2013-10-09 Nr. AB-5959-3-61-3-02675-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-779/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02675-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus Varėnos skyriui dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. J., pagal įgaliojimą atstovaujamas L. K., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Alytaus skyriaus Varėnos skyrių išmokėti jam Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu nepagrįstai sumažintą ir neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 20 176,85 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi (b. l. 30–31) pareiškėjo M. J. skundą priimti atsisakė, pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjo atstovui advokatui G. K.. Teismas pareiškėjui taip pat išaiškino teisę kreiptis į VSDFV su motyvuotu prašymu atnaujinti skundo dėl neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas M. J. siekia dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010-2011 metų laikotarpį grąžinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. 2005 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) Nr. X-209 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) Nr. IX-2535 37 straipsnio 1, 4 dalyse (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Bylos dokumentai patvirtina, kad dėl neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas 2013 m. gegužės 21 d. kreipėsi į VSDFV Alytaus skyriaus Varėnos skyrių, kuris 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (10.56)3-61475 atsisakė išmokėti prašomą pensijos dalį. Šį sprendimą pareiškėjas ginčijo VSDFV, kuri 2013 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-4203 atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, kad jis praleido įstatymo nustatytą terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Pareiškėjas reikalavimo dėl VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4203 panaikinimo skunde nereiškia, tačiau nenuginčijus minėto sprendimo, jo teisės realiai nebus apgintos. Pažymėtina, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančią Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakciją, skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Remiantis šia įstatymo norma ir ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad tik atnaujinus skundo dėl neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo padavimo VSDFV terminą ir išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. skundą iš esmės, pareiškėjas turės teisę kreiptis į teismą dėl senatvės pensijos sumažinimo pažeistų teisių gynimo. Tokį ginčo sprendimo būdą yra išaiškinusi ir VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendime.

III. Pareiškėjas M. J. atskiruoju skundu (b. l. 33–38) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą išspręsti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas be jokio objektyvaus pagrindo atsisakė priimti skundą, tokį sprendimą motyvuodamas prielaida, jog VSDFV neišnagrinėjus skundo iš esmės, pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą. Šie teismo argumentai prieštarauja teisingumo, protingumo principams bei neteisėtai užkerta kelią tolesnei bylos eigai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, ginčydamas VSDFV sprendimą Nr. (6.5)1-4203 kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Šias aplinkybes patvirtina jo 2013 m. liepos 11 d. pateikto skundo turinys, kuriame aiškiai nurodyta, jog pareiškėjas su 2013 m. gegužės 21 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)1-4203 nesutinka ir argumentuotai išdėsto motyvus, dėl kokių priežasčių jis mano, jog minėtas sprendimas yra nepagrįstas. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentas, kad pareiškėjas neginčija VSDFV sprendimo yra visiškai nepagrįstas ir deklaratyvus. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nurodė, kad sprendimu, kuriuo atsisakoma priimti nagrinėti skundą administracinių ginčų komisijoje, užkertama galimybė tolesnei bylos eigai, todėl apygardos administracinio teismo kompetencijai yra priskiriami tiek skundai dėl administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimų, priimtų išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka iš esmės, tiek sprendimai, kuriais atsisakoma šiuos ginčus nagrinėti.

2013 m. gegužės 21 d. sprendimu VSDFV netinkamai traktuoja termino skaičiavimo pradžios momentą. VSDFV teigia, jog pareiškėjas apie 2010 m. sprendimą sumažinti jam paskirtos pensijos dalį sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, nepagrįstai atima iš jo teisę ginti savo pažeistas teises bei teisme įrodinėti faktines aplinkybes, su kuriomis yra siejamas skundo padavimo terminų skaičiavimas. VSDFV savo atsisakymo nagrinėti skundą nemotyvavo. VSDF valdyba nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2010 m. sprendimas sumažinti pareiškėjui paskirtos pensijos dalį buvo siųstas pareiškėjui ir jam įteiktas. Taigi VSDFV neįrodė, kad pareiškėjui minėtas sprendimas ir jo apskundimo tvarka buvo žinoma. Dėl šių priežasčių VSDFV neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti, jog terminas yra praleistas ir atsisakyti nagrinėti skundą, juolab atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas skundė 2013 m. gegužės 24 d. VSDFV Alytaus skyriaus Varėnos skyriaus sprendimą Nr. (1O.1)Rl-12124. Nenustačius 2010 m. sprendimo sumažinti paskirtos senatvės pensijos dalį įteikimo fakto bei esant abejonių dėl termino praleidimo turėjo būti daroma pareiškėjui palanki išvada, jog terminas yra nepraleistas, nes teisės norma, kurios pagrindu skaičiuojamas terminas, yra siejama ne vien su pareiškėjo teise apskųsti sprendimą, bet ir su viešojo administravimo subjekto pareiga įteikti sprendimą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties, kuria pareiškėjo M. J. skundą atsisakyta priimti kaip paduotą nesilaikius įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo sprendžiamas reikalavimas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl išplėstinė teisėjų kolegija, pagal įstatymo analogiją pritaikiusi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, normas, išaiškino asmens teisės į neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį įgyvendinimo tvarką – kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių, visų pirma, privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Pensijų įstatymo 45 str.). Tačiau, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamoje 2013 m. liepos 18 d. nutartyje teismo padaryta išvada, jog nors pareiškėjas reikalavimo dėl VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4203 panaikinimo teismui pateiktame skunde nereiškia, tačiau nenuginčijus minėto sprendimo, pareiškėjo teisės realiai nebus apgintos, o neišnagrinėjus pareiškėjo skundo VSDFV (dėl senatvės pensijos sumažinimo pažeistų teisių gynimo) iš esmės, jis neturi teisės kreiptis į teismą.

Byloje nėra pateikta M. J. 2013 m. birželio 10 d. skundo VSDFV kopijos, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4203 (b. l. 22–23) motyvuodama tuo, kad M. J. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, skundo dalį, susijusią su senatvės pensijos dalies, negautos 2010-2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėjimu, nagrinėti atsisakė, darytina išvada, jog pareiškėjas minėtame 2013 m. birželio 10 d. skunde visgi suformulavo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo. Vadinasi, pareiškėjui, išreiškus savo valią, nukreiptą į realių teisinių pasekmių atsiradimą, t. y. paprašius išmokėti susidariusį įsiskolinimą, o centriniam viešojo administravimo subjektui atsisakius atlikti reikalaujamus veiksmus, tarp administracinės bylos šalių kilo ginčas (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nurodydamas formaliai atlikti visą ikiteisminę administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą, nepagrįstai apsunkino pareiškėjo turtinių teisių ir interesų teisminį gynimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Analogiškos praktikos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje Nr. AS502-709/2013.

Dėl pirmosios instancijos teismo teiginio, jog pareiškėjas reikalavimo dėl VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4203 panaikinimo teismui pateiktame skunde nereiškia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš 2013 m. liepos 11 d. skundo (teisme gauto 2013 m. liepos 15 d.) turinio (b. l. 1–6) matyti, jog pareiškėjas, be kita ko, nesutinka ir su šiuo sprendimu, nes skunde jis pateikia argumentus, kuriais ginčija VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimo teisėtumą. Be to, skundo pavadinime nurodo, kad 2013 m. liepos 11 d. skundas yra „Dėl VSDFV 2013-06-21 sprendimo ir senatvės pensijos neišmokėtos dalies išmokėjimo“.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ 10 straipsnyje – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (žr., pvz., administracines bylas Nr. A556-1238/2009, Nr. A858-257/2012). Nors dispozityvumo principas reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktai), teismas, nagrinėdamas bylą, turi būti aktyvus ir, matydamas, kad pareiškėjo teisės jo reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundą bei, esant būtinybei, pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti.

Pareiškėjo M. J. atskirajame skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su 3 metų termino kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją praleidimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė