2017-01-30 Nr. AB-2543-3-61-3-03843-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1020-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03843-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL (b. l. 1–2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 2 d. ir 2014 m. gruodžio 2 d. buvo gydomas LAVL, kurios palatose trūko ploto, nebuvo elektros kištukinių lizdų, spintelės sulaužytos, nebuvo kėdžių, čiužiniai buvo kritinės būklės, patalynė suplyšusi, tualetas užsikišęs, kai kur nubyrėjęs tinkas. Tokias sąlygas pareiškėjas skunde įvardijo kaip nežmoniškas ir žeminančias orumą. Paaiškino, kad dėl tokių sąlygų patyręs psichologinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, kančias.

2015 m. gruodžio 7 d. teisme gautas pareiškėjo skundo papildymas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad LAVL palatų tualetai buvo įrengti taip, kad neužtikrino pareiškėjo privatumo (b. l. 69).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–13, 73).

Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 14–22 d. buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 2 (8,92 kv. m, 2 lovos) ir Nr. 6 (15,51 kv. m, 6 lovos) bei 2013 m. gruodžio 4–11 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,60 kv. m (8 lovos). LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtose palatose. Nurodė, kad palatose remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Kiekvienoje kameroje yra mechaninė vėdinimo sistema. Visose palatose yra elektros lizdai, išskyrus Psichiatrijos skyrių dėl pačių pacientų saugumo. Pareiškėjas į LAVL administraciją su skundais nesikreipė. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas įrodymais. Atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš gydymo stacionare istorijų matyti, kad pareiškėjas jo nurodomu laikotarpiu buvo gydytas LAVL du kartus. Pirmą kartą į LAVL pareiškėjas atvyko 2013 m. gegužės 14 d., o išvyko 2014 m. gegužės 22 d. (toliau – pirmasis ginčo laikotarpis), antrą kartą į LAVL pareiškėjas atvyko 2013 m. gruodžio 4 d., o išvyko 2013 m. gruodžio 11 d. (toliau – antrasis ginčo laikotarpis). Pareiškėjas pirmuoju ginčo laikotarpiu buvo paguldytas į Psichiatrijos skyriaus palatą Nr. 2, vėliau perkeltas į palatą Nr. 6. Pagal LAVL teismui pateiktą planą matyti, kad palata Nr. 2 yra 8,92 kv. m, o palata Nr. 6 yra 15,51 kv. m. Antruoju ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paguldytas Chirurgijos skyriuje į palatą Nr. 1, kurios plotas – 32,60 kv. m. LAVL negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo minėtose palatose. Pasak pareiškėjo, iš karto atvykęs į LAVL, jis buvo paguldytas į palatą, kurioje buvo vienas, bet dėl to, jog tualetas šioje kameroje nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos ir todėl, kad nebuvo palatoje elektros lizdų, pasiprašė perkeliamas į kitą palatą, kurioje be jo buvo dar 4 asmenys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad palatoje Nr. 2 jis buvo vienas, palatoje Nr. 6 pareiškėjas buvo dar su 4 kitais asmenimis, o palatoje Nr. 1, atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei LAVL nepateikė informacijos, laikoma, kad buvo 8 asmenys (pagal palatoje įrengtų miegamų vietų skaičių).

Teismas atsižvelgė į Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 ir 2 dalis. LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 111.4 punktu. Konstatuota, kad palatoje Nr. 6 ir palatoje Nr. 1 pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 5,1 kv. m. Daryta išvada, kad LAVL iš viso 15 parų (vieną iš jų – iš dalies) neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkto reikalavimus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Konstatuota, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad palatose esantis tualetas nebuvo atitvertas taip, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas neginčijo, kad tokia pertvara palatose įrengta buvo, tačiau nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas ne nuo visos palatos, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo. Be to, Psichiatrijos skyriaus palatų duryse buvo įrengti stebėjimo langeliai, todėl palatose esantis tualetas buvo lengvai matomas ir prižiūrėtojų. Byloje yra palatos Nr. 2 durų nuotrauka, kuri patvirtina pareiškėjo teiginius dėl stebėjimo langelio. Teismas pažymėjo, jog reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. LAVL, susipažinusi su pareiškėjo papildomais paaiškinimais, susijusiais su tualeto įrengimu, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai palatose yra atitverti pertvara nuo viso likusio palatos ploto, o ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad LAVL užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuota, kad LAVL tokiu būdu pažemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL palatose nebuvo kėdžių. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo baldais normos), nustatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti viena taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai. LAVL teismui pateikė 2015 m. liepos 17 d. pažymas, kurios patvirtina, kad palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, nebuvo nei kėdžių, nei suoliukų. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad LAVL pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad LAVL palatos neatitiko higienos normų reikalavimų (byrėjo tinkas). Higienos normos 76:2010 28 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. LAVL atsiliepimo argumentas, kad LAVL turimas higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, teismo atmetamas kaip nepagrįstas. Higienos paso turėjimas per se nereiškia, jog higienos ir kiti reikalavimai negali būti pažeidžiami. LAVL pateikė teismui palatų, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, nuotraukas, kurios patvirtina pareiškėjo teiginius dėl kai kuriose vietose byrančio tinko, bet paneigia pareiškėjo teiginius dėl sulaužytų spintelių. Konstatuota, kad LAVL pažeidė higienos normos 76:2010 28 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad čiužiniai palatose buvo kritinės būklės, o patalynė suplyšusi. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas gyvenimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjo teiginiai dėl kritinės būklės čiužinių ir patalynės yra gana abstraktaus pobūdžio. 2016 m. vasario 25 d. iš pareiškėjo teisme gauta vaizdinė medžiaga (kompaktiniame diske), kurioje pateikti keturi failai filmuotos medžiagos. Atsidarius šiuos failus, visuose buvo rodoma 2007 m. balandžio 6 d. data, o pirmajame faile komentuojama, kad tai yra Pravieniškių ligoninė. Atsižvelgiant į tai, ši vaizdinė medžiaga vertinta kritiškai, o pareiškėjo skundo argumentai dėl čiužinių ir patalynės būklės LAVL atmesti kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai, teismui kilo pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė pažeminimą, patyrė dideles kančias. Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, iš viso truko 15 parų. Vienam asmeniui tenkantis plotas iš esmės visu pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatyto reikalavimo (5,1 kv. m). Bylos duomenimis nenustatyta, kad buvimas LAVL pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir pobūdį (dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis tualetu), konstatuota, jog tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Ploto trūkumas taip pat neabejotinai trukdė pareiškėjui naudotis minimaliu privatumu, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis, sukėlusi pareiškėjui rimtą diskomfortą. Pažymėta ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas, todėl trupantis tinkas, atsilupę dažai ar baldų trūkumas tokioje įstaigoje yra nepateisinamas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti LAVL veiksmai (pareiškėjo laikymas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), žala (pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu, pažymėta, kad pareiškėjas su skundu dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipėsi praėjus apie 1,5 metų, su skundais į LAVL administraciją nesikreipė, nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami ir tęsėsi per du atskirus laikotarpius (8 bei 7 paras). Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą (konstatuotas pareiškėjo orumo pažeidimas), trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 120 Eur, skaičiuojant 8,00 Eur už vieną parą (15 parų x 8,00 Eur), kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

III. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 115–117).

Apeliaciniame skunde teigia, kad buvo nepristatytas į teismo posėdį, nors pageidavo dalyvauti, ir dėl to neturėjo galimybės paaiškinti kilusių klausimų. Pavyzdžiui, teismas atsižvelgė į filmuotos medžiagos datą, nors data nėra reikšminga. Nors filmuotoje medžiagoje komentuojama, kad tai yra Pravieniškių ligoninė, pažymi, kad buvo filmuojama ne kaip įrodymas teismui, o mėgėjiškai. Filmuotos medžiagos pagrįstumą ir LAVL patalpų sąlygas gali patvirtinti tuo metu su pareiškėju buvę asmenys. Atsižvelgiant į daugybę pažeidimų, dėl kurių pareiškėjas patyrė nepatogumus, teigia, kad 120 Eur yra akivaizdžiai per mažas žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LAVL iš viso 15 parų (vieną iš jų – iš dalies) neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, neužtikrino pareiškėjui minimalaus privatumo, jam naudojantis tualetu, pažeidė Aprūpinimo baldais normą, nes palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, nebuvo nei kėdžių, nei suoliukų, pažeidė higienos normos 76:2010 28 punkto reikalavimus, o pareiškėjo skundo argumentus dėl čiužinių ir patalynės būklės LAVL teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 120 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad, atsižvelgiant į atsakovo nurodytus duomenis, matyti, jog pareiškėjui minimalus plotas būnant LAVL buvo neužtikrintas 15 dienų, sanitarinis mazgas buvo atitvertas ne nuo visos patalpos, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo, o Psichiatrijos skyriaus patalpų duryse buvo įrengti stebėjimo langeliai, todėl palatose esantis tualetas buvo matomas ir prižiūrėtojų, be to, palatose nebuvo kėdžių ir suoliukų bei buvo pažeista higienos normos HN 76:2010 28 punkto norma. Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis pareiškėjo abstraktaus pobūdžio skundo teiginius dėl kritinės būklės čiužinių ir patalynės laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad jis nebuvo pristatytas į teismo posėdį, teismas nevertino jo pateiktos filmuotos medžiagos, o jam priteista neturtinės žalos suma yra nepakankama.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo pristatytas į teismo posėdį, nors to pageidavo. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui įteikus teismo šaukimą, jo grąžinamojoje dalyje (b. l. 87) E. V. nurodė, jog pageidauja dalyvauti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi pavedė viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus daliniui, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Šiaulių tardymo izoliatoriui pristatyti pareiškėją, jam pageidaujant, į teismo posėdį 2016 m. kovo 9 d. 9.30 val. (b. l. 89). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnyba 2016 m. kovo 9 d. pranešė, kad E. V. atsisakė dalyvauti posėdyje, raštu prašymo nevykti į teismo posėdį nepateikė (b. l. 97). Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių paaiškinimų dėl šių Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos nurodytų aplinkybių, todėl vertintina, jog pareiškėjas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nedalyvavo dėl to, kad nepageidavo čia vykti. Bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.). Pažymėtina, kad pareiškėjas savo poziciją ir argumentus yra išdėstęs skunde, jo papildyme, atsikirtime į atsakovo atsiliepimą, be to, ir apeliaciniame skunde jis neprašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo teiginiais, jog pareiškėjo pateikta filmuota medžiaga, kurią be pagrindo ignoravo pirmosios instancijos teismas, patvirtina jo nurodytas aplinkybes: kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d.,72 str.).

ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pažymėtina ir tai, kad teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus (ABTĮ 81 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pateikimo ir rinkimo, nes turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateikė filmuotą medžiagą, tačiau nėra pagrindo manyti, kad joje vaizduojamos būtent šiam ginčui aktualios kameros ginčo laikotarpiais: vaizdo įrašo pradžioje teigiama, kad filmuojama Pravieniškių ligoninė; nei viename įraše neįvardijama konkreti filmuojama kamera; visuose įrašuose rodoma data – 2007 m. balandžio 6 d., nors šioje byloje aktualus 2013 m. gegužės 14 d.–2013 m. gegužės 22 d. ir 2013 m. gruodžio 4 d.–2013 m. gruodžio 11 d. laikotarpis. Be to, nėra žinomos šių vaizdo įrašų padarymo aplinkybės (į Bausmių vykdymo kodekso nustatytą sąrašą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą patenka fotoaparatai, vaizdo ir kino kameros, fotomedžiagos, chemikalai, spausdinimo, dauginimo ir kopijavimo aparatai, garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės).

Taigi, vertinant pareiškėjo skundo pagrįstumą, nebuvo pagrindo vadovautis jo pateikta vaizdo medžiaga.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra priteisiamas apie 10 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2286-556/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamu atveju, nustatant pareiškėjui padarytos žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad LAVL yra būtent gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, taip pat į nustatytų pažeidimų pobūdį. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šiuo atveju, be kita ko, buvo nustatyta, kad LAVL neužtikrino privatumo pareiškėjui naudojantis tualetu: iš paties atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad LAVL palatose esantį sanitarinį mazgą atskiriančios sienelės yra akivaizdžiai žemesnės nei 1,5 m. Taigi, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros erdvės ir buvo matomas tiek palatoje, tiek ir pro duryse įrengtą stebėjimo langelį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi pažeidimų mastą, jų pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma didintina ir dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 200 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė