažinimo pareiškėjas 2012 m. gruodžio 31 d. prašymu kreipėsi į LR VRM. LR VRM 2013 m. sausio 25 d. raštu Nr. 1D-1106(11) atsakė į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 31 d. prašymą. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal „<...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama LR VRM. Pirmosios instacijos teismas konstatavo, jog, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas padarė išvadą, kad LR VRM neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama LR VRM, įpareigotina išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį pagal pateiktą 2013 m. sausio 24 d. pažymą Nr. 11D(P)-794 – 39 793,68 Lt (70 805,78 Lt – 31 012,10 Lt), susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Vertindamas skundžiamo LR VRM 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1D-1106(11) teisėtumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skundžiamame sprendime vertinamo laikotarpio metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl pagrindo naikinti skundžiamą LR VRM 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 1D-1106(11) nėra. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, skundžiamo LR VRM sprendimo teisėtumas neturi įtakos pareiškėjo teisių gynybai, nes jo teisė į pensiją bus apginta išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką.

III. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pareiškėjo teisės į priteistą sumą neginčija, tačiau atkreipia dėmesį į teisės principą, kad teisės aktais (t. y. ir teismo sprendimu) negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia). Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Todėl, atsakovų teigimu, pagal dabartinę faktinę padėtį Vidaus reikalų ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad LR VRM 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjui G. M. nuo 1998 m. gruodžio 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 26), dėl kurios sumažinimo pareiškėjas 2012 m. gruodžio 31 d. prašymu kreipėsi į LR VRM (b. l. 28). LR VRM 2013 m. sausio 25 d. raštu Nr. 1D-1106(11) atsakė į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 31 d. prašymą (b. l. 29–30).

Nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 1D-1106(11) bei priteisti iš LR VRM ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., viso 39 793,68 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui G. M. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 39 793,68 Lt, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Kitą pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai šiame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją, yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą A525–844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovų atžvilgiu, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., o kartu ir atsakovo apeliacinį skundą, atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka galioti nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys