2021-09-22 Nr. AB-19478-3-62-3-02206-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-413-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02206-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė:

2.1. Laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose bei kamerose. Bendrabučio tipo patalpose nuolat trūko gyvenamojo ploto, visose patalpose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai. Į dušą tekdavo eiti per lauką, net žiemos metu. Dušuose nebuvo pertvarų, todėl kiti nuteistieji galėjo matyti pareiškėją besimaudantį. Be to, duše trūko asmeninės erdvės, vandens maišytuvai buvo nereguliuojami, o tai sukėlė didelių nepatogumų. Nebuvo įrengtų sėdimų klozetų, o tualeto kabinos atskirtos tik skardine sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

2.2. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, neužtekdavo vietos pasivaikščioti ir pasportuoti. Ant gyvenamųjų patalpų langų buvo uždėtos labai tankios grotos, todėl į patalpas nepatekdavo natūrali dienos šviesa. Nebuvo sudarytos sąlygos privačiai pasinaudoti taksofonu, kadangi aparatų įrengta per mažai, nuolat susidarydavo eilė, todėl pareiškėjo pokalbius visuomet girdėdavo kiti nuteistieji ir pareigūnai. Kalinimo sąlygas blogino ir tai, kad nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, kuriame būtų galima pailsėti, žiūrėti televizorių ir užsiimti kita veikla. Dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namuose pagal nuteistųjų prašymus yra sudaromi skambinimo telefonu grafikai kiekvienam būriui. Teisės aktuose nereglamentuojama, kokioje patalpoje turi būti įrengtas taksofono aparatas bei koks turi būti jų kiekis. Aliarmo mygtukų įrengimas yra numatytas tik kamerų tipo patalpose, tačiau jose pareiškėjas nebuvo kalinamas. Pataisos įstaigos neturi pareigos dušų atskirti pertvaromis, tokių reikalavimų teisės aktai nenumato. Dušuose veikia visi vandens maišytuvai, vandens temperatūra reguliuojama. Tualetai yra įrengti atskirose kabinose, o pisuarai atskirti pertvaromis. Pareiškėjo gyvenamosiose patalpose grotų iš vidinės pusės ant langų nebuvo įrengta, tačiau teisės aktuose nenumatyta draudimo tokias grotas įrengti. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Nors laisvalaikio kambariai neįrengti, nėra jokių duomenų, kad tai sukėlė pareiškėjui kokių nors neigiamų pasekmių. Pareiškėjas dėl ginčo dalyko nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į Psichologinę tarnybą. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo D. Š. teisė pasinaudoti laisvalaikio kambariu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. buvo pažeista, kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Dėl gyvenamojo ploto teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose patalpose: 3 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 51,41 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto; 3 būrio 2 brigadoje, kurios plotas – 66,56 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto. Nors pareiškėjas teigė, jog jam teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto, teismas šiuos argumentus pripažino abstrakčiais. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose buvo iki 21 nuteistojo, tačiau nedetalizavo tikslaus nuteistųjų skaičiaus konkrečioje patalpoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas nuteistųjų skaičius sutampa su atsakovo atstovo nurodomu skaičiumi 3 būrio 2 brigadoje, todėl atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jokių teiginius pagrindžiančių objektyvių įrodymų nepateikė, pareiškėjo nusiskundimą dėl per mažo gyvenamojo ploto laikė nepagrįstu. Baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, jog pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl vienam asmeniui tekdavo tik 1,5 kv. m ploto, teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė.

8. Dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų teismas pažymėjo, kad pareiškėjo gyvenamosios patalpos nebuvo rakinamos, todėl pataisos namai neturėjo pareigos šiose patalpose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuko. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio patalpoje tuo metu nebuvo.

9. Dėl tualetų įrengimo teismas nurodė, kad, remiantis atsakovo atstovo teigimu, tualetai, kuriais naudojosi pareiškėjas, buvo įrengti atskirose kabinose, tačiau tai patvirtinantys duomenys nepateikti. Teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas teigė, kad tualetai buvo atskirti pertvaromis. Teismas, įvertinęs tai, jog unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, konstatavo, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos. Teismas, konstatavęs, kad teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, jog tualetas turi būti sėdimas, šį pareiškėjo argumentą atmetė.

10. Dėl laisvalaikio kambario teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pripažino, jog Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, todėl konstatavo, kad šis pažeidimas pripažintas nustatytu, dėl to pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų.

11. Dėl langų grotų teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose grotos neįrengtos, tačiau jokių duomenų apie jų įrengimą (neįrengimą) į bylą nepateikė, konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kad dėl to pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, o šie į jo prašymus nereagavo, natūralaus apšvietimo koeficientas nėra reglamentuotas ir byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes. Todėl teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino kaip pakankamų konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir neturtinei žalai atsirasti.

12. Dėl privatumo naudojantis telefonu teismas konstatavo, kad pareiškėjo nusiskundimai, jog jį pokalbio metu stebėdavo pareigūnas, yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas, jog telefonų aparatai pataisos įstaigose būtų izoliuojami. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo ribojimo pokalbių telefonu metu pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, taip pat nenustatyta, kad dėl to jis kreipėsi į pataisos namų administraciją. Teismas nenustatė pagrindo teigti, kad galimas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo toks intensyvus, jog būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius, ir pareiškėjo skundo argumentus, kad jo pokalbius galėjo girdėti, pripažino hipotetiniais.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad į dušą tekdavo eiti per lauką, o duše trūko vietos, teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama, kokiose pataisos įstaigos patalpose ir kokiu atstumu nuo miegamųjų patalpų turi būti įrengta dušinė. Taip pat nereglamentuojamas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas dušo patalpoje. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė. Pareiškėjas teigė, kad dušinėje neveikė vandens maišytuvai, tačiau teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad dėl šios aplinkybės jis būtų išreiškęs pastabą pataisos namų administracijai, juolab, jog atsakovo atstovas nurodė, kad, gavus informaciją apie gedimus, jie nedelsiant šalinami. Dėl skundo argumentų, jog dušuose nebuvo pertvarų, todėl kiti nuteistieji galėjo matyti pareiškėją besimaudantį, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo gyvenamųjų patalpų dušinėje pertvaros nebuvo įrengtos. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, pareiškėjas nesiskundė, jog apskritai neturėjo galimybės naudotis dušu ir karštu vandeniu, todėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytinas aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog pareiškėjo patirti nepatogumai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė taip, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, todėl turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo vaikščioti lauke, mankštintis, užsiimti kita leistina veikla. Byloje nekonstatuotas ir patalpų perpildymas, todėl pareiškėjas laiką galėjo leisti ir savo miegamojoje patalpoje, nepatirdamas nepatogumų dėl erdvės trūkumo. Nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus ar į psichologą dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių, į pataisos namų administraciją dėl ginčo dalyko, teismas konstatavo, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN-AK pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

III. 15. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, paremtas nenagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis, prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui, lygiateisiškumui ir neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos.

15.2. Teismas nesivadovavo tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek EŽTT praktika dėl įrodymų pateikimo ir vertinimo, nes pareiškėjui, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę, įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti šiuo atveju atsakovo nurodytas aplinkybes, teismo sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Pataisos namams teigiant apie neteisėtų veiksmų nebuvimą, ši aplinkybė turi būti aiškiai ir tiksliai pagrįsta.

15.3. Byloje Nr. A442-534/2014 asmeniui buvo priteistas dešimteriopai didesnis neturtinės žalos atlyginimas, kas reiškia, kad skundžiamu sprendimu teismas pareiškėją diskriminavo. Pagal EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką panašiomis aplinkybėmis yra priteisiamos kompensacijos. Atsakovo atstovas pareiškėjo teises pažeidė veikdamas tyčia, todėl mažinti neturtinės žalos dydį nebuvo pagrindo. Tyčia ir sąmoningai sudarius netinkamas laikymo sąlygas, varžant teises ir nesistengiant pašalinti trūkumus, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniai ir Konvencijos 14 straipsnis.

15.4. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Kalinimas pažeidžiant kalinimo sąlygų normas, be jokios abejonės yra nežmoniškas elgesys – deliktas.

15.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, todėl padaryta žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo dydžio piniginę kompensaciją. Teismų praktikoje yra pavyzdžių kuomet kitose bylose pareiškėjams priteisiamos sumos, nors ir buvo suderintos su Lietuvos teismų praktika, tačiau EŽTT vertinimu, buvo nepalyginamai mažos, atsižvelgiant į panašiomis aplinkybėmis priteisiamas teisingo atlyginimo kompensacijas pagal Konvencijos 41 straipsnį.

16. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

16.1. Apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas.

16.2. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Pareiškėjo patirti nepatogumai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo nebuvo tokio pobūdžio, kad jiems apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus ar į psichologą dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių bei į pataisos namų administraciją dėl ginčo dalyko. Teismas nenustatė, kad atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui.

16.3. Teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. Š. kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu pareiškėjui nesuteikė teisės į poilsio kambarį jam kalint 2-ame sektoriuje. Kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl gyvenamojo ploto, dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pareigūnų iškvietimo mygtukų, tualeto įrengimo, langų grotų, privatumo naudojantis telefonu, dėl argumentų, kad į dušą tekdavo eiti per lauką, o duše trūko vietos, dušinėje neveikė vandens maišytuvai, dušuose nebuvo pertvarų, todėl kiti nuteistieji galėjo matyti pareiškėją besimaudantį yra nepagrįstos, tačiau Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti ir tokios bausmės atlikimo sąlygos sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų formuojama praktika dėl įrodymų pateikimo ir vertinimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo, tačiau tokių savo argumentų detalizuoja, nepagrindžia, kokių įrodymų byloje trūko, kokios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, nebuvo nustatytos, tinkamai pagrįstos įrodymais bei įvertintos. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

23. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

24. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtas poilsio kambarys), atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų būtų kilę kokie nors ilgalaikio pobūdžio neigiami padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), nenustačiusi, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aptartų aplinkybių pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui ir nėra jokio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo parinktą neturtinės žalos atlyginimo būdą.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl jo diskriminavimo, kitose administracinėje bylose kitiems pareiškėjams priteistų neturtinės žalos atlyginimo sumų.

26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Ernestas Spruogis