2020-12-02 Nr. AB-22769-3-64-3-00208-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2066-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00208-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Š. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. sausio 17 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, kurių plotą dar labiau mažino jose įrengti baldai ir sanitarinis mazgas. Kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų – kamerose nebuvo vėdinimo sistemos, buvo tamsu, drėgna, šalta, jautėsi pelėsio kvapas, iš tualetų sklido smarvė, nerūkantys asmenys buvo laikomi su rūkančiais. Pareiškėjo nuomone, kamerose turi būti ne daugiau nei 4 miegamosios vietos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmenys, esant žemai oro temperatūrai, buvo verčiami nusirengti, o daiktai buvo dedami į purvinas dėžes. Šiaulių TI buvo išduodamas prastos būklės minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), jis buvo murzinas, nedezinfekuotas, skleidė nemalonų kvapą. Kameroje pareiškėjas buvo stipriai sukandžiotas blakių, blusų, tačiau negalėjo įsigyti tepalo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo prišiukšlinta, žiemą buvo pilna sniego, slidu, pasivaikščioti buvo vedamas labai anksti ryte, kai blogas oras, dieną pasivaikščioti nebuvo siūloma. Ilgalaikio pasimatymo kambarys buvo netvarkingas, patalynė nešvari, indai nedezinfekuoti, nebuvo vonios pertvaros, buvo pakabinta tik suplyšusi užuolaida, buvo nemalonus kvapas. Šiaulių TI parduotuvėje buvo didelės kainos, maistas nešviežias, dėl to pareiškėjas patyrė skrandžio ir pilvo skausmus, nukrito svoris. Pareiškėjui taip pat teko vienoje kameroje būti su asmeniu, kuris yra infekuotas ŽIV.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI nurodė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jam buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Pažymėjo, jog analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik teisės aktų nuostatos ir reikalavimai, nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimų metu nustatyta, kad Šiaulių TI kamerose dirbtinė apšvieta kai kuriais atvejais buvo nežymiai mažesnė nei nustatyta, tačiau oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nėra. Suimtieji / nuteistieji, sergantys ŽIV liga, nuo kitų izoliuojami tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuoti arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą juos izoliuoti. Pasivaikščiojimai Šiaulių TI vykdomi vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Šiaulių TI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas. Šiaulių TI atsakingi asmenys vykdo parduotuvėje esančių prekių asortimento ir kainų kontrolės funkciją. Pareiškėjas anketoje sutiko būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, nusiskundimų dėl to nėra pateikęs. Šiaulių TI ilgalaikių pasimatymų patalpos yra švarios, viename iš ilgalaikių pasimatymų kambarių yra įrengtas langas, kitame – mechaninė ventiliacija, tiekiamas šiltas ir šaltas vanduo, yra valymo inventorius ir priemonės.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo Š. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. sausio 17 d. buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. sausio 17 d. (85 dienas) nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos.

7. Vadovaudamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento atliktų Šiaulių TI gyvenamųjų patalpų patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis dėl kamerų tvarkos, temperatūros, drėgmės, apšvietimo, pelėsio, buitinių parazitų naikinimo, išduodamo minkštojo inventoriaus, tvarkos pasivaikščiojimo kiemuose, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 34 neatitiko higienos normų, o kameroje Nr. 53 ant lubų ir sienų buvo vizualiai matomų pelėsių, kitų pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos nebuvimo, nes Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai jame negalimi. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą.

8. Atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog asmens apžiūra yra privaloma. Pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų, šaltų patalpų atliekant kratas ir daiktų dėjimo į nešvarias dėžes pirmosios instancijos teismas laikė abstrakčiais bei paneigtais Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktu.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl rūkančiųjų laikymo su nerūkančiais, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl to raštu būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją. Asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad pareiškėjas yra rūkantis, o Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje – kad pareiškėjas sutiko būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas dėl pasivaikščiojimų trukmės paneigtas Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI atlieka įstaigos parduotuvės maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainų kontrolę, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI parduotuvėje maisto nusipirkti sunku dėl didelės kainos, taip pat kad maistas nešviežias. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie pablogėjusią pareiškėjo sveikatą – pilvo, skrandžio skausmus, pareiškėjo svoris atvykus ir išvykstant iš įstaigos nepasikeitė.

13. Įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atliktų patikrinimų duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI pasimatymų kambario įrenginiai ir inventorius švarūs, todėl atmetė su tuo susijusius pareiškėjo argumentus.

14. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgęs į šios infekcijos plitimo kelius bei tai, kad nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ypatingos saugumo priemonės nėra reikalingos.

15. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė jo nurodytus nepatogumus. Įvertinęs nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) bei tai, kad nustatyti tik higienos normų pažeidimai (kameroje Nr. 34, kurioje pareiškėjas buvo 4 dienas, ir kameroje Nr. 53, kurioje pareiškėjas buvo 13 dienų), kad kitų pažeidimų nenustatyta, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

III. 16. Pareiškėjas Š. V. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą.

17. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo skundas tenkintas tik iš dalies, teigia, kad atsiliepimuose pateikta informacija dėl higienos normų nesilaikymo, dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams, dėl kartu kalinčio asmens, kuris yra infekuotas ŽIV, dėl minkštojo inventoriaus atitikimo higienos normoms, dėl kainų Šiaulių TI parduotuvėje, dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, dėl ilgalaikių pasimatymų kambarių, dėl nemalonių kvapų kamerose, dėl atliekamos asmens apžiūros, dėl pasivaikščiojimų kiemelių ir pasivaikščiojimų trukmės, dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos, dėl sveikatos sutrikimų yra neteisinga. Pareiškėjo teigimu, daug kartų buvo rašomi prašymai dėl blogų kalinimo sąlygų, sveikatos sutrikimų, žemos temperatūros ir drėgmės, tačiau į šiuos prašymus ir skundus nebuvo kreipiama dėmesio, prašymai nebuvo registruojami, iškeliaudavo neaišku kur. Dėl sveikatos sutrikimų pareiškėjas taip pat esą daug kartų kreipėsi į psichologę, bet niekas jo nepriimdavo, į pateiktus prašymus nekreipdavo dėmesio, sakydavo, kad yra per daug žmonių ir gydytoja nespėja. Pareiškėjas pažymi, jog nors kalinimo įstaigoje buvo neilgą laiką, patyrė labai stiprius emocinius išgyvenimus, stresą, sveikatos sutrikimus, kurių padarinius jaučia iki šiol.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui Š. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. sausio 17 d.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu iš Šiaulių TI kamerose įrengtų sanitarinių mazgų sklido nemalonus kvapas, taip pat kad buvo nustatyti higienos normų pažeidimai (kameroje Nr. 34, kurioje pareiškėjas buvo 4 dienas, dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų; kameroje Nr. 53, kurioje pareiškėjas buvo 13 dienų, buvo pelėsio), pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį peržiūrėti, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad atsiliepimuose pateikta informacija yra neteisinga, teigia, kad ne kartą rašė prašymus ir skundus dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau į juos nebuvo reaguojama, taip pat daug kartų kreipėsi į psichologę, bet nebuvo priimtas. Pareiškėjas pažymi, jog nors kalinimo įstaigoje buvo neilgą laiką, patyrė labai stiprius emocinius išgyvenimus, stresą, sveikatos sutrikimus, kurių padarinius jaučia iki šiol, mano, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

24. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kurie konkrečiai bylos įrodymai neatitinka tikrovės, nedetalizavo, kada, į kokias institucijas, dėl kokių ir kokiose kamerose buvusių aplinkybių (kalinimo sąlygų) kreipėsi, taip pat kada ir dėl kokių buvusių sveikatos sutrikimų kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir tariamai nebuvo priimtas. Todėl šie abstraktūs pareiškėjo argumentai laikytini subjektyvia gynybine pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas laikyti nepagrįstomis.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Šiaulių TI.

26. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad tai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

27. Pirmosios instancijos teismo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai (iš sanitarinio mazgo sklindantis blogas kvapas, dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų, pelėsis), atsižvelgiant į jų trukmę bei intensyvumą, byloje nesant duomenų apie ginčo laikotarpiu pablogėjusią pareiškėjo sveikatos būklę, nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015; kt.).

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė